„Pirmą kartą esu priversta viešinti labai nemalonius dalykus, apie kuriuos savo noru tikrai niekada nebūčiau kalbėjusi. Darau tai dėl artimų žmonių - močiutės, kurios sveikata silpna, dėl sūnaus. Pirmą kartą gyvenime esu šantažuojama ir reketuojama", - sunkiai rinkdama žodžius kalba dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (30). Rankos dreba, ji visai nepanaši į tą, su kuria kalbėdavomės apie naujų santykių pradžią. Net pasakodama apie jų pabaigą Gintarė būdavo daug ramesnė, apsisprendusi. Šįkart nemalonumai ypač bjaurūs, nes susiję su buvusiu vyru Deividu Vosyliumi (27).
Tavo skambutis iš tiesų sukėlė nerimą. Kas atsitiko?
Niekada nemaniau, kad to sulauksiu. Juo labiau - iš buvusio artimo žmogaus, antrojo savo vyro. Didžiulė klaida, kad jis apskritai tapo mano vyru... Ir ši situacija tik dar kartą įrodo, kad labai klydau.
Sunku dėlioti žodžius... Esu priversta pirma apie tai prabilti, nes sulaukiau atvirų grasinimų, kad jeigu jam neatiduosiu neva paskolintų pinigų, apie mane spaudai pripasakos būtų ir nebūtų dalykų. Suprantu, kad netgi jeigu dabar „susimokėčiau", ir toliau būčiau šantažuojama. Tapčiau jo pragyvenimo šaltiniu. Kiek žinau, Deividas turėjo nemalonumų Lietuvoje. Atrodo, turi jų ir Airijoje... Matyt, todėl nusprendė imtis reketo. O gal kas, sužinojęs, kad man dabar neblogai sekasi, jį pamokė. Tie žodžiai, kuriais jis rašo žinutes, įžeidimai... Kas tai - kerštas, pavydas, pyktis? Mane stebina, kaip žmogus turėjo nusiristi, kad taip elgtųsi.
Kokios sumos iš tavęs reikalaujama?
Prieš kokį mėnesį netikėtai gavau žinutę: „Nemanai, kad esi man skolinga?" Paskui dar kelios apie tą patį. Atrašiau: „Kokia skola? Gal aš ko neprisimenu?" Tada pradėjo man grasinti, kad ateis į teismą su liudininkais ir jie neva patvirtins, kad jis man davė pinigų. Bet kiek tų pinigų, už ką, kokių - nieko nesupratau. „Tokių „liudininkų" ir aš galiu atsivesti", - pagalvojau ir nekreipiau dėmesio, nes jaučiausi teisi ir nieko neskolinga. Tuo metu kaip tik dalyvavau vienoje laidoje ir prisipažinau, kad antroji mano santuoka buvo kvailystė. Ne apie žmogų kalbėjau, o apie savo elgesį ir sprendimą. Tas žodis, matyt, Deividą labiausiai ir įsiutino, nes iškart po laidos gavau žinutę, kurioje buvau visaip kaip išvadinta ir sužinojau, kad kitą savaitę kreipsis į spaudą ir apie mane pripasakos net neįsivaizduoju ko.
Pinigai - slidus dalykas, niekada tiksliai neįvertinsi, kas kiek kam davė...
Kai Deividas atsikraustė pas mane, jo padėtis buvo gana sunki. Atėjo tik su keliais drabužiais krepšyje ir muzikiniu centru. Dabar tas didelis senoviškas aparatas stovi garaže, jeigu reikia, tikrai atiduosiu! Beveik dvejus metus gyvenome pas mane, iš koncertuose mano uždirbamų pinigų. Ne tik gyvenome, bet ir atostogavome. Tuo metu jis neturėjo darbo arba turėjo šiokį tokį... Bandė ir ten, ir ten... Juk ir į Airiją išvažiavo dėl to, kad čia nekaip sekėsi. Beveik viskas - ir atostogos, ir drabužiai, ir maistas - buvo iš mano kišenės. Vien nuotraukos, koks jis buvo iš pradžių ir vėliau - puikiausias įrodymas. Pripažįstu, kad visomis prasmėmis daug investavau į tuos santykius. O visiems kažkodėl atrodo, kad aš - iš tų moterų, kurios domisi tik pinigingais vyrais ir ne duoda, o tik ima... Aš tikrai nieko neskaičiavau ir Deividui neprikaišiojau. Nemaniau, kad mūsų situacija - nenormali. Aklai mylėjau, jis buvo stimulas išsiskirti su pirmuoju vyru.
Kada rožiniai akiniai nuslydo nuo akių?
Ir skaudu, ir gėda, ir pikta, kad per vėlai praregėjau. Visą laiką buvau linkusi dar ir dar kartą patikėti. Maniau, žmonės keičiasi, atrodė, kad artumas, šiluma daug ką gali nugalėti... Nemalonius įvykius „nurašydavau" jo jaunystei, tikėjausi, kad pasikeis, susipras... Bet taip neatsitiko. Juk dėl to taip greitai įvyko skyrybos. Per ketverius metus, kai buvome drauge, mes iš tiesų ne kartą skyrėmės ir vėl kažkaip stebuklingai sueidavome. Turėjau ir aš naujų pažinčių... Apie kai kurias jis žino. Žino, nes (naivuolė!) norėjau būti nuoširdi! Kiekvieną kartą, kai nuspręsdavome vėl bandyti iš naujo, stengdavausi atvirai, švariai viską išpažinti. O dabar jis mane žada su bet kuo guldyti, bet ko prikalbėti...
Nenoriu leistis iki jo lygio, nenoriu jo juodinti ar griauti įvaizdžio, tačiau galiausiai ėmiau matyti, kad ilgai taip gyventi negalėsime. Mano veikla nestabili, koncertų šiandien yra, rytoj - jau nebe. Ir vaiką viena turiu auginti. Negalėjau dar ir suaugusio vyro išlaikyti. Tuo metu mes draugiškai su Deividu išsiskyrėme, ir jis išvažiavo į Airiją. Pats pripažino, kad jaučiasi man skolingas, kartais atsiųsdavo ar atveždavo šiek tiek pinigėlių. „Tu padėjai man, dabar aš - tau", - sakydavo. Akimirką aš, matyt, vėl patikėjau, kad viskas gali būti gerai, juk manimi rūpinasi, esu globojama. Paskutinė jo duota suma - pradiniam įnašui už mašiną, kurią vėliau per tą baisią avariją ir sudaužėme. Tada nuoširdžiai jam pasakiau: „Ačiū, tikrai su kaupu atlyginai tai, ką aš kažkada daviau tau." Tada net tikėjau, kad mūsų santykiai gali prasidėti iš naujo, nes abu būsime lygūs: aš nesijausiu išlaikiusi vyrą, o jam neteks nesmagiai to prisiminti. Atvažiuodavo jis išsiilgęs, su mano vaiku, močiute gražiai bendraudavo... Kodėl dabar nesusimąsto, kad keršydamas ar pykdamas labiausiai įskaudins ne mane, o mano artimuosius, kuriuos sakė taip mylįs?!
Daug kam netikėtai susituokėte ir dar labiau netikėtai išsiskyrėte. Bet tai padarėte gražiai, nedrabstėte purvų, ir jau beveik metai praėjo. Kas staiga pasikeitė?
Jeigu atvirai, skirtis nusprendėme praėjus vos mėnesiui po vedybų. Taip, paskui dar bandėme keliskart klijuoti, nes buvo labai gėda, kad taip apskritai atsitiko. Netgi prieš vedybas visą naktį šnekėjomės, sakiau: „Nedarykime to." Taip ir neišdrįsome atšaukti ceremonijos - žmonės jau buvo sukviesti, bijojome apsijuokti... Bet labiau apsijuokėme paskui. Man tai - didžiulė pamoka. Ir ne tik man, tikiuosi, daugeliui porų, kurios mano, kad santuoka galima išgelbėti irstančius santykius, kai tiek klaidų padaryta, tiek ribų peržengta... Tegu gerai susimąsto. Aš tada, prisimenu, pasidaviau nevilčiai, mąsčiau: gal tikrai šoku aukščiau bambos, gal jis visai neblogas, gal gyvensime ilgai ir laimingai... Oi, tas moteriškas naivumas! Per daug paauglystėje knygų prisiskaičiau, norėjau gyventi iliuzijomis. Tik dabar suprantu, kaip aš „papuoliau"... kaip „papuoliau"!
Viskas ėmė keistis, kai paprašiau Deivido pasirašyti povedybinę sutartį, nes norėjau parduoti savo butą, įgytą dar iki santuokos su juo, ir statytis namą. Norėjau apsaugoti savo ir savo vaiko turtą. Tiesa, iš pradžių dar kalbėjome, kad namą gal pirksime kartu, bet, kaip vėliau paaiškėjo, nelabai būtų pavykę, nes Deividas Lietuvoje su bankais jau turėjo nemalonumų ir paskolos nebūtų gavęs. Šiaip ne taip, bet jau pykdamas jis atvažiavo pasirašyti povedybinės sutarties.
Paskui artėjant skyryboms ir po jų gražiai bendravome, netgi įspėjau jį, kai sužinojau, kad mus su Vytautu pirmą kartą netyčia „nupaparacino". Jaučiau, kad jam bus nemalonu, skaudu. Jis gražiai padėkojo, linkėjo man laimės. Ir aš jam nuoširdžiai linkėjau to paties, tikėjausi, kad jau įgijo patirties, kad susiras mylimą žmogų ir laimingai gyvens. Mes tikrai skyrėmės vienas kitam būdami nieko neskolingi.
O kodėl nelaukei, kol buvęs vyras iš tiesų pirmas kreipsis į spaudą?
Jaučiuosi teisi, todėl kalbu pirma. Negaliu leisti, kad mane šmeižtų! Ne vienus metus esu viešas žmogus, supratau, kad jeigu pirmas pasirodys jo interviu, paskui bet koks mano pasakojimas tebus teisinimasis ir tuščias bandymas paneigti jo prasimanymus: „Ne, aš ten nebuvau... ne, aš to nedariau..." Negaliu to leisti, nes turiu vaiką, mes esame visuomenės dalis! Nebijau, kad Deividas mane vadins skolinga ar panašiai. Bet kad išsigalvos intymių dalykų ar skleis melagingas kalbas, jog esu kokia paleistuvė... Piktas vyras gali sukurti bet ką. Tačiau aš juk vaiką turiu! Tą, kurį jis deklaravo mylintis kaip savo! Bent apie jį pagalvotų.
Manau, tuščia gynyba tėkšti žodžius: „Ai, man nusispjauti, ką apie mane galvoja" arba „Turiu storą odą..." Ir aš turiu storą odą, bet mano artimieji jos tikrai neturi. Nenoriu traumuoti savo vaiko, užtenka, kad jis išgyveno dvejas mano skyrybas.
Tai, ką dabar darau sukandusi dantis, drebančiomis rankomis, - priverstinis, išprovokuotas žingsnis. Viešinu šią savo bėdą pirma, nes noriu įspėti žmones, kurie mane pažįsta kaip atlikėją, mėgsta mano kūrybą, kurių nuomonė man svarbi. Dar šituo straipsniu noriu, kad Deividas susimąstytų: nejaugi jis nesupranta, kad pats atrodys juokingai? Kas jis bus - alfonsas, paskendęs skolose ir dar šmeižiantis moterį?
Variantas, kad galima nutylėti, sumokėti ir neviešinti, - ne tau?
Jeigu būčiau jam skolinga, tikrai atiduočiau. Bet dabar jaučiu norą mane „melžti" dar ilgai. Jeigu bent kartą duočiau kokių pinigų, būtų pretekstas toliau šantažuoti ir įrodymas, kad turiu ką slėpti. O aš nieko nesu padariusi, kad bijočiau ir slapstyčiausi. Negaliu leisti, kad taip taršytų mano ir artimų mano žmonių gyvenimus. Aš puikiai žinau, ką reiškia, kai tau prikabina etiketę: paskui purtykis nesipurčiusi, gali nors ir bažnyčią pastatyti, vis tiek to šleifo neatsikratysi. Be to, jeigu suskaičiuotume, gal net Deividas man dar būtų skolingas. Bet niekada neketinau skaičiuoti ar prikaišioti. Net nenoriu viešai pasakoti, kokių nesąmonių jis yra padaręs su mano pinigais! Jeigu ši istorija pasieks teismus, ten aš pateiksiu visus turimus įrodymus. O jų tikrai turiu.
Viešinu šią problemą, nes noriu apsisaugoti: jeigu žmogus tampa toks neprognozuojamas, taip ritasi žemyn, nežinau, ką dar gali padaryti. Policija prie mano namų juk dieną naktį nebudės... Ką man daryti? Jis pats savo elgesiu mane įvarė į kampą. Teisintis nenoriu, vadinasi, kitos išeities neturiu.
Galvojau ir apie tokį variantą: tylėti, kartoti „nekomentuoju". Bet nenoriu kęsti tokio šantažo. Jau ir taip daug skaudžių nelaimių su tuo žmogumi į mano gyvenimą atėjo, negaliu leisti, kad jis ir dabar pridarytų man žalos. Noriu jį pamiršti, tegu tik laimingai gyvena. Duok Dieve, kad jam sektųsi, tada tikrai paliktų mane ramybėje.
Į panašią istoriją prieš kurį laiką buvo įsipainiojęs ir dabartinis tavo draugas Vytautas Saukaitis. Buvusi žmona taip pat per spaudą jį kaltino įvairiausiais dalykais. Kiek jo išgyvenimai, patirtis turėjo įtakos tam, kad apsispręstum kalbėti pirma?
Taip, negerų dalykų buvo prišnekėta. Su Vytu mes tada dar visai nedaug buvome pažįstami, aš rizikavau viešai reikšdama nuomonę apie jį. Bet žinau, kad neklydau. Ir dabar Vytas normaliai bendrauja su buvusia šeima, matosi su dukryte. Mano situacija kiek kitokia. Bendra tik tai, kad abiem atvejais taikinys buvau aš. Net buvusios Vyto šeimos gyvenimo ir skyrybų istorija spaudos visai nebūtų sudominusi, jeigu ne mano pavardė...
Artimuosius įspėjai, koks skandalas bręsta?
Mamą įspėjau, bet ji - stipri, pati ne kartą iš visų pusių buvo atakuojama, moka reaguoti į nemalonumus. Močiutei dar neskambinau. Nenoriu, kad ji, vargšiukė, naktimis nemiegotų, jos aukštas kraujo spaudimas. Labiausiai bijau dėl močiutės ir sūnaus.
Žinau, kad po šio straipsnio vėl sulauksiu žiniasklaidos dėmesio. Bet noriu pasakyti: nors ir ką Deividas toliau darytų, kalbėtų, daugiau interviu šia tema aš nedalysiu. Jeigu jau būsiu apšmeižta, kaip jis ir grasino, kreipsiuosi į teismą. Jeigu sakys, kad esu skolinga, tegu teismams pateikia įrodymų, teisinių dokumentų, skolos raštelių.
Dabar skaudžiai suvokiu, su kuo tuos ketverius metus buvau! Gražiausius savo metus! Mane toks siaubas dabar apima ir toks kaltės jausmas kankina, kad apskritai buvau susipainiojusi su tuo žmogumi. Buvau akla ir kurčia... Aš, kuri visoms draugėms patariau meilės ir santykių reikalais... kur aš buvau patekusi?! Priimu tai kaip pamoką... Žinau, už ką ji. Tik nenoriu, kad tai būtų pamoka mano ar jo artimiesiems, nes jie to visai nenusipelnė. Noriu Deivido paprašyti supratimo ir neprarasti sveikos nuovokos.
