Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Deividas Norvilas ir Renata Voitechovskaja: neturime dėl ko bartis

Foto naujienai: Deividas Norvilas ir Renata Voitechovskaja: neturime dėl ko bartis
zmones24.lt / Gedmanto Kropio nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Plepėti su dainininku Deividu Norvilu (29) ir jo mylimąja Renata Voitechovskaja (30) visuomet smagu: jiedu kalba tai, ką galvoja, retkarčiais kandžiai vienas kitam pareplikuoja, tačiau niekada dėl to nesipyksta, daug juokiasi ir retai tyli.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Plepėti su dainininku Deividu Norvilu (29) ir jo mylimąja Renata Voitechovskaja (30) visuomet smagu: jiedu kalba tai, ką galvoja, retkarčiais kandžiai vienas kitam pareplikuoja, tačiau niekada dėl to nesipyksta, daug juokiasi ir retai tyli. Akivaizdu, jog būtent ironija ir mokėjimas pasišaipyti iš savęs šios poros gyvenimą nuspalvina ryškiausiomis spalvomis. Jame nelieka vietos nei barniams, nei pagiežai. „Kai bent truputėlį kas nors nepatinka, tiesiai šviesiai tai pasakome į akis ir dideliems pykčiams įsiplieksti nebelieka erdvės", - laimingo gyvenimo sykiu receptą atskleidžia Renata ir Deivis.  


Su linksmai nusiteikusia porele susitinkame naujuose jų namuose pačiame sostinės centre ant Neries kranto. „Kai klausia, kur gyvenu, sakau: „Prie vamzdžio", - mintyse turėdamas skandalingai pagarsėjusį meno kūrinį „Arka" nusikvatoja Deivis. Nors vakaras vėlyvas - šilta, tad jaukiai įsitaisome nedidelėje terasoje. Ant stalo garuoja arbata, šalia jos išdygsta taurė raudonojo vyno, kurio Renata ir Deivis ką tik parsivežė iš Kretos. „Po šių atostogų supratau, kad su Rence galėčiau nors ir į pasaulio kraštą keliauti. Tikrai", - šiltų jausmų nemėgina slėpti dainininkas.  


Pagaliau įsikėlėte į svajonių namus, kurių durys bent jau fotografams užvertos. Saugotės nuo svetimų akių?


Deivis: Tai privati mano ir Renatos teritorija, ir tiek. Nė vienas čia nefotografavo ir, manau, nefotografuos - nenoriu. O ir pati matai, kad nieko stebuklingo čia nėra. Nuoširdžiai sakau: nenoriu, kad koks nors „čainikas" vartytų žurnalą ir žiūrinėtų, kaip gyvenu.


Tai namai, apie kokius svajojai?


Deivis: Net nežinau. Niekada nesvarsčiau, kokių norėčiau namų - tokių ar anokių. Taip, persikraustęs gyventi į Vilnių visada svajojau apie savo kampą, tačiau kol jo neturėjau, gyvenau kur papuola: iš pradžių giminaičių buto salone ant „raskladuškės", vėliau iš jų išsinuomojau mielą kampelį, kurį draugiškai vadinau „skladuku". Dar po kurio laiko persikrausčiau į nuomojamą butą Užupyje.

Šitą nusipirkau prieš penkerius metus, tačiau tie, kurie rūpinosi namo statybomis, niekaip negavo leidimo jį statyti. Pirkau katę maiše - kaip ir daugelis tais laikais, o kai vieną dieną sužinojau, kad leidimas vis dėlto gautas, džiaugsmui nebuvo ribų. Juolab kad ir butų, ypač centre, kainos buvo jau visiškai kitokios nei tada, kai įsigijau aš.


Prieš interviu Renata juokėsi, kad nepažįsta nė vieno į tave panašaus žmogaus, kuriam visiškai nerūpėtų, kaip atrodys jo namai. Kodėl viską spręsti leidai dizaineriui?


Deivis: O kas yra namai?! Žinau, jie turi būti jaukūs. Dar juose turi stovėti lova, bėgti vanduo ir būti įrengta virtuvė. Viskas! Man to visiškai užtektų (šypsosi).

Jei atvirai, visada į Klaipėdos pusę važiuoju su didesniu malonumu nei į Vilniaus. Negaliu atsistebėti, kad lygiai taip pat jaučiasi ir Renata. Ji kartais pajuokauja, kad vos grįžę į Vilnių mudu pradedame pyktis. Laimei, vos užėję į butą lengviau atsikvepiame, o pykčiai kaipmat išgaruoja. Prisėdame terasoje, atkemšame butelį vyno, lengvai apsinešame ir pasidaro gera gera (kvatojasi)...


Nesinori, kad toji terasa būtų kur kas didesnė, o durys iš jos vestų ne į nedidelį butą, o į erdvų namą?


Deivis: Namas - mano svajonė. Taip, iš tikrųjų norisi savo žolytės ir savo „prūdo". Dar - medžių. Norėtųsi peršokti kotedžo etapą ir iškart apsigyventi name. Beje, kažkada „ant durniaus" buvome nuvažiavę apžiūrėti namo už tris su puse milijono litų. Dabar jis kainuoja vos daugiau nei milijoną. Tačiau važiavome tikrai ne todėl, kad turėčiau tuos milijonus, ar manyčiau, kad kada nors juos užsidirbsiu. Tiesiog buvo smagu pamatyti namą, kuris kainuoja toookius pinigus (juokiasi)...


Jei įsigijai namus Vilniuje, matyt, galutinai apsisprendei čia įleisti šaknis?


Deivis: Sunku pasakyti, kai Lietuva tokia maža ir kai iš vieno jos krašto į kitą gali nulėkti vos per tris valandas, o apsisukęs tą pačią dieną grįžti, iš kur išvažiavai. Faktas, kad Vilniuje viskas verda - Klaipėdoje tikrai pražūčiau, nors nepaprastai ją myliu ir ji visada liks mano gimtuoju miestu. Privalai maltis sostinėje, jei bijai būti užmirštas.

Bet kaip man buvo liūdna, kai baigiau studijas ir išėjau iš Muzikos akademijos! Visai nesvarbu, kad gyvenu Vilniuje - nuobodu, ir nieko negaliu sau padaryti. Dar kartą kur nors stoti? Bet kur?! Vienintelis dalykas, kurio norėčiau pasimokyti, būtų operečių, miuziklų, operų režisūra, bet Lietuvoje to nemokoma.


Sakai, kad nebeturi ką veikti, tačiau susitikti su jumis - tikras vargas. Interviu, fotosesijos detales teko derinti kone du mėnesius: jūs arba užsiėmę, arba išvažiavę.


Deivis: Tuomet, matyt, yra tos veiklos. Bet vis tiek buvau pripratęs prie visiškai kitokio ritmo ir nesvietiško koncertų kiekio. Buvau gerokai išpaikintas - turbūt todėl dabar ir yra taip keista. Buvau žiauriai graibstomas, nuolat užsiėmęs, o dabar - visiška ramybė. Kita vertus, užtenka sveiko proto suprasti: kai žmogus priverstas sukti galvą, kaip sumokėti už šildymą, pramogos jam lieka ne antros ir ne trečios. Laimei, kaip šiandien sakė maestro Eduardas Kaniava, visa tai - laikina. Duok Dieve, kad visa tai greičiau prabėgtų...

Muzikanto profesijos bjaurumas ir yra tas, kad negali nieko planuoti. Todėl velniškai bijočiau banko paskolų, nes negaliu žinoti, kiek uždirbsiu ir ar apskritai uždirbsiu. Šiandien galiu būti grobstomas, o kitą - niekam neįdomus. Baisu vien todėl, kad daugiau nieko, išskyrus dainuoti, nemoku.

Renata: Kodėl nemoki?! Galėtum eiti filmuotis - būtum visai neprastas aktorius.

Deivis: Beje, kaip tik dabar turiu naują norą: internete užsiregistravau kažkokiame neprastame kastingo puslapyje (juokiasi). Gal pakvies kur pavaidinti?

Renata: Taip ir reikia daryti. Neverta laukti, kol tave pakvies ir iškrapštys iš namų. Gal ir per ilgai juose užsisėdėjome, per retai einame į renginius, per mažai bendraujame su žmonėmis, kurie galėtų ką nors įdomaus pasiūlyti. Turbūt pasenome?

Deivis: Tikrai! O kada mes buvome paskutiniame ar priešpaskutiniame „Žmonių" puslapyje (juokiasi)? Kita vertus, be galo juokinga matyti tuos pačius veidus, nuolat besisukiojančius ir įkyriai besistengiančius patekti į kadrą.


Kodėl manai, kad jie stengiasi? Gal tiesiog ateina pasilinksminti, o fotografai juos užpuola?


Deivis: Na, gal...

Renata: Tad lieka dvi išeitys: arba eiti į balius ir ieškoti naujų pažinčių, arba registruotis interneto puslapiuose.


O pati dar nesi jokiame užsiregistravusi?


Renata: Nesu aktorė, tad nėra reikalo registruotis. Man kur kas smagiau būtų žiūrėti per televizorių į Deivį...


...ir smagiai iš jo pasijuokti?


Renata: Tikrai nesijuokčiau. Deivis drąsus ir moka pasišaipyti iš savęs - man tai labai patinka. Daugeliui žmonių trūksta tokio bruožo: kai kas nors pasišaipo, jie baisingai supyksta.


Deivi, tikrai norėtum paragauti aktoriaus duonos?


Deivis: Labai! Juolab kad ir galėčiau tai daryti. Esu vaidinęs jau dvidešimtyje spektaklių, nusifilmavau ne viename LNK „Žydrajame žiburėlyje", dirbau laidų vedėju... Puikiai žinau, ką reikia daryti, - šiuo atveju pasitikėjimo man netrūksta.


Prieš kelias akimirkas stengėtės prisiminti, kada pastarąjį kartą buvote užsukę į kokį vakarėlį. Tviskantis „glamūrinis" gyvenimas jums visiškai neįdomus?


Renata: Grįžusi po darbo labiausiai svajoju pasėdėti apsikabinusi Deiviuką, pažiūrėti televizorių ir pailsėti. Nebesinori trenktis į diskotekas, vakarėlius, visiems šypsotis ir vaidinti, kokia aš laiminga, kad čia esu. Man užtenka kur nors nuvažiuoti su Deiviu, pažiūrėti jo koncertą, kartais sykiu ir padainuoti.

Deivis: Nesame vakarėlių liūtai. Kur kas smagiau, kai į svečius užsuka kaimynai, draugai. Tikrai nebūna, kad sėdime užsidarę namuose ir nieko neįsileidžiame.


Beje, kaip, Renata, jautiesi šiuose namuose? Juk butas - Deivio pirkinys?


Deivis: Tai mūsų abiejų namai. Mūsų abiejų indėlis į juos - vienodas. Ir nebūtina kalbėti apie finansus. Nuolat klausiu Renatos, ar jau jaučiasi taip, lyg grįžtų į savo namus. Iš pradžių tarsi ir dvejojo, o dabar abejonių neliko - tai mūsų abiejų namai.

Renata: Jei noriu namo, visuomet svajoju grįžti čia. Vadinasi, tai ir mano namai. Man čia gera, jauku - supratau tai vos įžengusi pro duris. Nieko nenoriu čia nei keisti, nei perstatyti.


Prieš kiek laiko ryžotės apsigyventi po vienu stogu?


Deivis: Gal prieš porą mėnesių.

Renata: Baik tu! Juk mes tik vaidiname, kad aš čia gyvenu (kvatojasi). Štai pasiskolinau Deivio chalatą, atsinešiau šlepetes... Juk visa tai - tik reklaminis triukas.

Deivis: Jei kas nors taip mano - tegul sau. Kažkas parašė, kad išsiskyrėme. Net neįsivaizduoju, iš kur žmones pasiekė tokia žinia, todėl kai paskambino ir paklausė, ar išsiskyrėme, pasakiau: „Taip, mes nebe kartu." Lygiai taip pat sakau „taip", kai manęs klausia, ar mūsų santykiai - tik reklaminis triukas.

Renata: Nematau reikalo kam nors aiškintis. Reklaminis triukas? Tebūnie. Jie niekada nebus kartu? Kodėl gi ne, jei tik kam nors taip atrodo. Žmonių kalbos mūsų nei jaudina, nei skaudina.


Deivi, visada man buvai panašus į žmogų, kuris nepaprastai vertina privatumą ir kuris neskuba asmenine erdve dalytis su kitais. Lengvai ryžaisi Renatai įteikti savo namų raktus?


Deivis: Viskas išėjo natūraliai. Šių namų nebeįsivaizduoju be Renatos. Jei nebūtų jos, pasistatyčiau bent jos nuotrauką (juokiasi).

Renata: Kol kas mūsų gyvenime nėra vietos rutinai. Labai tikiuosi, kad jos ir nebus.

Deivis: Žinoma, rutina kada nors užpuls ir mus, bet vis vien būtina kūrenti namų židinį, vis ką nors įdomaus, romantiško sugalvoti. Kad ir retkarčiais pajodinėti žirgais...

Renata: O kartais užtenka tiesiog atsisėsti terasoje, uždegti žvakę ir kartu išgerti arbatos.


Pamenu, Deivi, kai kalbėjomės pernai pavasarį, sakei, kad įspūdis susipažinus su Renata buvo nekoks. Prisipažinai, jog ji labiau priminė nevaldomą „pacaną" nei žavią moterį. Laikui bėgant nuomonė pasikeitė?


Deivis: Iš tikrųjų „pacaniškumas" dingsta ir joje vis dažniau pamatau žavią, trapią būtybę.

Renata: Su Deiviu niekada nesielgiau atžagariai, o su kitais taip bendrauju iki šiol. Nemoku kaip Deivis arti prisileisti svetimų žmonių. Bendraujant privalo būti tam tikra riba, kurios negalėčiau peržengti.

Deivis: Kai pagalvoju apie mūsų draugystės pradžią, juokas suima. Paprastai santykiai prasideda nuo romantiškų akimirkų, gražių žodžių, šilumos ir dėmesio vienas kitam, o mūsiškiai prasidėjo nuo barnių, užgauliojimų ir nesusikalbėjimų (kvatojasi).

Renata: Ką čia ir beslėpsi: traukiau, traukiau Deivį prie savęs ir pagaliau pritraukiau...

Deivis: Kartais pagalvoju: pana iš tikrųjų turėjo tikslą ir nuožmiai jo siekė. Taip paprastai mane suvystė (šypsosi)...

Renata: Bet juk ne šiaip sau norėjau pabendrauti, padraugauti. Neturėjau tikslo vienai dienai suvilioti ir pamesti. Deivis man iškart patiko, jaučiau, kad noriu su juo būti.


Bet juk kartais kuo žmogus labiau atstumia, tuo labiau norisi būti šalia jo...


Renata: O aš manau, jei nenori, vadinasi nereikia. Vieną kartą Deiviui pasakiau: „Nemyli, nenori - nereikia, mylėsi, norėsi - nebus." Bet tai pasakiau tik kartą ir juokais. Paprastai jei esu nepageidaujama, nemėgstama, manęs ten nėra. Kai sykį Deivis tiesiai šviesiai paklausė: „Atsikabinsi tu nuo manęs ar ne?", atsakiau: „Gerai. Kaip sau nori..." O po savaitės, žiūriu, ir namo nenori važiuoti, ir kavos išgerti kviečia (juokiasi)...


O ar pastebite, kaip vienas kitą keičiate?


Renata: Anksčiau Deivis greitai užsiplieksdavo: būdavo, vaikšto piktas, rėkia, o dabar net bambėti nepradeda. Pamatau, kad ateina be nuotaikos, ir iškart pasistengiu užglostyti, nuraminti (šypsosi).

Deivis: Neturime dėl ko su Renata bartis. Vienas kitu pasitikime ir gyvename labai ramiai.

Renata: Kai bent truputėlį kas nors nepatinka, tiesiai šviesiai pasakome tai į akis, ir dideliems pykčiams įsiplieksti nebelieka erdvės. Kartais užtenka net vieno žvilgsnio, kad suprastum, jog elgiesi netinkamai.


Ką darote, kad vienas kitam liktumėte įdomūs, kad prisėdę terasoje turėtumėte apie ką kalbėtis? Skaitote protingas knygas?


Deivis: Beje, apie knygas... O iš tikrųjų, Renata, kiek jau laiko skaitai „Meistrą ir Margaritą"? Metus? Dvejus?

Renata: Ne metus ir ne dvejus, bet vis tiek geriau neklausk (kvatojasi)... O kaip aš galiu skaityti, kai tu sėdi šalia ir bušido žiūri?

Deivis: Ne bušido, o „Kuchnia TV".

Renata: Bet vis tiek nuolat ausy balbatuoja.

Deivis: O jei rimtai, su Renata galime plepėti apie viską - spektaklius, varžybas, filmus, daržus, maistą. Gal sunkiau su ja kalbėtis apie operas, bet ir čia ledai jau pralaužti. Renata žino, kokia opera yra mano mėgstamiausia. Beje, Renata, kokia?

Renata: Nežinau!

Deivis: Zuiki, nedaryk man gėdos...

Renata: (Po poros minučių, nors mūsų pokalbis jau kurį laiką nuklydęs į lankas.) „Rigoletas"! Žinau, kokia ir apie ką ši opera, tačiau visą laiką užkrinta jos pavadinimas.

Deivis: Šaunuolė! Imk mėsytės - nusipelnei (juokiasi). Štai taip mes ir bendraujame... Dar mėgstame žaisti kompiuterinius žaidimus.

Renata: Blogiausia, kad telefonas - vienas, o žaidėjai - trys.  


Užsiminėte apie dar vieną žmogų - Renatos dukrelę Vanesą. Kaip ji jaučiasi naujuose namuose?


Renata: O būna taip: durys atsidaro, ji įbėga ir visu balsu rėkdama: „Deeeiviii!" pasikabina jam ant kaklo. Abu groja gitara, dainuoja - vienas pro šalį, kitas tyčia pro šalį (šypsosi)...


O kaip jaučiasi vyras, kai į jo namus įžengia ne tik mylima moteris, bet ir mažas žmogutis su savo charakteriu ir įpročiais?


Deivis: Čia kaip reklamoje: perki vieną - gauni du (kvatojasi). Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors gyvensiu su išsiskyrusia moterimi, kuri turės vaiką. Bet taip nutiko - na ir kas.

Renata: Esu pripratusi prie savo vaiko, prie jo nesisveikinimų ir ožių, bet mačiau, kaip iš pradžių jautėsi Deivis - jį tai siutino. O dabar viskas kitaip. Tiesą sakant, Deivis daug ko ją išmokė. Kai netenku kantrybės ir imu ant Vanesos rėkti, Deivis prieina ir ramiai paaiškina, kas ir kaip turi būti - psichologijos paskaitos, panašu, gelbsti...


O apie dar vieną vaikelį nepagalvojate?


Deivis: Aš - ne (juokiasi)...

Renata: O aš jau du turiu - man tiek užtenka (kvatojasi). Jei rimtai, du vaikus dar tikrai turėsiu - nori Deivis to ar ne. Arba jis su tuo susitaikys, arba... susitaikys.

Deivis: Viską paliekame Dievo valiai...


Vestuvių artimiausių darbų sąraše dar nėra?


Renata: Apie jas apskritai nešnekame. Na, kartais pasvajojame, pabandome įsivaizduoti, kokios jos būtų, jeigu būtų, bet po tokių kalbų galiausiai nusprendžiame, kad geriau - jokių vestuvių.

Deivis: Jauni žmonės tuokdamiesi galbūt elgiasi teisingai, tačiau vyresni nejaučia reikalo to daryti. Tuokiasi nebent kad būtų lengviau spręsti finansinius klausimus. Daugiau priežasčių tai daryti nematau. Mums su Renata ir taip gera, linksma, o jei vis dėlto kada nors nuspręstume išsiskirti, būtų mažiau popierizmo.

Renata: Deivis vis tiek yra mano vyras, nors ir nesame susituokę. Niekam jo neatsiduosiu.

Deivis: O aš esu visos Lietuvos vyras...


Ir Renata - tavo žmona...


Deivis: Tai jau - lietuvaitė (juokiasi)... Niekada nemaniau, kad mano mergina turės lenkiško ir dar kažkokio kraujo.

Renata: O aš nemaniau, kad mano vaikinas bus žemaitis. Sakiau sau: „Neduok Dieve, juk neištversiu..."

Deivis: (Kvatojasi.) Gal būtent todėl mes taip šauniai ir susikalbame.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką