Nors nuo dviračių treko pasaulio čempionato, kuriame laimėjo du sidabro medalius, praėjo tik dešimt dienų, dviratininkė Simona Krupeckaitė (25) sako, kad jai tai – jau praeitis. „Čempionatas buvo tik vienas iš šio sezono sporto etapų, kurį sėkmingai įveikiau. Jis pasibaigė, truputį pailsėsiu ir vėl dirbsiu“, – sakė su vyru dviratininku Dmitrijumi Leopoldu (30) Lietuvoje atostogavusi sportininkė.
„Medaliai – mano rankinėje, ne banko seife“, – juokiasi iš Anglijoje vykusio dviračių treko pasaulio čempionato du sidabro apdovanojimus bei kelialapį į Pekino olimpines žaidynes parsivežusi sportininkė. Aišku, į Mančesterį ji ir važiavo turėdama tikslą kuo geriau pasirodyti. Kokie jausmai užplūsta, kai pavyksta nuskinti medalių? „Būna gera. Tai akivaizdus tavo pastangų įvertinimas, įrodymas, kad esi stiprus, kad gerai dirbame, – sako Simona. – Tam ir treniruojamės, kad medalius kabintų.“ Dviratininkė prisimena taip pat sėkmingai startavusi ir 2004 metais, prieš Atėnų olimpines žaidynes. Tada pasaulio treko čempionate ji buvo trečia. Šypsosi, kad geri pasirodymai Europos čempionate ir kitose varžybose prieš šias sėkmes nublanksta.
Medaliai požiūrio į sportą nepakeičia
Nors tik pasaulio čempionate paaiškėjo, kad Simona galės atstovauti Lietuvai Pekino olimpinėse žaidynėse, sako šiam startui rengusis jau seniau – neturėjusi abejonių, kad ten pateks. Jos tikslas Mančesteryje ir buvo pakliūti į stipriausiųjų aštuonetą – kad gautų olimpinį kelialapį. „Draugė sako, kad laimėdama medalius iššokau aukščiau bambos, – juokiasi sportininkė. – Taip nesijaučiu. Nebuvo taip, kad medalių būčiau siekusi iš paskutinių jėgų. Priešingai: viskas ėjosi lengvai, gerai. Paprasčiausiai susiklostė tokios sąlygos.“ Įspūdingų savo pasirodymų ji triukšmingai neatšventė. Kol kas tik simboliškai pakėlė taurę šampano su į Mančesterį palaikyti dviratininkų atvažiavusiais žmonėmis iš Lietuvos. Sėkmę paminėti su bičiuliais ir artimaisiais nebuvo laiko. Prisipažįsta, kad tiek atsipalaiduoti kol kas net nesinori. „Ką čia švęsti? Jei viskas bus gerai, švęsime po olimpiados, – šypsodamasi taria. – Pasaulio čempionatas – tik vienas įveiktas etapas, vienas žingsnis olimpiados link. Dabar telieka savo darbą atlikti iki galo. Iki Pekino liko vos keturi mėnesiai. Reikia pailsėti ir dirbti toliau. Nėra euforijos, kad aš antra pasaulyje. Tai – normalu. Kaip dirbome, taip ir dirbsime.“ Simona svarsto, kad kol kas gal tiesiog negali suvokti, jog iškovojo tokio lygio medalius. Bet kuriuo atveju jie nepakeitė jos požiūrio į sportą: sako, tiek pat treniruotųsi ir jų nelaimėjusi. „Aišku, geri pasiekimai glosto širdį, bet reikia žiūrėti tolyn“, – teigia rimtai nusiteikusi sportininkė. Po sėkmės dviračių treko pasaulio čempionate daugelis tikisi gerų jos rezultatų ir Pekine. Atsakomybė slegia, bet, pasak Simonos, sprinterių charakteriai tvirti, jie turi mokėti nugalėti spaudimą ir įtampą. „Tai sportas, ir viskas gali bet kurią minutę pasibaigti, – sako nemažai patyrusi dviratininkė. – Dabar gera, gražu, o rytoj gali viskas apvirsti aukštyn kojomis. Toks gyvenimas.“ Praėjusių metų gruodį Pekine dalyvaudama Pasaulio taurės varžybose ji patyrė rimtą traumą. Tačiau šio miesto trekas jos negąsdina, ten bus smagu grįžti rugpjūtį.
Po pasaulio čempionato parvykusi į Lietuvą, keletą dienų Simona galėjo šiek tiek atsipalaiduoti, pamiršti įtampą, pailsėti nuo kasdienių treniruočių, pabūti namie. Kelias dienas su ja Panevėžyje ir Vilniuje praleido ir vyras, Rusijos treko dviratininkas Dmitrijus Leopoldas. Jis žmoną lydėjo į pasaulio čempionatą, o pats atrankoje į olimpines žaidynes dar tik dalyvaus. „Jei jam pasiseks, rengsis olimpiadai, jei nepasiseks – padės man“, – juokiasi sportininkė. Šią savaitę Dmitrijus išvyko treniruotis su Rusijos rinktine, Simona poilsį pradėjo derinti su lengvomis treniruotėmis Druskininkuose. „Visada sakau, kad norint gerai padirbėti reikia gerai pailsėti“, – dviratininkė mano, jog visur turi būti pusiausvyra.
Tarp Panevėžio, Vilniaus ir Maskvos
Jau ne vienus metus Simonos gyvenimas telpa lagaminuose, o geležinkelio stotys ir oro uostai yra tapę antraisiais namais. Tačiau kol kas nieko keisti ji neketina. Treniruočių stovyklos ir varžybos – kasdienė dviratininkės duona. „Vieną kartą mums reikia kalnų, kitą – lygumos, vėsos arba karščio. Kartais išvažiavę būname net porą mėnesių“, – pasakoja sportininkė. Ji su Dmitrijumi turi butą Vilniuje, du bendrabučio kambarėlius – Panevėžyje. „Bendrabutis, nors ten nėra jokių patogumų, mums, matyt, ir yra namai, – svarsto sportininkė. – Vilniuje – tik savos sienos. Vos čia atvažiuojame, norisi į Panevėžį. Ten mums gera.“ Maskvoje pora gyvena sportininkų viešbutyje, kaskart atvažiavusi gauna kitą kambarį. Simona prisipažįsta nuo tokio gyvenimo pavargstanti psichologiškai: nežino, kur paliktas kuris daiktas, o panorėjus išlįsti iš sportinių drabužių tenka ieškoti, ką apsivilkti... Grįžusi namo ji nori puoštis, kuo dažniau vilkėti sukneles – kad nuo jų pavargtų ir nepasiilgtų prasidėjus sporto sezonui. Tokie pokyčiai patinka Dmitrijui. Jis skatina žmoną atrodyti moteriškai.
Dviračių treke aukštumų siekianti pora kartu – nuo 2003 metų pradžios. Dmitrijus sako, kad simpatišką lietuvaitę pirmasis pastebėjęs jis. Draugystė užsimezgė greitai, bet penkeriais metais už Simoną vyresnis vyriškis kurį laiką dar kartodavo, kad ji jam per jauna, kad jie nebus drauge. „Aš sakydavau, kad būsime, – juokiasi Simona. – Nors iš pradžių maniau, kad mūsų charakteriai labai skirtingi, dabar atrodo, jog beveik vienodi.“ 2005 metų rugpjūtį Panevėžyje pora atšventė vestuves. Dviratininkė šypsosi, kad jos antroji pusė iš to paties pasaulio, kaip ir ji, gal dėl patogumo. Simonai patinka, kad mylimas žmogus visada šalia. „Pirmaisiais bendro gyvenimo metais tai vargino. Maskvoje gyvename viename viešbučio kambaryje: susipykus negali trenkti durimis ir išeiti, nes nėra kur, – prisimena pažinties pradžią. – Dabar mes beveik nesipykstame. Turime bendrą darbą, Dmitrijus man labai padeda, palaiko psichologiškai. Mus treniruoja tas pats treneris, todėl beveik nesiskiriame: tos pačios treniruotės, kartu pietaujame, sykiu gyvename.“ Pora nemini jokių bendro gyvenimo datų. Juokiasi pamiršę, kada susipažino ar susituokė. „Mūsų gyvenimas paprastas – ne pagal melodramų scenarijų“, – juokiasi Simona ir sako, kad romantiką jiems atstoja galimybė niekur neskubėti, ilgiau pasivartyti lovoje, pabūti namie.
Sportininkė mano, kad žmogus iš kito pasaulio jos taip nesuprastų. „Mūsų vienas požiūris ir vienas tikslas – pasiekti gerų rezultatų. Einame viena linkme, gal todėl ir lengviau bendrauti“, – svarsto. Simona sutinka, kad Dmitrijus dėl jos kartais aukojasi: lydėjo į pasaulio čempionatą, nors tuo metu galėjo treniruotis. „Todėl ir sakau, kad geriau negu Dima niekas manimi nepasirūpintų“, – kvatoja. Ši pora pirmenybę teikia Simonos karjerai. „Žinoma, aš labai noriu, kad ir Dimai sektųsi. Nuolatos kartoju, kad savo laiko ir treniruočių neaukotų dėl manęs. Praeis dešimt metų ir sakys, kad viską atidavė man, o pats nieko nepasiekė, – užsimena dviratininkė. – Turi būti harmonija, būtina logiškai apmąstyti, kam kuriuo momentu reikia daugiau dėmesio ir palaikymo.“
Po olimpiados galvos apie vaikus
Nuolatos kelyje gyvenanti pora keliauja su šunimi – judria mažute cvergpinčerių veislės kalyte Banda. Ji tapo trečiuoju šeimos nariu Simonos iniciatyva. „Ilgai kankinau vyrą, kad noriu šuns. Turėjau tokią svajonę gal dėl to, kad ilgėjausi tikrų namų, pastovumo. Pagaliau nuvažiavau ir pati šunelį nupirkau“, – sako dviratininkė. Banda dalyvavo net keliose šunų parodose, dusyk yra nugalėjusi. Simona neslepia su Dmitrijumi pasikalbantys ir apie atžalas. Tačiau kol kas svarbiausia – olimpiada. „Po žaidynių planuoju šiek tiek atsikvėpti. Galvojame apie vaikus. Vyras nori atvažiuoti į Lietuvą dirbti treneriu, gal dar sportuos, – užsimena apie kitų metų planus. – Aš noriu padaryti pertrauką, bet su sportu atsisveikinti dar neketinu.“ Simonai nereikėjo įkalbinėti sutuoktinio ateities planus sieti su jos gimtuoju kraštu – Dmitrijui Lietuva patiko iš karto, todėl nebuvo minčių bandyti leisti šaknis kur nors kitur. Pora svajoja Panevėžyje statytis namą. „Mums patinka, kad tai gražus nedidelis miestas, kad viskas šalia. Ten gyvena man daug artimų žmonių, – pasakoja Simona. – Panevėžyje statomas ir trekas! Juokauju, kad būsiu treko direktorė.“
Tačiau iš tiesų, ką veiks palikusi treką, dviratininkė nesvarsto. Sako nenorinti galvoti apie tai, kas bus „po to“. „Bandau tai atidėti tam laikui, kai tikrai reikės palikti sportą ir imtis ko nors kito, – aiškina. – Kam dabar galvoti, ką darysiu rytoj, jei ir dėl šiandienos minčių pilna galva.“ Ji juokiasi nežinanti, ar vis dar yra Vilniaus pedagoginio universiteto Panevėžio fakulteto studentė: gal baigus sporto karjerą pirmiausia teks griebtis studijų.
Iš Utenos kilusi Simona treke dviračio pedalus mina nuo trylikos metų. Už tai, kad save atrado šiame sporte, yra dėkinga pirmajam treneriui Alvydui Surgautui. Ne sykį bandžiusią mesti treniruotis paauglę jis vis įkalbėdavo grįžti. Iš Utenos išvažiavusi mokytis ir sportuoti į Panevėžį, maištingo charakterio mergina taip pat kartą mėgino sprukti nuo sporto ir niekam nieko nesakiusi grįžo į Uteną. Lūžis Simonos gyvenime įvyko 2000 metais. Tada ji pajuto, kad iš tiesų gali ir nori būti dviratininke. Aišku, juodų debesų pasitaiko ir dabar. Simona pasakoja bendravusi su psichologe ir iš jos išgirdusi įdomių patarimų. Tačiau geriausias psichologas yra jos vyras, kuriam gali išsilieti ir sulaukti paguodos.
„Medaliai – mano rankinėje, ne banko seife“, – juokiasi iš Anglijoje vykusio dviračių treko pasaulio čempionato du sidabro apdovanojimus bei kelialapį į Pekino olimpines žaidynes parsivežusi sportininkė. Aišku, į Mančesterį ji ir važiavo turėdama tikslą kuo geriau pasirodyti. Kokie jausmai užplūsta, kai pavyksta nuskinti medalių? „Būna gera. Tai akivaizdus tavo pastangų įvertinimas, įrodymas, kad esi stiprus, kad gerai dirbame, – sako Simona. – Tam ir treniruojamės, kad medalius kabintų.“ Dviratininkė prisimena taip pat sėkmingai startavusi ir 2004 metais, prieš Atėnų olimpines žaidynes. Tada pasaulio treko čempionate ji buvo trečia. Šypsosi, kad geri pasirodymai Europos čempionate ir kitose varžybose prieš šias sėkmes nublanksta.
Medaliai požiūrio į sportą nepakeičia
Nors tik pasaulio čempionate paaiškėjo, kad Simona galės atstovauti Lietuvai Pekino olimpinėse žaidynėse, sako šiam startui rengusis jau seniau – neturėjusi abejonių, kad ten pateks. Jos tikslas Mančesteryje ir buvo pakliūti į stipriausiųjų aštuonetą – kad gautų olimpinį kelialapį. „Draugė sako, kad laimėdama medalius iššokau aukščiau bambos, – juokiasi sportininkė. – Taip nesijaučiu. Nebuvo taip, kad medalių būčiau siekusi iš paskutinių jėgų. Priešingai: viskas ėjosi lengvai, gerai. Paprasčiausiai susiklostė tokios sąlygos.“ Įspūdingų savo pasirodymų ji triukšmingai neatšventė. Kol kas tik simboliškai pakėlė taurę šampano su į Mančesterį palaikyti dviratininkų atvažiavusiais žmonėmis iš Lietuvos. Sėkmę paminėti su bičiuliais ir artimaisiais nebuvo laiko. Prisipažįsta, kad tiek atsipalaiduoti kol kas net nesinori. „Ką čia švęsti? Jei viskas bus gerai, švęsime po olimpiados, – šypsodamasi taria. – Pasaulio čempionatas – tik vienas įveiktas etapas, vienas žingsnis olimpiados link. Dabar telieka savo darbą atlikti iki galo. Iki Pekino liko vos keturi mėnesiai. Reikia pailsėti ir dirbti toliau. Nėra euforijos, kad aš antra pasaulyje. Tai – normalu. Kaip dirbome, taip ir dirbsime.“ Simona svarsto, kad kol kas gal tiesiog negali suvokti, jog iškovojo tokio lygio medalius. Bet kuriuo atveju jie nepakeitė jos požiūrio į sportą: sako, tiek pat treniruotųsi ir jų nelaimėjusi. „Aišku, geri pasiekimai glosto širdį, bet reikia žiūrėti tolyn“, – teigia rimtai nusiteikusi sportininkė. Po sėkmės dviračių treko pasaulio čempionate daugelis tikisi gerų jos rezultatų ir Pekine. Atsakomybė slegia, bet, pasak Simonos, sprinterių charakteriai tvirti, jie turi mokėti nugalėti spaudimą ir įtampą. „Tai sportas, ir viskas gali bet kurią minutę pasibaigti, – sako nemažai patyrusi dviratininkė. – Dabar gera, gražu, o rytoj gali viskas apvirsti aukštyn kojomis. Toks gyvenimas.“ Praėjusių metų gruodį Pekine dalyvaudama Pasaulio taurės varžybose ji patyrė rimtą traumą. Tačiau šio miesto trekas jos negąsdina, ten bus smagu grįžti rugpjūtį.
Po pasaulio čempionato parvykusi į Lietuvą, keletą dienų Simona galėjo šiek tiek atsipalaiduoti, pamiršti įtampą, pailsėti nuo kasdienių treniruočių, pabūti namie. Kelias dienas su ja Panevėžyje ir Vilniuje praleido ir vyras, Rusijos treko dviratininkas Dmitrijus Leopoldas. Jis žmoną lydėjo į pasaulio čempionatą, o pats atrankoje į olimpines žaidynes dar tik dalyvaus. „Jei jam pasiseks, rengsis olimpiadai, jei nepasiseks – padės man“, – juokiasi sportininkė. Šią savaitę Dmitrijus išvyko treniruotis su Rusijos rinktine, Simona poilsį pradėjo derinti su lengvomis treniruotėmis Druskininkuose. „Visada sakau, kad norint gerai padirbėti reikia gerai pailsėti“, – dviratininkė mano, jog visur turi būti pusiausvyra.
Tarp Panevėžio, Vilniaus ir Maskvos
Jau ne vienus metus Simonos gyvenimas telpa lagaminuose, o geležinkelio stotys ir oro uostai yra tapę antraisiais namais. Tačiau kol kas nieko keisti ji neketina. Treniruočių stovyklos ir varžybos – kasdienė dviratininkės duona. „Vieną kartą mums reikia kalnų, kitą – lygumos, vėsos arba karščio. Kartais išvažiavę būname net porą mėnesių“, – pasakoja sportininkė. Ji su Dmitrijumi turi butą Vilniuje, du bendrabučio kambarėlius – Panevėžyje. „Bendrabutis, nors ten nėra jokių patogumų, mums, matyt, ir yra namai, – svarsto sportininkė. – Vilniuje – tik savos sienos. Vos čia atvažiuojame, norisi į Panevėžį. Ten mums gera.“ Maskvoje pora gyvena sportininkų viešbutyje, kaskart atvažiavusi gauna kitą kambarį. Simona prisipažįsta nuo tokio gyvenimo pavargstanti psichologiškai: nežino, kur paliktas kuris daiktas, o panorėjus išlįsti iš sportinių drabužių tenka ieškoti, ką apsivilkti... Grįžusi namo ji nori puoštis, kuo dažniau vilkėti sukneles – kad nuo jų pavargtų ir nepasiilgtų prasidėjus sporto sezonui. Tokie pokyčiai patinka Dmitrijui. Jis skatina žmoną atrodyti moteriškai.
Dviračių treke aukštumų siekianti pora kartu – nuo 2003 metų pradžios. Dmitrijus sako, kad simpatišką lietuvaitę pirmasis pastebėjęs jis. Draugystė užsimezgė greitai, bet penkeriais metais už Simoną vyresnis vyriškis kurį laiką dar kartodavo, kad ji jam per jauna, kad jie nebus drauge. „Aš sakydavau, kad būsime, – juokiasi Simona. – Nors iš pradžių maniau, kad mūsų charakteriai labai skirtingi, dabar atrodo, jog beveik vienodi.“ 2005 metų rugpjūtį Panevėžyje pora atšventė vestuves. Dviratininkė šypsosi, kad jos antroji pusė iš to paties pasaulio, kaip ir ji, gal dėl patogumo. Simonai patinka, kad mylimas žmogus visada šalia. „Pirmaisiais bendro gyvenimo metais tai vargino. Maskvoje gyvename viename viešbučio kambaryje: susipykus negali trenkti durimis ir išeiti, nes nėra kur, – prisimena pažinties pradžią. – Dabar mes beveik nesipykstame. Turime bendrą darbą, Dmitrijus man labai padeda, palaiko psichologiškai. Mus treniruoja tas pats treneris, todėl beveik nesiskiriame: tos pačios treniruotės, kartu pietaujame, sykiu gyvename.“ Pora nemini jokių bendro gyvenimo datų. Juokiasi pamiršę, kada susipažino ar susituokė. „Mūsų gyvenimas paprastas – ne pagal melodramų scenarijų“, – juokiasi Simona ir sako, kad romantiką jiems atstoja galimybė niekur neskubėti, ilgiau pasivartyti lovoje, pabūti namie.
Sportininkė mano, kad žmogus iš kito pasaulio jos taip nesuprastų. „Mūsų vienas požiūris ir vienas tikslas – pasiekti gerų rezultatų. Einame viena linkme, gal todėl ir lengviau bendrauti“, – svarsto. Simona sutinka, kad Dmitrijus dėl jos kartais aukojasi: lydėjo į pasaulio čempionatą, nors tuo metu galėjo treniruotis. „Todėl ir sakau, kad geriau negu Dima niekas manimi nepasirūpintų“, – kvatoja. Ši pora pirmenybę teikia Simonos karjerai. „Žinoma, aš labai noriu, kad ir Dimai sektųsi. Nuolatos kartoju, kad savo laiko ir treniruočių neaukotų dėl manęs. Praeis dešimt metų ir sakys, kad viską atidavė man, o pats nieko nepasiekė, – užsimena dviratininkė. – Turi būti harmonija, būtina logiškai apmąstyti, kam kuriuo momentu reikia daugiau dėmesio ir palaikymo.“
Po olimpiados galvos apie vaikus
Nuolatos kelyje gyvenanti pora keliauja su šunimi – judria mažute cvergpinčerių veislės kalyte Banda. Ji tapo trečiuoju šeimos nariu Simonos iniciatyva. „Ilgai kankinau vyrą, kad noriu šuns. Turėjau tokią svajonę gal dėl to, kad ilgėjausi tikrų namų, pastovumo. Pagaliau nuvažiavau ir pati šunelį nupirkau“, – sako dviratininkė. Banda dalyvavo net keliose šunų parodose, dusyk yra nugalėjusi. Simona neslepia su Dmitrijumi pasikalbantys ir apie atžalas. Tačiau kol kas svarbiausia – olimpiada. „Po žaidynių planuoju šiek tiek atsikvėpti. Galvojame apie vaikus. Vyras nori atvažiuoti į Lietuvą dirbti treneriu, gal dar sportuos, – užsimena apie kitų metų planus. – Aš noriu padaryti pertrauką, bet su sportu atsisveikinti dar neketinu.“ Simonai nereikėjo įkalbinėti sutuoktinio ateities planus sieti su jos gimtuoju kraštu – Dmitrijui Lietuva patiko iš karto, todėl nebuvo minčių bandyti leisti šaknis kur nors kitur. Pora svajoja Panevėžyje statytis namą. „Mums patinka, kad tai gražus nedidelis miestas, kad viskas šalia. Ten gyvena man daug artimų žmonių, – pasakoja Simona. – Panevėžyje statomas ir trekas! Juokauju, kad būsiu treko direktorė.“
Tačiau iš tiesų, ką veiks palikusi treką, dviratininkė nesvarsto. Sako nenorinti galvoti apie tai, kas bus „po to“. „Bandau tai atidėti tam laikui, kai tikrai reikės palikti sportą ir imtis ko nors kito, – aiškina. – Kam dabar galvoti, ką darysiu rytoj, jei ir dėl šiandienos minčių pilna galva.“ Ji juokiasi nežinanti, ar vis dar yra Vilniaus pedagoginio universiteto Panevėžio fakulteto studentė: gal baigus sporto karjerą pirmiausia teks griebtis studijų.
Iš Utenos kilusi Simona treke dviračio pedalus mina nuo trylikos metų. Už tai, kad save atrado šiame sporte, yra dėkinga pirmajam treneriui Alvydui Surgautui. Ne sykį bandžiusią mesti treniruotis paauglę jis vis įkalbėdavo grįžti. Iš Utenos išvažiavusi mokytis ir sportuoti į Panevėžį, maištingo charakterio mergina taip pat kartą mėgino sprukti nuo sporto ir niekam nieko nesakiusi grįžo į Uteną. Lūžis Simonos gyvenime įvyko 2000 metais. Tada ji pajuto, kad iš tiesų gali ir nori būti dviratininke. Aišku, juodų debesų pasitaiko ir dabar. Simona pasakoja bendravusi su psichologe ir iš jos išgirdusi įdomių patarimų. Tačiau geriausias psichologas yra jos vyras, kuriam gali išsilieti ir sulaukti paguodos.
