Prieš porą metų dalyvavusi TV3 realybės šou „Dangus“, o prieš metus – tos pačios televizijos projekte „Ledo žvaigždės“, gražiąja karaime spaudos pakrikštyta Viktorija Juchnevičiūtė dabar daug dėmesio skiria mokslams ir savo ateičiai, tačiau neslepia: televizijos pasiilgsta.
Kaip dabar teka jūsų dienos?
Negaliu pasakyti, kad nuobodžiai, nes studentiškas gyvenimas įdomus: studijuoju ekonomiką Vilniaus pedagoginio universiteto ketvirtame kurse, o šiuo metu atlieku pedagoginę praktiką Trakų mokykloje, kurią pati neseniai baigiau.
Garbanė Viktorija – tamsta mokytoja! Ir vaikai nesišnabžda, klauso?
Jei ir atpažįsta mane, tai neišsiduoda. Mokykloje nepasirodė taip baisu, kaip nuogąstavau... Net pačiai keista: manęs klauso! Sėdi, tyli, rašo, seka mano mintis. Vadinasi, dirbu neblogai. Bet studijos greitai baigsis, tad pradedu mąstyti apie tolesnius žingsnius – labai nenoriu suklysti.
Kai ėjote į „Dangų“, buvote vos devyniolikos. Ko tikimasi iš televizijos tokio amžiaus? Nepaprasto populiarumo? Neišmatuojamų galimybių?
Tikrai neįsivaizdavau, kaip ten klostysis, – ėjau į nežinią. Tarsi būčiau šokusi į bedugnę. Galėjau tik turėti vilčių, kad galbūt šiek tiek išgarsėsiu, kad dainuosiu, tačiau viskas atrodė nerealu. Nemaniau, jog einančią gatve mane badys pirštais, aptarinės. To išties nesitikėjau. Buvo labai keista, kad per porą mėnesių iš visiškai nežinomo žmogaus tapau visiems pažįstamu veidu. Iki šiol dažnai jaučiu, kaip už nugaros kas nors šnibždasi.
Bet tai buvo geras jausmas?
Tam tikrais momentais. Bet pasitaikydavo akimirkų, kai norėdavosi, kad niekas manęs nepastebėtų. Dėmesys nebuvo tragedija – kai kada trukdydavo mano pačios įtampa, kad nuolat esu stebima. Kartu įgijau labai daug patirties: ir muzikinės, ir gyvenimiškos. Po tų dviejų mėnesių aš, kaip žmogus, visiškai pasikeičiau. Tapau laisvesnė, drąsesnė, ėmiau labiau pasitikėti savimi – tačiau tai nereiškė, kad susirgau žvaigždžių liga. Bent jau to apie save negirdėjau. Manau, pasikeičiau į gera, atradau savybių, kurių nesitikėjau turinti.
Tačiau po projekto nebedainavote?
Nelabai man tas dainavimas pavyko... Nors dar nededu taško. Blogiausia, kad po „Dangaus“ atsirado labai didelė, beveik paniška scenos baimė. Iki šiol ją jaučiu.
Jei kas pasiūlytų: „Viktorija, lipk ant scenos – padainuosi“, atsakytumėte: „Ne, aš bijau“?
Pasakyčiau, kad pagalvosiu. Žinau, kad kada nors savo baimę būtinai nugalėsiu, bet dabar yra „žiauriai“ baisu.
O kaip jautėtės, kai vos ne visos tautos akivaizdoje rutuliojosi jūsų su Natu meilės romanas? Siužetai televizijoje, šimtai nuotraukų ir interviu... Ar liko dar kas nors asmeniško?
Mes visko tikrai neatskleisdavome! Nebūdavo taip, kad apie savo santykius išklojame nuo a ligi zet. Daug ką pasilikdavome tik sau. O kad mus nuolat kas nors stebėdavo, su tuo pamažu susitaikėme ir nebekreipdavome į tai dėmesio.
Niekas nedalijo gerų patarimų, kad televizinė meilė greitai baigiasi?
O kaipgi, dalijo. Kai buvome „Danguje“, mūsų jausmais niekas netikėjo, sakė, kad tai – reklaminis triukas. Bet koks skirtumas, kas kaip manė? Gal meilė ir buvo, ir anaiptol ne televizinė, nes truko pusantrų metų. Tik anksčiau ar vėliau viskas baigiasi.
Gavusi pasiūlymą dalyvauti „Ledo žvaigždėse“ išsyk sutikote?
Vos prieš kelias savaites stebėdama panašius šou per kitų šalių televizijas Natui pasakiau: „Būtų smagu, kad tai vyktų ir Lietuvoje, o jei dar mane pakviestų...“ Kai pasiūlė, taip apsidžiaugiau, kad nemąsčiau nė akimirkos! Buvo labai sunku, nes treniruodavomės kasdien. Į pabaigą nebesinorėjo nieko – tik kad viskas greičiau baigtųsi. Daugelis porų, o ir mes dažnai pykdavomės, būdavome suirzę dėl smulkmenų. Tačiau paskui tai užsimiršta.
Ar dabar gyvenimas neatrodo tuščias? Juk jau metai jokiame projekte nedalyvaujate...
Negaliu sakyti, kad visus metus sėdėjau ir svajojau apie televiziją. Bet... Iš tiesų yra dalykų, kurių pasiilgstu.
Streso? Nuovargio?
Turbūt visumos: ne tik streso, bet ir džiugių akimirkų, gyvenimo pamokų. Nepaprastai pasiilgau ledo. Žmonių, kuriuos ten sutikau, nes buvome šauni kompanija. Dėl jokio projekto nesigailiu. Aišku, ir viename, ir kitame patyriau akimirkų, kai norėjosi susikrauti daiktus ir važiuoti namo, bet tikrai nebuvo kilę klausimo: „O kas mane čia nešė?“ Labai vertinu patirtį, kurią įgijau.
O kai ekrane matote kokį nors naują televizijos projektą, nesukirba širdis?
Retai, bet pasitaiko... Kita vertus, ne kiekvienam pasiseka būnant dvidešimt vienų turėti dviejų televizijos projektų patirties...
Kaip dabar teka jūsų dienos?
Negaliu pasakyti, kad nuobodžiai, nes studentiškas gyvenimas įdomus: studijuoju ekonomiką Vilniaus pedagoginio universiteto ketvirtame kurse, o šiuo metu atlieku pedagoginę praktiką Trakų mokykloje, kurią pati neseniai baigiau.
Garbanė Viktorija – tamsta mokytoja! Ir vaikai nesišnabžda, klauso?
Jei ir atpažįsta mane, tai neišsiduoda. Mokykloje nepasirodė taip baisu, kaip nuogąstavau... Net pačiai keista: manęs klauso! Sėdi, tyli, rašo, seka mano mintis. Vadinasi, dirbu neblogai. Bet studijos greitai baigsis, tad pradedu mąstyti apie tolesnius žingsnius – labai nenoriu suklysti.
Kai ėjote į „Dangų“, buvote vos devyniolikos. Ko tikimasi iš televizijos tokio amžiaus? Nepaprasto populiarumo? Neišmatuojamų galimybių?
Tikrai neįsivaizdavau, kaip ten klostysis, – ėjau į nežinią. Tarsi būčiau šokusi į bedugnę. Galėjau tik turėti vilčių, kad galbūt šiek tiek išgarsėsiu, kad dainuosiu, tačiau viskas atrodė nerealu. Nemaniau, jog einančią gatve mane badys pirštais, aptarinės. To išties nesitikėjau. Buvo labai keista, kad per porą mėnesių iš visiškai nežinomo žmogaus tapau visiems pažįstamu veidu. Iki šiol dažnai jaučiu, kaip už nugaros kas nors šnibždasi.
Bet tai buvo geras jausmas?
Tam tikrais momentais. Bet pasitaikydavo akimirkų, kai norėdavosi, kad niekas manęs nepastebėtų. Dėmesys nebuvo tragedija – kai kada trukdydavo mano pačios įtampa, kad nuolat esu stebima. Kartu įgijau labai daug patirties: ir muzikinės, ir gyvenimiškos. Po tų dviejų mėnesių aš, kaip žmogus, visiškai pasikeičiau. Tapau laisvesnė, drąsesnė, ėmiau labiau pasitikėti savimi – tačiau tai nereiškė, kad susirgau žvaigždžių liga. Bent jau to apie save negirdėjau. Manau, pasikeičiau į gera, atradau savybių, kurių nesitikėjau turinti.
Tačiau po projekto nebedainavote?
Nelabai man tas dainavimas pavyko... Nors dar nededu taško. Blogiausia, kad po „Dangaus“ atsirado labai didelė, beveik paniška scenos baimė. Iki šiol ją jaučiu.
Jei kas pasiūlytų: „Viktorija, lipk ant scenos – padainuosi“, atsakytumėte: „Ne, aš bijau“?
Pasakyčiau, kad pagalvosiu. Žinau, kad kada nors savo baimę būtinai nugalėsiu, bet dabar yra „žiauriai“ baisu.
O kaip jautėtės, kai vos ne visos tautos akivaizdoje rutuliojosi jūsų su Natu meilės romanas? Siužetai televizijoje, šimtai nuotraukų ir interviu... Ar liko dar kas nors asmeniško?
Mes visko tikrai neatskleisdavome! Nebūdavo taip, kad apie savo santykius išklojame nuo a ligi zet. Daug ką pasilikdavome tik sau. O kad mus nuolat kas nors stebėdavo, su tuo pamažu susitaikėme ir nebekreipdavome į tai dėmesio.
Niekas nedalijo gerų patarimų, kad televizinė meilė greitai baigiasi?
O kaipgi, dalijo. Kai buvome „Danguje“, mūsų jausmais niekas netikėjo, sakė, kad tai – reklaminis triukas. Bet koks skirtumas, kas kaip manė? Gal meilė ir buvo, ir anaiptol ne televizinė, nes truko pusantrų metų. Tik anksčiau ar vėliau viskas baigiasi.
Gavusi pasiūlymą dalyvauti „Ledo žvaigždėse“ išsyk sutikote?
Vos prieš kelias savaites stebėdama panašius šou per kitų šalių televizijas Natui pasakiau: „Būtų smagu, kad tai vyktų ir Lietuvoje, o jei dar mane pakviestų...“ Kai pasiūlė, taip apsidžiaugiau, kad nemąsčiau nė akimirkos! Buvo labai sunku, nes treniruodavomės kasdien. Į pabaigą nebesinorėjo nieko – tik kad viskas greičiau baigtųsi. Daugelis porų, o ir mes dažnai pykdavomės, būdavome suirzę dėl smulkmenų. Tačiau paskui tai užsimiršta.
Ar dabar gyvenimas neatrodo tuščias? Juk jau metai jokiame projekte nedalyvaujate...
Negaliu sakyti, kad visus metus sėdėjau ir svajojau apie televiziją. Bet... Iš tiesų yra dalykų, kurių pasiilgstu.
Streso? Nuovargio?
Turbūt visumos: ne tik streso, bet ir džiugių akimirkų, gyvenimo pamokų. Nepaprastai pasiilgau ledo. Žmonių, kuriuos ten sutikau, nes buvome šauni kompanija. Dėl jokio projekto nesigailiu. Aišku, ir viename, ir kitame patyriau akimirkų, kai norėjosi susikrauti daiktus ir važiuoti namo, bet tikrai nebuvo kilę klausimo: „O kas mane čia nešė?“ Labai vertinu patirtį, kurią įgijau.
O kai ekrane matote kokį nors naują televizijos projektą, nesukirba širdis?
Retai, bet pasitaiko... Kita vertus, ne kiekvienam pasiseka būnant dvidešimt vienų turėti dviejų televizijos projektų patirties...
