Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Dragūnas: Dievas mato, nuo atsakomybės aš nebėgau!

Foto naujienai: Egidijus Dragūnas: Dievas mato, nuo atsakomybės aš nebėgau!
zmones24.lt / Foto naujienai: Egidijus Dragūnas: Dievas mato, nuo atsakomybės aš nebėgau!
Šaltinis: 15min
0
A A

Galiu prisiekti: Egidijus Dragūnas (32) labai myli savo vaiką. Nebent jis būtų apsukęs mane aplink pirštą ir baisiai primelavęs.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Galiu prisiekti: Egidijus Dragūnas (32) labai myli savo vaiką. Nebent jis būtų apsukęs mane aplink pirštą ir baisiai primelavęs. Selas niekada nebuvo geras aktorius. Greičiau - nesivaldantis akiplėša ir pasipūtėlis. Tačiau vos ima kalbėti apie savo sūnų Deividą (1 m. 10 mėn.), arogancija sulenda į kišenes, o iš akių netikėtai pabyra ašaros.


Laimėjai bylą. Deivido globa atiteko tau. Džiaugiesi?


Daug kam atrodo, kad tėvas negali auginti vaiko. Aš irgi neplanavau, kad viskas būtent taip susiklostys. Mes jau beveik metai gyvename kartu, ir man nėra nieko svarbiau už Deividą. Noriu viską jam atiduoti, išauklėti taip, kad sūnui būtų svarbu, jog esu šalia. Dažnai pagalvoju: o jei tėvas manęs nebūtų auginęs? Tik jis visada buvo su manimi.


Nebijai, kad sūnus kada nors apkaltins, jog atėmei iš jo motiną?


Aš jos neatėmiau. Tiesiog matau, kad jam su manimi bus geriau. Simona - labai jauna. Ir kitos mamos jaunos, žinoma, tačiau ji tikrai dar turi ką veikti, ne tik sėdėti su vaiku namuose. Simona gali lankyti sūnų, žiūrėti, niekas jai nedraudžia. Kad tik noro būtų... Ir kad nedingtų mėnesiui, nė nepaskambintų...


Kiek laiko judu su Simona draugavote prieš atsirandant Deividui?


Mes niekada nedraugavome, tiesiog keletą kartų matėmės.


Žmonės kalba, kad tu ją tiesiog nusipirkai...


Dažnai tai, ką skaitau apie save, būna tokie marazmai! Visiškai nenoriu teisintis, bet žiauru, kokį mane piešia. Kartais galvoju: gal sąmoningai žlugdo? Su žurnalistais beveik nekalbu, bet vis atsiranda mėginančių prakalbinti pačiais bjauriausiais būdais. Tegu jie gyvena! Juk ne jiems privalėsiu atsiskaityti. Mes turime laikytis tam tikrų taisyklių, bet kur kas svarbiau būti garbingam su artimaisiais, savimi ir Dievu.


Na, tavo paveikslas anaiptol nėra idealus...


Tik tie, kurie mane gerai pažįsta, gali pasakyti, koks esu. Ir jie tikrai nemeluotų sakydami, kad sūnui skiriu visą savo laiką. Kartais dėl jo atsisakau muzikos, draugų ir linksmybių...


Na, gal ne visai taip. Juk neseniai policija ir vėl sustabdė girtą...


Esu kaltas. Už tai atsiprašau. Policija mane nubaudė. Aš irgi nenorėčiau, kad mano sūnus atsidurtų šalia girto vairuotojo. Niekas nenorėtų.


Tą naktį greta tavęs sėdėjo iš Milano trumpam grįžusi manekenė Rima Triškutė?


Nežinau, kodėl ji taip sako. Apskritai jai nėra vietos nei šitame interviu, nei mano gyvenime. Ar ji, ar kokia kita... Moteris niekada nebus pirma. Jei man reikės moters, visada bus visokių manekenių, bet gyventi geriausia vienam.


Kalbu ne apie moterį vienai nakčiai, kalbu apie artimą žmogų...


Dabar man jo nereikia! Aš nenoriu, kad šalia mano vaiko būtų kita moteris, net neįsivaizduoju, kad galėčiau turėti kitą vaiką su kita. Juk tada Deividas jai būtų svetimas. Nežinau, kaip susiklostys gyvenimas, gal kada nors turėsiu dešimt vaikų, bet dabar man vieno - per akis.


Žmonės kalba apie meilės trikampį, kad tu niekaip neapsisprendi - Rima ar drauge su tavimi scenoje dainuojanti Eleonora?


Mane baisiai sunervino Rimos straipsnis. Ji tikrai mano gyvenime neužima tiek vietos, kiek viešai pasakoja. Rima - tiesiog pažįstama, o po straipsnio nutraukiau su ja visus ryšius.


O Eleonora?


Ji - mergina numeris vienas. Tokia, kokia turėtų būti mylimoji. Mes panašiai galvojame, norime to paties, ji - tikra draugė.


Taigi - jūs esate kartu?


Mes esame. Kartu kuriame muziką, dainuojame. Vaiko motina Deividui tiek žaislų, drabužėlių nėra padovanojusi, tiek dėmesio skyrusi, kiek Eleonora. Ji gražiai dainuoja, groja pianinu, moka keletą kalbų. Jei norėčiau turėti merginą, tai tik tokią, kaip ji.


Ir vis dėlto?


Ne, mes tikrai esame geri draugai, o tai, ką žurnalistai išgirdo pro uždarų teismo durų skylutę, tegu jiems ir lieka.


Jei tau taip nesiseka meilė, gal bėda - tavyje, o ne moteryse, su kuriomis būdavai?


Gal... Kai atsuku juostą atgal, kai imu galvoti apie praeitį, suprantu, kad aš visada norėjau turėti vaiką. Apie žmoną galvodavau mažiau. Man patinka gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Sunku, bet gera.


Egi, o Dievas juk prisakė: šeima yra vyras, moteris ir vaikas...


Ir maniškis atsirado ne iš Šventosios Dvasios - gimė iš vyro ir moters. Aplink mane daug stiprių šeimų. Tėvai, seneliai, dėdės, tetos - visi gyvena kartu. Gal ir manoji tokia turėjo būti, bet viskas apsivertė. Negali žinoti, kas atsitiks, gal rytoj marsiečiai į Žemę nusileis. Dabar jau net neplanuoju.


Tikriausiai supranti, kad neišvengsi klausimo, kodėl iš pradžių nenorėjai pripažinti savo vaiko...


Galiu atsakyti. Pirmiausia visa tai buvo labai netikėta. Turėjo kitaip atsitikti: mergina, laikas, jausmai, vedybos... Mane ištiko šokas, kai Simona pasakė, kad laukiasi. Turėjau laiko apie tai pagalvoti - visus devynis mėnesius. Mes susitikdavome, kalbėdavomės. Supratau, kad kartais ji man meluoja. Daug meluoja... Pažinau ją geriau ir buvau tikras: šiuo žmogumi negalima pasitikėti. Nepasitikiu ja ir dabar.

Priešais mačiau jauną panelę, su kuria galima pasilinksminti. Iškart pasakiau jai vieną dalyką: jei tas vaikas - mano, aš jo neatsisakysiu. Nenorėjau, kad genetiniai tyrimai būtų atliekami, kai Simona laukėsi, nes adatą reikėjo durti per pilvą. Argi ne žiauru? Viešai kalbėjau: jei tyrimai parodys, kad vaikas - tikrai mano, jis ir bus mano. Prašiau Simonos, kad nepradėtų santykių aiškintis spaudoje, bet ji manęs nepaklausė.

Kitą dieną, kai gavau laišką su tyrimo rezultatais, nulėkiau į parduotuvę, nupirkau dovanų ir atvažiavau. Dievas mato, nuo atsakomybės aš nebėgau!


Nori pasakyti, kad tyrimų laukei todėl, kad nebuvai visiškai tikras, ar vaikas tavo?


Neišsigandau atsakomybės, kaip mėginama pateikti, tik apsidraudžiau. Būtų neteisinga, jei auginčiau svetimą vaiką su moterimi, kurios nemyliu. Kol laukiau tyrimų, dažnai galvodavau: jei tas vaikas - tikrai mano, jis neturėtų augti su jokiu kitu vyru. Neplanavau jo pasiimti, nerezgiau intrigų, pirmiausiai norėjau išsikovoti jo meilę.


Nė nežinau, kaip guosti verkiantį vyrą?! Egidijau, juk tau pavyko...


Turėtum suprasti, kad man skauda... Žinai, kai pamačiau namus, kuriuose jam būtų reikėję gyventi, iškart pagalvojau, kad sūnus vertas geresnio. Jis turi augti kitokioje aplinkoje. Mano akimis, toje šeimoje - baisi situacija. Tik dėl vieno gailiuosi - kad Deivido nepasiėmiau anksčiau.


Vaikas ne daiktas. Negali su juo elgtis taip, kaip tau geriau. Turi galvoti apie jį, jo laimę...


Tie žmonės gal ir geri, bet negaili nei kitų, nei savęs. Deividui tuose namuose - ne vieta. Ir viskas. Kaip galiu išaiškinti? Negaliu!


Kaip reagavo tavo tėvai, kai parvežei jiems anūką?


Iš pradžių pas Deividą atvažiuodavau tris kartus per savaitę, pabūdavau su juo valandą. Paskui nusipirkau automobilinę kėdutę ir mudu pirmą kartą parvažiavome į mano namus. Aišku, visiems buvo šokas. Tėvai neįsivaizdavo, kad viskas būtent taip nutiks. Jiems norėjosi marčios, vestuvių, anūkų - kaip geruose amerikiečių filmuose. Seneliai Deividą labai myli. Pas mus jam gera: didžiulis kiemas, grynas oras, miškas šalia, vaikas lauke miega, paukščiai čiulba.


Turėjai išmokti daugybę dalykų. Kam skambindavai, kai Deividui reikėdavo išvirti košės?


Gyvenu su tėvais. Kodėl ne? Mūsų namas didelis, šviesus, gražioje vietoje, yra pirtis, trys vonios kambariai, garažas - viskas. Mama labai padeda, Eleonora, kartais Deivido mama atvažiuoja, senelis grįžta vakare po darbo. Jie - draugai. Mama rūpinasi jo maistu, vasarą iš gretimo kaimo parnešdavo ožkų pieno - vis jai atrodė išblyškęs. Aš plaunu užpakalį, migdau, vaikštau lauke, žaidžiu. Deividas labai mėgsta knygas. Mama sakė, kad aš nemėgau. Man patinka su juo žaisti. Draugai net juokiasi, kad vieną automobilio modeliuką reikia nešti vaikui, kitą - tėčiui. Turime roges, motociklą, mašiną, suprantu, tai ne patys svarbiausi dalykai, bet daug laiko praleidžiame žaisdami, o juk šitaip vaikai ir mokosi.

Būnu namuose, prižiūriu jį, kai kam gali pasirodyti - kaip kokia moteriškė. Drąsiai galiu pasakyti, kad esu labai geras tėvas. Nors tokiam būti tikrai nelengva. Per pirmą mėnesį, kai jis pradėjo pas mus gyventi, numečiau gal devynis kilogramus. Ir keltis naktį nebuvo lengva įprasti. Iš tiesų atsiradus Deividui mano gyvenimas visiškai pasikeitė.


Daug kam įdomu, iš ko tu gyveni? Ar jums užtenka pinigų?


Iš ko gyvenu? Iš tų pačių litų, dolerių... Vis dar esu geriausiai mokamas dainininkas Lietuvoje. Nežinau, ar kas gauna tiek, kiek aš. Turiu pajamų iš koncertų, man moka autoriaus mokestį. Naujųjų metų naktį net septyniose vietose galėjau koncertuoti. Išsirinkau vieną. Kad mums nelabai daug dabar reikia... Su Deividu laikomės griežto grafiko, mažai pramogaujame.


Žinau, sunku apie tai kalbėti, bet gal prisimintum dieną, kai atsitiko nelaimė. Kai Deividas iškrito pro trečio aukšto langą.


Labai žiauru... Deividui buvo kiek daugiau nei dešimt mėnesių. Dabar jau tikrai tikiu indų filosofija, kad niekam neleidžiama kėsintis į jokį gyvą daiktą. Dieną prieš tą įvykį, prisimenu, pasiėmiau Deividą. Simona tuo metu mokėsi vakarinėje mokykloje, norėjau, kad baigtų, todėl sūnų pasiimdavau kasdien. Buvo graži diena. Žiūriu, prie namo, kur gyvena Simona, močiutė kasa žemę. Dar pagalvojau: rajonas nekoks, o močiutė kasa darželį. Tik vėliau supratau, kad ji kasė kaip tik toje vietoje, kur nukrito Deivis. Su sūnumi grįžome namo, atvažiavo Eleonora. Mes draugaujame, ne tik dainuojame kartu, ji man daug padeda. Visi kartu išėjome pasivaikščioti. Pas mus šalia tvenkinio auga beržas. Žiūriu, prie jo guli iš lizdo iškritęs paukštelis. Galvoju: mesti tą paukštelį į kūdrą ar pakviesti katiną? Staiga - jis juda. Paėmiau į delnus, papūčiau - gyvas. Susiradau kopėčias, įkėliau į inkilą. „Kažkoks ženklas", - pasakiau.

Kitą dieną pasiėmiau Deividą, pas mane atvažiavo draugas iš Danijos, vakare prisirinko draugų, draugių. Deividui buvo laikas miegoti, sakau, parvešiu jį namo ir grįšiu. Parvežiau, grįžau ir - iškart skambutis. Neprisimenu, kaip vėl atsiradau prie jos namų. Kai įėjau į kambarį, vaikas klykė. Paėmiau ant rankų, šiek tiek nurimo, atvažiavo greitosios automobilis, visą kelią laikiau jį ant rankų.

Ligoninėje Deividą iškart nuvežė į Reanimacijos skyrių. Siaubingas laikas!


Ar pagalvojai apie blogiausia?


Tada - ne. Tik daug galvojau apie tai, kur auga mano sūnus. Labiausiai nenorėjau, kad iš ligoninės Deividas grįžtų į tuos namus.


Kaip jis užsilipo ant lango?


Lova, stalas, langas - nė mirktelėti nespėsi. Paskui svarsčiau: jei to paukščio nebūčiau išgelbėjęs, gal jam nebūtų pasisekę? Dabar viskas gerai, nebenoriu apie tai nei galvoti, nei kalbėti.


Pykai ant Simonos?


Nieko nesakiau, juk ir mano kaltės buvo. Galbūt ji jautėsi pavargusi? Gal galėjau aš ilgiau pabūti? Nebenoriu nieko kaltinti, noriu būti su juo ir žinoti, kad aš pats dėl jo padariau viską.


O jei situacija būtų kitokia, jei tai būtų ne Simona, o kita mergina, kiti namai? Būtum leidęs sūnui ten grįžti?


Nežinau, kaip būtų, jei būtų. Viena aišku: su Simona esame labai skirtingi. Kažkodėl susitikome, gal tam, kad gimtų Deividas? Jei manęs kas klaustų, ar pakartočiau tai, jei leistų grįžti atgal, atsakyčiau „taip". Yra dalykų, kuriuos mielai pakeisčiau, bet šito - tikrai ne.


Paaiškink, kaip atsitinka. Mama išnešioja kūdikį, pagimdo, toji meilė, atrodo, kraujyje. O kaip tėvui? Kaip tu pajutai ryšį su sūnumi?


Aš daviau sūnui vardą. Tada dar nebuvau tikras, ar esu jo tėvas. Po dviejų dienų, kai jis gimė, mirė mano senelis. Jam buvo devyniasdešimt treji. Tuo pat metu tėčiui - insultas. Tikrai keistas ir sunkus laikas. Iškart po senelio laidotuvių nuvažiavau aplankyti Simonos. Prašiau parodyti vaiką. Priėjau, jis nusišypsojo. Visi sako: nerealu... Tada ir pasakiau, kad esu pasirengęs daryti visus tyrimus.

Mano telefone nufilmuota kiekviena Deivido diena, renku jam nuotraukas, kad turėtų kuo daugiau informacijos apie savo vaikystę. Pažiūrėk! (Egidijus rodo nufilmuotą sūnų: jis su dideliais tėčio batais, su puodu vonios kambaryje, su mikrofonu įrašų studijoje, kažką mėgina sakyti, juokiasi...) Ir kelionės visos užfiksuotos: Londonas, Maskva, Egiptas, dabar ruošiamės į Dubajų.


Iš tiesų niekam neįdomu, koks esi geras tėvas. Visi iš tavęs laukia tik skandalų...


Kas žino, koks aš esu? Šiandien privertei atverti širdį. Ir man visai nesvarbu, kas ką galvoja. Artimi žmonės žino, o visi kiti mano gyvenime yra niekas.


Ar gali ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad sūnus tavęs nėra matęs išgėrusio?


Nerūkau, jau penktus Naujuosius sutinku su stikline pieno. Mūsų namuose niekas negeria. Gal kartais, kai sekmadieniais visi susirenkame pirtyje, jis mato butelį alaus. Deividas labai mėgsta pirtį.


Saugai sūnų nuo viešumos?


Tikiu, kad yra blogų akių. Deividas buvo nekrikštytas, kai mudu fotografavomės viename žurnale.


Dabar jau pakrikštijote?


Buvo graži ceremonija Aušros Vartų bažnyčioje. Sūnaus krikšto tėvais tapo mano draugas ir pusseserė. Kad būčiau anksčiau pagalvojęs - bažnyčia, kunigas...


Ar reiškia, kad subrendai?


Dabar Deividui - beveik dveji. Jau metus gyvena pas mane. Kartais prisimenu nerūpestingą savo gyvenimą, bet suprantu, kad tie laikai nebegrįš. Buvau laisvas. Atsikeli iš ryto, pinigų pilnos kišenės, perki bilietą, skrendi, šoki visą naktį, grįžti. Nors... Gal kada nors vėl taip darysiu, tik jau su Deividu. Kai jam bus dvidešimt, man - penkiasdešimt. Ne taip baisu.

Dažnai galvoju: Deividas atsirado tam, kad aš pasikeisčiau, kad pakeisčiau savo gyvenimą. Taip ir atsitiko.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką