Aktyviai gyventi mėgusi scenaristė, režisierė bei renginių vedėja Eglė Skrolytė-Liesienė sako pastaruoju metu visas jėgas atiduodanti beveik pusantrų metų dukrelei. „Viskam savas laikas. Dabar svarbiausia – patenkinti mažosios poreikius“, – nė akimirkos nesuabejodama teigia jauna moteris.
Vaiko auginimas šiuo metu – pagrindinė jūsų veikla?
Daugiausia laiko praleidžiu su dukrele, bet po truputį jau pradedu dirbti: režisuoju renginius, rašau scenarijus, taip pat vyksta tam tikri darbai televizijoje. Kol kas apie tai pasakoti negaliu ir smulkmenų neatskleisiu. Dar anksti apie tai kalbėti (šypsosi).
Esate įpratusi gyventi aktyviai. Ar dienos, kurias leidžiate su dukrele, panašios viena į kitą?
Ir taip, ir ne. Dukra auga, todėl šis tas keičiasi ir mūsų gyvenime. Tačiau tikrai būtų netiesa, jei sakyčiau, jog auginant vaiką neįmanoma suplanuoti savo dienos. Tikrai įmanoma ir netgi būtina! Juk viskas iš tiesų priklauso nuo suaugusiojo – kaip suplanuosi laiką, taip ir leisi dienas. Žinau tai, kad vaikas jaučiasi saugus gyvendamas pastoviu ir nekintamu režimu.
Skirtingai nei maži vaikai, suaugusieji nuo rutinos dažnai pavargsta. Būti mama – sunkus darbas?
Kadangi vaikelis buvo labai lauktas, abu su Juozuliu ruošėmės jo atėjimui. Kai gimė dukra, prabudo ir motiniški instinktai. Todėl negalėčiau sakyti, kad sunku būti su savo vaiku. Pirmus metus man iš viso nieko nesinorėjo, tik būti su mažyte, rūpintis ja, įsiklausyti į jos poreikius. Apie save tokiais atvejais tikai negalvoji.
Dabar jaučiatės pasiilgusi kitokios veiklos?
Natūraliai tas noras stiprėja. O ir dukra jau nori daugiau pasaulio pažinti, su kitais pabendrauti. Tampame ne tokios priklausomos viena nuo kitos.
Viena opiausių nūdienos problemų – suderinti darbą ir motinystę. O gal jums tai ne problema?
Manau, viską suderinti galima, bet viskam yra savas laikas (šypsosi). Visgi vaikui geriausiai, jei jį prižiūri ir augina patys artimiausi žmonės – mama ir tėtis. Tik jie jaučia, ko jų mažyliui reikia labiausiai. Kol galime, su Juozuliu pasikeisdami dukrą prižiūrime patys. Manau, iki trejų metų į darželį geriau neleisti. Žiūrėsime, kaip leis galimybės.
Ar šiuo sunkmečiu jums teko „susiveržti diržus“ ir ko nors atsisakyti?
Visi normalūs žmonės susimąsto apie dabartinę situaciją ir ateitį. Pasikalbame apie tai ir mes. Žinoma, krizė visus kažkiek supurtė, bet nemanau, kad tai tik į bloga. Atsigręžus atgal ir pagalvojus, kokį vartotojišką gyvenimą visi gyvenome, darosi šiurpu. Kalbu ne tik apie kitus, bet ir apie save. Atėjo metas perkainoti vertybes, išsiaiškinti, kas iš tiesų mums svarbiausia. Turime sukoncentruoti savo energiją į svarbiausius dalykus. Ir, be abejo, mažiau verkšlenti, daugiau veikti. Taupymas daugeliui iš mūsų bus tik į gera: mažiau maisto išmesime, mažiau po pramogų centrus vaikščiosime, daugiau su artimaisiais bendrausime, gamtoje pabūsime. Be to, išsipildys didžiausia visų moterų svajonė – numesti kelis nereikalingus kilogramus (juokiasi).
Jums pačiai lieka laiko pasirūpinti savo išvaizda?
Pirmuosius metus, kuriuos praleidau su dukrele, tikrai negalvojau apie tai, kaip atrodau. Žinoma, tokių grožio procedūrų, kaip manikiūras, pedikiūras ar apsilankymas pas kirpėją, tikrai nepamiršau. O kalbant apie savęs palepinimą masažu ar kitomis maloniomis procedūromis, tiesiog apie tai net nepagalvodavau. Lengviausia pasakyti, kad nėra laiko, nes turi būti su mažu vaiku, tačiau jei labai ko nors nori, tikrai gali susiorganizuoti. Viskas įmanoma.
Dabar, pavasarį, ypač norisi atsinaujinti, pasirūpinti ir veido odos procedūromis, plaukų grožiu. Beje, kai Juozas padovanojo kvietimą į masažo saloną, tikrai atsirado laiko ten nueiti. Puikiai atsipalaidavau.
Visai neseniai ir jogą pradėjau lankyti. Ją pasirinkau ne dėl to, kad būčiau kokios nors filosofijos šalininkė, bet man jogos pratimai pasirodė priimtiniausi. Tikiuosi, sportuodama atsikratysiu ir nugaros skausmų.
Kas prižiūri mažąją, kai mama sportuoja?
Tėtis. Tiksliai susiplanavę laiką, abu galime užsiimti mėgstama veikla. Beje, ketiname ir abu vienu metu iš namų ištrūkti. Norėtume eiti mokytis šokti. Kol kas neaišku, kaip pavyks įgyvendinti šį norą, bet esame įsitikinę, kad viskas yra įmanoma.
O tolimų kelionių, į kokias abu su Juozu anksčiau leisdavotės, nepasiilgstate?
Tikrai savęs nekankiname ir nedejuojame, kad negalime kur nors toli važiuoti, prisideriname prie esamos situacijos. Dabar – kitas gyvenimo etapas. Jį priimame be jokio gailesčio sau. Apie tokias keliones kaip anksčiau tiesiog negalvojame, nes žiūrime, kas mūsų vaikui yra geriausia.
Net ir nuvažiavę pas senelius pastebime, kad išsiderina mažosios paros ritmas, ji nesijaučia taip gerai, kaip namuose. Todėl dabar mūsų kelionės trumpos: po Lietuvą, Latviją.
Atsiradus trečiam šeimos nariui, jaučiate, kad šeima sutvirtėjo?
Vaikas dviejų suaugusių žmonių negali nei susieti, nei išskirti. Tiesa, kai gimsta kūdikis, atsiranda bendras tikslas, bendri siekiai, daugiau pareigų, atsakomybės. Tačiau kaip du žmonės dalijasi tą atsakomybę, buities rūpesčius, priklauso tik nuo jų pačių. Pasikeitus bet kokiai gyvenimo situacijai, kad ir įsikėlus gyventi į naują namą, reikia iš naujo persiskirstyti pareigas, darbus. Jei sunku susitarti, aplinkybių dėl to nereikia kaltinti. Galima kaltinti tik save.
Dėl visko su Juozu pavyksta susitarti? Pavyzdžiui, vienas nori didelės šeimos, kitam užtenka vieno vaiko…
(Juokiasi.) Juozas – gausios šeimos šalininkas. Jis nori didelio būrio vaikų. Aš neskubu švaistytis tokiais skambiais žodžiais. Juk gimus vaikui matau, kiek jam reikia skirti laiko, kantrybės, energijos. Vaiką reikia ne tik išnešioti ir pagimdyti, bet ir užauginti, išauklėti. Svarbu viską pasverti, apmąstyti, ar užteks tos energijos ir jėgų. Mano manymu, geriau būti gera mama vienam vaikui nei bloga penkiems.
Kol kas džiaugiamės savo vienturte ir apie antrą vaiką negalvojame.
O ar visada ir dėl visko pavyksta su Juozu lengvai susitarti, galiu pasakyti tiek, kad dėl esminių dalykų mūsų nuomonės neišsiskiria. Pavyzdžiui, abu savo dukrą norime išauklėti laisvu, kūrybingu žmogumi, neturinčiu kompleksų. Kaip tai mums pavyks, pamatysime vėliau.
Jei kas paklaustų, ko iki visiškos laimės Eglei dar trūksta, ką galėtumėte atsakyti?
Pirmiausiai atsakyčiau, kad esu labai laiminga ir gyvenu gerai. Žinoma, visada turiu kažkokių norų ir svajonių, bet jei jie dar neįgyvendinti, nereiškia, kad iki visiškos laimės kažko dar trūksta. Manau, laimė priklauso nuo to, ar sugebi džiaugtis ir branginti tai, ką turi.
O kas jums yra brangiausia?
Šeima, vaikas, vyras, santykiai su artimais žmonėmis, pats gyvenimas, kuris iš tiesų yra be galo gražus. Ir tik nuo tavęs paties priklauso, ar būsi laimingas. Jei vis kažko norėsi ir tam tikrus daiktus, situacijas ar įvykius siesi su laime, kažin, ar jausiesi laimingas. Juk laimė slypi mažuose dalykuose. Pačiu laimingiausiu žmogumi galiu pasijusti ir smagiai plepėdama su vyru ar vaikui rodydama gėlės žiedą.
Vaiko auginimas šiuo metu – pagrindinė jūsų veikla?
Daugiausia laiko praleidžiu su dukrele, bet po truputį jau pradedu dirbti: režisuoju renginius, rašau scenarijus, taip pat vyksta tam tikri darbai televizijoje. Kol kas apie tai pasakoti negaliu ir smulkmenų neatskleisiu. Dar anksti apie tai kalbėti (šypsosi).
Esate įpratusi gyventi aktyviai. Ar dienos, kurias leidžiate su dukrele, panašios viena į kitą?
Ir taip, ir ne. Dukra auga, todėl šis tas keičiasi ir mūsų gyvenime. Tačiau tikrai būtų netiesa, jei sakyčiau, jog auginant vaiką neįmanoma suplanuoti savo dienos. Tikrai įmanoma ir netgi būtina! Juk viskas iš tiesų priklauso nuo suaugusiojo – kaip suplanuosi laiką, taip ir leisi dienas. Žinau tai, kad vaikas jaučiasi saugus gyvendamas pastoviu ir nekintamu režimu.
Skirtingai nei maži vaikai, suaugusieji nuo rutinos dažnai pavargsta. Būti mama – sunkus darbas?
Kadangi vaikelis buvo labai lauktas, abu su Juozuliu ruošėmės jo atėjimui. Kai gimė dukra, prabudo ir motiniški instinktai. Todėl negalėčiau sakyti, kad sunku būti su savo vaiku. Pirmus metus man iš viso nieko nesinorėjo, tik būti su mažyte, rūpintis ja, įsiklausyti į jos poreikius. Apie save tokiais atvejais tikai negalvoji.
Dabar jaučiatės pasiilgusi kitokios veiklos?
Natūraliai tas noras stiprėja. O ir dukra jau nori daugiau pasaulio pažinti, su kitais pabendrauti. Tampame ne tokios priklausomos viena nuo kitos.
Viena opiausių nūdienos problemų – suderinti darbą ir motinystę. O gal jums tai ne problema?
Manau, viską suderinti galima, bet viskam yra savas laikas (šypsosi). Visgi vaikui geriausiai, jei jį prižiūri ir augina patys artimiausi žmonės – mama ir tėtis. Tik jie jaučia, ko jų mažyliui reikia labiausiai. Kol galime, su Juozuliu pasikeisdami dukrą prižiūrime patys. Manau, iki trejų metų į darželį geriau neleisti. Žiūrėsime, kaip leis galimybės.
Ar šiuo sunkmečiu jums teko „susiveržti diržus“ ir ko nors atsisakyti?
Visi normalūs žmonės susimąsto apie dabartinę situaciją ir ateitį. Pasikalbame apie tai ir mes. Žinoma, krizė visus kažkiek supurtė, bet nemanau, kad tai tik į bloga. Atsigręžus atgal ir pagalvojus, kokį vartotojišką gyvenimą visi gyvenome, darosi šiurpu. Kalbu ne tik apie kitus, bet ir apie save. Atėjo metas perkainoti vertybes, išsiaiškinti, kas iš tiesų mums svarbiausia. Turime sukoncentruoti savo energiją į svarbiausius dalykus. Ir, be abejo, mažiau verkšlenti, daugiau veikti. Taupymas daugeliui iš mūsų bus tik į gera: mažiau maisto išmesime, mažiau po pramogų centrus vaikščiosime, daugiau su artimaisiais bendrausime, gamtoje pabūsime. Be to, išsipildys didžiausia visų moterų svajonė – numesti kelis nereikalingus kilogramus (juokiasi).
Jums pačiai lieka laiko pasirūpinti savo išvaizda?
Pirmuosius metus, kuriuos praleidau su dukrele, tikrai negalvojau apie tai, kaip atrodau. Žinoma, tokių grožio procedūrų, kaip manikiūras, pedikiūras ar apsilankymas pas kirpėją, tikrai nepamiršau. O kalbant apie savęs palepinimą masažu ar kitomis maloniomis procedūromis, tiesiog apie tai net nepagalvodavau. Lengviausia pasakyti, kad nėra laiko, nes turi būti su mažu vaiku, tačiau jei labai ko nors nori, tikrai gali susiorganizuoti. Viskas įmanoma.
Dabar, pavasarį, ypač norisi atsinaujinti, pasirūpinti ir veido odos procedūromis, plaukų grožiu. Beje, kai Juozas padovanojo kvietimą į masažo saloną, tikrai atsirado laiko ten nueiti. Puikiai atsipalaidavau.
Visai neseniai ir jogą pradėjau lankyti. Ją pasirinkau ne dėl to, kad būčiau kokios nors filosofijos šalininkė, bet man jogos pratimai pasirodė priimtiniausi. Tikiuosi, sportuodama atsikratysiu ir nugaros skausmų.
Kas prižiūri mažąją, kai mama sportuoja?
Tėtis. Tiksliai susiplanavę laiką, abu galime užsiimti mėgstama veikla. Beje, ketiname ir abu vienu metu iš namų ištrūkti. Norėtume eiti mokytis šokti. Kol kas neaišku, kaip pavyks įgyvendinti šį norą, bet esame įsitikinę, kad viskas yra įmanoma.
O tolimų kelionių, į kokias abu su Juozu anksčiau leisdavotės, nepasiilgstate?
Tikrai savęs nekankiname ir nedejuojame, kad negalime kur nors toli važiuoti, prisideriname prie esamos situacijos. Dabar – kitas gyvenimo etapas. Jį priimame be jokio gailesčio sau. Apie tokias keliones kaip anksčiau tiesiog negalvojame, nes žiūrime, kas mūsų vaikui yra geriausia.
Net ir nuvažiavę pas senelius pastebime, kad išsiderina mažosios paros ritmas, ji nesijaučia taip gerai, kaip namuose. Todėl dabar mūsų kelionės trumpos: po Lietuvą, Latviją.
Atsiradus trečiam šeimos nariui, jaučiate, kad šeima sutvirtėjo?
Vaikas dviejų suaugusių žmonių negali nei susieti, nei išskirti. Tiesa, kai gimsta kūdikis, atsiranda bendras tikslas, bendri siekiai, daugiau pareigų, atsakomybės. Tačiau kaip du žmonės dalijasi tą atsakomybę, buities rūpesčius, priklauso tik nuo jų pačių. Pasikeitus bet kokiai gyvenimo situacijai, kad ir įsikėlus gyventi į naują namą, reikia iš naujo persiskirstyti pareigas, darbus. Jei sunku susitarti, aplinkybių dėl to nereikia kaltinti. Galima kaltinti tik save.
Dėl visko su Juozu pavyksta susitarti? Pavyzdžiui, vienas nori didelės šeimos, kitam užtenka vieno vaiko…
(Juokiasi.) Juozas – gausios šeimos šalininkas. Jis nori didelio būrio vaikų. Aš neskubu švaistytis tokiais skambiais žodžiais. Juk gimus vaikui matau, kiek jam reikia skirti laiko, kantrybės, energijos. Vaiką reikia ne tik išnešioti ir pagimdyti, bet ir užauginti, išauklėti. Svarbu viską pasverti, apmąstyti, ar užteks tos energijos ir jėgų. Mano manymu, geriau būti gera mama vienam vaikui nei bloga penkiems.
Kol kas džiaugiamės savo vienturte ir apie antrą vaiką negalvojame.
O ar visada ir dėl visko pavyksta su Juozu lengvai susitarti, galiu pasakyti tiek, kad dėl esminių dalykų mūsų nuomonės neišsiskiria. Pavyzdžiui, abu savo dukrą norime išauklėti laisvu, kūrybingu žmogumi, neturinčiu kompleksų. Kaip tai mums pavyks, pamatysime vėliau.
Jei kas paklaustų, ko iki visiškos laimės Eglei dar trūksta, ką galėtumėte atsakyti?
Pirmiausiai atsakyčiau, kad esu labai laiminga ir gyvenu gerai. Žinoma, visada turiu kažkokių norų ir svajonių, bet jei jie dar neįgyvendinti, nereiškia, kad iki visiškos laimės kažko dar trūksta. Manau, laimė priklauso nuo to, ar sugebi džiaugtis ir branginti tai, ką turi.
O kas jums yra brangiausia?
Šeima, vaikas, vyras, santykiai su artimais žmonėmis, pats gyvenimas, kuris iš tiesų yra be galo gražus. Ir tik nuo tavęs paties priklauso, ar būsi laimingas. Jei vis kažko norėsi ir tam tikrus daiktus, situacijas ar įvykius siesi su laime, kažin, ar jausiesi laimingas. Juk laimė slypi mažuose dalykuose. Pačiu laimingiausiu žmogumi galiu pasijusti ir smagiai plepėdama su vyru ar vaikui rodydama gėlės žiedą.
