„Šioje žemėje esame angelai vienas kitam. Ateiname į kitų žmonių gyvenimą, kai jiems būna labai sunku ir pasitraukiame, kai jiems tampa gera. Pati ne kartą buvau sutikusi tokių angelų ir pati kažkam esu buvusi angelu. Darydami aplinkinius laimingus, galime patys jaustis laimingi."
Ar jūs esate laiminga?
Laiminga aš būnu tada, kai aplink mane džiaugsmingi, besišypsantys veidai, kai aplinkiniai juokiasi ir gerai jaučiasi.
Į jus pažiūrėjus neatrodo, kad esate angelas...
Ne tu viena taip manai (šypsosi). Ką rašo spauda ir kaip į mane reaguoja nepažįstami žmonės, yra visiška priešingybė to, ką apie mane mano artimi žmonės, šeima, draugai. Apskritai lietuviai linkę netgi nekęsti žmonių, kurių jie išvis nepažįsta. Spauda kuria intrigas, o eiliniai žmonės viskuo tiki...
Esate nukentėjusi nuo žurnalistų?
Ne kartą... Paskutinis straipsnis ypač užgavo. Dalyvavau viename renginyje Kaune. Likus vos pusei valandos iki jo pradžios, buvau įpareigota vesti visą renginį, man į rankas įbruko tekstą ir pirmyn į sceną. Skaičiau tai pirmą kartą ir keliose vietose supainiojau žodžius. Rytojaus dieną internetas jau mirgėjo antraštėmis „E.Mickevičienė vedė renginį visiškai girta."
Ar taip neatsiranda baimė dalyti interviu?
Keista, bet ne (šypsosi). Tiesiog žinau, kad niekas iš man svarbių žmonių nepatikės įvairiomis kvailystėmis, tik pati galiu prisidirbti nesąmonių, o žurnalistai nieko bloga man nepadarys. Be to, nesu vienintelis žinomas žmogus Lietuvoje, kurio nemėgsta, kurį teisia be jokių argumentų.
Ką turite omenyje?
Paimkime kad ir Minedą. Juk vienu metu neapykanta jam buvo tapusi kone mados klyksmu. Pamenu, ėjome drauge Klaipėdos gatve ir visi: vaikai, suaugę, net pagyvenę žmonės, bado pirštais. Betrūksta, kad akmenimis pradėtų mėtytis. Žiauru...
Kas jus sieja su Minedu?
O čia irgi buvo žurnalistai pradėję man jį į meilužius piršti (juokiasi). Iš tiesų buvau paprašyta kurti jo sceninį įvaizdį, bet atsisakiau. Tačiau Mindaugas gavo mano telefoną ir man paskambino klausti, kada bus kostiumų matavimai. Kai išsiaiškinome, kad aš jo nerengsiu, likome tiesiog pažįstami. Jis man retkarčiais paskambina, pabendraujame, Minedas papasakoja man visokius gandus, nereikia spaudos skaityti (šypsosi).
Kodėl atsisakėte kurti jo sceninį įvaizdį?
Apskritai nemanau, kad Minedas turėtų būti scenoje, bent jau tikrai ne kaip dainininkas. Pati tai ne kartą esu jam sakiusi. Manau, jis turėtų būti kokios nors laidos vedėjas. Vienas būtų rimtas, o štai Mindaugas linksmasis ir šmaikštusis kaip kad buvo „Ambrozijos TV". Bet dainuoti jam nederėtų...
O kada ir kaip pati ryžotės dainuoti?
Viena mano draugė iš Panevėžio labai norėjo tapti dainininke. Ji turėjo nuostabų vyrą, kuris finansavo jos svajonės įgyvendinimą. Tiesa, jau nuo pradžių buvo aišku, kad jos muzika pinigų ir šlovės neatneš, bet, kaip sakoma, jei yra noro ir dar pinigų, kodėl gi ne. Prasidėjo albumo įrašymas ir juokais bekvailiodamos pradėjome dainuoti kartu. Mano draugė užsispyrė, kad vieną dainą įrašytume kartu.
Ir kaip sekėsi?
Nusprendžiau, kad daina turi būti ne „popsas", o tokia, kokios noriu aš. Kai nuvykome į įrašų studiją pas pažįstamą prodiuserį, išgirdęs mus abi dainuojant, jis pasiūlė išleisti mano vienos albumą savo lėšomis (šypsosi).
Sutikote?
Ne, nes jis norėjo, kad dainuočiau komercinę muziką, duodančią jam nemažą pelną. Aš atsisakiau, tačiau mielai sutinku dainuoti dainas, kurių netransliuoja radijo stotys, tiesiog dainų autoriai kreipiasi į mane, turėdami netradicinį tekstą ir žinodami, kad jis pelno neduos. Jiems tiesiog norisi, kad jų daina nuskambėtų, ir aš jiems padedu tai įgyvendinti (šypsosi).
Sakote, kad jūs prieš komerciją, tai kodėl dalyvavote „Žvaigždžių duetuose"?
Tai buvo išskirtinis atvejis, ir tai laidos prodiuseriams nemažai teko dėl manęs pavargti (šypsosi). Iš pradžių mane kvietė LTV, paskui LNK, pirmuosius kvietimus atmečiau net nesvarstydama. Tačiau kai antrąjį „duetų" sezoną man paskambino laidos prodiuseris ir pasakė, kad galiu pasirinkti partnerį, atsisakyti LNK stilistų ir vizažistų bei pati rinktis atliekamas dainas, neturėjau priežasčių nedalyvauti.
Kodėl pasirinkote Igorį Kofą?
Matyt, pirmiausiai pagalvojau ne apie muziką, o apie vaizdą. Iškart supratau, kad vizualiai labai puikiai kartu atrodysime. Ypač su statistais gotais. Projekte buvo draudžiama turėti savo šokėjus, bet ne statistus. Jie tiesiog stovėjo už mūsų ir buvo labai gražūs.
Kaip reagavo laidos prodiuseriai?
(Juokiasi.) Jie atbėgo po laidos ir sakė, kad iškrisime patys pirmieji su tokiomis dainomis ir su sceniniu įvaizdžiu. Bet jie klydo, nes mes sulaukėme išties nemažai simpatijų ir gražių atsiliepimų. Mūsų gerbėjai daugiausia buvo vaikai ir paaugliai, su kuriais dar ir dabar susirašome, jie man padovanoja visokių mielų niekučių, jų pačių rankomis darytų.
Gerai sutariate ir su savo vaikais?
Taip, ypač su dukrytėmis. Sūnūs jau paaugliai, tai jiems tik kompiuteris ir panos terūpi, o su mažosiomis kartu praleidžiame daug gražaus laiko.
Ką mėgstate veikti?
Bėgti iš miesto į mūsų sodybą, būti gamtoje, klausytis tylos. Tiesiog trise susėdame pievoje ir tylime, paskui dukros man papasakoja, ką kuri girdėjo - ar šuniuką, ar paukščiuką, ar vienišą karvytę kitame kaime. Kiekvienas kartais turėtų tiesiog atsisėsti pievoje ir pasiklausyti tylos... Gaila, kad sūnų nesiseka iš miesto į kaimą atsivilioti, bet, manau, kai praeis paauglystė, mūsų ryšys vėl sustiprės.
Kaip manote, esate gera mama?
Esu teisinga mama. Galiu drąsiai pasakyti, kad mano vaikai yra puikiai išauklėti, jie žino, kas kada galima ir kas ne. Niekaip nesuprantu, kaip galima iki to prieiti, kad vaikai krinta prekybos centruose ant grindų, klykia, spardosi ir kažko reikalauja. Tokiems vaikams derėtų gerai išperti kailį.
Kaip anyta ir uošvienė taip pat būsite griežta?
Tikrai ne (šypsosi). Tik kartu gyventi negalėčiau. Mano virtuvė yra mano tvirtovė, nemėgstu, kad ten kas nors sukiotųsi.
Pati gaminate?
Kasdien. Ir man tai nesukelia jokių problemų. Moku greitai ir skaniai paruošti maistą. Dabar apskritai visi turėtų dažniau namuose gaminti ir mėgautis paprastesniais patiekalais. Taip galima nemažai sutaupyti.
Jaučiate ekonomikos krizę?
Nemažai mano draugų ir pažįstamų prarado darbus, kai kuriems žmonėms išties sudėtingas laikas. Juk nevyksta joks karas, esame sveiki, turime rankas, kojas, mūsų nešaudo ir nesprogdina. Galime susirasti kitus darbus, veiklas, išmokti mažiau išlaidauti.
Iš ko jūs pati gyvenate?
Turiu privačių klientų, su kuriais vaikščioju po parduotuves, padedu išsirinkti drabužius.
Ar pamačiusi žmogų iškart pamąstote, kaip jį aprengti?
Čia tikriausiai tokia pati profesinė liga kaip ir kirpėjams (šypsosi). Vos sutikę žmogų, jie sako: kur kirpaisi, aš galiu geriau. Taip ir man dėl drabužių...
Jūsų klientai yra žinomi žmonės?
Kuriu kelių žinomų dainininkų (Vudžio, Iš Stiklo, „Siela", „Pikų panos", „Popso sindikatas") sceninį įvaizdį. Taip pat gaminu aksesuarus. Neseniai gavau vieno dizainerio, kuris ruošiasi kitų metų „Mados infekcijai", užsakymą: pagaminti 200 juodų medžiaginių rožių. Taip pat su drauge fotografe vienoje Vilniaus fotostudijoje rengiame privačias (klientams pageidaujant ir erotines) fotosesijas. Aš parenku drabužius, padarau makiažą, draugė fotografuoja.
Jūs ir pati mėgstate fotografuotis?
Nuo septyniolikos metų dirbau modeliu, buvau LNK užsklandų, reklamų veidu.
Spaudoje pasirodė straipsnių apie pašlijusius jūsų santykius su vyru...
Sunki tema... Kol buvau namų šeimininkė, vaikų auklė ir dar rasdavau laiko padėti mūsų šeimos bare, viskas buvo labai gerai, bet kai panorau gyventi kitaip, realizuoti save, prasidėjo nesutarimai...
Jūsų pokyčiai vyrui nepatiko?
Manau, žmogus neturi teisės keisti kitą žmogų. Jei norisi tai daryti, reikia arba keistis pačiam, arba ieškotis kito žmogaus, kuris tau tiktų.
Ar pati manote, kad labai pasikeitėte?
Visai ne, aš nuo pat paauglystės buvau pankė ir norėjau gyventi kitaip nei visi. Nešiojau per didelį tėčio lietpaltį ir kniedžių prikaltą odinę apyrankę, kurią man padarė tėtis. Pamenu, visi buvo spaliukais, komjaunuoliais, o aš ne. Griežtai atsisakiau ir man leido nedalyvauti šioje veikloje. Be to, turėjau šimtaprocentį tėvų palaikymą dėl visų sprendimų, taigi negalėjo manęs niekam paskųsti (šypsosi).
Kodėl nebuvote komjaunuolė?
Komjaunuoliai turėjo netikėti Dievą. O aš visą gyvenimą buvau ir dabar tebesu praktikuojanti katalikė. Be to, buvau puiki mokinė, mėgstama visų mokytojų, taigi man padarė savotišką išimtį (šypsosi).
Vaikštote į bažnyčią?
Kiekvieną sekmadienį. Kartais po renginių, paryčiais nuėjus miegoti, taip tingisi kelti, bet dukros varsto tokiais priekaištingais žvilgsniais, kad niekada nepavyksta išvengti pamaldų.
Ko jūsų gyvenime trūksta?
Įsimylėjimo. Mylėti reikia visą gyvenimą, o kartais įsimylėti yra labai sveika. Tada ir kilogramai tirpsta, ir akys blizga, nes pakyla kūno temperatūra. Taip, reikia ką nors įsimylėti (šypsosi).
Nejaugi įmanoma įsimylėti tiesiog to panorėjus?
Žinoma. Aš supratau dar vaikystėje. Atsigulusi į lovą, prieš miegą ilgai galvodavau apie dalyką, kurio labai labai norėčiau, ir tai išsipildydavo. Pamenu, labai norėjau vėžliuko ir šventai tikėjau, kad jį gausiu. Kitą rytą važiavome su tėčiu ir pamačiau ant kelio vėžliuką, tai jį pasiėmiau. Taip pat ir dėl egzaminų - visada žinojau, kelintą bilietą reikia išmokti.
Dažnai minite savo tėtį, esate prie jo labai prisirišusi.
Aš net tėčio pavardę pasilikau, ne vyro. Buvau visą gyvenimą Mickevičiūtė, kai ištekėjau, norėjau tokia ir likti, bet vyras troško, kad mūsų pavardės būtų vienodos, ir tapo Mickevičiumi, o aš Mickevičiene.
Kodėl nepasirinkote vyro pavardės?
Vienintelis pastovus dalykas moters gyvenime yra tėtis. Jis visada yra šalia, visada palaiko. Visi kiti vyrai bet kada gali tave palikti, išeiti pas kitą, o tėtis visada bus tėtis.
