Iš gyvenimo jis stengiasi imti viską, ką šis pasiūlo, todėl kai išgirdau, kad nuo pirmos dienos „TV pagalboje" dirbantis Gedas (taip jį dažniausiai vadina bičiuliai) nusprendė ant vinies pakabinti savo raudoną „gelbėtojo" kostiumą, nė kiek nenustebau. Netrukus per TV3 prasidėsiantį projektą televizijos laidų vedėjas vadina sena svajone, kuriai pagaliau lemta išsipildyti...
„Gelbėtojas" Gediminas pagaliau pavargo gelbėti žmones?!
Nesąmonė!
Bet juk šiame projekte dirbai penkerius su puse metų, o dabar nusprendei viską mesti - ką daugiau galėčiau galvoti!
Žinai, mano gyvenime viskas vyksta gana nuosekliai. Atėjo laikas naujiems iššūkiams, ir išeinu.
Net mano kelias iki „TV pagalbos" palyginti buvo tiesus. Iš pradžių dirbau knygų leidykloje administratoriumi-vadybininku, paskui Justinas Milušauskas pakvietė lakstyti su broliu Astijumi ir laidos „Atverk duris" kūrybine grupe. Vėliau už kadro dirbau „Mažuosiuose stebukluose", „Gelbėtojų komandoje", „Faruose", kol atsidūriau „TV pagalboje". Šiame projekte taip pat turėjau dirbti už kadro, bet nepraėjus nė savaitei man buvo pasakyta, kad pretenduoju tapti vienu iš „gelbėtojų" komandos narių. Vieną dieną sulaukiau skambučio, kad už pusvalandžio privalau būti fotosesijoje.
Per tuos metus tiek daug visko įvyko... Kartu penkeri su puse metų prabėgo labai greitai... Laikas, praleistas „TV pagalboje", kaip žmogų mane smarkiai pakeitė.
Pameni, kai iš darbuotojo už kadro tapai televizijos žvaigžde?
Atsimenu, kaip pažiūrėjęs laidos demonstracinę versiją, paskambinau Milušauskui ir pasakiau: „Šito pabaisos eteryje nerodysime!" Kai pamačiau save ekrane, ištiko šokas. Kaip aš sau nepatikau! Tas cypiantis, kvykiantis nepakeliamo tembro balsas, o sėdynė - kaip Aušros Vartai! Sakiau Justui, kad laida su tokiu vedėju pasmerkta žlugti, tačiau jis mane patikino, jog tai - tik jo rūpestis. Už nuojautą ir sugebėjimą pamatyti tai, ko pats išsigandau, Justui esu be galo dėkingas.
Kiek laiko turėjo prabėgti, kad dingtų bet kokie kompleksai dėl išvaizdos?
Labai gerai pamenu, kai mirė „užkadrinis Gedas" ir gimė visai kitas žmogus. „TV pagalba" televizijos eteryje jau buvo rodoma savaitę. Vieną rytą išėjau pirkti kefyro. Kol pasiekiau parduotuvę ir grįžau iš jos, manyje įvyko esminis lūžis - niekaip nesupratau, kodėl pro šalį einantys žmonės žiūri. Išsitepęs? Smirdžiu? Tokie klausimai kilo visiškai natūraliai - juk laidų pats nemačiau, o kad jas rodo, visai užmiršau. Pradėjau pastebėti, kaip praeiviai šnabždasi, bado pirštais. Tada supratau, jog taip, kaip buvo, daugiau nebebus. O tada ir prasidėjo žvaigždžių vėžys...
Tu rimtai?
Tai Agnės Jagelavičiūtės terminas. Sakykite, ką norite, bet populiarumas žmones keičia. Tie, kurie mane pažinojo anksčiau, galėtų pasakyti, kad buvau gana lengvas, paprastas, gal kiek naivokas, o dabar... Nemažai patirties, daugybė sutiktų žmonių, gausybė išgirstų istorijų - tai negali nekeisti.
Pokyčius pats pastebėjai?
Vienas ryškiausių dalykų, kuriuos išsinešu iš „TV pagalbos", yra refleksija. Meditavimo būdas, kai peržvelgi savo dieną, savo veiksmus. Turiu ydą save analizuoti, stebėti. Būna, kad nepatinka tai, ką darau, nepatinka rezultatai, kurių pasiekiu. Kalbu ne tik apie profesiją... Kartais nepatinku pats sau kaip žmogus.
Kodėl visa tai vadini yda?
Iš vienos pusės, tai yra savikontrolė, iš kitos - galbūt pernelyg didelis dėmesys sau. Viskas turi ribas. Mūsų darbas nebuvo lengvas: niekas nerašė scenarijų, niekas nesakė, kuo turime būti. Tuomet tenka žiūrėti televizorių ir save analizuoti. Negana to, analizuoti tenka ir savo patyrimus.
Esu vaikas iš kaimo, kuris turėjo didelių svajonių ir ambicijų. Juo labiau kad ir mokytojai man vis pranašavo: būsiu žvaigždė. Buvau tuo patikėjęs. Kai dešimtoje klasėje susidūriau su religija, supratau, kaip visa tai yra tuščia ir kaip trokštu visai kitko. Vėliau viskas apvirto aukštyn kojomis - atidėjęs teologijos studijas, patekau ten, kur sunkiai galėjau įsivaizduoti kada nors atsidursiąs. Jei man vaikystėje kas nors būtų pasakęs, kad paragausiu bent pusę to, ką turiu dabar, būčiau numiręs iš laimės ir to nesulaukęs. Šia prasme - gyvenimas stebuklingas.
Nepaisant viso šio gėrio, palieki „TV pagalbą"?
Juk iš „TV pagalbos" išeinu ne pirmą kartą, tačiau skirtumas tas, kad anksčiau norėdavau palikti dėl kilusių problemų - tai erdvės maža, tai kas nors nesilipdo. Tačiau kaskart persigalvodavau (gal apsisprendimai nebūdavo tokie jau rimti). Nors, pamenu, vieną kartą mažai trūko, kad neišeičiau...
Ir visai nesvarbu, kad tuo metu neturėjai jokių kitų darbo pasiūlymų?
Kad aš visada taip elgiuosi! Jei pajuntu, kad troškina, viską metu. Visada baisu užsitupėti vienoje vietoje. „TV pagalba", nepaisant sunkumų, kurių būna kiekviename darbe, yra saugi, šilta vieta. Nuolat savęs klausdavau, dėl ko ten sėdžiu. Dėl populiarumo? Galbūt šiek tiek. Dėl pinigų? Tikrai taip. Patinka darbas? Atrodo, taip. Laikui bėgant atsakymai į tuos pačius klausimus keisdavosi: populiarumas man jau seniai nebėra siekiamybė, juolab kad jį užsitarnauti yra kur kas lengvesnių būdų (pavyzdžiui, filmuotis savaitinėje, o ne kasdienėje laidoje). Pinigai? Galima ir kitaip užsidirbti. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau suprasti, kad „TV pagalba" man - kūrybinis įrankis.
Jaučiau, kaip smagu dirbti šioje laidoje, kuo toliau, tuo, rodos, sekėsi vis geriau, ir štai prašau - gavau naują pasiūlymą. Tikrai ne dėl konfliktų išeinu, manęs nekamuoja nei nuobodulys, nei nuovargis. Tiesiog TV3 metė tokį iššūkį, kurio negalėjau nepriimti. Apie tokį projektą pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėta milijoną kartų. Tai buvo kone vieša mano svajonė, todėl kai projekto kūrėjai apie jį užsiminė, pamaniau, kad šaiposi - tai buvo labai netikėta. Apsispręsti išeiti iš „TV pagalbos" buvo be galo sunku - jaučiuosi taip, lyg paleisčiau šaką, už kurios iki šiol tvirtai laikiausi. Ten, kur išeinu, man bus visiškai nauja, tačiau, jaučiu, įdomu.
Pasakyk bent jau tiek, projektas bus pramoginis ar rimtas?
Kas yra „TV pagalba"? Rimta pramoginė laida. Šiame projekte pramogų bus kur kas mažiau, tačiau mano darbe jų ir smagumo tikrai netrūks. Manau, tai bus labai rimtas projektas.
Ilgai svarstei, sutikti ar ne?
Tiesą sakant, mintys apie naują darbą manęs nepalieka iki šiol.
Kyla abejonių?
Ilgesys. Jau keletą savaičių svarstant apie „TV pagalbą" persekioja melancholija, sentimentalumas ir nostalgija. Tiesą sakant, jau dabar pasiilgstu tiesioginio bendravimo su laidos herojais.
Nebesifilmuoji?
Dar sausį turėčiau pasirodyti keliuose siužetuose - labai norisi, kad jie žiūrovams būtų „skanūs". Žinai, labai gaila, kad negalėsiu suderinti darbo naujajame projekte ir „TV pagalbos".
O ar tau palikta galimybė grįžti į „gelbėtojų" gretas - juk gali būti, kad naujasis projektas nepateisins televizijos vadovų lūkesčių?
Aš nesidairau atgal. Lygiai taip pat kadaise buvo su vienuolynu - mąsčiau sau: gal reikia grįžti, gal manęs ten laukia. Bet kai supratau, kad kalbama apie žodį „grįžti", suvokiau, kad trokštu tik eiti į priekį.
Kai prasideda naujas projektas, visuomet yra tikimybė, kad žmonėms jis nepatiks arba bus neaktualus. Tačiau jaučiu, kad priėjau tokią ribą, kai likti be televizijos man nebėra baisu. Tai yra ta pati rutina, darbas: jei jis džiugina - valio, bet veržtis į televiziją vien tam, kad tave „prasuktų" ar kad gautum galimybę kur dalyvauti... Man to tikrai nebereikia. Tai, ką pasiūlė, beprotiškai įdomu, ir geriau mano galva lėks, bet pabandysiu! Kai išeini iš miesto į laukus, visada baisu, kad užpuls vilkas, bet juk į jokius laukus aš neišeinu - tiesiog vieną talentingų žmonių grupę pakeis kita. Nebūsiu vienas karys lauke - to televizijoje, manau, apskritai negali būti. Esu komandinio darbo žmogus, o naujajame projekte matau komandą, perspektyvą, todėl be galo maga pabandyti...
Atrodo, darbe dažniau vadovaujiesi jausmais...
Turiu neprastą emocinį intelektą ir intuiciją. Mano mąstymo būdas intuityvus. Tačiau darbe naudojuosi ne tik emocijomis, bet ir reakcija. Taip, galbūt esu labai ekspresyvus, reiškiu viską, ką galvoju, bet juk televizijoje ramių žmonių apskritai nedaug.
Penkerius su puse metų gyveni svetimomis bėdomis. Daug kas pasakytų: negi jam savų maža? O gal per tiek metų išmokai atsiriboti nuo to, kas gali užgauti, draskyti širdį?
Nuo to atsiriboti neįmanoma. Galbūt net atvirkščiai - pernelyg emocingai reaguoju, bet, juk to reikalauja mano personažas. Tiesą sakant, negaliu pasakyti, ar čia sėdintis Gedas labai skiriasi nuo to, kurį matote televizijoje.
Viename interviu sakei, kad gyvenime esi šiek tiek kitoks nei televizijoje...
Iš vienos pusės - taip, iš kitos - ne. Dirbant mano prigimtis tikrai niekur nedingsta, nevaidinu tokio, koks nesu. Tikrai nesu flegmatiškas, labai kultūringai ir išraiškingai kalbantis, o paskui gatvėje besikeikiantis žmogus. Žinoma, tam tikra laikysena darbe yra...
„Gelbėtojų" komanda - mišri. Dirbant pasitaiko asmeniškumų?
Nori paklausti, ar aš su kuo nors miegu?
Galbūt...
Ai, nežinau (juokiasi). Iš tikrųjų vienoje lovoje miegojau su ne viena „gelbėtoja", tačiau tai buvo tik darbo aplinkybės - mes juk kareiviai...
Vis kalbame ir kalbame apie darbus... Kiek laiko lieka asmeniniams išgyvenimams, jausmams? Žinau, kad klausimas: „O kodėl tu vienas?" jau gerokai pabodęs...
Galiu paaiškinti, nors tai, tiesą sakant, supratau visai neseniai: trejus metus mokiausi celibatinio gyvenimo ir neatiduoti savo širdies niekam, tik tam, kuo tiki - savo idėjoms, veiklai. Atrodo, išgyventi celibate man pavyko kur kas ilgiau, nei buvau vienuolyne (juokiasi)! Jei rimtai, kai kam nors atsidedi, nebelieka laiko ir vietos kitiems dalykams. Savęs vis klausdavau: kodėl su manimi niekas negali būti? Bet juk ir dienotvarkę tvarkausi ne taip, kaip daugelis: asmeniniai dalykai - paskui, pirmiausia reikia sutvarkyti reikalus. O juk reikalų nuolat daugėja!
Užsitęsęs celibatas?
Taip, užstrigęs celibate. Užsišaldęs (juokiasi)... Toks jau mano apsisprendimas. Žinoma, ne kartą bandžiau įsimylėti, tačiau visos ankstesnės meilės mane buvo skaudžiai nudeginusios. Dabar saugausi.
Negana to, žinau, kad aistringiems jausmams dabar netinkamas laikas. Karjera ir romantiniai santykiai nedera - tai šventa tiesa.
Esi karjeros žmogus?
Esu veiklos žmogus. Ir kol kas man taip gerai. Jei kam nors atrodo, kad turėčiau vaikščioti su kuo nors susikibęs už rankučių, dar nieko nereiškia. Tai yra mano gyvenimas, vienas vienintelis, ir jį noriu nugyventi taip, kad gulėdamas karste nesigailėčiau ir nesigėdyčiau to, ką padariau. Tai Šventojo Ignaco Lojolos mokymas. Sakoma, kai nežinai, ką pasirinkti, atsigulk į grabą ir įsivaizduok, kad prabėgo visas gyvenimas. Kaip tada atrodys tavo pasirinkimas?
Ir dažnai taip „guliesi" į karstą?
Gana dažnai. Kai nebesuprantu, kas vyksta, atsigulu ir pagalvoju: jei šiandien būtų pasaulio pabaiga, už ką dėkočiau ir dėl ko gailėčiausi, ko gėdyčiausi. O kartais Dievulio prašau atsiųsti man smerčių - būna taip gerai, kad viso to nesinori sugadinti...
