Dabar populiaru
Publikuota: 2009 vasario 18d. 14:17

Gediminas Girdvainis: „Esu praėjusio šimtmečio žmogus“

Foto naujienai: Gediminas Girdvainis: „Esu praėjusio šimtmečio žmogus“
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka

Gediminas Girdvainis prisipažįsta, kad vasaris - vienas sudėtingesnių mėnesių. „Nuo pat repeticijų pradžios pas O. Koršunovą atimti visi laisvadieniai".

Gediminas Girdvainis prisipažįsta, kad vasaris - vienas sudėtingesnių mėnesių. „Nuo pat repeticijų pradžios pas O. Koršunovą atimti visi laisvadieniai", - skėsteli rankomis pašnekovas. Užtat aktoriaus mintyse jau skleidžiasi pavasario pumpurai ir jis svajoja apie laisvadienius pamėgtoje sodyboje.  


Kokiomis nuotaikomis pasitikote 65-ąjį jubiliejų?


Keturiasdešimtmetį švenčiau su giminėmis, penkiasdešimtmetį - su teatro kolektyvu, o daugiau švęsti nebenoriu. Pakako pusšimčio (šypsosi). Dabar jau ne į kalną, o nuo jo žemyn leidžiuosi. Labai nemėgstu sveikinamųjų kalbų ir pagraudenimų.


Šiuo metu ruošiatės A. Čechovo „Dėdė Vania" pastatymui?


Taip, pas Oskarą Koršunovą yra atvažiavęs prancūzų režisierius, kuris ir statys A. Čechovo „Dėdė Vania". Repeticijos prasidėjo dar sausio mėnesį, o premjera numatoma balandžio pradžioje. Dirbame tokiu principu, kad vaidmenys dar iki šiol nesuskirstyti, tačiau dienotvarkė gana įtempta: nuo vasario pirmosios neturiu nė vienos laisvos dienos.


Kodėl pasirinkote aktoriaus kelią?


Šis apsisprendimas netiesiogiai nulemtas mano tėvo. Charakteriu ir temperamentu aš nepaprastai panašus į jį. Jis nebaigė jokių mokslų. Kurį laiką tarnavo pas ūkininkus, vėliau dirbo Klaipėdos uoste, skerdykloje... Tačiau tas žmogus gyvenime visada ieškojo džiaugsmo. Gal todėl aplinkiniai jį pastebėdavo ir mylėdavo?


Savarankiškumo mokė tėvai ar gyvenimas?


Su vyriausiuoju broliu Vytu turėjome padėti tėvams. Jiems išvažiavus su reikalais į Klaipėdą (pardavinėti mėsos), ant mūsų galvų likdavo namų ruošos darbai: gyvulių šėrimas, žolės rovimas, kiemo šlavimas, valgio gaminimas, jaunesnių brolių ir seserų priežiūra... Gal todėl gyvenime moku viską?


O gal yra darbų, kurių vis dėlto nesiimtumėte?


Na, nemoku dirbti su medžiu (nors mano brolis tai mėgsta) ir elektros bijau. Tai ne mano sritys. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau tikiu, kad reikia dirbti tik tą darbą, kurį moki. Kito nė nebandyti. Pavyzdžiui, aš nemoku vadovauti ir nesiveržiu.


Aplinkiniai apibūdina jus kaip tiesų ir atvirą žmogų...


Taip, aš tiesiai šviesiai pasakau, ką galvoju. Nutylėti kažką svarbaus pernelyg sudėtinga. Jei taip nutinka, nepasakyti žodžiai dar ilgai graužia mane iš vidaus. Pasakei, išsivalei ir toliau gyveni. Tada nereikia užantyje akmens nešiotis.


Gediminai, ar sunki populiarumo našta?


Populiarumas - lyg blizganti monetėlė, viliojanti aplinkinius. Visi nori jos atsilaužti... Mano profesija ir pašaukimas - padėti žmogui praleisti laisvalaikį, o populiarumo man nereikia. Visada atsiras gražesnių ir talentingesnių.


Kalbama, jog esate apdovanotas šeštuoju pojūčiu.


Jeigu tai dovana, tai labai sunki (juokiasi). Taip, turiu labai gerą nuojautą. Bet tai - lyg dar vienos plytos įdėjimas į jau ir taip sunkią kuprinę.  


Ar tiesa, kad mėgaujatės vienatve?


Labai mėgstu pabūti vienas. Išvažiuoju į sodybą ir griebiuosi fizinio darbo. Suleidžiu rankas į akmenį ir klausiu: aš tave ar tu mane, kuris kurį įveiksime? Nelengvas žmogus esu (šypsosi).


Į sodybą išsiruošiate atšilus orams?


Dabar niekaip ištrūkti nepavyksta - darbas darbą veja. Anksčiau išvažiuodavau balandžio pradžioje, o grįždavau tik spalio pabaigoje. Ten krosnį kūreniesi ir šildaisi - jokių rūpesčių. Tik pradėjus anksčiau temti veiklos nebėra.


Sodyboje ir mitybos įpročius pakeitėte?


Anksčiau labai mėgau gaminti cepelinus, bulvių plokštainius, mėsos patiekalus. Iki šiol jaučiu silpnybę avienai ir šašlykams. Nepamirškite, aš - praėjusio šimtmečio žmogus (šypsosi). Į sodybą kasmet nusiveždavau kumpio, mėsos. Nežinau, kas atsitiko, bet praėjusią vasarą jų nė nepaliečiau. Nuo tada neapsieinu be žuvies, daržovių ir vaisių.


Kaip aktorius tikriausiai mėgstate stebėti pasaulį iš šalies?


Neblogai kuriam laikui pasitraukti į šalį ir pasižiūrėti, kas vyksta. Pasitraukęs ir vėl grįžęs gali kitiems duoti daugiau negu kasdien sukiodamasis toje pačioje vietoje.  


Su žmona Kristina Andrejauskaite drauge nugyvenote ne vieną dešimtį metų. Kodėl ant jūsų rankos nematyti vestuvinio žiedo?


Prieš trisdešimt metų jį pavogė. Brolis ruošėsi išplaukti į jūrą, todėl važiavome į restoraną švęsti. Palikau žiedą namuose ant pianino. Grįžęs neberadau. Gaila... Žiedas mano žmonos tėvo dovanotas, iš kartos į kartą perduodamas buvo.


Nesate prietaringas?


Dar ir kaip esu. Galite tik įsivaizduoti, koks baisus ženklas buvo to žiedo praradimas. Nepaprastai mylėjau savo žmoną.


Tačiau ir be žiedo laimingai gyvenate: susilaukėte dukters, o dabar jau ir anūku džiaugiatės...


Gyvename. Ne nuo žiedo laimė priklauso. Gali būti apsižiedavęs kaip tas paukštelis, bet nežinai, kurioje vietoje pašautas būsi. Tą žiedą esu ir anksčiau per filmavimus švarko kišenėse palikęs. Buvo galima, aišku, jį namuose pasidėti, bet pabandyk (šypsosi). Tuojau pasipils klausimai, įtarimai... O tada jau aiškink, kodėl taip, o ne kitaip. Toks jau mūsų darbas: moterys, prieš patekdamos į sceną, išsiveria gražius auskarus, o mes nusimauname žiedus.


Bet gal jūsų žmonai nebuvo taip sunku ir pavydu kaip kitų aktorių žmonoms? Juk ir jai teatro virtuvė puikiai pažįstama?


Pažįstama (šypsosi). Mums abiem viskas įprasta. Nei aš jos gaminti prašau, nei ji manęs. Kuris laisvesnis, tas ir į parduotuvę užsuka, ir vakarienę paruošia. Kristina kartais po teatro gastrolių tik po vidurnakčio grįžta.


Ar domitės kolegų darbu, žiūrite jų spektaklius?

Kai tik turiu progą, visada nueinu. Bet pastaruoju metu net žmonos spektaklius apleidau. Du kartus turėjau kvietimus į spektaklių premjeras, tačiau kaip tik tada remontavomės namus. Meistras galėjo ateiti tik vakare, tai nebuvo kaip. O dabar repetuojame kas vakarą iki septintos. Vėl nėra kaip ištrūkti. Buvo toks tarpelis, kai neturėjau darbų, bet tada ir spektaklių nebuvo.


Dažnai pagalvojate apie teatro scenoje ar kine atliktus vaidmenis?


Būna, kad pagalvoju: kaip jiems sekasi, ar surado gyvenime draugų, ar pasiekė pripažinimą? Vaidmenis kaip vaikus - išleidai į gyvenimą, ir viskas.


Kokiuose spektakliuose bus galima pamatyti jus netrukus?


A.Čechovo „Trys seserys", „Vyšnių sodas", B. Clarko „Palaukit, kieno čia gyvenimas", M. Lermontovo „Maskaradas".


A.Žebriūno filme „Velnio nuotaka" vaidinote Pinčiuką. Kaip pats vertinate savo personažą?


Na, tai - jaunystės klaida.


Bet labai vykusi klaida...


Klaidų būna visokių. Vykusių taip pat (juokiasi). Smagu dirbti tokioje jaunystėje, kai nieko nesitiki. O dabar atrodo, padarei didelį darbą - niekas nemato, o čia - už mažesnį tavęs pamiršti negali.


Kaip manote, kodėl esate vadinamas lyriškuoju komiku?


Vaidinti komedijas pradėjau dar mokyklos metais. Jos man be galo artimos. O lyrizmas iš mamos. Ji į gyvenimą išleido šešis vaikus. Visus išmokslino, išauklėjo... Nė vienas netapome „žulikais". Gyvenime viskas vaikšto greta, komedija su tragedija - ne išimtis.  


Regis, per savo karjerą esate gavęs pačių įvairiausių pasiūlymų, tačiau likote ištikimas teatrui...


Kartą su žinomu Rusijos artistu sėdėjome kambaryje, gėrėme arbatėlę ir kalbėjomės. Kaip dabar prisimenu, jis pasakė: „Gediminai, niekada nebėk paskui režisierių. Jis pats paskui tave ateis."


Turbūt kiekvienam aktoriui sunkiausia nulipti nuo scenos visam laikui?


Kai pajusiu, kad scenoje „nebeištraukiu" dviejų veiksmų, nebereikės. O kol kas dar labai norisi. Kai nebegalėsiu stovėti, nebestovėsiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

02:50
01:29
26:48

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką