Dabar populiaru
Publikuota: 2008 vasario 25d. 17:18

Giedrius KLIMKEVIČIUS: man dar reikėtų mergytės...

Foto naujienai: Giedrius KLIMKEVIČIUS: man dar reikėtų mergytės...
zmones24.lt / Žurnalo „Žmonės“ nuotr.

Impozantiškas plikis, kurio akyse blyksintiems žiburiukams sunkiai pajėgia atsispirti garsios ir ne tokios garsios moterys. Vyras, kurio netikėtas idėjas daugelis laiko beprotiškomis, o jam jos – tik sunkiau įgyvendinamos. Man dažnai atrodo, kad pramogų pasaulyje gerai žinomas verslininkas Giedrius KLIMKEVIČIUS (41) žengia gerokai spartesniu žingsniu nei kiti. Užtat ir yra toks įdomus.

Nors Kuboje susituokėte, su žmona Greta lyg ir negyvenate kartu. Vis dėlto dažnai jus matau drauge...
Kas čia nuostabaus?! Mes draugaujame.
Išsiskyrę žmonės paprastai nedraugauja.
Mes gyvename skirtingose vietose, užtat ir draugaujame.
Sakoma, nereikia gadinti meilės draugyste... Na, tų jausmų, kurie buvo.
Tačiau meilės be draugystės tiesiog negali būti.
Žmonės kalba, kad šitos skyrybos jums naudingos. Esi girdėjęs?
Tegu kalba, ką nori.
Į koncertus vaikštote kartu, Greta atvažiuoja į tavo pilį Norviliškėse...
Mudu turėjome daugybę bendrų dalykų, juos ir tebeturime. Greta tikrai yra geriausia mano draugė. Iš tiesų niekas labai ir nepasikeitė...
Tik namai?
Gali būti, kad jie dar ne kartą keisis.
Sakyk, kaip nori – nelengva priimti tokius sprendimus.
Kokius sprendimus? Nereikia prisirišti prie vietos.
Tačiau prie žmogaus juk prisirišame...
Neprovokuok manęs, prašau. Moterų klausimas yra labai intymus, todėl geriau apie tai nekalbėti.
Na, gerai, bet tave vis dažniau „pagauna“ skirtingų moterų draugijoje. Nebijai pelnyti lovelaso etiketės?
Tai – žurnalistų nuopelnas. Fotokamera galima prišaudyti visokiausių dalykų. Mėgintum slapstytis, bet tai kvaila. Galėtum niekur nevaikščioti, tačiau norisi laiką leisti taip, kaip norisi, ir elgtis, kaip norisi.
Ar tai sunku?
Manęs neįpareigoja tarnyba ar politinis postas. Galiu tik pasitikėti vidinėmis nuostatomis, nusibrėžti savas taisykles, ribas.
Betgi jos dažnai išnyksta, na, kad ir padauginus alkoholio...
Kai kurie viduje esantys dalykai niekada nesikeičia. Ir nesvarbu, esi blaivas ar išgėręs.
Tau jau daugiau nei keturiasdešimt. Įsivaizduoju, kad per tiek metų padarei atradimą. Kas tau svarbiausia?
Paprasčiausi dalykai. Bendrosios vertybės, be kurių nė vienas neišgyventume.
Kas tavo vertybių sąrašo pirmojoje vietoje – moterys ar vaikai?
Šeima.
Koks paradoksas: šeima – svarbiausia, o jos nėra...
Niekam neuždrausta siekti idealo. Jei kada dar sumanyčiau iš esmės keisti gyvenimą, pirmiausia pagalvočiau, ar toji moteris galėtų tapti mano vaikų motina?
Kaip gali būti tikras? Moterys meluoja geriau...
Tokių nesutikau (juokiasi)!
Esu kartą girdėjusi tavo bičiulius kalbant: Giedrius iš tų žmonių, kuriuos sunku perprasti.
Nemanau, kad atviravimas padeda pažinti žmogų. Elgiesi, kaip elgiesi. Esi, koks esi. Ką reiškia gerai pažinti žmogų – juk mes kiekvieną dieną mes keičiamės. Ir ar būtina? Yra vos keletas, kurie mane perkandę.
Ir koks jausmas?
Tiesiog tai žinai ir žaidi pagal taisykles.
Dabar, kai gyvenate skirtinguose namuose, atradai buvusios žmonos savybių, kurių nepastebėjai anksčiau?
Pasikeitė gyvenimo būdas, o ne mes...
Kaip vaikai reaguoja į tokį jūsų gyvenimą? Jiems viskas aišku?
Jie būna pas Gretą arba pas tėtį. Jokių klausimų. Labai daug laiko praleidžiame kartu.
Vadinasi, galėtum paneigti kalbas, kad vaikai kenčia dėl skyrybų?
Negalėčiau, nes per pirmąsias mano skyrybas taip ir buvo. Klasikinis, vadovėliuose aprašytas variantas.
Tačiau vyresnysis Lukas iki šiol gyvena tavo namuose?
Lukas išskrido. Praėjusią savaitę mano vaikas persikėlė gyventi kitur. Pirmas paukštis išskrido...
Keistas jausmas?
Vakar buvome susitikę. Džiaugiuosi, kad jis rado savo kelią, studijuoja grafiką Dailės akademijoje. Suprantu, kad lyg ir yra šalia, bet – nebe kartu. Vaikas suaugo. Visą laiką galvojau: kuo jie anksčiau pradeda skraidyti, tuo stipresnius sparnus užsiaugina. Viduriniajam Giedriui – keturiolika. Taip gerai besimokančio kaip jis mūsų šeimoje nebuvo (juokiasi). Sūnus įkūrė „blogą“ – rašo apie viską, kas vyksta mokykloje. Sakau jam: „Super, taip ir toliau.“ Neseniai skambina: „Uždraudė...“
Vaikams dažniau būni draugas ar tėvas?..
Kiekvienas privalo gauti dozę patirties. Be abejo, mane neramina tie patys dalykai, kurių bijo kiti tėvai, tačiau daug ką vaikai turi patirti patys.
Sūnums turėjo daryti įspūdį tėvas, dirbantis muzikos leidybos įmonėje, dalyvaujantis pramogų versle, laisvalaikiu žaidžiantis futbolą.
Na, nežinau... Kiekvienas mano pasirodymas spaudoje Lukui stodavo skersai gerklės: „O tu, tėti, negali kažkaip kitaip?“ Pramogų verslas? Daugybė futbolininkų sūnų nė akies krašteliu į aikštę nenori pažvelgti. Giedrius domisi muzika. Žinai, kas mane stebina? Niekada nepiršau vaikams muzikos, kurios norėčiau, kad klausytųsi. Ir vis dėlto jie klausosi tikrai geros.
Papasakok, kaip pats vos netapai futbolininku.
Tėtis buvo futbolininkas. Vyresniojo mano brolio tai visiškai nedomino, užtat aš norėjau treniruotis. Tačiau labiau nei futbolo aikštė mane domino pramogų pasaulis – tada beveik uždraustas vaisius... Pažinojau šviesaus atminimo muzikantą Robertą Griškevičių. Jis įtaisė mane į „Saulės laikrodį“, tampydavau jų aparatūrą, šviesas. Būti šalia bohemos buvo kažkas tokio – tūsas, alternatyva... Tėvai, tiesa, norėjo, kad pagaliau surimtėčiau ir orientavo į teisę. Žinojau, vargu ar tapsiu geru futbolininku, superžvaigžde nebūsiu, milijonų neuždirbsiu. Gyventi tik šia diena nemačiau jokios prasmės... Man atrodė, kad tarp futbolininkų tikrai nerasiu vietos, o štai muzika – visai kas kita. Teisės taip ir nebaigiau. Pramogų verslas pasirodė įdomesnis.
Kartais atrodo, kad žygiuoji puse žingsnio pirmiau kitų. Pamenu, kaip, visų nuostabai, nusprendei apsigyventi Užupyje. Tuo metu šis rajonas buvo niekam nežinomas, neįdomus. Paskui pirmoji muzikos leidybos įmonė, pirmosios muzikinės laidos, staiga – kaimo turizmas, pilis...
Tada gyvenau tikrame Užupyje, o ne madingame rajone. Iš tiesų mane veža kūrybos procesas. Ir man svarbu būti priekyje. Projektas dažniausiai įdomus tol, kol jį sugalvoju. Kasdienybė užknisa.
Prieš gerą dešimtmetį dirbai muzikos kompanijos „Universal“ atstovybėje Maskvoje. Argi nepuiki perspektyva išplaukti į platesnius vandenis? Ir vis dėlto po keleto metų grįžai į Vilnių...
Kai pradėjau, vyresnieji kolegos klausė: „Ar sugebėsi dirbti biurokratiniame aparate?“ Kol nepabandei – nesuprasi! Taisyklės užgniaužia kūrybą – daryk, ką nori. Daug kam atrodė kvailas sumanymas rengti muzikos festivalį, o man tai buvo dar viena galimybė įgyvendinti idėjas. Na, fejerverkas pavyko! Prisipažįstu: „Be2gether“ nebuvo finansiškai sėkmingiausias mano projektas.
Tačiau jis neištuštino kišenių, nereikėjo parduoti namo, kad sumokėtum skolas?
Ir vis dėlto festivalio skolos dar velkasi... Teko pergrupuoti savo finansinius išteklius, kad kitąmet vėl galėčiau jį rengti. Turbūt normalus žmogus jau būtų numojęs ranka.
Kodėl tau atrodo, kad dabar – geriausias laikas tokiam festivaliui?
Todėl, kad žmonėms jo reikia kaip oro. Labai gaila, kad nesugebėjome tęsti „Roko maršo per Lietuvą“ ar „Rock Forumo“ tradicijų. Kiti laikai, mes turėjome kitokių žaislų. Na, taip susiklostė aplinkybės: pilis, gražus vakaras, smagūs pokalbiai... Ir į orą paleista idėja. Jų būna daug, tik ne visos realizuojamos. Pamenu, tada purčiau galvą: „Ne, ne, tai – neįmanoma.“ O vėliau kiekvieną dieną toji mintis atrodė vis lengviau įgyvendinama. Ypač po pasivaikščiojimo Briuselio koridoriais. Ten visi sakė: „Puiki idėja, daryk, padėsime.“ Na, padėjo, aišku, „lietuviškos pajėgos“. Be jų festivalis nebūtų įvykęs. Nuostabu, kad daugybė žmonių jį vertino ne kaip komercinį, o kaip kultūrinį ir socialinį reiškinį.
Giedriau, tačiau po festivalio buvo daug nemalonių akimirkų: tave kaltino, kad apskirtai jį rengei, kad iš valstybės ėmei pinigų ir neaišku, kur jie „nusėdo“...
Pavydo – labai daug. Bet juk pinigų gavo festivalis, o ne Klimkevičius. Iškart žinojau: būsiu tarsi po didinamuoju stiklu, tad viską darėme viešai, kad į kiekvieną klausimą galėtume atsakyti dviem žodžiais. Taip ir darėme (juokiasi)... Gerai praleidome laiką, buvo puiki muzika ir pati didžiausia festivalio žvaigždė – publika. Tiek daug gerų emocijų, šypsenų vienoje vietoje retai tenka matyti. Tai leido patikėti sėkme, įpareigojo organizuoti ir šiemet. Tikiuos, jis taps ne tik muzikos, bet ir meno festivaliu. Beje, į „Be2gether“ susirinko tiek užsienio žurnalistų, kiek nebuvo nė viename praėjusiais metais Lietuvoje vykusiame renginyje.
Ar tada, kai pirmą kartą pamatei Norviliškių pilį, įsivaizdavai, kam tau jos reikia?
Neseniai žiūrėjau senas pilies nuotraukas. Prisiminiau tą dieną: jaučiau, kad bus gerai, nors buvo visiškai neaišku, ką iš tų griuvėsių padarysiu. Dabar imuosi už galvos: tada tikrai buvau trūkęs! Dabar sakyčiau „ne“. Patirties jau turėjau, o daryti tą patį antrą kartą nebeįdomu.
Girdėjau, turi dar keletą panašių dvarų...
Užtat ir sakau: kažką reikia aukoti, kad kitais metais galėčiau rengti „Be2gether“.
Tau svarbu atgaivinti istorinę patirtį ar tai, ką darai, yra tiesiog verslas?
Verslas iš kūrybos... Iš tiesų dabar man kur kas svarbiau festivalis.
Kada ateina toks laikas, kai leidi sau daryti, ką nori?
Gyvename vieną kartą. Argi ne? Ko reikia, kad žmogus būtų laimingas? Visiems – skirtingai. Man reikia to, ką dabar darau, ką turiu.
Na ir kokią įtaką laimingam vyrui turi santykiai su draugais, artimaisiais?
Aišku, esi tų dalykų veikiamas, bet juk gyveni savą gyvenimą. Ir įdomiausias esi pats sau. Tik kol jaunas manai, kad domini visus. O vėliau – gyveni ir gyveni. Vedei? Tris dienas tikrai niekas apie tai nekalbės. Išsiskyrei – užteks dviejų minučių, kad pažįstami viską aptartų.
Tikrai esi iš tų vyrų, kurie nesivaiko komforto, ir tau tikrai nesvarbu, kokia etiketė prisiūta prie marškinių?
Komfortas – būtinas, ypač dvasinis. Reikia sakalų, šunų, noriu jodinėti – matai, kiek daug.
Na, bent jau nesijaudini dėl gražaus namo užmiestyje, brangaus automobilio ar televizoriaus per visą sieną...
Man labiau patinka aktyvus gyvenimo būdas.
Gal, sakau, moterys tiesiog nespėja paskui? Joms norisi ramiai pagulėti paplūdimyje šalia tavęs. Kokie arkliai?
Puiku, kai žmogus turi hobį. Vieni mėgsta rašyti, kiti – piešti. Aš, pavyzdžiui, visai neseniai šešis kartus tapau tėvu – Polina Matvejevna atsivedė šešis šuniukus. Dirbau ir už motiną, ir už tėvą.
Na, jei mano namuose pasaulį išvystų šeši šunyčiai ir vyras dar imtų juos girdyti iš buteliuko, gal irgi išeičiau...
Ryte su skuduriuku, vakare su skuduriuku, o juos dar šerti reikėjo. Šuniukai nerealūs. Kartą Kipras prabudo: „Tėti, negaliu kvėpuoti, taip smirda...“ Dabar iš visos vados liko tik du.
Girdėjau apie naują tavo idėją – kuri vaikų futbolo komandą. Darai tai dėl savųjų – Beno ir Kipro?
Tėvas man visą laiką sakydavo: vaikus futbolo reikia mokyti nuo ketverių metų. Duok jiems kamuolį, tegu varo. Štai ir pribrendo reikalas. „Prelegentų“ futbolo klubui reikia pamainos. Žinau, turėsime gerą komandą. Vaikus treniruos buvęs mano treneris. Choro („žaso“ Lino Zarecko – red. past.) prie vaikų neleisim, kad neprisiklausytų, ko nereikia, o gal atvirkščiai – tegu žino, koks yra tikrasis gyvenimas. Iš tiesų vaikai yra nuostabu. Man dar reikėtų mergytės.
Prašyk, gal kuri nors pagimdys...
Galėčiau įsivaikinti (juokiasi).
Niekas tau neleis. Kai nori įsivaikinti, reikia turėti šeimą.
Na, gerai. Dar pagalvosiu ir apie ją. Vėliau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką