Antrą kartą Centrinėje Amerikoje lankęsis dainininkas Linas Adomaitis neslepia – įspūdingoje penkias savaites trukusioje kelionėje ne tik patyrė neišdildomų įspūdžių, pailsėjo, pasisėmė idėjų, bet ir parsivežė šūsnis nuotraukų, medžiagą vaizdo klipui ir norą ten grįžti dar kartą.
Šiek tiek pasikeitęs, užsiauginęs nedidelę barzdelę ir spinduliuojantis gera nuotaika atlikėjas Linas Adomaitis skuba dalytis nepakartojamos kelionės įspūdžiais. Kiek mažiau nei prieš metus pirmą kartą aplankęs Centrinę Ameriką ir salas, kuriose gyvena kunų gentis, sako neatsispyręs pagundai ir šiemet ten nuvykti. Viliojo ne tik nuostabi gamta, sutikti žmonės, įdomi kultūra, bet ir noras atsipūsti po sunkių darbų. Be to, išleidęs albumą su Simona Jakubėnaite ir su ja išsiskyręs, atlikėjas turėjo pasukti galvą, kokį muzikinį kelią norėtų rinktis. Perskaitę šį straipsnį įsitikinsite – viešnagė Linui išėjo į naudą, jo gyvenimą nudažė naujomis spalvomis.
Pažintis oro uoste
Vasario mėnesį grįžęs po trumpų atostogų Italijos kalnuose Linas Adomaitis Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Vos po keturių dienų susikrovė kuprinę ir patraukė į Frankfurtą. Iš šio Vokietijos miesto oro uosto laukė ilgas keliolikos valandų skrydis į Kosta Riką.
Nuotykiai prasidėjo jau pirmosiomis kelionės dienomis. Oro uoste Linas sutiko kitataučių muzikantų grupelę, su kuria artimai susipažino ir sutiko kelias dienas apsistoti jų namuose Kosta Rikoje. Ten rengė nedidelius koncertus kiemo terasoje, smagiai leido laiką, o kartą net pasirodė vietiniame naktiniame klube, kur drauge su kitais atlikėjais dainavo bei grojo.
Palikęs šią šalį, dainininkas išvyko į Panamą. Ten jo laukė džipas, turėjęs nugabenti į Karibų jūros pakrantes. „Kelionė džipu pavojingais džiunglių keliais per purvą ir lietų išties buvo ekstremali. Keletą kartų net maniau, jog apvirsime, tačiau viskas baigėsi laimingai. Iš džipo persėdau į kanoją, ir indėnas vardu Arkimedes nuplukdė į vieną iš kunų salų. Joje nėra elektros, kompiuterių, šviesoforų, visuomenės informavimo priemonių, reklamos – viso to, kas primintų, kad esu civilizacijos ir miesto vaikas“, – pasakoja Linas.
Pas indėnus jis svečiavosi net dvidešimt dienų, aplankė daugiau nei dešimt salų. Daugiausia laiko praleido Yan Dup saloje, kurioje gyvena tik du šimtai žmonių. Ten įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, mėgavosi saulėto krašto ramybe, gėrėjosi saulėtekiais ir saulėlydžiais, dienomis nardė, žvejojo, lankė kitas salas. „Kunai neskaičiuoja laiko ir neturi laikrodžių. Jų diena prasideda ir baigiasi su saule. Todėl ir aš ten džiaugiausi kiekviena diena, kiekvienu nauju potyriu, emocija.“
Klausė senolių išminties
Didžiulį įspūdį L. Adomaičiui padarė egzotiška ir labai maža Kablio sala, kurioje gyvena vos viena šeima. „Saloje, kurią galėjau apeiti per porą minučių, praleidau keturias dienas. Prisirišau hamaką po palmėmis, stebėjau, kaip virš galvos skraido pelikanai, ir ištisas valandas skaičiau Lietuvos istorijos knygą“, – dalijosi įspūdžiais Linas.
Šioje saloje jis bendravo su senoliu, iš kurio sužinojo daugybę įdomių dalykų. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų čia atplaukdavo vėžliai, kurie dėjo kiaušinius, plaukiojo įstabaus grožio didžiulės žuvys, kurios, deja, jau išnyko. „Gamta, pasaulis ir žmogus sparčiai keičiasi, bet svarbiausia, kad neišnyktų pagrindinės žmogaus vertybės – pagarba vienas kitam, humaniškumas. Tada nebus chaoso ir tvyros harmonija. Kiekvienas mūsų turi kairę ir dešinę puses ne tik kūne, bet ir sieloje. Svarbiausia – rasti aukso vidurį ir eiti savo keliu“, – gyvenimo išmintimi su atlikėju dalijosi senolis.
Muzikantui iš Lietuvos į atmintį įstrigo ne tik egzotiška gamta, didžiuliai aštuonkojai, langustai ir žmones kibinančios beždžionės, bet ir senųjų Amerikos gyventojų pasaulėžiūra bei patirtis. „Senyvo amžiaus žmonės kunų kultūroje yra itin gerbiami. Jie vaikšto išsitiesę, aukštai iškėlę galvas ir savo patirtimi mielai dalijasi su jaunesniaisiais. Pastarieji jų klauso, dėkoja. Tose jaukiose mažulytėse salelėse jie turi vieną tikslą – dorai išauklėti vaikus ir perduoti jiems senolių palikimą: tradicijas, meną, istoriją, įskiepyti žmogiškąsias vertybes“, – kunų gyvenimo būdu žavėjosi pašnekovas.
Pinigai nereikalingi
Linas Adomaitis pasakoja, kad daugelis mažų salų, kuriose gyvena kunai, yra nepriklausomos ir, pasak vietinių gyventojų, neparduodamos net už didžiausius pinigus. „Savo žemę jie myli, gerbia ir nežada jos dalyti. Kita vertus, kunams pinigai beveik nereikalingi. Iki šiol jie gyvena naudodamiesi mainais: bananus keičia į žuvį, žuvį – į bambukus ar palmių lapus. Tik valčių kurą perka už banknotus.“
Linas pastebėjo ir nemažai įdomių sutapimų. „Lietuvos ir kunų vėliavų spalvos tos pačios, kunų tikėjimas kaip buvo ir mūsų protėvių dar prieš krikščionybę – jie garbina gamtą, o jų religija išvertus į lietuvių kalbą reiškia „motina gamta“. Be to, „Kaunas“ ir „Kuna“ labai panašūs žodžiai. Čiabuviai domėjosi mūsų šalies kultūra, noriai klausinėjo ir pasakojo apie save. Daug tokių jaukių vakarų praleidome besišnekučiuodami“, – pasakoja Linas.
Iš kelionės atlikėjas parsivežė specialiai jam išsiuvinėtą tradicinį kunų kultūros dirbinį molą. „Kunų vos 54 tūkstančiai, tačiau apie juos visas pasaulis žino vien tik iš meno dirbinių“, – sako L. Adomaitis.
Linas taip pat pažino ir kitokią vietinių kasdienybę: kai kuriose salose kunai gyvena kur kas civilizuočiau: turi elektrą, barus, parduotuves, diskotekos salę, triukšmingas šventes. Vienoje saloje Linas pateko į kartą per metus vykstančią trijų dienų ir trijų naktų fiestą. „Diskotekos man priminė mokyklos laikus. Vaikinai nedrąsiai kvietė merginas šokti. Įsiminė ir rajos, kurias teko stebėti stovint ant tiltelio. Vakarais poromis jos iškyla į paviršių ir labai gražiai plaukioja tarytum šoka.“
Žvilgsnis į ateitį
Visa, ką atlikėjas išgyveno kelionėje, paskatino jį tolimojoje Centrinėje Amerikoje sukurti keletą naujų dainų. „Tos dainos man ypač mielos. Dabar įrašydamas jas studijoje prisimenu tuos vaizdus, garsus, kvapus ir tą pakylėtą jausmą, verčiantį giliau kvėpuoti, skatinantį eiti pirmyn, tikėti ir mylėti.“
Linas Adomaitis dar prieš kelionę planavo nufilmuoti naujausio savo kūrinio vaizdo klipą ir šią idėją įgyvendino su kaupu. „Filmavau skirtingų tautybių įvairaus amžiaus žmones Panamos ir Kosta Rikos senamiesčiuose, gatvėse, salose, po vandeniu ir džiunglėse. Kalbinau sutiktus praeivius, kurie entuziastingai sutiko prisidėti kuriant vaizdo klipą. Dabar baigiamieji darbai vyks Lietuvoje“, – sako L. Adomaitis.
Saulėtame krašte pasisėmęs energijos ir pozityvių minčių, atlikėjas ketina iki rudens įrašyti savo solinį albumą ir pradėti naują muzikinį etapą. „Keliaudamas galiu pamiršti rūpesčius, susikaupusias niūrias mintis, į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies ir atrasti aukso vidurį“, – pokalbį baigia Linas Adomaitis.
Šiek tiek pasikeitęs, užsiauginęs nedidelę barzdelę ir spinduliuojantis gera nuotaika atlikėjas Linas Adomaitis skuba dalytis nepakartojamos kelionės įspūdžiais. Kiek mažiau nei prieš metus pirmą kartą aplankęs Centrinę Ameriką ir salas, kuriose gyvena kunų gentis, sako neatsispyręs pagundai ir šiemet ten nuvykti. Viliojo ne tik nuostabi gamta, sutikti žmonės, įdomi kultūra, bet ir noras atsipūsti po sunkių darbų. Be to, išleidęs albumą su Simona Jakubėnaite ir su ja išsiskyręs, atlikėjas turėjo pasukti galvą, kokį muzikinį kelią norėtų rinktis. Perskaitę šį straipsnį įsitikinsite – viešnagė Linui išėjo į naudą, jo gyvenimą nudažė naujomis spalvomis.
Pažintis oro uoste
Vasario mėnesį grįžęs po trumpų atostogų Italijos kalnuose Linas Adomaitis Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Vos po keturių dienų susikrovė kuprinę ir patraukė į Frankfurtą. Iš šio Vokietijos miesto oro uosto laukė ilgas keliolikos valandų skrydis į Kosta Riką.
Nuotykiai prasidėjo jau pirmosiomis kelionės dienomis. Oro uoste Linas sutiko kitataučių muzikantų grupelę, su kuria artimai susipažino ir sutiko kelias dienas apsistoti jų namuose Kosta Rikoje. Ten rengė nedidelius koncertus kiemo terasoje, smagiai leido laiką, o kartą net pasirodė vietiniame naktiniame klube, kur drauge su kitais atlikėjais dainavo bei grojo.
Palikęs šią šalį, dainininkas išvyko į Panamą. Ten jo laukė džipas, turėjęs nugabenti į Karibų jūros pakrantes. „Kelionė džipu pavojingais džiunglių keliais per purvą ir lietų išties buvo ekstremali. Keletą kartų net maniau, jog apvirsime, tačiau viskas baigėsi laimingai. Iš džipo persėdau į kanoją, ir indėnas vardu Arkimedes nuplukdė į vieną iš kunų salų. Joje nėra elektros, kompiuterių, šviesoforų, visuomenės informavimo priemonių, reklamos – viso to, kas primintų, kad esu civilizacijos ir miesto vaikas“, – pasakoja Linas.
Pas indėnus jis svečiavosi net dvidešimt dienų, aplankė daugiau nei dešimt salų. Daugiausia laiko praleido Yan Dup saloje, kurioje gyvena tik du šimtai žmonių. Ten įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, mėgavosi saulėto krašto ramybe, gėrėjosi saulėtekiais ir saulėlydžiais, dienomis nardė, žvejojo, lankė kitas salas. „Kunai neskaičiuoja laiko ir neturi laikrodžių. Jų diena prasideda ir baigiasi su saule. Todėl ir aš ten džiaugiausi kiekviena diena, kiekvienu nauju potyriu, emocija.“
Klausė senolių išminties
Didžiulį įspūdį L. Adomaičiui padarė egzotiška ir labai maža Kablio sala, kurioje gyvena vos viena šeima. „Saloje, kurią galėjau apeiti per porą minučių, praleidau keturias dienas. Prisirišau hamaką po palmėmis, stebėjau, kaip virš galvos skraido pelikanai, ir ištisas valandas skaičiau Lietuvos istorijos knygą“, – dalijosi įspūdžiais Linas.
Šioje saloje jis bendravo su senoliu, iš kurio sužinojo daugybę įdomių dalykų. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų čia atplaukdavo vėžliai, kurie dėjo kiaušinius, plaukiojo įstabaus grožio didžiulės žuvys, kurios, deja, jau išnyko. „Gamta, pasaulis ir žmogus sparčiai keičiasi, bet svarbiausia, kad neišnyktų pagrindinės žmogaus vertybės – pagarba vienas kitam, humaniškumas. Tada nebus chaoso ir tvyros harmonija. Kiekvienas mūsų turi kairę ir dešinę puses ne tik kūne, bet ir sieloje. Svarbiausia – rasti aukso vidurį ir eiti savo keliu“, – gyvenimo išmintimi su atlikėju dalijosi senolis.
Muzikantui iš Lietuvos į atmintį įstrigo ne tik egzotiška gamta, didžiuliai aštuonkojai, langustai ir žmones kibinančios beždžionės, bet ir senųjų Amerikos gyventojų pasaulėžiūra bei patirtis. „Senyvo amžiaus žmonės kunų kultūroje yra itin gerbiami. Jie vaikšto išsitiesę, aukštai iškėlę galvas ir savo patirtimi mielai dalijasi su jaunesniaisiais. Pastarieji jų klauso, dėkoja. Tose jaukiose mažulytėse salelėse jie turi vieną tikslą – dorai išauklėti vaikus ir perduoti jiems senolių palikimą: tradicijas, meną, istoriją, įskiepyti žmogiškąsias vertybes“, – kunų gyvenimo būdu žavėjosi pašnekovas.
Pinigai nereikalingi
Linas Adomaitis pasakoja, kad daugelis mažų salų, kuriose gyvena kunai, yra nepriklausomos ir, pasak vietinių gyventojų, neparduodamos net už didžiausius pinigus. „Savo žemę jie myli, gerbia ir nežada jos dalyti. Kita vertus, kunams pinigai beveik nereikalingi. Iki šiol jie gyvena naudodamiesi mainais: bananus keičia į žuvį, žuvį – į bambukus ar palmių lapus. Tik valčių kurą perka už banknotus.“
Linas pastebėjo ir nemažai įdomių sutapimų. „Lietuvos ir kunų vėliavų spalvos tos pačios, kunų tikėjimas kaip buvo ir mūsų protėvių dar prieš krikščionybę – jie garbina gamtą, o jų religija išvertus į lietuvių kalbą reiškia „motina gamta“. Be to, „Kaunas“ ir „Kuna“ labai panašūs žodžiai. Čiabuviai domėjosi mūsų šalies kultūra, noriai klausinėjo ir pasakojo apie save. Daug tokių jaukių vakarų praleidome besišnekučiuodami“, – pasakoja Linas.
Iš kelionės atlikėjas parsivežė specialiai jam išsiuvinėtą tradicinį kunų kultūros dirbinį molą. „Kunų vos 54 tūkstančiai, tačiau apie juos visas pasaulis žino vien tik iš meno dirbinių“, – sako L. Adomaitis.
Linas taip pat pažino ir kitokią vietinių kasdienybę: kai kuriose salose kunai gyvena kur kas civilizuočiau: turi elektrą, barus, parduotuves, diskotekos salę, triukšmingas šventes. Vienoje saloje Linas pateko į kartą per metus vykstančią trijų dienų ir trijų naktų fiestą. „Diskotekos man priminė mokyklos laikus. Vaikinai nedrąsiai kvietė merginas šokti. Įsiminė ir rajos, kurias teko stebėti stovint ant tiltelio. Vakarais poromis jos iškyla į paviršių ir labai gražiai plaukioja tarytum šoka.“
Žvilgsnis į ateitį
Visa, ką atlikėjas išgyveno kelionėje, paskatino jį tolimojoje Centrinėje Amerikoje sukurti keletą naujų dainų. „Tos dainos man ypač mielos. Dabar įrašydamas jas studijoje prisimenu tuos vaizdus, garsus, kvapus ir tą pakylėtą jausmą, verčiantį giliau kvėpuoti, skatinantį eiti pirmyn, tikėti ir mylėti.“
Linas Adomaitis dar prieš kelionę planavo nufilmuoti naujausio savo kūrinio vaizdo klipą ir šią idėją įgyvendino su kaupu. „Filmavau skirtingų tautybių įvairaus amžiaus žmones Panamos ir Kosta Rikos senamiesčiuose, gatvėse, salose, po vandeniu ir džiunglėse. Kalbinau sutiktus praeivius, kurie entuziastingai sutiko prisidėti kuriant vaizdo klipą. Dabar baigiamieji darbai vyks Lietuvoje“, – sako L. Adomaitis.
Saulėtame krašte pasisėmęs energijos ir pozityvių minčių, atlikėjas ketina iki rudens įrašyti savo solinį albumą ir pradėti naują muzikinį etapą. „Keliaudamas galiu pamiršti rūpesčius, susikaupusias niūrias mintis, į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies ir atrasti aukso vidurį“, – pokalbį baigia Linas Adomaitis.
