Dabar populiaru
Publikuota: 2008 lapkričio 15d. 16:02

Darius Petkevičius: nei apsinuoginęs, nei pilotas

Foto naujienai: Darius Petkevičius: nei apsinuoginęs, nei pilotas
zmones24.lt / Foto naujienai: Darius Petkevičius: nei apsinuoginęs, nei pilotas

„Šiemet vaidinu viską, kas skraido", - šypteli aktorius Darius Petkevičius (35), pastaruoju metu itin išgarsėjęs pagrindiniu vaidmeniu filme „Pilotas".

„Šiemet vaidinu viską, kas skraido", - šypteli aktorius Darius Petkevičius (35), pastaruoju metu itin išgarsėjęs pagrindiniu vaidmeniu filme „Pilotas". Artistų gyvenime taip būna: sukuri vieną vaidmenį, antrą, dvidešimtą, tačiau publika ima ir prisikabina prie tos rolės, kurios pats toli gražu neįvardintum kaip svarbiausios savo karjeroje. Bet ką padarysi. Darius nesiverčia per galvą, kad nusipurtytų užklupusio dėmesio: turbūt žino, kad kuo labiau stengtųsi jo atsikratyti - tuo labiau būtų persekiojamas. Todėl tik ramiai šypsosi, sklandžiai dėsto savo gyvenimo vingius, ir besiklausant darosi visiškai aišku, kad jo biografija triukšmą sukėlusiu vaidmeniu nei prasidėjo, nei - be abejonės - pasibaigė.


Kuo jau kuo, o scenos naujoku Dariaus tikrai nepavadinsi: Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre jis - jau dešimt metų. Vienus į teatrą atveda begalinis troškimas vaidinti, kitus - noras atsidurti dėmesio centre, o štai Dariui ten atsidurti padėjo... Darbo birža. Ir tai visai ne pokštas. „Kai pirmąkart stojau į aktorinį, man nepasisekė - komisija liepė rankomis ir kojomis mušti ritmą, o mano koja buvo lūžusi, tai tik sumojavau ramentais, - prisimena jis. - Neįstojau. Grįžau į Panevėžį ir, kaip doras jaunuolis, užsirašiau į darbo biržą, o ši mane nusiuntė į Miltinio teatrą dirbti scenos darbininku. Teatro erdvė įtraukė iškart: ko verta vien spengianti tyla, tvyranti scenoje po vidurnakčio, kai išsiskirsto žiūrovai ir nurenkamos dekoracijos... Likimas, ne kitaip." Likimas buvo atkaklus: ne kiekvienas scenos darbininkas tampa aktoriumi, bet D. Petkevičiaus talentas, matyt, švytėjo net pro dekoracijų barikadas, ir režisieriai netruko jį pastebėti. „Per vieną spektaklį reikėjo prietemoje meniškai pakeisti dekoracijas, ir aš tai atlikau valso žingsniu", - trūkteli pečiais, tarsi tampyti butaforijas šokio ritmu būtų savaime suprantama. Tąkart režisierius net liepė kažkuriam aktoriui iš jaunojo darbininko pasimokyti grakštumo. Aktorius įsižeidė, o tolesnis darbininko Dariaus kelias tapo aiškus: visu greičiu atgal į Teatro akademiją.


Jis studijavo su Aldona Vilutyte, Daliumi Skamaraku ir kitais „keistuoliais". Per žiemos šventes, kaip ir kolegos, imdavosi atsakingo Kalėdų Senelio vaidmens. „Mūsiškiai į tai žiūrėdavo labai griežtai: aktorius, norintis su Keistuolių teatro vėliava vaidinti Kalėdų Senelį, privalėdavo pereiti savotišką cenzūrą, - pasakoja. - Tai atrodydavo maždaug taip: susėda Giniotis, Balsytė ir kiti, o tu, prisiklijavęs barzdą, suplukęs, jiems pristatai keturiasdešimt penkių minučių programą... Tai būdavo ypatingos pamokos."


Po studijų Darius grįžo į gimtąjį Juozo Miltinio teatrą, tik jau ne kaip scenos darbininkas, o kaip aktorius. Jo sąskaitoje - dvidešimt keturi spektakliai. „Kai gimiau, teatras išgyveno aukso amžių, - konstatuoja. - Matyt, iki šiol tebejaučiu nusėdusias to aukso dulkes."


Vilniuje duona skalsesnė


Darius nėra iš tų šaliku apsimuturiavusių alkanų menininkų, kuriems užtenka poezijos tomelio ir maišelio makaronų. Jei būtų vienas, gal ir mažiau iš savęs reikalautų, bet dabar namuose turi mielą draugiją - žmoną Juliją, puspenktų metų sūnų Matą ir mažąją dukrelę Liuką, kuriais reikia rūpintis. Darius anksti suprato, jog vien iš teatro aktoriaus duonos sočiai nepragyvens. Apie jo veiklumą galima spręsti vien iš to, kad sukūrė savo interneto tinklalapį - ar daug matėte aktorių, kurie tuo pasirūpintų?.. D. Petkevičius režisuoja ir veda renginius, svajoja apie televiziją, nesispjaudydamas filmuojasi reklaminiuose klipuose ir šypteli į ūsą, kai praeiviai jį atpažįsta iš TV ekrano - juk matė pievoje tinkleliu gaudantį prekybos centro žuvis, solidžiai besisukinėjantį banke ar alumi nuplaunantį dienos rūpesčius. „Visa tai yra aktoriaus darbas, - kaip kirviu nukerta abejones, kur baigiasi menas ir prasideda komercija. - Sukuosi kaip bitė ir manau, kad visada svarbiausia - nepraleisti progos."


Nuostata - niekada nepraleisti progos - buvo viena iš esminių priežasčių, šią vasarą paskatinusių Petkevičius susikrauti lagaminus, susodinti vaikus į mašiną ir kraustytis į sostinę. Butą Panevėžyje jie išnuomojo, banko padedami įsigijo pastogę Vilniuje ir laimingai gyvena. „Kažkokia statistika teigia, kad žmonės Lietuvoje per metus pramogoms išleidžia šešis milijonus litų, iš jų tris milijonus - vilniečiai. Štai jums ir atsakymas į klausimą, kodėl aš čia, - šypteli Darius. - Anksčiau duona dingdavo nuo mano stalo, nes negalėdavau, tarkime, per valandą nulėkti į atranką kino studijoje. Tad šeima mane puikiai suprato. Tiesa, iš pradžių vaikams buvo susidvejinusi namų sąvoka: jie ten, Panevėžyje, ir čia, Vilniuje, kuriuose galima čiaužyti, mat paklotos laminato grindys. Bet greitai su tuo apsiprato. Žmona įsidarbino parodų kuratore galerijoje „Kairė - dešinė". O štai man beveik niekas nepasikeitė: dešimt metų kas savaitę iš Panevėžio važinėjau į Vilnių, dabar - iš Vilniaus į Panevėžį, nes tebesu Miltinio teatro aktorius. Kelias juk tas pats..."


Kritika skirta ne aktoriui


Su kino kamera Darius susipažino dar studijuodamas: tuomet į Lietuvą „atėjo" Holivudas, ir vos apsiplunksnavęs antrakursis išdidžiai vaidino amerikiečių kuriamame filme apie Robiną Hudą. „Tai - tiesiog darbas", - įvertina dabar. Pastaruoju metu išgarsėjusi Sauliaus Vosyliaus režisuota juosta „Pilotas", kurioje Dariui teko pagrindinis vaidmuo, irgi tebuvo darbas. Atsidūrė ten taip pat, kaip ir kituose filmuose (vaidino televizijos seriale „Sniego skonis", lietuviškuose filmuose „Normali pora", „Paskutinis lašas", „Vienui vieni", „Nuodėmės užkalbėjimas", „Kolekcionierė"), - perėjo atranką. O kas čia nuostabaus? Neįkrito kaip musė į barščius, nieko nenužudė ir nenuskriaudė, tik dirbo savo darbą. Kilusia dėmesio banga, tiesa, nesistebi: „To ir reikėjo tikėtis." Tačiau į šurmulį aktorius linkęs žiūrėti teigiamai. „Nežinau, kokie buvo per televiziją rodyto „Piloto" reitingai, bet neabejoju, kad nemaži, - svarsto. - O aktoriui reklama visada praverčia. Be to, dirbau su puikiu režisieriumi ir mielais kolegomis. Gal kas ir turi priekaištų dėl politinio konteksto, bet jie skirti ne man. Kaltinimai propaganda irgi - ne man. Apskritai manau, kad visi politiniai filmai yra didesnė ar mažesnė propaganda, tik dažniausiai jie būna amerikietiški: tiesiog mes nežinome niuansų, nepažįstame žmonių, kurie ten įkūnijami. Bet propagandos juose tikrai ne mažiau nei „Pilote"."


Tenka mesti į šalį įtarinėjimus, kad D. Petkevičius prijaučia partijai Tvarka ir teisingumas bei jos lyderiui Rolandui Paksui. „Rinkimuose balsavau už dešiniuosius", - paklaustas prasitaria. Savęs su personažu jis nesaisto, kaip nesitapatina ir su Peliuku iš spektaklio „Batuotas katinas" ar Kajumi iš pasakos „Sniego karalienė" - būtų juokinga. „Ech, jau tas lietuviškas kategoriškumas, - dūsauja Darius. - Štai pavyzdys iš visai kitos srities: plaukikas Vidmantas Urbonas - mano šeimos draugas, sūnaus krikšto tėvas. Pernai su juo keturis kartus plaukiau į jūrą. Mačiau švedų reakciją į Vidmanto idėją perplaukti Baltiją - jie buvo sužavėti. Tuo tarpu mūsiškiams rūpėjo tik rezultatai, pergalės, skandalai... Ech..."


Kad jau kalba pasisuko apie skandalus, būtina paminėti, jog naujausias Dariaus vaidmuo, kurį dalijasi su Daliumi Skamaraku, - Šefo spektaklyje „Striptizo ereliai". Jo turinys - tarsi grėsminga šių dienų aktualija: kai netenka darbo, įmitę šeimų vyrai griebiasi šiaudo ir ryžtasi tapti striptizo šokėjais. „Spektaklio repeticijos vykdavo nuo dešimtos ryto iki trečios valandos dienos ir nuo dešimtos vakaro iki trečios nakties, o aš tuo metu lyg tyčia dar ir krausčiausi, - aktorius prisimena įtemptą laikotarpį. - Užtat kai repeticijos baigėsi, pasijutau turintis tiek laisvo laiko, kad išbėgau į kiemą grėbti lapų: tiesiog rankos niežėjo ką nors veikti."


Delikačiame spektaklyje vaidinančio aktoriaus bičiuliai neretai teiraujasi: „Ar nesunku nusirengti prieš publiką?" „Pirmiausia sakau, kad nusirengia ne Petkevičius, o personažas, - toliau mėgina įrodyti nesusitapatinantis su savo herojais. - Kad personažas gražiai nusirengtų, Petkevičiui tenka nemažai padirbėti. Ir ne tiek jau daug ten to nuogumo..." O ar Petkevičius išdrįstų taip pasielgti tikrame gyvenime - ištikus krizei, imtis bet kokio darbo, kad ir striptizo? „Tikriausiai ne, - išspaudžia pamąstęs. - Kliudytų elementarūs fiziniai duomenys: juk nesu soliariuminis raumenų kalnas. Taigi ieškočiau kitos išeities. Nors kai geriau pagalvoji..."

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką