Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Deimantas Narkevičius: sėkmė yra narkotikas

Antras sūnus Napalys, Amsterdamo Stedelijko muziejuje įteiktas prestižinis Vincento van Gogho apdovanojimas, o dar Nacionalinė kultūros ir meno premija už visuomenės ir kultūros problemas analizuojantį medijų meną.
Foto naujienai: Deimantas Narkevičius: sėkmė yra narkotikas
Gedimino Žilinsko nuotrauka / zmones24.lt

Antras sūnus Napalys, Amsterdamo Stedelijko muziejuje įteiktas prestižinis Vincento van Gogho apdovanojimas, o dar Nacionalinė kultūros ir meno premija už visuomenės ir kultūros problemas analizuojantį medijų meną. Štai tokios dovanos praėjusiais metais subiro į lietuvio menininko Deimanto Narkevičiaus (44) rankas. „Gavau viską, apie ką tik galėjau svajoti", - sako bene garsiausias šiuolaikinio lietuvių meno kūrėjas, gimtinėje būnantis neką dažniau nei Berlyne ar Paryžiuje.


Puikūs metai...


Jau kelinti puikūs. Tik visa tai turi savo kainą. Ir - nemenką.


Argi ne keista, kad jūsų pavardė gimtinėje plačiau pasigirdo tada, kai pasirodė pranešimų apie prestižinę Vincento premiją... Beje, buvo ir tokių, kurie skaičiavo tik pinigus - penkiasdešimt tūkstančių eurų.


Darydavosi nepatogu, kai pamatydavau parašytą sumą. Be abejo, ji patvirtina apdovanojimą, tačiau įvertinimas - kur kas didesnis nei pinigai.


Daug kam kelia nuostabą: kaip lietuvis galėjo ją gauti?


Man atrodo, kad anarchistinis užkratas lietuvių mene egzistuoja - argi Jonui Mekui, Jurgiui Mačiūnui nepavyko Niujorke? Esama tautų, kur meno genas kur kas silpnesnis.


Kaip sužinojote, kad esate nominuotas?


Informaciją konkurso komisijai pateikė man atstovaujančios galerijos - Jano Moto galerija Briuselyje, „GB Agency" Paryžiuje ir Barbaros Weiss galerija Berlyne. Patekau tarp penkiasdešimties kandidatų. Kai paskambino ir paklausė, ar norėčiau būti nominuotas, sutikau. Vincento premija - žinomas konkursas. Prizų meno pasaulyje nėra tiek daug, kad praleistum savo šansą.


Nacionalinei premijai nesijaučiate per jaunas?


Šią premiją galėtų gauti dar jaunesni kūrėjai, o ir senjorai. Svarbu, kad menininkas būtų pastebėtas esantis savo kūrybos pike. Kartais tai atsitinka itin jauname amžiuje.


Ar galite įvardyti savo sėkmės valandą? Įvykį, nuo kurio viskas prasidėjo?


Matyt, Londone užsikrėčiau didmiesčiu, supratau: sėkmė gali aplankyti. Tačiau bilietas į tarptautinę meno sceną buvo ištrauktas 1998-aisiais Liuksemburge, parodoje „Manifesta 2". Mano filmai ten daug kam padarė įspūdį. Tik po keleto metų sužinojau, ką tada visi kalbėjo: „Buvote nuėję? Ten yra tokio lietuvių menininko darbų. Menas eina į vieną pusę, o jis - visai į kitą." Tai, ką tada sukūriau, buvo paprastos istorijos, bet - čaižu, su stipria estetika. Tos parodos įspūdis, matyt, nulėmė Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje populiarumą 2001 metais - staiga vidun ėmė virsti meno elitas: parodų kuratoriai, kolekcininkai, konceptualiojo meno korifėjai. Kas čia darosi? Vynas baigėsi, kažkas nubėgo, nupirko parduotuvėlėje už kampo pigaus. Vaikšto visi su taurėmis, tą pigų vyną gurkšnoja... Daug kas šią mūsų parodą iki šiol prisimena.


Argi ne taip: meno elitas paskleidžia informaciją, kuri vėliau paplinta po galerijas...


Tačiau bilieto į laimingą traukinį nėra. Reikia daug kartų persėsti ir visada atsiranda galimybė nuvažiuoti ne ta kryptimi. Venecijoje į mano parodą atėjo galerininkas, su kuriuo dabar dirbu. Galvoju: ko tam pižonui čia taip ilgai būti?! Juk - kitos aplinkos paukštis. O jis man sako: „Noriu su tavimi dirbti." Pasakiau, kad vos prieš mėnesį susiderėjau su galerija Paryžiuje. Pasirodo, visai nesvarbu. Tąsyk pagalvojau: štai atėjo momentas, kai gali būti tarp tų, kurie daro įtaką šiuolaikiniam menui.


Kaip manote, kodėl kolekcionuojami jūsų darbai?


Matyt, nebloga investicija. Pirmiausia mano darbų nusipirko Oslo nacionalinis muziejus, vėliau - Prancūzijos nacionalinė kolekcija. Manau, tikėjosi, kad labai greitai jie kainuos gerokai daugiau. Taip ir atsitiko. Ypatingą skubėjimą jaučiau prieš ketverius metus - graibstyte graibstė. „Kas čia darosi?" - galvojau, o man sakė, kad tai - geri ženklai.

Ir tai „užduoda" toną. Netrukus po to vieną kūrinį įsigijo Bernardas Ruiz-Picasso - garsaus dailininko sūnus. Jo kolekcija, kurioje - ir tėvo kūriniai, laikoma Malagoje.


Argi ne smagu žinoti, kad tavo darbai - vienoje kolekcijoje su Picasso kūriniais?


Smagu žinoti, kad Picasso sūnus įsigijo. Žinojimas, kad pasaulis - čia pat, atėjo iš Londono. Neabejoju, tą patį išgyvena menininkai, išvažiavę į Niujorką. Kai į parodų atidarymus ateina Mickas Jaggeris, Bradas Pittas ir merginos iš „Sekso ir miesto"... Pasijunti to pasaulio dalis.


Ir jei labai norėtum, galėtum pulti su jais visais bendrauti?


Tik ką tu jiems pasakysi?! Mes neturime bendrų reikalų. O jei neturi ką pasakyti, kam kalbėtis ir trukdyti vienam kitą? Antrą kartą Venecijos bienalės atidaryme žiūriu: kas gi čia eina? Ogi Björk su savo vyru, šiuolaikinio meno dailininku Matthew Barney. Dar - legendinė Yoko Ono, už jos - svita, lydinti kažkokį itin svarbų asmenį. Sako, tai - „Louis Vuitton" savininkas. Supranti: Brodvėjus persikelia į Veneciją. Ir tu čia esi, tad gal viskas ne taip blogai...


Sakykite, kodėl užsieniečiai kolekcininkai pajunta, kad reikia įsigyti vieno ar kito šiuolaikinio kūrėjo darbą, o lietuviai - ne?


Šiuolaikinis menas - rafinuotas brandžios visuomenės žaidimas. Paryžiuje šiuolaikiniu menu domimasi seniai, nuo XIX amžiaus pabaigos, o štai Rusijoje - dabar sprogimas. Anksčiau ar vėliau ekonominis elitas supranta privalantis žaisti tikrojo elito žaidimus. „Van Abbemuseum" turėjau galimybę savo kūrinį eksponuoti su Rusijos avangardo klasiko El Lissitzky darbais. Lyg tarp kitko paklausiau, kiek jie kainuoja. Vertinami milijonais!

Atėjo laikas, kai iš užmiesčio į Maskvą grįžta šiuolaikinio meno kūrėjai. Jie perkasi butus miesto centre, įsirengia prabangias dirbtuves. Laikai, kai jiems tekdavo auginti daržoves, kad išgyventų, praėjo. Elitas dabar menininkus mielai kviečia į savo vakarėlius ir didžiuojasi jais kaip nacionaliniu turtu.


O kaip Lietuvoje?


Lietuvoje vis dar perkame paveiksliukus. Irgi gerai, nes nuo to viskas prasideda. Bet reikėtų žengti ir kitų žingsnių.


Ar tik todėl, kad jie taip sunkiai žengiami, ateities čia nematėte?


Galimybių išties buvo menkai. Gal kam ir atrodo, kad mus viskas puikiai sekasi, tačiau nedaug lietuvių menininkų figūruoja tarptautinėje rinkoje ir nedaug pasaulio muziejų perka jų darbus.

Užsispyrimas, valia reikalingi, bet to neužtenka. Viskas paprasta - arba yra, arba nėra... Naujų, talentingų menininkų ieškoma nuolatos. Tik duok ką nors autentiško! Kažkoks mitas - manęs nepamatė, aš neišlindau, manęs neprakišo...


O kaip pradėjote karjerą?


1990-aisiais dalyvavau tarptautinėje parodoje Krokuvoje. Po jos iš Didžiosios Britanijos ambasados į mažą kambarėlį Žvėryne atnešė laišką. Jame buvo anketa ir prašymo forma. Jei pereičiau komisiją, galėčiau metus kurti Londone. Pasirodė, kad tą gerą darbą padarė britų ambasadorius Lenkijoje - jam taip patiko mano kūriniai. Sutrikau: stipendijos tai nėra - už ką gyvensiu? Tačiau man buvo pasakyta: „Jūs tik užpildykite anketą, laimėkite konkursą, o pinigų mes rasime."

Dabar tokio džiaugsmo tikriausiai nebepatirčiau net nuvažiavęs į Braziliją. Londonas buvo didžiulis džiaugsmas ir didžiulis šokas. Stipendija - nedidelė, bet man užteko. Galėjau kurti, vaikščioti po parodas, bendrauti su menininkais. Pamačiau, kaip jie gyvena ir koks tai apsisprendimas - būti menininku. Juk rizikuoji neturėti geros draugės, nebūti labai gerbiamas, tau sunkiai sekasi išsikovoti pozicijas. Na, nebent labai pasisektų... Tikras idealistų katilas! Pamenu, buvo vienas toks dailininkas. Gražiai tapė, nors nelabai kas pirko jo darbus. Vieną dieną grįžtame, žiūrime, mūsų Semas sėdi su naujais džinsais, buteliais alaus apsistatęs: „Sveiki, vyrukai, gal alaus?" Po butelį paėmėme, o jis: „Nepatikėsit, vieną darbą pardaviau mėsininkui, jis tą kiaulės snukį pasikabino savo parduotuvėje. Praeitą savaitę į mėsinę užsuko Stallone (Holivudo aktorius Sylvesteris Stallone - red. past.). Pamatė darbą, jam patiko, atėjo į studiją ir nupirko viską, kas ten buvo." Pasirodė, tuo metu Stallone atidarė savo restoranus „Planet Hollywood", jam reikėjo daug paveikslų. Semas pasikėlė, tepa dieną naktį. O štai po pusės metų - vėl su senais džinsais.

Tokių legendų pilna, užtat sėkmės galimybė ir yra narkotikas. Seras Bobas Geldofas vaikščiojo po galerijas, pirko menus, popžvaigždės perka. Nauja MTV studija Londone kūrėsi, atvažiavo į mūsų galeriją, sako, reikia daug meno. Ir visa tai - mano akyse, mano, iš Vilniaus atvažiavusio!


Kai išvykote į Londoną, jau buvote vedęs?


Buvau. Vyresnysis sūnus Adomas gimė Lietuvoje.


Jūsų žmona Jurga - irgi menininkė?


Ji - laisvai samdoma dizainerė.


Na, matyt, dvi žvaigždės sunkiai išsitektų po vienu stogu?


Nematau bėdos. Gal tai sunkiau jauname amžiuje, bet vėliau, kai įgyji šiokios tokios patirties, gali išsitekti. Jei labai nori, visus barjerus įmanoma įveikti.


Daug laiko praleidžiate užsienyje, gana bohemiškoje aplinkoje. Visokiausių pagundų... Kyla pavydo scenų?


Būtina pasitikėti vienam kitu. Beje, aš juk irgi išvažiuoju (šypsosi)... Nuvykęs į Londoną, iškart pasikviečiau Jurgą. Kad pamatytų, kaip gyvenu, kuo gyvenu. Ji žino visas įmanomas ir neįmanomas pagundas. Manęs dažnai klausia: o kur žmona? Kodėl neatvažiavo kartu? Jei būčiau buvęs tikras, kad gausiu Vincento prizą, tai visi salėje būtų sėdėję. Ir mažiukas ant kelių.


Gyvenant svetur namų sąvoka išsitrina?


Metus gyvenau Berlyne. Atvažiuoja šeima ir - namai. Namai svarbūs, kartais sulaiko nuo daugelio dalykų. Menas sekina, nė nepastebi, kai lieki be jėgų, o jas atkurti metams bėgant darosi vis sudėtingiau. Su šeima esi kur kas saugesnis, nei būdamas vienas.

Namuose gimsta naujų idėjų. Tie inkubacijos periodai užtrunka: niekur neini, nenori nieko matyti, bendrauti. Žaidi su vaiku, pjaustai salotas - žiūrėk, kažkas ir ateina. Labai renkiesi, ko klausytis, ką žiūrėti.


Kiek tikras gyvenimas veikia menininko kūrybą?


Juk jis ir yra įkvėpimo šaltinis. Aplinka veikia stipriausiai, o idėjos generuojamos kasdienybėje.


Kas joje džiugina?


Maži džiaugsmai. Jei kavinėje groja gera muzika, yra geras maistas, jei gali nuvažiuoti, kur nori. Menininkai skiriasi nuo kitų, nes jiems nebūtina savęs visuomenėje įteisinti naujomis mašinomis.


Ar būtų įžūlu paklausti, kiek kainuoja jūsų darbai?


Įžūlu. Sumos paprastai neviešinamos. Tačiau kainos nėra mažos. Rinka - sumani, juk kainos pakilo tada, kai dauguma darbų jau buvo nusėdę gerose kolekcijose.

 

  • Deimantas Narkevičius - tarptautinėje meno scenoje labiausiai žinomas Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjas. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas, dabar jis pasinėręs į vizualųjį meną. Nuo 1997 metų kuria filmus. Juose, remiantis sovietmečio ir šiuolaikine patirtimi, savita kino kalba tyrinėjama istorija. Menininkas savo juostose išvengia dokumentinio kino štampų, ne tik naudoja skirtingus kino formatus, bet ir įterpia į juos piešinių, senovinių nuotraukų, filmuotų kadrų iš kito laiko ir kitos vietos.

  • Garsių užsienio ir Lietuvos parodų salėse Deimantas Narkevičius nuo 1994-ųjų surengė arti keturiasdešimties personalinių parodų

  • Deimanto Narkevičiaus darbų galima rasti šiose kolekcijose:

Moderna Museet, Stokholmas, Švedija
Šiuolaikinio meno muziejus, Oslas, Norvegija
Fonds National d'Art Contemporain, FNAC Paryžius, Prancūzija
Paryžiaus moderniojo meno muziejus, Paryžius, Prancūzija

Frac Pays de la Loire, Carquefou, France Film Works

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius