Mūsų pokalbį pertraukia telefono skambutis. Aktorė, knygų vertėja Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė (36) atsiprašo. „Gavai naują pasiūlymą filmuotis?“ – klausiu, kai mane pasiekia keletas pokalbio nuotrupų. „Kol kas – tik pasiūlymas, todėl nenoriu apie tai kalbėti“, – šypteli aktorė, vos prieš mėnesį išgirdusi pagiriamųjų žodžių apie savo vaidybą naujame lietuviškame filme „Kolekcionierė“.
„Kolekcionierė“ – ne pirmasis vaidybinis filmas, kuriame filmavaisi?
Pirmas buvo „Neatmenu tavo veido“. Kokiais 1988 metais jį statė režisierius Raimundas Banionis. Tada mudu ir susipažinome. Vėliau jis pakvietė vaidinti filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.
Ne taip seniai jį mačiau. Žiūrėdama galvojau, kad vertybės nuo tų laikų mažai pasikeitė...
Buvome vaikai, kai jį filmavo. Aštuoniolikmečiai... Iš tikrųjų nieko ir nesuvokėme. Filmuodamasi sugebėjau baigti vidurinę ir įstoti į Muzikos akademiją. Viskas per vieną vasarą! Prisimenu, paryčiais baigėme, o aš iš filmavimo aikštelės – d-dn, d-dn traukiniu į Vilnių laikyti egzaminų. Iš to, kaip režisierius bandė mus užkurti, užvesti, galėjai suprasti, kad jam tas laikotarpis svarbus. Prieš filmavimą į paskutinį grupės susitikimą rinkomės diena iki paskelbiant Nepriklausomybę. Kai filmą „užkūrė“, niekas apie ją dar nė nekalbėjo. O Raimundas vis – laisvė, laisvė... Iš močiutės buvau girdėjusi apie KGB, bet kad jaunimą irgi tampydavo... Ne, mes tikrai to laiko nesureikšminome, kažkokios istorijos, ir tiek.
Tačiau kartu filmavosi daug jaunų žmonių, juk filmas – apie jaunimą. Turėjo būti smagu?
Kad dabar jau gerai nė neprisimenu. Užtat kai mus, šešiolikmečius, išvežė į Jurbarką filmuoti „Neatmenu tavo veido“ ir mes nesimokėme... Ten tai buvo laisvė! Filmuodami „Vaikus...“ nebuvome chebra, kiekvienas atskirai. Rolandas Kazlas tada buvo trečio kurso studentas, rimtas aktorius... Dažnai filmuodavome paryčiais, naktimis grįždavome. Tuo metu, kai pradėjau vaidinti, turėjau rengtis baigiamiesiems mokyklos egzaminams. Siaubas! Pamokų nelankiau, grįžtu, sėdu prie knygų. Pamenu, po lietuvių kalbos egzamino – tiesiai į filmavimo aikštelę, grupė manęs laukia Kaune, trypia kojomis... Nuvažiuoju, vienas kolega ant kulno apsisuka: „Na, ką? Susitvarkei? Nori – gali, vadinasi!“ Po filmavimo galvoju: kažką reikia daryti. Nuėjau į Kultūros ministeriją, sakau: „Laba diena, aš filmuojuosi filme, gal jūs galėtumėte mane nuo egzaminų atleisti?“ Vilčių, aišku, mažai turėjau, bet pabandyti juk galima. O jie ten: „Tai aišku, vaikeli, tik į premjerą pakviesk!“ Taip ir liko tie egzaminai... Kokius blogus pažymius turėjau, tokius surašė į atestatą.
Ir su tais blogais pažymiais – į Muzikos akademiją?
Kai stoji į aktorinį, pažymiai, atestatas nelabai ką jaudina. Niekam neįdomu, kaip mokeisi mokykloje, kuo blogiau – tuo geriau.
Seneliai – aktoriai, dėdė – garsusis, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, filmuojiesi pas Raimundą Banionį, atrodo, jokių kliūčių ir pačiai tapti aktore...
Bet aktorystė ir buvo kliūtis! Nė nežinai, kaip tais laikais žiūrėdavo į aktorių vaikus ir anūkus... Meldžiausi, kad tik niekas nesužinotų, jog filmuojuosi. Filmuojiesi? Tai ir filmuokis! Kam tau mokslai, juk tu jau – aktorė?!
Ar močiutė aktorė Gražina Blynaitė-Kernagienė niekada netrankė kumščiais į stalą: kur tu, vaikeli, lendi?!
Visi prieš mano aktorystę buvo nusistatę. Bet man tai – skaudi tema. Juk norisi, kad patys artimiausi palaikytų, o to palaikymo kažkaip...
Gal jie tave tiesiog norėjo apsaugoti?
Tikriausiai... O gal netikėjo? Močiutė mane tampydavosi į gastroles, mirkau aš teatre. Užtat kai senelis (aktorius Aleksandras Kernagis – red. past.) vaidindavo, tą dieną durys būdavo uždaros. Jis bardavo močiutę: „Tik jau nevesk to vaiko į teatrą, dar susargdinsi teatro liga. Tegu nė į tą pusę nežiūri.“
Tikriausiai močiutė senelio neklausė?
Ji laikėsi neutralios pozicijos. Aš niekam neleisdavau dalyvauti savo kursinių, diplominio darbų peržiūrose, bet močiutė vis tiek tyliai tyliai įslinkdavo. Ką darydavau, jai viskas patikdavo, viskas gerai. Negalėjau pakęsti vieno: kad jie už mane daugiau žino! Jie – viską, o tu – nieko! „Tu, vaikeli, pasakyk, ką ten su jumis daro, o mes pasakysime, kaip iš tikrųjų reikia.“ Lyg nenorėtų, kad eičiau savo keliu, kad būčiau savarankiška.
Ir tas požiūris! Močiutė visą gyvenimą apie nieką daugiau nekalbėdavo, tik apie teatrą. Nuo ryto iki vakaro, per naktį ir – vėl... „Teatras buvo mūsų šventovė!“, „Mes iš to teatro – niekur, tik kojomis pirmyn!“ Po premjeros – pas ką nors į svečius, visi sėdi, kalbasi: „Mes – vardan teatro, dėl teatro gali numirti...“ Lyg tas teatras būtų kokia antgamtinė šventovė. O man atrodė: atėjai, padarei savo darbą, išėjai.
Kai eidavome su močiute, žinojau: į grimo kambarius, tyliai tyliai per užkulisius, su paltu ir kepure negalima, su batais – jokiais būdais! Nesupratau tokio sudievinimo...
Gal teatras jiems buvo atgaiva, juk kito gyvenimo kaip ir neturėjo?
Iš tiesų tada buvo sunkūs laikai. Gal jie taip bandė bėgti? Abu močiutės broliai ištremti, visa šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, net ką tik gimusi mano mama. Teatras buvo laisvės gurkšnis, terpė, kur galėjo gyventi laisvai.
Kaip yra dabar? Ateina aktorius, atidirba ir lekia toliau – vesti renginių, televizijos laidų, vaidinti serialuose?
Mūsų gyvenimo tempas – visiškai kitoks! Tik svarbu, kad žmogiškumas lekiant neišnyktų. Teatre atsirado naujų išraiškos formų, tačiau vis tiek kalbame apie tą patį, apie jausmus, kurie nesikeičia.
Gabija, ar visada gaudavai vaidmenis, kurių pati labai norėjai ir laukei?
Teatre nedaug vaidinau. Ir dabar jau kiek metų nedirbu.
Kodėl nedirbi?
Todėl, kad taip susiklostė gyvenimas. Kai išeini, labai sunku grįžti. Mudu su Linu (Gabijos vyras, „5 kanalo“ vadovas Linas Ryškus – red. past.) išvažiavome į Kanadą, kai grįžome, pasikeitė teatro vadovai ir su manimi nebepratęsė sutarties: „Ką sau leidi: tai vaidmens atsisakai, tai į užsienį išvažiuoji? Mums tokių aktorių nereikia.“ O ir pati jaučiausi nepasitikinti savimi, gal kiek nusivylusi. Ai, galvoju, kaip nors tas teatras be manęs išgyvens. Neieškojau kelių atgal.
Tačiau, žiūrėk, kinas tavęs nepamiršo. Praėjusiais metais nusifilmavai „Nereikalinguose žmonėse“, šiemet – „Kolekcionierėje“. Gal tu – ne teatro, o kino aktorė?
Labai sunku kalbėti apie tai, ko nėra. Juk kino Lietuvoje tiesiog nėra. Tokio vaidmens, kurį gavau „Kolekcionierėje“, pati nesusigalvočiau, bet iš tiesų jis – toks, apie kokį galėčiau tik svajoti.
O kaip kine gauti vaidmenį?
Ateini į bandymus ir gauni (juokiasi). Perskaitai tekstą, lauki skambučio. Reikia nusiteikti, kad nepaskambins, – taip geriau.
Apsidžiaugei, kai paskambino?
Labai, nes be proto myliu kiną.
„Kolekcionierėje“ vaidini moterį, neturinčią jokių jausmų...
Su režisiere ilgai galvojome, kaip ją padaryti gyvu žmogumi. Aš pati dažnai reaguoju pernelyg emocingai. Užtat kai įvyksta kažkas iš tiesų svarbaus, užsirakinu devyniomis spynomis. Iš išorės lyg ir nieko nesimato... Apskritai manau: kam savais išgyvenimais gadinti nuotaiką kitiems?
Na, tikiuosi, bent jau Linas mato, kai tau bloga, kai pyksti, esi nepatenkinta?
Ne tik jis, draugės – irgi. Artimiausi dažnai supranta be žodžių, nieko nė sakyti nereikia. Anksčiau pati mėgindavau kapstytis, o dabar norisi kuo daugiau kalbėti. Tada ir išvadas pasidarai, ir sprendimas greičiau ateina.
Bet žinai, kokie vyrai kalbėtojai...
O taip, vyrai – be proto kalbūs (juokiasi)!
Linas tylėjo ir tada, kai pamatė tave erotinėse „Kolekcionierės“ scenose?
Neklausk! Kai pirmą kartą susitikau su režisiere, iškart paklausiau: „O kaip čia bus?“ Buvo tikrai labai labai baisu. Be proto baisu! Negaliu apsakyti, kaip baisu. Tą dieną vaikščiojau balta kaip popieriaus lapas, paskui kolegos pasakojo, kad režisierė bėgiojo ir prašė, kad kas nors Gabijai įpiltų brendžio. O vėliau... Vėliau apie nieką nebegalvoji, tik dirbi savo darbą. Jei neatliksi jo kaip reikiant, bus juokinga... Geriau jau kad žiūrovai nesijuoktų.
Linui apie sceną pasakei prieš filmuodamasi ar jau po visko?
Nieko jam nesakiau!
Žmonės kalba, kad jis tavęs neišleido į premjerą...
Ką reiškia – neišleido?! Jis nežinojo, apie ką filmas, daug vėliau jį pamatė. Jei būtų matęs, gal ir būtų neišleidęs (juokiasi). Gali paklausti jo nuomonės apie filmą. O dėl tų scenų nemanau, kad jis apsidžiaugė. Ir moteriai nebūtų smagu, jei jos vyras glamonėtų kitą. Bet juk proto reikia turėti! Nepatinka? Negyvenk su aktoriumi. Man netgi buvo baisiau, ką mama pasakys.
Ir ką mama?
Sako, kad jai – gražu. Holivudas!
Filmo premjera įvyko netrukus po tavo dėdės Vytauto Kernagio mirties...
Filmas, premjera ir visas tas sujudimas bent šiek tiek nunešė mano mintis. Išvažiavome į Kanus... Jei ne visi tie įvykiai, nežinau, kaip būčiau išsikapsčiusi. Vytas man buvo kaip tėvas, kaip brolis, visada šalia. Jų šeimoje buvau lyg trečias vaikas. Visi tikėjome stebuklu, kaip ir Vytas, bet... Tikrai nebenoriu to prisiminti.
Turite namą užmiestyje. Dabar pavasaris, gal ten ir apsigyvenote?
Linas sodą labai mėgsta, dažnai važiuoja. O aš – miesto žmogus, gamtos nepasiilgstu. Savaitgalį galiu nuvažiuoti, bet kasdien – pernelyg sudėtinga.
Judu su Linu tokie skirtingi!
O man atrodo – labai panašūs. Kai jis pradeda sklaidytis, leidžiu pasireikšti, bet iš tiesų – ir aš tokia, besisklaidanti. Mums patinka daugybė vienodų dalykų.
Linas ėmė dažniau važinėti į sodą, tu likdavai mieste, žmonės pradėjo kalbėti, kad apskritai drauge nebegyvenate...
Man nusispjaut, kas ką kalba. Juk šneka tie, kurie nieko tikrai nežino, ir jau, patikėk, mes jiems tikrai nerūpime. Mes kartu ar atskirai, kad tik paliežuvautų... Tegu sau!
O apie ką kalba jūsų šeima, kai susirenka pietų ar vakarienės?
Mūsų šeima – labai tradicinė. Tradicijas puoselėjo mano prosenelė, ji rengdavo visas šventes. Vytautas labai mėgdavo šeimos susirinkimus. Paskambindavo močiutei – „atvažiuosiu“, o tai reiškė, kad atvažiuos jo vaikai ir mes su Linu. Aišku, prasidėdavo nesibaigiančios kalbos apie teatrą, meną ir knygas. Didžiausi ginčai! Kalėdos, Velykos mums – šventa. Jei nedalyvaučiau, tikriausiai pavardę atimtų (juokiasi)...
„Kolekcionierė“ – ne pirmasis vaidybinis filmas, kuriame filmavaisi?
Pirmas buvo „Neatmenu tavo veido“. Kokiais 1988 metais jį statė režisierius Raimundas Banionis. Tada mudu ir susipažinome. Vėliau jis pakvietė vaidinti filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.
Ne taip seniai jį mačiau. Žiūrėdama galvojau, kad vertybės nuo tų laikų mažai pasikeitė...
Buvome vaikai, kai jį filmavo. Aštuoniolikmečiai... Iš tikrųjų nieko ir nesuvokėme. Filmuodamasi sugebėjau baigti vidurinę ir įstoti į Muzikos akademiją. Viskas per vieną vasarą! Prisimenu, paryčiais baigėme, o aš iš filmavimo aikštelės – d-dn, d-dn traukiniu į Vilnių laikyti egzaminų. Iš to, kaip režisierius bandė mus užkurti, užvesti, galėjai suprasti, kad jam tas laikotarpis svarbus. Prieš filmavimą į paskutinį grupės susitikimą rinkomės diena iki paskelbiant Nepriklausomybę. Kai filmą „užkūrė“, niekas apie ją dar nė nekalbėjo. O Raimundas vis – laisvė, laisvė... Iš močiutės buvau girdėjusi apie KGB, bet kad jaunimą irgi tampydavo... Ne, mes tikrai to laiko nesureikšminome, kažkokios istorijos, ir tiek.
Tačiau kartu filmavosi daug jaunų žmonių, juk filmas – apie jaunimą. Turėjo būti smagu?
Kad dabar jau gerai nė neprisimenu. Užtat kai mus, šešiolikmečius, išvežė į Jurbarką filmuoti „Neatmenu tavo veido“ ir mes nesimokėme... Ten tai buvo laisvė! Filmuodami „Vaikus...“ nebuvome chebra, kiekvienas atskirai. Rolandas Kazlas tada buvo trečio kurso studentas, rimtas aktorius... Dažnai filmuodavome paryčiais, naktimis grįždavome. Tuo metu, kai pradėjau vaidinti, turėjau rengtis baigiamiesiems mokyklos egzaminams. Siaubas! Pamokų nelankiau, grįžtu, sėdu prie knygų. Pamenu, po lietuvių kalbos egzamino – tiesiai į filmavimo aikštelę, grupė manęs laukia Kaune, trypia kojomis... Nuvažiuoju, vienas kolega ant kulno apsisuka: „Na, ką? Susitvarkei? Nori – gali, vadinasi!“ Po filmavimo galvoju: kažką reikia daryti. Nuėjau į Kultūros ministeriją, sakau: „Laba diena, aš filmuojuosi filme, gal jūs galėtumėte mane nuo egzaminų atleisti?“ Vilčių, aišku, mažai turėjau, bet pabandyti juk galima. O jie ten: „Tai aišku, vaikeli, tik į premjerą pakviesk!“ Taip ir liko tie egzaminai... Kokius blogus pažymius turėjau, tokius surašė į atestatą.
Ir su tais blogais pažymiais – į Muzikos akademiją?
Kai stoji į aktorinį, pažymiai, atestatas nelabai ką jaudina. Niekam neįdomu, kaip mokeisi mokykloje, kuo blogiau – tuo geriau.
Seneliai – aktoriai, dėdė – garsusis, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, filmuojiesi pas Raimundą Banionį, atrodo, jokių kliūčių ir pačiai tapti aktore...
Bet aktorystė ir buvo kliūtis! Nė nežinai, kaip tais laikais žiūrėdavo į aktorių vaikus ir anūkus... Meldžiausi, kad tik niekas nesužinotų, jog filmuojuosi. Filmuojiesi? Tai ir filmuokis! Kam tau mokslai, juk tu jau – aktorė?!
Ar močiutė aktorė Gražina Blynaitė-Kernagienė niekada netrankė kumščiais į stalą: kur tu, vaikeli, lendi?!
Visi prieš mano aktorystę buvo nusistatę. Bet man tai – skaudi tema. Juk norisi, kad patys artimiausi palaikytų, o to palaikymo kažkaip...
Gal jie tave tiesiog norėjo apsaugoti?
Tikriausiai... O gal netikėjo? Močiutė mane tampydavosi į gastroles, mirkau aš teatre. Užtat kai senelis (aktorius Aleksandras Kernagis – red. past.) vaidindavo, tą dieną durys būdavo uždaros. Jis bardavo močiutę: „Tik jau nevesk to vaiko į teatrą, dar susargdinsi teatro liga. Tegu nė į tą pusę nežiūri.“
Tikriausiai močiutė senelio neklausė?
Ji laikėsi neutralios pozicijos. Aš niekam neleisdavau dalyvauti savo kursinių, diplominio darbų peržiūrose, bet močiutė vis tiek tyliai tyliai įslinkdavo. Ką darydavau, jai viskas patikdavo, viskas gerai. Negalėjau pakęsti vieno: kad jie už mane daugiau žino! Jie – viską, o tu – nieko! „Tu, vaikeli, pasakyk, ką ten su jumis daro, o mes pasakysime, kaip iš tikrųjų reikia.“ Lyg nenorėtų, kad eičiau savo keliu, kad būčiau savarankiška.
Ir tas požiūris! Močiutė visą gyvenimą apie nieką daugiau nekalbėdavo, tik apie teatrą. Nuo ryto iki vakaro, per naktį ir – vėl... „Teatras buvo mūsų šventovė!“, „Mes iš to teatro – niekur, tik kojomis pirmyn!“ Po premjeros – pas ką nors į svečius, visi sėdi, kalbasi: „Mes – vardan teatro, dėl teatro gali numirti...“ Lyg tas teatras būtų kokia antgamtinė šventovė. O man atrodė: atėjai, padarei savo darbą, išėjai.
Kai eidavome su močiute, žinojau: į grimo kambarius, tyliai tyliai per užkulisius, su paltu ir kepure negalima, su batais – jokiais būdais! Nesupratau tokio sudievinimo...
Gal teatras jiems buvo atgaiva, juk kito gyvenimo kaip ir neturėjo?
Iš tiesų tada buvo sunkūs laikai. Gal jie taip bandė bėgti? Abu močiutės broliai ištremti, visa šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, net ką tik gimusi mano mama. Teatras buvo laisvės gurkšnis, terpė, kur galėjo gyventi laisvai.
Kaip yra dabar? Ateina aktorius, atidirba ir lekia toliau – vesti renginių, televizijos laidų, vaidinti serialuose?
Mūsų gyvenimo tempas – visiškai kitoks! Tik svarbu, kad žmogiškumas lekiant neišnyktų. Teatre atsirado naujų išraiškos formų, tačiau vis tiek kalbame apie tą patį, apie jausmus, kurie nesikeičia.
Gabija, ar visada gaudavai vaidmenis, kurių pati labai norėjai ir laukei?
Teatre nedaug vaidinau. Ir dabar jau kiek metų nedirbu.
Kodėl nedirbi?
Todėl, kad taip susiklostė gyvenimas. Kai išeini, labai sunku grįžti. Mudu su Linu (Gabijos vyras, „5 kanalo“ vadovas Linas Ryškus – red. past.) išvažiavome į Kanadą, kai grįžome, pasikeitė teatro vadovai ir su manimi nebepratęsė sutarties: „Ką sau leidi: tai vaidmens atsisakai, tai į užsienį išvažiuoji? Mums tokių aktorių nereikia.“ O ir pati jaučiausi nepasitikinti savimi, gal kiek nusivylusi. Ai, galvoju, kaip nors tas teatras be manęs išgyvens. Neieškojau kelių atgal.
Tačiau, žiūrėk, kinas tavęs nepamiršo. Praėjusiais metais nusifilmavai „Nereikalinguose žmonėse“, šiemet – „Kolekcionierėje“. Gal tu – ne teatro, o kino aktorė?
Labai sunku kalbėti apie tai, ko nėra. Juk kino Lietuvoje tiesiog nėra. Tokio vaidmens, kurį gavau „Kolekcionierėje“, pati nesusigalvočiau, bet iš tiesų jis – toks, apie kokį galėčiau tik svajoti.
O kaip kine gauti vaidmenį?
Ateini į bandymus ir gauni (juokiasi). Perskaitai tekstą, lauki skambučio. Reikia nusiteikti, kad nepaskambins, – taip geriau.
Apsidžiaugei, kai paskambino?
Labai, nes be proto myliu kiną.
„Kolekcionierėje“ vaidini moterį, neturinčią jokių jausmų...
Su režisiere ilgai galvojome, kaip ją padaryti gyvu žmogumi. Aš pati dažnai reaguoju pernelyg emocingai. Užtat kai įvyksta kažkas iš tiesų svarbaus, užsirakinu devyniomis spynomis. Iš išorės lyg ir nieko nesimato... Apskritai manau: kam savais išgyvenimais gadinti nuotaiką kitiems?
Na, tikiuosi, bent jau Linas mato, kai tau bloga, kai pyksti, esi nepatenkinta?
Ne tik jis, draugės – irgi. Artimiausi dažnai supranta be žodžių, nieko nė sakyti nereikia. Anksčiau pati mėgindavau kapstytis, o dabar norisi kuo daugiau kalbėti. Tada ir išvadas pasidarai, ir sprendimas greičiau ateina.
Bet žinai, kokie vyrai kalbėtojai...
O taip, vyrai – be proto kalbūs (juokiasi)!
Linas tylėjo ir tada, kai pamatė tave erotinėse „Kolekcionierės“ scenose?
Neklausk! Kai pirmą kartą susitikau su režisiere, iškart paklausiau: „O kaip čia bus?“ Buvo tikrai labai labai baisu. Be proto baisu! Negaliu apsakyti, kaip baisu. Tą dieną vaikščiojau balta kaip popieriaus lapas, paskui kolegos pasakojo, kad režisierė bėgiojo ir prašė, kad kas nors Gabijai įpiltų brendžio. O vėliau... Vėliau apie nieką nebegalvoji, tik dirbi savo darbą. Jei neatliksi jo kaip reikiant, bus juokinga... Geriau jau kad žiūrovai nesijuoktų.
Linui apie sceną pasakei prieš filmuodamasi ar jau po visko?
Nieko jam nesakiau!
Žmonės kalba, kad jis tavęs neišleido į premjerą...
Ką reiškia – neišleido?! Jis nežinojo, apie ką filmas, daug vėliau jį pamatė. Jei būtų matęs, gal ir būtų neišleidęs (juokiasi). Gali paklausti jo nuomonės apie filmą. O dėl tų scenų nemanau, kad jis apsidžiaugė. Ir moteriai nebūtų smagu, jei jos vyras glamonėtų kitą. Bet juk proto reikia turėti! Nepatinka? Negyvenk su aktoriumi. Man netgi buvo baisiau, ką mama pasakys.
Ir ką mama?
Sako, kad jai – gražu. Holivudas!
Filmo premjera įvyko netrukus po tavo dėdės Vytauto Kernagio mirties...
Filmas, premjera ir visas tas sujudimas bent šiek tiek nunešė mano mintis. Išvažiavome į Kanus... Jei ne visi tie įvykiai, nežinau, kaip būčiau išsikapsčiusi. Vytas man buvo kaip tėvas, kaip brolis, visada šalia. Jų šeimoje buvau lyg trečias vaikas. Visi tikėjome stebuklu, kaip ir Vytas, bet... Tikrai nebenoriu to prisiminti.
Turite namą užmiestyje. Dabar pavasaris, gal ten ir apsigyvenote?
Linas sodą labai mėgsta, dažnai važiuoja. O aš – miesto žmogus, gamtos nepasiilgstu. Savaitgalį galiu nuvažiuoti, bet kasdien – pernelyg sudėtinga.
Judu su Linu tokie skirtingi!
O man atrodo – labai panašūs. Kai jis pradeda sklaidytis, leidžiu pasireikšti, bet iš tiesų – ir aš tokia, besisklaidanti. Mums patinka daugybė vienodų dalykų.
Linas ėmė dažniau važinėti į sodą, tu likdavai mieste, žmonės pradėjo kalbėti, kad apskritai drauge nebegyvenate...
Man nusispjaut, kas ką kalba. Juk šneka tie, kurie nieko tikrai nežino, ir jau, patikėk, mes jiems tikrai nerūpime. Mes kartu ar atskirai, kad tik paliežuvautų... Tegu sau!
O apie ką kalba jūsų šeima, kai susirenka pietų ar vakarienės?
Mūsų šeima – labai tradicinė. Tradicijas puoselėjo mano prosenelė, ji rengdavo visas šventes. Vytautas labai mėgdavo šeimos susirinkimus. Paskambindavo močiutei – „atvažiuosiu“, o tai reiškė, kad atvažiuos jo vaikai ir mes su Linu. Aišku, prasidėdavo nesibaigiančios kalbos apie teatrą, meną ir knygas. Didžiausi ginčai! Kalėdos, Velykos mums – šventa. Jei nedalyvaučiau, tikriausiai pavardę atimtų (juokiasi)...
