Šio muzikinio televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“ dalyvio kasdienės pareigos skamba išties įspūdingai: Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos Kinologijos skyriaus viršininkas. Arba tiesiog – komisaras inspektorius Džeraldas Striaupis (35), į darbą Vilniaus pakraštyje iš Elektrėnų atvažiuojantis kartais net su trimis dresuotais šunimis.
Berniukai svajoja užaugę tapti lakūnais, krepšininkais. O jūs norėjote dresuoti šunis?
Neturėjau konkrečios svajonės. Buvau smalsus, domino įvairi veikla. Teko krimsti tiksliuosius mokslus tuomečiame Kauno politechnikume, bet 1990 metais, įkūrus Policijos akademiją, dokumentus nuvežiau ten. Iš pradžių dirbau Elektrėnuose. Ten turėjau kelis bendraminčius, su kuriais laisvalaikiu dresuodavome šunis. Taip susipažinome su tuomet policijos Kinologijos centro kinologu, o dabar Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos vadovu Aleksandru Aleksandravičiumi. Sulaukiau pasiūlymo dirbti Vilniuje. Kinologija man visada buvo įdomi. Pasisekė, kad dar yra vyresnių kolegų, iš kurių galiu mokytis jos paslapčių. Geriausi, labiausiai patyrę mūsų kinologai, kurių darbo stažas – dvidešimt metų, mokėsi Rusijoje. Dabar seminarų važiuojame į Vakarų Europos šalis.
Kiek laiko esate kinologas?
Dešimt metų. Daug kas į kinologiją žiūri labai primityviai: mano, kad tai – lakstymas paskui šuns uodegą. Iš tiesų yra labai rimtas mokslas. Į varžybas Vakarų Europoje susirenka pilvoti vyresnio amžiaus dėdulės – jaunų nepamatysi. Kad ką nors kinologijoje nuveiktum, reikia pašaukimo. Kaip ir kiekviename darbe, čia gali žiūrėti, ką daro kiti, ir kartoti, bet gali iš kelių dalykų sukurti savo sistemą. Tai kūrybinė veikla, gal netgi rimtas menas. Daug kam atrodo, kad kinologija ir dainavimas – labai skirtingi dalykai. Iš tiesų jie labai panašūs. Taip, tai skirtingi menai, bet abiejuose yra kūrybos, improvizacijos.
Sakėte, kad kolegos užsienyje – brandaus amžiaus. Jūs – jaunas ir jau viršininkas! Kaip tai pavyko?
Policijoje kopiau laiptelis po laiptelio – nė vieno neperžengiau. Buvau policininkas, vyresnysis policininkas, viršila, jaunesnysis inspektorius, inspektorius, vyresnysis inspektorius, komisaras... Ir dabar savęs nevadinu viršininku. Mano skyriuje – tik dešimt žmonių. Čia negali vaikščioti pasipūtęs kaip kalakutas ir pirštu rodyti, ką daryti. Žinau: jei mane kas nors sunervina, nebegaliu eiti prie šuns, nes jis – kaip sugertukas, perima visas žmogaus emocijas. Stengiuosi, kad ir aš pats, ir skyriaus pareigūnai išlaikytume vidinę ramybę.
Būna tokių protingų šunų kaip vokiečių aviganis iš televizijos serialo „Komisaras Reksas“?
„Komisaras Reksas“ – gera šunų reklama. Tačiau žmonės įsivaizduoja, kad taip būna ir gyvenime. Anksčiau per kokias nors šventes visuomenei bandydavome aiškinti, kokie neteisingi, tikrovės neatitinkantys stereotipai apie šunis. Tačiau pagalvojome, kad gal kartais žmogui visai gerai turėti iliuzijų apie ypatingą gyvūno meilę, ištikimybę. Į tokius kvailus klausimus, kaip antai, ar mes šunis šeriame narkotikais, visada atsakome. Tačiau situacijų, kaip metų metus šuniukas šeimininko ištikimai laukia traukinių stotyje, nebekomentuojame…
Istorijos apie tokį augintinių prieraišumą – tik legendos?
Komentuojant reikėtų žinoti konkrečią istoriją. Tačiau kad laukia iš ilgesio, kaip įsivaizduoja žmogus, tikrai nebūna. Gal šuo buvo įpratęs šeimininką ten pasitikti ir gaudavo ėdesio, gal žmogus, pamatęs savo augintinį, labai džiaugdavosi. Jo netekęs šuo kitur galbūt nerado tiek dėmesio. Tikrų tikriausia nesąmonė, kad metų ar trejų šuns nebeprisijaukinsi, kad jis jau įpratęs prie vieno žmogaus. Jei jis buvo pas gerą, o pateks pas tokį, kuris muša, be abejo, atsimins tą, kuris su juo gerai elgėsi. Tačiau jei buvo pas abejingą, paskui pateko pas tokį, kuris su juo žaidžia, bendrauja, buvusio šeimininko po savaitės nebeprisimins.
Apie šunis galėtumėte pasakoti nesustodamas… Apie juos žinote labai daug?
Stengiuosi juos kuo geriau pažinti. Dauguma patyrusių kinologų sako: kuo daugiau dirbi, tuo labiau supranti, kad apie šunis žinai mažiau. Kai jų elgseną palygini su žmonių, pamatai, kad mes ne taip toli pažengėme evoliucijos keliu, ne tiek daug nuo jų nutolome. Šunys elgiasi atviriau, jų instinktai pasireiškia švariau, nėra tokie užslėpti kaip žmonių.
Šunys nemeluoja?
Kartais gudrauja. Tačiau to nepavadinsi melavimu. Tiesiog gyvūnas elgiasi, kaip jam patogiau. Tarkim, jausdamas stresiuką šuo padarys ką nors natūralaus, o žmogus tam tuoj randa kokį nors paaiškinimą. Didžiausia klaida, kad žmonės apie savo augintinius sprendžia per žmogiškąją prizmę.
Ir jums atrodo, kad šuo – geriausias žmogaus draugas?
Kai kam ir kompiuteris geriausias draugas, bet aš nesutinku. Žmogus turėtų būti geriausias žmogaus draugas! Žinoma, niekas nebus taip besąlygiškai atsidavęs kaip šuo. Jei jis mokėtų kalbėti, pasakytų keletą priekaištų, atsirastų pykčių, barnių, ir toks geras draugas, matyt, nebebūtų. Kai gyvuliui liūdna, mes nepamatome, kai jam linksma, džiaugiamės kartu.
Kaip atsitiko, kad kinologas atsirado televizijos dainų projekte?
Pakvietė. Paskambino iš Lietuvos policijos departamento Viešųjų ryšių skyriaus, papasakojo, kad solistė Judita Leitaitė norėtų dainuoti su uniformuotu pareigūnu. Pasiūlė man. Pamaniau, gal būtų įdomu pabandyti. Susitikome su Judita, pažiūrėjome, ar atitiks mūsų auros, ar labai į pievas nenudainuosiu (juokiasi).
Tarp kolegų esate pagarsėjęs dainininkas, jei kvietė būtent jus?
Buvo policijos sąskrydis, mūsų komanda ten dainavo „Reikėjo berniukams“. Aš turbūt arčiausiai mikrofono stovėjau, mano balsas labiausiai girdėjosi (juokiasi). Taip prasidėjo ta sumaištis…
Pasirodyti televizijoje – ne tarp kolegų traukti dainą. Pasitikėjimo muzikiniais savo gebėjimais netrūko?
Muzika domino visą laiką. Dainuoju nuo vaikystės. Paauglystėje muzikuodavau draugų vakarėliuose. Turėjau sintezatorių, su draugais senus būgnus, gitarų iš kolūkio buvome nusipirkę. Neturėjome vadovo, kur repetuoti. Entuziazmo muzikuoti aš turėjau daugiausia, gal todėl tai į nieką rimtesnio neišaugo. Nesu didelis Andriaus Mamontovo fanas, bet man patinka jo posakis: „Jei gali nedainuoti, nedainuok.“ Mano – atvirkštinis variantas: visada norėjosi dainuoti.
Ir pagaliau žengėte į didžiąją sceną!
Tikriausiai taip būtų galima pavadinti dalyvavimą televizijos projekte. Labai džiaugiuosi, kad dabar man ne dvidešimt metų. Tikrai galva nei svaigsta, nei sukasi. Į projektą žiūriu rimtai, norisi viską labai gerai padaryti. Gal tai ir per televiziją matyti. Jei imuosi kokio nors darbo, jį visada vertinu atsakingai. Gal būtų per drąsu norėti „Žvaigždžių duetuose“ nueiti iki finalo, bet kiekvieną kartą laidai rengiuosi kaip naujam mūšiui.
Pajutote, kad jau esate atpažįstamas?
Mano kolegų, draugų – nemažai. Dėl šunų tenka su daug kuo bendrauti. Bičiuliai pasveikina, kartais pašiepia. Anksčiau internete skaitytojų komentarų neskaitydavau. Dabar pažiūriu – nieko bloga nerandu. Nors kaip policininkas galėčiau sulaukti: policijai – ne patys geriausi laikai, maniau, kad gali būti priešiškumo. Nežinau, ar dėl Juditos žavesio, bet mus žmonės vertina palankiai, skiria gerų žodžių. Tai malonu.
Gerinate policijos įvaizdį?
Tikiuosi. Tiek metų čia dirbu, sergu už policiją. Labai gerbiu uniformą ir norėčiau, kad ateitų laikas, kai policija visuomenės būtų gerbiama.
Tapus televizijos žvaigžde kasdienybė – kitokia?
Įnešė sumaišties, greičio, judesio. Mes beveik kasdien, net per šventes, repetuojame. Dėl to ir anglų kalbos kursai nukentėjo.
Eidamas į projektą tikėjausi, kad galbūt bus daugiau galimybių pasimokyti muzikinių dalykų. Tačiau labai daug laiko atima techninės pasirengimo šou detalės.
Esate Juditos Leitaitės ir klasikinės muzikos mėgėjas?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu tik tokios muzikos gerbėjas. Man patinka visokia muzika, nesu įsirėminęs ir dėl to džiaugiuosi. Draugams sakau, kad klausytis klasikinės muzikos koncerto reikia tik „gyvai“, ne per televiziją. Tada atsiskleidžia visas balso, melodijos grožis.
Kas ateina į „Žvaigždžių duetus“ pasiklausyti jūsų „gyvai“?
Šeima! Žmona Asta ir dvi dukros: keturiolikmetė Laura ir dvylikos Beata. Vyresnioji baigia mane praaugti! Žmona labai rimtai vertina mano dalyvavimą televizijos šou, jaudinasi, kad viskas būtų gerai, sėdėdama koncerte kartais tyliai pyksta ant komisijos. Dukros reaguoja aktyviai, kai pasiseka pasirodymas – sveikina. Vyresnioji, kaip ir aš vaikystėje, lanko muzikos mokyklą.
Žmona irgi balsinga?
Tik kai barasi (juokiasi). Asta dirba Elektrėnų miesto bibliotekoje. Mes kartu labai seniai: prieš penkiolika metų susituokėme, prieš tai penkerius metus draugavome. Net televizija mūsų santykių nebegali pakeisti!
Ją suviliojote serenadomis?
Motociklu (juokiasi). Į Anykščius, kur Asta tuomet gyveno, iš Elektrėnų „Jawa“ važiuodavau šimtą dvidešimt kilometrų į vieną pusę ir tiek pat – atgal.
Gal dabar „Jawą“ pakeitė šiuolaikinis motociklas?
Tai – mano svajonė! Manau, ją kada nors įgyvendinsiu. Ir žmonai tai patiktų: nemažai esame kartu važinėję. Galvojame apie tai, tik kaip tada reikės šunis vežiotis?!
Kiek jų namie turite?
Tris! Du tarnybiniai – vokiečių aviganis Baltas ir belgų aviganis (malinua) Uzi. Taip pat asmeninę vokiečių aviganių veislės kalytę Aiką. Jai jau devyneri metai. Kol buvo jaunesnė, taip pat naudojau tarnyboje. Kad nesijaustų nuskriausti, tai vieną, tai abu šunis parsivežu namo į Elektrėnus. Jie žino, kur jų namai, geriau jaučiasi ten negu palikti darbe voljere.
Su šeima gyvenate bute. Namiškiai neprieštarauja, kad parsivedate didžiulių šunų?
Žmonai, dukroms labai patinka šunys, bet nėra tokios išprotėjusios, kad juos į lovą guldytų ar leistų imti maistą nuo stalo. Iš šuns už tai, ką duodi, atgal gauni daug daugiau. Jis labai prisitaiko prie šeimininko. Kuo daugiau laiko praleidžia su žmogumi, tuo geriau žino jo įpročius, todėl visiems atrodo, kad yra labai protingas gyvūnas.
Klaidingai manoma, kad bute auginti didelį šunį – nesąmonė. Mažiukai sukelia tikrai daugiau šurmulio, didelis guli kaip kilimėlis, ir tiek.
Ką gyvūnas suteikia namams, šeimai?
Man gyvūnas – ne akvariumo žuvytės, o toks, su kuriuo galima užmegzti kontaktą. Šuo namams suteikia besišeriančio kailio plaukų, specifinio kvapo (juokiasi). Kaip vaikai mėgsta tėvus išbandyti, kad pamatytų ribą, kiek gali sau leisti, tas pats ir su šunimi. Kai namuose yra gyvūnas, vaikai auga kitokie.
Koks esate tėvas?
Laurai ir Beatai skiriu per mažai laiko... Vis atsiranda daugybė visokiausių reikaliukų. Stengiuosi, kiek galiu, būti su šeima, mes daug laiko praleidžiame gamtoje. Pernai visą Lietuvos pajūrį dviračiais apvažiavome. Džiaugiuosi, kad dukros nėra liguistai prisirišusios prie kompiuterių, nežaidžia virtualių žaidimų. Baisu, kai šiandien normalų žmonių bendravimą keičia internetas!
Berniukai svajoja užaugę tapti lakūnais, krepšininkais. O jūs norėjote dresuoti šunis?
Neturėjau konkrečios svajonės. Buvau smalsus, domino įvairi veikla. Teko krimsti tiksliuosius mokslus tuomečiame Kauno politechnikume, bet 1990 metais, įkūrus Policijos akademiją, dokumentus nuvežiau ten. Iš pradžių dirbau Elektrėnuose. Ten turėjau kelis bendraminčius, su kuriais laisvalaikiu dresuodavome šunis. Taip susipažinome su tuomet policijos Kinologijos centro kinologu, o dabar Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos vadovu Aleksandru Aleksandravičiumi. Sulaukiau pasiūlymo dirbti Vilniuje. Kinologija man visada buvo įdomi. Pasisekė, kad dar yra vyresnių kolegų, iš kurių galiu mokytis jos paslapčių. Geriausi, labiausiai patyrę mūsų kinologai, kurių darbo stažas – dvidešimt metų, mokėsi Rusijoje. Dabar seminarų važiuojame į Vakarų Europos šalis.
Kiek laiko esate kinologas?
Dešimt metų. Daug kas į kinologiją žiūri labai primityviai: mano, kad tai – lakstymas paskui šuns uodegą. Iš tiesų yra labai rimtas mokslas. Į varžybas Vakarų Europoje susirenka pilvoti vyresnio amžiaus dėdulės – jaunų nepamatysi. Kad ką nors kinologijoje nuveiktum, reikia pašaukimo. Kaip ir kiekviename darbe, čia gali žiūrėti, ką daro kiti, ir kartoti, bet gali iš kelių dalykų sukurti savo sistemą. Tai kūrybinė veikla, gal netgi rimtas menas. Daug kam atrodo, kad kinologija ir dainavimas – labai skirtingi dalykai. Iš tiesų jie labai panašūs. Taip, tai skirtingi menai, bet abiejuose yra kūrybos, improvizacijos.
Sakėte, kad kolegos užsienyje – brandaus amžiaus. Jūs – jaunas ir jau viršininkas! Kaip tai pavyko?
Policijoje kopiau laiptelis po laiptelio – nė vieno neperžengiau. Buvau policininkas, vyresnysis policininkas, viršila, jaunesnysis inspektorius, inspektorius, vyresnysis inspektorius, komisaras... Ir dabar savęs nevadinu viršininku. Mano skyriuje – tik dešimt žmonių. Čia negali vaikščioti pasipūtęs kaip kalakutas ir pirštu rodyti, ką daryti. Žinau: jei mane kas nors sunervina, nebegaliu eiti prie šuns, nes jis – kaip sugertukas, perima visas žmogaus emocijas. Stengiuosi, kad ir aš pats, ir skyriaus pareigūnai išlaikytume vidinę ramybę.
Būna tokių protingų šunų kaip vokiečių aviganis iš televizijos serialo „Komisaras Reksas“?
„Komisaras Reksas“ – gera šunų reklama. Tačiau žmonės įsivaizduoja, kad taip būna ir gyvenime. Anksčiau per kokias nors šventes visuomenei bandydavome aiškinti, kokie neteisingi, tikrovės neatitinkantys stereotipai apie šunis. Tačiau pagalvojome, kad gal kartais žmogui visai gerai turėti iliuzijų apie ypatingą gyvūno meilę, ištikimybę. Į tokius kvailus klausimus, kaip antai, ar mes šunis šeriame narkotikais, visada atsakome. Tačiau situacijų, kaip metų metus šuniukas šeimininko ištikimai laukia traukinių stotyje, nebekomentuojame…
Istorijos apie tokį augintinių prieraišumą – tik legendos?
Komentuojant reikėtų žinoti konkrečią istoriją. Tačiau kad laukia iš ilgesio, kaip įsivaizduoja žmogus, tikrai nebūna. Gal šuo buvo įpratęs šeimininką ten pasitikti ir gaudavo ėdesio, gal žmogus, pamatęs savo augintinį, labai džiaugdavosi. Jo netekęs šuo kitur galbūt nerado tiek dėmesio. Tikrų tikriausia nesąmonė, kad metų ar trejų šuns nebeprisijaukinsi, kad jis jau įpratęs prie vieno žmogaus. Jei jis buvo pas gerą, o pateks pas tokį, kuris muša, be abejo, atsimins tą, kuris su juo gerai elgėsi. Tačiau jei buvo pas abejingą, paskui pateko pas tokį, kuris su juo žaidžia, bendrauja, buvusio šeimininko po savaitės nebeprisimins.
Apie šunis galėtumėte pasakoti nesustodamas… Apie juos žinote labai daug?
Stengiuosi juos kuo geriau pažinti. Dauguma patyrusių kinologų sako: kuo daugiau dirbi, tuo labiau supranti, kad apie šunis žinai mažiau. Kai jų elgseną palygini su žmonių, pamatai, kad mes ne taip toli pažengėme evoliucijos keliu, ne tiek daug nuo jų nutolome. Šunys elgiasi atviriau, jų instinktai pasireiškia švariau, nėra tokie užslėpti kaip žmonių.
Šunys nemeluoja?
Kartais gudrauja. Tačiau to nepavadinsi melavimu. Tiesiog gyvūnas elgiasi, kaip jam patogiau. Tarkim, jausdamas stresiuką šuo padarys ką nors natūralaus, o žmogus tam tuoj randa kokį nors paaiškinimą. Didžiausia klaida, kad žmonės apie savo augintinius sprendžia per žmogiškąją prizmę.
Ir jums atrodo, kad šuo – geriausias žmogaus draugas?
Kai kam ir kompiuteris geriausias draugas, bet aš nesutinku. Žmogus turėtų būti geriausias žmogaus draugas! Žinoma, niekas nebus taip besąlygiškai atsidavęs kaip šuo. Jei jis mokėtų kalbėti, pasakytų keletą priekaištų, atsirastų pykčių, barnių, ir toks geras draugas, matyt, nebebūtų. Kai gyvuliui liūdna, mes nepamatome, kai jam linksma, džiaugiamės kartu.
Kaip atsitiko, kad kinologas atsirado televizijos dainų projekte?
Pakvietė. Paskambino iš Lietuvos policijos departamento Viešųjų ryšių skyriaus, papasakojo, kad solistė Judita Leitaitė norėtų dainuoti su uniformuotu pareigūnu. Pasiūlė man. Pamaniau, gal būtų įdomu pabandyti. Susitikome su Judita, pažiūrėjome, ar atitiks mūsų auros, ar labai į pievas nenudainuosiu (juokiasi).
Tarp kolegų esate pagarsėjęs dainininkas, jei kvietė būtent jus?
Buvo policijos sąskrydis, mūsų komanda ten dainavo „Reikėjo berniukams“. Aš turbūt arčiausiai mikrofono stovėjau, mano balsas labiausiai girdėjosi (juokiasi). Taip prasidėjo ta sumaištis…
Pasirodyti televizijoje – ne tarp kolegų traukti dainą. Pasitikėjimo muzikiniais savo gebėjimais netrūko?
Muzika domino visą laiką. Dainuoju nuo vaikystės. Paauglystėje muzikuodavau draugų vakarėliuose. Turėjau sintezatorių, su draugais senus būgnus, gitarų iš kolūkio buvome nusipirkę. Neturėjome vadovo, kur repetuoti. Entuziazmo muzikuoti aš turėjau daugiausia, gal todėl tai į nieką rimtesnio neišaugo. Nesu didelis Andriaus Mamontovo fanas, bet man patinka jo posakis: „Jei gali nedainuoti, nedainuok.“ Mano – atvirkštinis variantas: visada norėjosi dainuoti.
Ir pagaliau žengėte į didžiąją sceną!
Tikriausiai taip būtų galima pavadinti dalyvavimą televizijos projekte. Labai džiaugiuosi, kad dabar man ne dvidešimt metų. Tikrai galva nei svaigsta, nei sukasi. Į projektą žiūriu rimtai, norisi viską labai gerai padaryti. Gal tai ir per televiziją matyti. Jei imuosi kokio nors darbo, jį visada vertinu atsakingai. Gal būtų per drąsu norėti „Žvaigždžių duetuose“ nueiti iki finalo, bet kiekvieną kartą laidai rengiuosi kaip naujam mūšiui.
Pajutote, kad jau esate atpažįstamas?
Mano kolegų, draugų – nemažai. Dėl šunų tenka su daug kuo bendrauti. Bičiuliai pasveikina, kartais pašiepia. Anksčiau internete skaitytojų komentarų neskaitydavau. Dabar pažiūriu – nieko bloga nerandu. Nors kaip policininkas galėčiau sulaukti: policijai – ne patys geriausi laikai, maniau, kad gali būti priešiškumo. Nežinau, ar dėl Juditos žavesio, bet mus žmonės vertina palankiai, skiria gerų žodžių. Tai malonu.
Gerinate policijos įvaizdį?
Tikiuosi. Tiek metų čia dirbu, sergu už policiją. Labai gerbiu uniformą ir norėčiau, kad ateitų laikas, kai policija visuomenės būtų gerbiama.
Tapus televizijos žvaigžde kasdienybė – kitokia?
Įnešė sumaišties, greičio, judesio. Mes beveik kasdien, net per šventes, repetuojame. Dėl to ir anglų kalbos kursai nukentėjo.
Eidamas į projektą tikėjausi, kad galbūt bus daugiau galimybių pasimokyti muzikinių dalykų. Tačiau labai daug laiko atima techninės pasirengimo šou detalės.
Esate Juditos Leitaitės ir klasikinės muzikos mėgėjas?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu tik tokios muzikos gerbėjas. Man patinka visokia muzika, nesu įsirėminęs ir dėl to džiaugiuosi. Draugams sakau, kad klausytis klasikinės muzikos koncerto reikia tik „gyvai“, ne per televiziją. Tada atsiskleidžia visas balso, melodijos grožis.
Kas ateina į „Žvaigždžių duetus“ pasiklausyti jūsų „gyvai“?
Šeima! Žmona Asta ir dvi dukros: keturiolikmetė Laura ir dvylikos Beata. Vyresnioji baigia mane praaugti! Žmona labai rimtai vertina mano dalyvavimą televizijos šou, jaudinasi, kad viskas būtų gerai, sėdėdama koncerte kartais tyliai pyksta ant komisijos. Dukros reaguoja aktyviai, kai pasiseka pasirodymas – sveikina. Vyresnioji, kaip ir aš vaikystėje, lanko muzikos mokyklą.
Žmona irgi balsinga?
Tik kai barasi (juokiasi). Asta dirba Elektrėnų miesto bibliotekoje. Mes kartu labai seniai: prieš penkiolika metų susituokėme, prieš tai penkerius metus draugavome. Net televizija mūsų santykių nebegali pakeisti!
Ją suviliojote serenadomis?
Motociklu (juokiasi). Į Anykščius, kur Asta tuomet gyveno, iš Elektrėnų „Jawa“ važiuodavau šimtą dvidešimt kilometrų į vieną pusę ir tiek pat – atgal.
Gal dabar „Jawą“ pakeitė šiuolaikinis motociklas?
Tai – mano svajonė! Manau, ją kada nors įgyvendinsiu. Ir žmonai tai patiktų: nemažai esame kartu važinėję. Galvojame apie tai, tik kaip tada reikės šunis vežiotis?!
Kiek jų namie turite?
Tris! Du tarnybiniai – vokiečių aviganis Baltas ir belgų aviganis (malinua) Uzi. Taip pat asmeninę vokiečių aviganių veislės kalytę Aiką. Jai jau devyneri metai. Kol buvo jaunesnė, taip pat naudojau tarnyboje. Kad nesijaustų nuskriausti, tai vieną, tai abu šunis parsivežu namo į Elektrėnus. Jie žino, kur jų namai, geriau jaučiasi ten negu palikti darbe voljere.
Su šeima gyvenate bute. Namiškiai neprieštarauja, kad parsivedate didžiulių šunų?
Žmonai, dukroms labai patinka šunys, bet nėra tokios išprotėjusios, kad juos į lovą guldytų ar leistų imti maistą nuo stalo. Iš šuns už tai, ką duodi, atgal gauni daug daugiau. Jis labai prisitaiko prie šeimininko. Kuo daugiau laiko praleidžia su žmogumi, tuo geriau žino jo įpročius, todėl visiems atrodo, kad yra labai protingas gyvūnas.
Klaidingai manoma, kad bute auginti didelį šunį – nesąmonė. Mažiukai sukelia tikrai daugiau šurmulio, didelis guli kaip kilimėlis, ir tiek.
Ką gyvūnas suteikia namams, šeimai?
Man gyvūnas – ne akvariumo žuvytės, o toks, su kuriuo galima užmegzti kontaktą. Šuo namams suteikia besišeriančio kailio plaukų, specifinio kvapo (juokiasi). Kaip vaikai mėgsta tėvus išbandyti, kad pamatytų ribą, kiek gali sau leisti, tas pats ir su šunimi. Kai namuose yra gyvūnas, vaikai auga kitokie.
Koks esate tėvas?
Laurai ir Beatai skiriu per mažai laiko... Vis atsiranda daugybė visokiausių reikaliukų. Stengiuosi, kiek galiu, būti su šeima, mes daug laiko praleidžiame gamtoje. Pernai visą Lietuvos pajūrį dviračiais apvažiavome. Džiaugiuosi, kad dukros nėra liguistai prisirišusios prie kompiuterių, nežaidžia virtualių žaidimų. Baisu, kai šiandien normalų žmonių bendravimą keičia internetas!
