Dabar populiaru
Publikuota: 2008 sausio 23d. 00:00

Daiva Tamošiūnaitė-Budrė su malonumu kuria savo šeimos tradicijas

Foto naujienai: Daiva Tamošiūnaitė-Budrė su malonumu kuria savo šeimos tradicijas
zmones24.lt / Nuotraukos K. Malaiškaitės ir redakcijos archyvo

Televizijos laidos „Istorijos" vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė tiki likimu. „Jei ne pro duris, tai pro kaminą įlįs tas vienintelis, jei tik bus lemta".

Televizijos laidos „Istorijos" vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė tiki likimu. „Jei ne pro duris, tai pro kaminą įlįs tas vienintelis, jei tik bus lemta", - juokiasi žinoma moteris, praeityje patyrusi ir šilto, ir šalto. Šiandien Daiva džiaugiasi laiminga ir mylinčia šeima.


Galėtumėte prisiminti, kada jus ir Dainių skyrė keli šimtai kilometrų. Ką patyrėte būdami atskirai, ar daug pastangų kainavo išsaugoti draugystę?
Būdami atskirai, gyvenome vienišų žmonių gyvenimus. Tik pradedi įprasti, kad esi viena, gyveni viena, o penktadienį vakare atvažiuoja Dainius. Tada man keista. Šeštadienį pratinuosi, sekmadienį jau priprantu prie gerumo būti dviese. O sekmadienio vakarą jis išvažiuoja. Nubudusi pirmadienį gaunu šoką - vėl vienišas rytas ir vėl vienišas vakaras. Tik susidoroju su vienatve, penktadienį vėl viskas iš naujo prasideda... Nei viena, nei ne viena. Man dėl to buvo labai skaudu.

Sutiktumėte, kad vyrai vengia atsakomybės, bijo rimtų tarpusavio santykių, o dažnai bėga patys nuo savęs?
Sako, vyrai vengia įsipareigoti, bijo vesti, nenori vaikų. Mano Dainius kokį antrą ar trečią mūsų draugystės mėnesį pradėjo kartoti, jog nori vaikų. „Aš noriu turėti vaiką, noriu, kad man jį pagimdytum." Galbūt tas pripažinimas, kad jis nori vaikų, buvo pagrindinė mintis, nuo kurios pradėjo gimti mūsų Adeliukas. Ji buvo mūsų abiejų laukiamas kūdikis. Tai, kad vyras nori turėti vaiką, rodo jo brandą. Logiška, jog negalėjau susilaukti vaikų anksčiau. Vaikui buvo reikalingas tinkamas vyras, tinkamas tėvas. Jeigu tikėtume tuo, kad vaikai patys pasirenka, kas bus jų tėvai, tai Adelė pasirinko labai sėkmingai (juokiasi).

Bet buvo laikas, kai manėte, jog vaikelį auginsite viena?
Vienu metu man atrodė, kad turėdama tiek patirties vaikelį galiu auginti ir viena. Maniau, nėra vyrų, nėra ir problemų. Buvo mano gyvenime toks laikas. Normalu, kad buvo nežinomybės baimė, normalu, kad bijojau. Bet Dainius man pasakė: „Jokių tokių kvailysčių, turiu visišką teisę matyti, kaip auga mano vaikas." Pamaniau, kad iš tiesų tokią teisę turi. Vadinasi, ne tik aš, jis taip pat apie tai svajojo ir to norėjo.

Kaip seniai su Dainiumi esate radę vienas kitą?
Su visais važinėjimais iš Klaipėdos į Vilnių kartu esame šešti metai. Dukrai jau penkeri.

Daiva, kada ateina meilė? Kai jos mažiausiai tikiesi?
Aš manau, kad meilė ateina tada, kai turi ateiti. Kas yra lemta, pro tavo kiemą tikrai nepraeis. Pamatysi, kai eis per tą kiemą (juokiasi). Kiek daug moterų skundžiasi, jog nebėra normalių vyrų, visi yra vedę, kiti našliai, treti jau išsiskyrę... Klausia, kaip susirasti tą žmogų. Gali verstis per galvą, bet jeigu nelemta, tai ir nesutiksi. O jei lemta, gali užsidaryti visus langus, bet tas vienintelis pro kaminą įlįs. Tarsi klausdamas: „Kodėl manęs nematai? Aš turiu būti čia, su tavimi."

Koks jūsų požiūris į santuokas iš išskaičiavimo?
Jeigu moteriai vyras yra pagrindinė gyvenimo ašis, jei kalbame ne apie meilę, ne apie įsimylėjimą ar aistrą, galima ir paskaičiuoti. Nedrįsčiau tvirtinti, jog tai visą laiką yra nelaimingas variantas. Jeigu šalia viso to pora normaliai bendrauja, viskas normalu. Jausmą galima užsiauginti. Argi keista, kad jaunai moteriai daro įspūdį įtakingas vyras?

Minėjote, kad jus su Dainiumi sieja daugybė dalykų. Kaip leidžiate laisvalaikį?
Aš stengiuosi toleruoti jo norus, mes abu stengiamės daugiau laiko leisti kartu. Joga abiem gerai. Daugiau ramybės, daugiau atsipalaidavimo ir bendros veiklos. Tradiciniai mūsų savaitgaliai - ėjimas į teatrą, į restoraną. Kartą per mėnesį, dažniausiai sekmadienį, šeimos pietus gaminu pati. Adelė žino, ką reiškia susėsti pietų prie didelio stalo. Neturėjau tokių tradicijų savo šeimoje, bet man tai labai gražu. Gal kai kam atrodo senamadiška? Kai vaikas dengia stalą, pats švenčiausias laikas. Dažnai prisigalvoju mažų gyvenimiškų stebuklų, o kaipgi kitaip? Toks įspūdis, kad šeimos institucija nebeatitinka nei laiko, nei laikmečio... Pasižiūriu į savo kolegas - kiek iš jų yra gyvenančių šeimose ar santuokose? Kaip jų gyvenimai keitėsi, rutuliojosi ir kiek pastangų reikėjo įdėti norint išsaugoti šeimą?

Kaip manote, kokių vertybių netenka žmonės, nesukūrę šeimos?
Jiems nepažinti lieka šeimos ritualai, buvimas drauge, supratimas, šiluma. Mūsų tradicijos šeimoje prasidėjo nuo manęs, bet dabar matau, kad jos labai gražiai palaikomos: ir Dainius pasistengia, ir Ada entuziazmu trykšta. Prieina ir klausia: „Mama, ar šiandien sekmadienis? Jei taip, tai kodėl žvakės nedega?"

Ar sunku buvo jūsų vyrui priprasti Vilniuje? Ar nejaučia Dainius nostalgijos uostamiesčiui?
Jis labai mėgsta bendrauti, gerai jaučiasi apsuptas žmonių, vakarėliuose. Dabar ne aš esu vakarėlių „vinis" (juokiasi). Per tuos kelerius metus gyvendamas Vilniuje Dainius užmezgė gerokai daugiau pažinčių negu aš čia gyvendama kur kas ilgiau. Komunikabilumas - išskirtinė jo savybė. Per mane Dainius tik pamatė viešumos gyvenimo modelį. Ne daugiau.

Daiva, panašu, kad esate nepataisoma optimistė. O kaip yra iš tiesų?
Ne, taip tikrai nėra... Tiktai kolegos to nemato, bet patys artimiausieji tą žino. Praėję metai buvo dosnūs ligų, negerų žinių, blogų naujienų. Buvo labai prasti, kaip aš sakau, nesibaigiantis ruduo. Kada vaikštai tarsi savo veidą pametęs. Tęsiasi impotentiškas ruduo (juokiasi). Bet vieną dieną atsibudusi supranti, kad nuo jo pasveikai. Kartais pamąstau, jog tai leidžia pajusti tikro gyvenimo skonį. Truputėlį patriukšmauji, paskui viską nusiplauni ir vėl gyveni. Kad ir kokią giesmę dainuočiau, ar tai būtų rauda, ar himnas, paskutinė nata vis tiek yra pozityvi.

Ar sunkiausiomis akimirkomis jus palaiko antroji pusė?
Būna, kad viskas neįdomu, nesmagu, nebežinau, kaip gyventi... Elementariai moteriškai - noriu kažko, bet negaliu. Dainius visada yra nusiteikęs pozityviai. Jis man kartoja: „Baik, Daiva, tu jauna, protinga, energinga." „O jei nebebus mano laidos?" „Sugalvosi dar geresnę", - ramina jis mane. Tų dvejonių visada būna prieš kiekvieną televizijos sezoną. Nežinau, kaip bus, bet Dainius mane ramina, jog sugalvosiu kažką naujo ir dar geresnio. Arba dėl Adelės ligų. Jis visada randa tinkamų žodžių mane paguosti, nuraminti, įtikinti. Tas žmogus nepavargęs. Mano metų vyras jau būtų nuo visko pavargęs, savo problemomis jo nesudominčiau, o Dainius trykšta optimizmu.

Ką vadintumėte didžiausiu savo turtu?
Banalūs dalykai, bet žinau, kad turtas slypi ne piniguose. Jei turėsi sveikatos ir proto, tapsi turtingas. Tik reikia labai norėti. Jei prioritetų lentelės viršuje bus pinigai ir gyvensi dėl jų, tikrai turėsi. Asmeniškai man taip niekada nebuvo. Stengiausi pataikyti ir pataikiau į labai vidutinišką aukso vidurį. Negalima pamiršti, kad tokių dalykų kaip tarpusavio santykiai ir sveikata niekur nenusipirksi. Jie nepakeičiami, patys brangiausi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką