Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Knispelis: diagnozė – kino manija

Foto naujienai: Egidijus Knispelis: diagnozė – kino manija
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Kokių lauktuvių parsivežtumėte iš Sankt Peterburgo? Pavyzdžiui, žurnalistas, laidos „Kaip gyveni?" kūrėjas Egidijus Knispelis (42) iš komandiruotės šiame mieste kartą grįžo su dviem milžiniškais krepšiais, kuriuose - pusantro šimto DVD įrašytų filmų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kokių lauktuvių parsivežtumėte iš Sankt Peterburgo? Pavyzdžiui, žurnalistas, laidos „Kaip gyveni?" kūrėjas Egidijus Knispelis (42) iš komandiruotės šiame mieste kartą grįžo su dviem milžiniškais krepšiais, kuriuose - pusantro šimto DVD įrašytų filmų. Jo aistra kino menui virto tikra beveik dviejų tūkstančių dviejų šimtų filmų kolekcija.


Egidijaus kolekcija - be galo tvarkinga. Juostos su jų režisieriais ir sukūrimo data surašytos sąsiuvinyje. Tikslus dėžučių skaičius - du tūkstančiai šimtas dvidešimt devynios, bet kai kuriuose diskuose filmų bent po kelis. „Kol jų buvo iki dviejų tūkstančių, nerašiau, viskas tilpo atmintyje. Ir dabar klaidų beveik nedarau, bet jau kartais reikia pasižiūrėti, ar tokio filmo neturiu, ar verta pirkti, - pasakoja Egidijus. - Didesnė problema - rasti reikiamą. Žinai, kad turi, bet kur? Diskų dėžutės sudėtos trimis eilėmis ne vienoje ir ne dvejose spintelėse... Blogiausia, kad neretai turi išimti porą eilių, kad prisikastum prie reikiamo. O jeigu ir toje trečioje nėra? Gal tada kitoje spintelėje trečioje eilėje?.. Vargas..."


Egidijus kinu susižavėjo dar vaikystėje. Vėliau per darbus televizijoje kinas liko primirštas. Iki vienos netikėtos dovanos... „Maždaug 2003-iaisiais, per televizijos darbuotojų baliuką, žmona Palmira ištraukė laimingą bilietą ir laimėjo DVD grotuvą. Kone metus jis stovėjo nenaudojamas, - pasakoja žurnalistas. - Kai prekyboje pasirodė garsusis Arūno Matelio ir Audriaus Stonio filmas „Skrydis per Lietuvą", nusipirkau jo diską. Pagalvojau: „Jeigu jau taip liaupsinamas, reikia turėti..." Egidijus prijungė grotuvą prie televizoriaus ir... liko sužavėtas. Pamažu namuose atsirado ir kokybiška garso sistema, ir geras televizorius. Jis net buvo pradėjęs svajoti apie milžinišką kino projektorių, bet specialistai įkalbėjo geriau nusipirkti didžiulį - pusantro metro įstrižainės - televizorių, kuris atliks mini kino teatro vaidmenį.


Kino diskų kolekcija susikaupė vos per ketverius metus. Sąsiuvinyje Egidijus fiksuoja ne tik turimus filmus, bet ir laiko sąrašą ieškomų. Nėra nieko maloniau, nei raudonu žymekliu iš to sąrašo išbraukti pagaliau surastą... Iš kino kritiko Sauliaus Macaičio sudaryto šimto geriausių filmų sąrašo trūksta vos šešių. Jau žino, kur keturis galėtų gauti, o štai dar du - galvos skausmas. Kolekcija nuolat pildoma, remiantis net keliomis enciklopedijomis ar žinynais. „Pagal leidinį „Tūkstantis geriausių kino filmų" trūksta net trijų šimtų", - atsidūsta kolekcininkas.


Galima sakyti, kad geriausius užsienietiškus filmus Egidijus renka dėl bendro išsilavinimo, rusiškus - nes su jais užaugo. Ir dabar nerastų geresnės komedijos už „Briliantinę ranką". O štai vyrams, peržengusiems keturiasdešimtmetį ir ne mažiau nei trejus metus gyvenantiems santuokoje, rekomenduoja juostą „Žuvelė, vardu Vanda" (1988). „Keli šimtai animacijos diskų atsirado dėl sūnaus. Turiu 1932-aisiais kurtus Walto Disneyaus filmukus, o tais metais gimė mano mama. Rodžiau juos sūnui aiškindamas, kad su šitais filmukais turėjo užaugti jo močiutė, bet tada tai buvo neprieinama prabanga, - pasakoja. - Sūnui jau aštuoneri ir gražioji animacija nebegali konkuruoti su kabeline televizija, kuri vaikus stengiasi užpilti vienoda ir gana buka produkcija..."


Kolekcijos tematika - įvairiausia: geriausi veiksmo, meilės filmai, psichologinės dramos, net amžiaus senumo erotika. „Vieną diską laikau išskirtiniu. Tai - Prancūzijos erotikos klasika nuo 1905-ųjų iki pokario, - pasakoja Egidijus. - Drįsčiau teigti, kad erotika imta filmuoti net anksčiau, nei broliai Lumière nufilmavo traukinio išvažiavimą iš geležinkelio stoties - 1895 metais. Turiu ir šiuos fragmentus. Tais laikais uždaruose Paryžiaus klubuose ir viešnamiuose erotika buvo rodoma eilėje laukiantiems vyrams. Filmukai taip išpopuliarėjo, kad vyrai pradėjo eiti ne pas prostitutes, o pažiūrėti kino, išgerti taurės, surūkyti gero cigaro, pabendrauti. Pamažu filmų rodymas viešnamiuose išnyko. Bet tais laikais sukurti erotiniai filmukai - nuostabaus grožio. Žmonės prieš šimtą metų buvo drovesni ir net pornografines scenas filmuodavo subtiliau, meniškiau."


Kaip namiškiai žiūri į tokį pomėgį? „Žmona palaiko. Ne finansiškai, aišku... Palmira iš tiesų domisi, jei išgirsta apie kokį filmą, teiraujasi: „TU neturi tokio?" Bet po antro butelio vyno suįžūlėja ir klausia „Ar MES neturime?" - juokiasi vyriškis.


Anksčiau savo pomėgiui Egidijus per mėnesį išleisdavo po kelis tūkstančius litų. Buvo laikas, kai žurnalistas kiekvieną savaitę pirkdavo po trisdešimt ar penkiasdešimt filmų. Brangiausias įsigytas kainavo du šimtus. Dabar, kai pajamos dėl krizės sumažėjo, tokias išlaidas stengiasi riboti. „Jei siųstumeisi internetu, kolekciją per kelis mėnesius galėtum surinkti, bet manęs toks būdas niekada nežavėjo. Turiu keliasdešimt parsisiųstų filmų, bet jų net neįtraukiau į kolekciją. Koks čia filmas, jei turi tik žymekliu užrašyta diską? O juk filmas, kaip knyga, turi turėti viršelį. Kai perki legaliai, paprastai būna pridėtas net lankstinukas su informacija apie autorių, filmą..." - neslepia dažniausiai interneto parduotuvėje „Amazon" kino produkciją perkantis Egidijus.


Tiesa, žurnalistas pripažįsta, kad per penkiasdešimt tūkstančių litų kainavusi kolekcija - visai ne investicija. „Su Palmira juokavome, kiek ji atgautų, jei po mano mirties nuspręstų filmus parduoti. Geriausiu atveju - dešimt procentų tikrosios vertės. Tiesiog tai - brangiai kainuojantis pomėgis..." - pripažįsta.


Ne visus turimus filmus Egidijus yra pažiūrėjęs. Guodžiasi, kad padarys tai išėjęs į pensiją. Suskaičiavo: jei surengtų festivalį „Egidijaus kino dienos ir naktys", filmus be sustojimo dvidešimt keturias valandas per parą galėtų rodyti keturis mėnesius: „Didžiausias malonumas, kai į svečius ateina draugai, o tu tarsi tarp kitko užklausi: „Kokią dainą ar filmą norėtumėte išgirsti ar pamatyti?" Tada tyliai dingsti ir po kelių minučių grįžti su disku. „Ką sakei svajoji pamatyti?.." Svečių akys - pilnos nuostabos, o man - didžiausias kaifas."

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką