„Muzika man – gyvenimo būdas, esu savo profesijos fanatikas“, – atvirauja operos solistas profesorius Eduardas Kaniava, kuris su savo mokiniu ir bičiuliu atlikėju Deiviu neseniai įrašė bendrą antrąjį albumą „Ave Maria“.
Viename interviu apie jus rašoma, jog esate gimęs su marškinėliais. Ar laikote save fortūnos numylėtiniu?
Negaliu skųstis likimu, kaltinti žvaigždžių, kad jos man buvo nepalankios, bet nemanau, kad esu gimęs su marškinėliais. Tai – žurnalistų interpretacija. Savo gyvenimą galiu palyginti su sūpuoklėmis: būta visko – ir pakilimų, ir nusileidimų. Jei nebūčiau pasišventęs darbui, ir fortūna gal nebūtų atkreipusi į mane dėmesio. Man nesuprantamas ir net šokiruoja žmonių posakis „atidirbau“. Per dainavimo pamokas nė nesusimąstau, kad tai – darbas. Muzika mane lydi kiekviename žingsnyje, ji nesibaigia uždarius auditorijos duris, grįžus namo ir pan. Aš tuo gyvenu. Aklas fanatizmas gyvenime nieko gera, bet profesinis fanatizmas, manau, ne blogybė.
Kadaise svajojote tapti gydytoju. Kad įstotumėte į Medicinos institutą, iš pradžių net studijavote Veterinarijos akademijoje...
Dabartinę savo profesiją labai myliu. Ir neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kuo kitu. Vadinasi, ankstesnę svajonę tapti gydytoju išdaviau, nes radau kitą. Ne kiekvienas randame savo pašaukimą iš karto.
Nors vaikystėje niekada neturėjau svajonės tapti operos solistu, muzika mane lydėjo nuo mažumės. Ji nuolat skambėjo mūsų namuose. Tėvas buvo puikus trombonininkas, grojo besikuriančioje Klaipėdos operoje. Nuo ketverių metų pats mokiausi skambinti fortepijonu. Mamos brolis, garsus tarpukario Lietuvos aktorius J. Palubinskas, emigravęs į JAV, buvo ryški asmenybė, apie jį šeimoje dažnai kalbėdavo. Gal tai irgi nesąmoningai darė įtaką mano potraukiui į meną.
Kas pirmasis pastebėjo jūsų auksinį balsą, puikųjį baritoną?
Turbūt tai buvo atsitiktinumas. Per vieną koncertą (dainavau Veterinarijos akademijos chore) mane pastebėjo garsus dainininkas K. Petrauskas. Po pasirodymo jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Turi dainuoti“. Tada ir prasidėjo kryžiaus keliai.
?..
Nuo mažų dienų turėjau kalbos defektą ir neištardavau „r“. Prasidėjo vaikščiojimai pas logopedus. Aštuonias valandas per dieną darydavau tarties pratimus. Net eidamas gatve vapaliodavau sau po nosimi „ratas“, „ropė“. Turbūt iš šono praeiviams atrodydavau it koks beprotis (juokiasi), bet tada, patikėkite, man visai nebuvo juokinga. Žinojau, jei per metus neištaisysiu kalbos defekto, turėsiu visam laikui atsisveikinti su konservatorija ir dainavimu.
Ir jums pavyko!
Taip. Esu užsispyręs, darbštus. Jei ko imuosi, turiu padaryti gerai ir iki galo. Dabar daugelis pastebi, jog priebalsį „r“ tariu net pernelyg pabrėžtinai.
Pamenu, iš pradžių mėginau dainuoti skirtingų žanrų dainas. Galima sakyti, jaunystėje buvau net vienas pirmųjų „popsiukų“ (populiariosios muzikos atlikėjų, – aut.past.). Bet nugalėjo klasikos trauka.
Scenoje esate jau 50 metų. Ar prisimenate savo, kaip operos solisto, debiutą?
Oi, kaip tai buvo seniai! Tai įvyko, kai mokiausi trečiame tuometės Valstybinės konservatorijos kurse, 1958-ųjų lapkričio 9 dieną. Operos teatras man patikėjo Figaro vaidmenį operoje „Sevilijos kirpėjas“. Šis vaidmuo buvo tarsi mano, kaip profesionalaus solisto, vizitinė kortelė.
Su Deiviu ką tik išleidote antrąjį albumą „Ave Maria“, kuris sėkmingai perkamas. Gal jau planuojate trečiąjį?
Tikrai dar nieko neplanuojame. Dabar abu su Deiviu gyvename vienintele mintimi, kaip mūsų kūrinį įvertins klausytojai. Norėtųsi, kad sėkmė nenusigręžtų ir šį kartą, kad gerbėjai nenusiviltų. Kovo 19-ąją Vilniaus rotušėje žadame iškilmingai pristatyti naująjį albumą ir surengti įspūdingą vakarą savo gerbėjams.
Kaip gimė jūsų duetas?
Viską lėmė didysis atsitiktinumas. Kadangi Deivis – mano mokinys, kartą pasiūliau padainuoti duetu „Tu, kuris aukštai“. Tada negalvojome apie jokį albumą. Kai šią dainą atlikome, atrodo, per Vilniaus gražuolės rinkimus, ji žaibiškai išpopuliarėjo, mus ėmė kviesti į renginius. Buvo laikas, kai per sveikinimų koncertą mūsų daina skambėdavo net po penkis kartus. Tada repertuarą išplėtėme dar keliomis dainomis. Kai jų prisikaupė net keturiolika, netikėtai šovė mintis išleisti albumą. Na, o antrasis „Ave Maria“ jau buvo planuotas.
Turite talentingą mokinį?
Turiu daug talentingų mokinių, bet Deivis – unikalus, reta asmenybė, apdovanota visapusiu talentu. Jis puikus ir kaip atlikėjas, ir kaip žmogus, su kuriuo bendraujant ištirpsta net mūsų amžiaus skirtumas.
Išduokite jūsų jaunatviškumo ir neblėstančios energijos paslaptį. Esate sveikuolis?
Nelaikau savęs sveikuoliu, tačiau jūroje maudausi nuo ankstyvo pavasario iki lapkričio. Rytą pradedu šaltu dušu, vakarais mėgstu pabėgioti ar pasivažinėti dviračiu. Tam turiu puikias sąlygas, nes pusę savaitės, kol dėstau Klaipėdos universiteto Menų fakultete, gyvenu Palangoje. Name, kuriame trisdešimt metų gyveno mano tėvai! Čia mano antrieji namai, nes kitą savaitės pusę praleidžiu Vilniuje. Kai kas nors manę klausia, kur gyvenu, sakau: kelyje Vilnius–Klaipėda.
Be dainavimo ir muzikos, turite kitų pomėgių?
Štai čia ir blogiausia, nes neturiu. Kai dainavimas tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu, kito taip ir neradau. Mėginau ir žvejoti, ir medžioti, bet tai netapo mano aistra. Su žmona Barbora esame romantikai ir mėgstame net vėjuotą vakarą pasivaikščioti pajūriu, bent akies krašteliu nuo vėjo pustomų kopų žvilgsniu paglostyti jūrą ir besileidžiančią saulę. Esu gimęs ir užaugęs prie jūros, Klaipėdoje. Jūra man reikalinga kaip vanduo ir oras.
Ar būna akimirkų, kai pamirštate muziką?
Būna, bet jos labai retos. Kai su žmona ilsėjomės Egipte (kiekvieną žiemą stengiamės ištrūkti ten, kur šilta, kad sutrumpintume niūrias mūsų žiemas), savaitę pamiršau dainavimą. Tiesa, ne visai, nes kas vakarą viešbučio kambaryje vis tiek pūsdavau dūdelę. Turiu tokią medinę, ją visur vežiojuosi su savimi. Kaimynai vokiečiai, kurie gyveno gretimame kambaryje, greitai suprato, su kuo turi reikalą. Laimė, nepykdavo ir į sieną nebarbendavo (juokiasi).
Jūsų žmona baigusi Muzikos ir teatro akademiją, taip pat dėstytojauja Klaipėdos universitete, režisuoja spektaklius ir kt. Ar neankšta dviem tokioms ryškioms meniškos sielos asmenybėms po vienu stogu?
Priešingai, su artimos sielos žmogumi, kuris tave supranta be žodžių, gyventi labai paprasta. Ateinančių metų sausio aštuntą dieną sukaks keturiasdešimt metų, kai esame kartu. Ir visus tuos keturiasdešimt metų aš myliu vieną vienintelę moterį.
Šiais laikais, kai poros skiriasi po metų ar dvejų, tokie stiprūs jausmai – tikras fenomenas... Turbūt ir jūsų pažintis buvo labai romantiška?
Greičiau atsitiktinė. Mano gyvenime labai daug lemtingų atsitiktinumų (šypsosi). Susitikome pas bendrus pažįstamus, o po metų susituokėme. Romantiška buvo tai, jog kai pirmą sykį pamačiau Barborą, mes kalbėjomės taip, tarsi būtume pažįstami šimtą metų.
Išduokite laimingo šeimyninio gyvenimo receptą.
Dar prieš mudviejų vestuves žmonos paklausiau, kas, jos manymu, yra laimė. Ji atsakė: „Būti pačiai savimi“. Visus tuos bendro gyvenimo metus mes tiesiog netrukdome vienas kitam daryti tai, kas kiekvienam įdomu ir patinka. Tačiau yra kita medalio pusė. Įsivaizduoju, kaip sudėtinga būti dainininko žmona – kiekvieną kartą, kai lipu į sceną, Barbora išgyvena tą jaudulį drauge, serga už mane.
Ar turite sėkmę nešantį talismaną?
Taip. Mano talismanas – žmonos dovanotas žiedas, kurio šiaip gyvenime nenešioju. Jį užsimaunu tik eidamas į sceną, nesvarbu, kokį vaidmenį atlikčiau. Jaučiu, kad šis žiedas man neša sėkmę. Pamenu, kartą vaidinau vargšą juodaodį, ir tas didelis žiedas labai nederėjo prie mano personažo. Tada pirštą apvyniojau pleistru, kad žiedo nesimatytų.
Turite puikų balsą. Turbūt labai jį saugote?
Priešingai, balso visai nelepinu ir nesudarau jam šiltnamio sąlygų: ir šaltą alų geriu, ir vandenį, nevynioju kaklo devyniais šalikais. Balsas – viso labo instrumentas, kuris turi tau tarnauti, o ne tu jam.
Nors galėtumėte ir turėtumėte teisę vaikščioti iškelta galva, nesipuikuojate savo talentu ir laimėjimais...
Žvaigždžių liga niekada nesirgau, nesergu ir tikrai jau nesusirgsiu. Nes tai, ką darau, laikau maloniu darbu, kurį vertinu sveikai ir kritiškai. Argi nuo darbo galima išpuikti?! Žinote, man niekada net tokia mintis nebuvo šovusi. Kas iš tų žvaigždučių, kurios per televiziją visokiuose šou staiga iškyla?! Reta kuri išsilaiko olimpo viršūnėje. Kad taptum gerbiama asmenybe, savo profesijos žinovu, reikia tiek prakaito išlieti...
Esate iš tų laimingųjų, kuriems pavyko rasti gyvenimo prasmę?
Manau, tai, ką darau, visa mano veikla ir įprasmina gyvenimą. Turbūt esu laimingas žmogus, nes jau seniai nebegyvenu svajonėmis. Viską, apie ką galima svajoti, turiu.
Viename interviu apie jus rašoma, jog esate gimęs su marškinėliais. Ar laikote save fortūnos numylėtiniu?
Negaliu skųstis likimu, kaltinti žvaigždžių, kad jos man buvo nepalankios, bet nemanau, kad esu gimęs su marškinėliais. Tai – žurnalistų interpretacija. Savo gyvenimą galiu palyginti su sūpuoklėmis: būta visko – ir pakilimų, ir nusileidimų. Jei nebūčiau pasišventęs darbui, ir fortūna gal nebūtų atkreipusi į mane dėmesio. Man nesuprantamas ir net šokiruoja žmonių posakis „atidirbau“. Per dainavimo pamokas nė nesusimąstau, kad tai – darbas. Muzika mane lydi kiekviename žingsnyje, ji nesibaigia uždarius auditorijos duris, grįžus namo ir pan. Aš tuo gyvenu. Aklas fanatizmas gyvenime nieko gera, bet profesinis fanatizmas, manau, ne blogybė.
Kadaise svajojote tapti gydytoju. Kad įstotumėte į Medicinos institutą, iš pradžių net studijavote Veterinarijos akademijoje...
Dabartinę savo profesiją labai myliu. Ir neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kuo kitu. Vadinasi, ankstesnę svajonę tapti gydytoju išdaviau, nes radau kitą. Ne kiekvienas randame savo pašaukimą iš karto.
Nors vaikystėje niekada neturėjau svajonės tapti operos solistu, muzika mane lydėjo nuo mažumės. Ji nuolat skambėjo mūsų namuose. Tėvas buvo puikus trombonininkas, grojo besikuriančioje Klaipėdos operoje. Nuo ketverių metų pats mokiausi skambinti fortepijonu. Mamos brolis, garsus tarpukario Lietuvos aktorius J. Palubinskas, emigravęs į JAV, buvo ryški asmenybė, apie jį šeimoje dažnai kalbėdavo. Gal tai irgi nesąmoningai darė įtaką mano potraukiui į meną.
Kas pirmasis pastebėjo jūsų auksinį balsą, puikųjį baritoną?
Turbūt tai buvo atsitiktinumas. Per vieną koncertą (dainavau Veterinarijos akademijos chore) mane pastebėjo garsus dainininkas K. Petrauskas. Po pasirodymo jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Turi dainuoti“. Tada ir prasidėjo kryžiaus keliai.
?..
Nuo mažų dienų turėjau kalbos defektą ir neištardavau „r“. Prasidėjo vaikščiojimai pas logopedus. Aštuonias valandas per dieną darydavau tarties pratimus. Net eidamas gatve vapaliodavau sau po nosimi „ratas“, „ropė“. Turbūt iš šono praeiviams atrodydavau it koks beprotis (juokiasi), bet tada, patikėkite, man visai nebuvo juokinga. Žinojau, jei per metus neištaisysiu kalbos defekto, turėsiu visam laikui atsisveikinti su konservatorija ir dainavimu.
Ir jums pavyko!
Taip. Esu užsispyręs, darbštus. Jei ko imuosi, turiu padaryti gerai ir iki galo. Dabar daugelis pastebi, jog priebalsį „r“ tariu net pernelyg pabrėžtinai.
Pamenu, iš pradžių mėginau dainuoti skirtingų žanrų dainas. Galima sakyti, jaunystėje buvau net vienas pirmųjų „popsiukų“ (populiariosios muzikos atlikėjų, – aut.past.). Bet nugalėjo klasikos trauka.
Scenoje esate jau 50 metų. Ar prisimenate savo, kaip operos solisto, debiutą?
Oi, kaip tai buvo seniai! Tai įvyko, kai mokiausi trečiame tuometės Valstybinės konservatorijos kurse, 1958-ųjų lapkričio 9 dieną. Operos teatras man patikėjo Figaro vaidmenį operoje „Sevilijos kirpėjas“. Šis vaidmuo buvo tarsi mano, kaip profesionalaus solisto, vizitinė kortelė.
Su Deiviu ką tik išleidote antrąjį albumą „Ave Maria“, kuris sėkmingai perkamas. Gal jau planuojate trečiąjį?
Tikrai dar nieko neplanuojame. Dabar abu su Deiviu gyvename vienintele mintimi, kaip mūsų kūrinį įvertins klausytojai. Norėtųsi, kad sėkmė nenusigręžtų ir šį kartą, kad gerbėjai nenusiviltų. Kovo 19-ąją Vilniaus rotušėje žadame iškilmingai pristatyti naująjį albumą ir surengti įspūdingą vakarą savo gerbėjams.
Kaip gimė jūsų duetas?
Viską lėmė didysis atsitiktinumas. Kadangi Deivis – mano mokinys, kartą pasiūliau padainuoti duetu „Tu, kuris aukštai“. Tada negalvojome apie jokį albumą. Kai šią dainą atlikome, atrodo, per Vilniaus gražuolės rinkimus, ji žaibiškai išpopuliarėjo, mus ėmė kviesti į renginius. Buvo laikas, kai per sveikinimų koncertą mūsų daina skambėdavo net po penkis kartus. Tada repertuarą išplėtėme dar keliomis dainomis. Kai jų prisikaupė net keturiolika, netikėtai šovė mintis išleisti albumą. Na, o antrasis „Ave Maria“ jau buvo planuotas.
Turite talentingą mokinį?
Turiu daug talentingų mokinių, bet Deivis – unikalus, reta asmenybė, apdovanota visapusiu talentu. Jis puikus ir kaip atlikėjas, ir kaip žmogus, su kuriuo bendraujant ištirpsta net mūsų amžiaus skirtumas.
Išduokite jūsų jaunatviškumo ir neblėstančios energijos paslaptį. Esate sveikuolis?
Nelaikau savęs sveikuoliu, tačiau jūroje maudausi nuo ankstyvo pavasario iki lapkričio. Rytą pradedu šaltu dušu, vakarais mėgstu pabėgioti ar pasivažinėti dviračiu. Tam turiu puikias sąlygas, nes pusę savaitės, kol dėstau Klaipėdos universiteto Menų fakultete, gyvenu Palangoje. Name, kuriame trisdešimt metų gyveno mano tėvai! Čia mano antrieji namai, nes kitą savaitės pusę praleidžiu Vilniuje. Kai kas nors manę klausia, kur gyvenu, sakau: kelyje Vilnius–Klaipėda.
Be dainavimo ir muzikos, turite kitų pomėgių?
Štai čia ir blogiausia, nes neturiu. Kai dainavimas tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu, kito taip ir neradau. Mėginau ir žvejoti, ir medžioti, bet tai netapo mano aistra. Su žmona Barbora esame romantikai ir mėgstame net vėjuotą vakarą pasivaikščioti pajūriu, bent akies krašteliu nuo vėjo pustomų kopų žvilgsniu paglostyti jūrą ir besileidžiančią saulę. Esu gimęs ir užaugęs prie jūros, Klaipėdoje. Jūra man reikalinga kaip vanduo ir oras.
Ar būna akimirkų, kai pamirštate muziką?
Būna, bet jos labai retos. Kai su žmona ilsėjomės Egipte (kiekvieną žiemą stengiamės ištrūkti ten, kur šilta, kad sutrumpintume niūrias mūsų žiemas), savaitę pamiršau dainavimą. Tiesa, ne visai, nes kas vakarą viešbučio kambaryje vis tiek pūsdavau dūdelę. Turiu tokią medinę, ją visur vežiojuosi su savimi. Kaimynai vokiečiai, kurie gyveno gretimame kambaryje, greitai suprato, su kuo turi reikalą. Laimė, nepykdavo ir į sieną nebarbendavo (juokiasi).
Jūsų žmona baigusi Muzikos ir teatro akademiją, taip pat dėstytojauja Klaipėdos universitete, režisuoja spektaklius ir kt. Ar neankšta dviem tokioms ryškioms meniškos sielos asmenybėms po vienu stogu?
Priešingai, su artimos sielos žmogumi, kuris tave supranta be žodžių, gyventi labai paprasta. Ateinančių metų sausio aštuntą dieną sukaks keturiasdešimt metų, kai esame kartu. Ir visus tuos keturiasdešimt metų aš myliu vieną vienintelę moterį.
Šiais laikais, kai poros skiriasi po metų ar dvejų, tokie stiprūs jausmai – tikras fenomenas... Turbūt ir jūsų pažintis buvo labai romantiška?
Greičiau atsitiktinė. Mano gyvenime labai daug lemtingų atsitiktinumų (šypsosi). Susitikome pas bendrus pažįstamus, o po metų susituokėme. Romantiška buvo tai, jog kai pirmą sykį pamačiau Barborą, mes kalbėjomės taip, tarsi būtume pažįstami šimtą metų.
Išduokite laimingo šeimyninio gyvenimo receptą.
Dar prieš mudviejų vestuves žmonos paklausiau, kas, jos manymu, yra laimė. Ji atsakė: „Būti pačiai savimi“. Visus tuos bendro gyvenimo metus mes tiesiog netrukdome vienas kitam daryti tai, kas kiekvienam įdomu ir patinka. Tačiau yra kita medalio pusė. Įsivaizduoju, kaip sudėtinga būti dainininko žmona – kiekvieną kartą, kai lipu į sceną, Barbora išgyvena tą jaudulį drauge, serga už mane.
Ar turite sėkmę nešantį talismaną?
Taip. Mano talismanas – žmonos dovanotas žiedas, kurio šiaip gyvenime nenešioju. Jį užsimaunu tik eidamas į sceną, nesvarbu, kokį vaidmenį atlikčiau. Jaučiu, kad šis žiedas man neša sėkmę. Pamenu, kartą vaidinau vargšą juodaodį, ir tas didelis žiedas labai nederėjo prie mano personažo. Tada pirštą apvyniojau pleistru, kad žiedo nesimatytų.
Turite puikų balsą. Turbūt labai jį saugote?
Priešingai, balso visai nelepinu ir nesudarau jam šiltnamio sąlygų: ir šaltą alų geriu, ir vandenį, nevynioju kaklo devyniais šalikais. Balsas – viso labo instrumentas, kuris turi tau tarnauti, o ne tu jam.
Nors galėtumėte ir turėtumėte teisę vaikščioti iškelta galva, nesipuikuojate savo talentu ir laimėjimais...
Žvaigždžių liga niekada nesirgau, nesergu ir tikrai jau nesusirgsiu. Nes tai, ką darau, laikau maloniu darbu, kurį vertinu sveikai ir kritiškai. Argi nuo darbo galima išpuikti?! Žinote, man niekada net tokia mintis nebuvo šovusi. Kas iš tų žvaigždučių, kurios per televiziją visokiuose šou staiga iškyla?! Reta kuri išsilaiko olimpo viršūnėje. Kad taptum gerbiama asmenybe, savo profesijos žinovu, reikia tiek prakaito išlieti...
Esate iš tų laimingųjų, kuriems pavyko rasti gyvenimo prasmę?
Manau, tai, ką darau, visa mano veikla ir įprasmina gyvenimą. Turbūt esu laimingas žmogus, nes jau seniai nebegyvenu svajonėmis. Viską, apie ką galima svajoti, turiu.
