Ji šypsosi. Ir neslepia pagaliau pasijutusi rami bei laisva. Laisva ne dėl to, kad greitai jos gyvenime įvyks jau antros skyrybos. Laisva, nes ryžosi drąsiai pažvelgti į savo širdį ir priimti abiem geriausią sprendimą. Dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (29) atvirai kalba apie vos prieš daugiau nei metus su Deividu Vosyliumi (26) sudarytos santuokos nutraukimą.
Kalbų apie jūsų skyrybas sklando jau seniai, ko gero, dauguma tikisi pamatyti liūdinčią, depresijos kamuojamą moterį, kuriai nepavyksta išsaugoti jau antros santuokos. Tačiau priešais mane – besišypsanti ir savimi pasitikinti Gintarė.
Aš savo jau atverkiau. Gana ašarų, nėra ko savęs gailėtis. Tiesiog paleidžiu tą istoriją. Kai tikrai nuoširdžiai tai padariau, man tiek naujų srovių atsivėrė! Kokių puikių žmonių sutikau. Kiek lemtingų, gražių pažinčių su be galo talentingais, šauniais žmonėmis užsimezgė! Kad ir ką kiti galvotų, kad ir kaip jiems atrodytų, matau, plaukiu teisinga kryptimi ir elgiuosi teisingai. Su draugais neseniai kalbėjomės, kad vieni žmonės gyvena praeitimi, kiti – ateitimi ir patys save bando įtikinti: jeigu turėsiu tai ar tai, tada gyvensiu ir būsiu laimingas. O aš jau kurį laiką mokausi gyventi dabartimi. Pagaliau ir iš mano vidaus išsiveržė geroji energija. Išlipau iš savo kokono. Nors pavasariui dar kiek ankstoka, man jau norisi šviesti ryškiausiomis spalvomis, skraidyti. Ir dar. Nežinau, kada tai įvyks, bet žadu kraustytis į Vilnių.
Betgi tiek jėgų atidavei namo Kaune paieškoms, jam įrengti, paskoloms, dokumentams tvarkyti!..
Namas išėjo fantastiškas. Gal dar ne visi baldai yra, bet jis labai kokybiškai įrengtas, turi be galo gerą aurą. Kaimynai – nuostabūs, visi tarpusavyje bendrauja, draugauja, mėsytę savaitgaliais kepa... Patekau į labai gerą aplinką ir tie, kurie kada nors mano namą nupirks, labai šauniai gyvens. Bet reikalas tas, kad nuo vaikystės turėjau gražią iliuziją: bus šeima, vyras, vaikai, šunys, namas, terasa ir pievelė. Ir bet kokiai bėdai ar nelaimei ištikus, nerdavau į tą svajonę. Tarsi kokias dureles atsidarytum ir pasislėptum ten, kur gera, saugu, gražu ir visada vasara. Gal tai naivu, bet šią didžiulę svajonę puoselėjau daug metų. Kol jos siekiau, kol ja gyvenau, buvo viena. Dabar galiu konstatuoti, kad turiu nuostabų sūnų, turiu ir namą, netgi šunis turiu, bet vyro tame name nėra. Jo ten ir nebuvo. O namui reikia didelės gražios šeimos. Aš jame jaučiuosi viena. Vieniša.
Ir suvokiu, kad nebeturiu nei jėgų, nei laiko jam pabaigti. Nebegaliu galvoti nei apie tvorą, nei apie pievą. Pavargau. Tas namas po truputėlį virsta slibinu – maitink nemaitinęs, jam vis negana. Ne tik apie finansus kalbu, bet ir apie laiką, dėmesį, energiją, fantaziją. Namas daug reikalauja. Ir kurti jį tik dėl savęs visai neįdomu. Man patiko jį kurti dėl šeimos. Aišku, namą baigsiu tvarkyti ir dar kažkiek juo pasidžiaugsiu. Nežinau tik kiek metų tai truks: gal vienus, gal dvejus. Tačiau akivaizdu, kad srovė neša mane į Vilnių. Pagaliau turiu pripažinti tai, ką ilgai neigiau: gyvenimas verda sostinėje. O aš dar daug kur noriu save išbandyti. Jaučiu, kad turiu neišnaudotų talentų, jeigu juos ir kiti pastebi, vadinasi, verta puoselėti.
Spėju, kad ir tave kaip daugumą Lietuvos įžymybių vilioja televizija.
Ne visai. Bet turbūt jis bus: jeigu viskas toliau vyks, kaip sutarėme, rudenį turėčiau dalyvauti Lietuvos televizijos šokių projekte. Tai iš manęs irgi atims pusę metų, nes nersiu visa galva. O dabar susikaupusi dirbu prie greitai pasirodysiančio geriausių savo dainų albumo. Teko atlikti neprastą reviziją, kol atrinkau. Noriu pateikti gražų albumo pristatymą televizijoje. O kai atšils orai, kai viskas sužaliuos ir ims skraidyti drugeliai, žadu rengti autorinį vakarą, kur atliksiu gražiausias dainas patiems artimiausiems žmonėms. Ko gero, koncertas vyks fantastiško bičiulio Mindaugo Vosyliaus dvare „Villa Mindoza“. Visam tam reikės nemažai rengtis. Jaučiu, kad per ketverius metus, kol kovoju su „boružėlės“ įvaizdžiu, pagaliau pradedu jausti rezultatą. Juk aš – ne boružėlė, aš – drugys. Visada juo buvau ir perėjau visus drugeliui būdingus etapus: pradedant vikšru, baigiant ryškiausių spalvų drugiu.
O gal ką nors slepi ir į Vilnių tave veda meilė?..
O gal aš ją čia sutiksiu! Nuolat tikiuosi meilės.
Ar nėra taip, kad iš Kauno bėgi dėl skyrybų?
Žmogus paprastai bėga nuo savęs, bet žinau, kad nuo savęs niekur nepabėgsi. Todėl to ir nedarau. Visas mano gyvenimas su duobėmis ir kalnais, audromis ir štiliais buvo fantastiškas. Niekur nebėgu, tiesiog mokausi džiaugtis šia diena ir tuo, ką turiu dabar. Taip, privalėsiu atlikti dar daugybę biurokratinių darbų, jie mane slėgs. Skyrybos tikrai mus iškankins...
Jau apsisprendei skirtis?
Taip, iki savo trisdešimtmečio, kurį švęsiu liepos antrąją, noriu išsiskirti oficialiai. Mes jau išsiskyrę: mūsų sielos, širdys, kūnai senokai nebe kartu. Tiesiog ilgai stengėmės, gyvenome prisiminimais. Blogi dalykai greitai pasimiršta ir atėjus kokiai liūdnai dienai prisimeni tik tai, kas gražu, gera. Bet taip tik apgaudinėji save. Rožinis apgaulės debesėlis toks saldus... Dabar nusprendžiau: jeigu jau norisi to rožinio jausmo, geriau jau sienas švelniai rožiniais tapetais išklijuosiu. Ir kurį laiką bus gana.
Klausi apie meilę... Ji niekada neatsiranda taip paprastai, lengvai ir iš karto: prašom, štai jau ir myli... Kad jausmas būtų tikras ir įsitvirtintų ilgam, daug visko reikia. Žinau, kad meilė mane tikrai aplankys. Pagaliau turiu laisvą širdį, o ilgai būti nepriklausoma ji nemoka.
Žodžiai, kad tavo širdis jau laisva, gerbėjams turėtų skambėti labai jau viliojančiai...
Mano širdis dabar tikrai laisva. Bet... Pasakysiu atvirai: aš jau dukart bridau į viešumo upę ir dukart pasimokiau: kad ir kaip kalbėtum – gražiai, gerai ar blogai, vis tiek palieti kitą žmogų. O gal jam tas viešumas – nereikalingas stresas. Todėl suprantu, kad nebeverta atverti širdies. Pasistengsiu žurnalistams būti įdomi kuo nors kitu.
Su Deividu pokalbis jau buvo? Taškai sudėlioti?
Jis dabar Lietuvoje, todėl spręsime, kaip teisiškai viską atlikti. Turto dalytis mums neteks, nes ne kartu jį įsigijome. Į namą aš sudėjau savo pinigėlius, Deividas nedaug prisidėjo. Mes pasirašėme vedybų sutartį, neturime bendrų vaikų, mūsų santuoka – ne bažnytinė, pavardės aš nekeičiau ir milijono dokumentų taisyti nereikės. Jeigu Deivis sugebės valdyti savo baimes, nuotaiką, nors puikiai suprantu, kad tai nelengva, turėtume viską gražiai sutvarkyti. Draugais mes, akivaizdu, neliksime.
Bet jūs vis tiek gyvenate per atstumą: tu – Kaune, jis – Airijoje. Atsargi moteris turbūt paliktų viską, kaip yra.
Skiriuosi, nes reikia ištaisyti klaidas. Pripažįstu jas ir taisau. Pirmiausia pakeičiau požiūrį: nėra ko raudoti, juk klaidos – irgi dovana. Net džiaugiuosi, kad suklydau, nes tai supurtė mane, leido daug ką suvokti. Ir man nebe gėda viešai tai pripažinti.
Prieš kiek laiko priėmei galutinį sprendimą?
Iš tiesų rimtai susimąsčiau sausio šešioliktą dieną, kai įsikėliau į namą. Kažkas manyje tada apsivertė. Pastarieji keli mėnesiai buvo tarsi šaltas dušas.
Žinau, kad visi, net iš pažiūros blogi, pokyčiai – tik į gera. Aš dabar tokia lengva jaučiuosi, tokia rami! Net nuoširdi vėl galiu būti. Man nebereikia nieko slėpti, apgaudinėti, sakyti, kad viskas gerai, nors nėra gerai. Nebereikia saugotis įdomesnio vyro dėmesio: „Oi, ką pagalvos žmonės? O kaip Deiviui bus?“ Aš – rami ir puikiausiai žinau, kad esu teisingame kelyje. Dabar gyvenu savo gyvenimą. Tokį, koks yra, bet savo. O seniau jaudinausi dėl kiekvienos smulkmenos. Kai žmogus per atstumą, nežinai, kaip jis reaguos į tą ar kitą interviu... Gaunu naktį žinutę, jaučiu: Deivis jau piktas, kamštis iššovęs, panika ir žodžiai liejasi, kad jam iš Lietuvos skambina draugai ir giminės, kad visi pasipiktinę, kaip aš blogai apie jį kalbu, kaip galiu sau tai leisti... Dieve mano, atrodo, tiek ir gerų žodžių pasakau, bet vis tiek per maža!..
Kalbėjomės rudenį, tuomet dar abejojai, tikėjaisi, kad viskas galbūt išsispręs. Daug ką į vietas turėjo sudėlioti Kalėdos, Deivido atvažiavimas kartu sutikti gražiausias metų šventes... Kodėl vis dėlto nepavyko?
Žinai, Kalėdos – apskritai labai gera šventė. Po Kalėdų aš ir ištekėjau... Tačiau ta šventė man gana pavojinga, nes tampu daug jautresnė: tomis dienomis būna daug darbo, mažai miego ir labai reikia globos, rūpesčio. Tuo metu tikrai būnu gana silpna, man labai reikia glėbio. Užpernai sutikusi tekėti už Deivido leidau sau apsigauti. Mes juk abu žinojome, kad vargu ar kas išeis. Griebėmės paskutinio šiaudo: pagalvojome, kad Kalėdos – stebuklų metas, o gal ims ir pavyks?.. Visą naktį prieš vestuves prakalbėjome, bet taip ir neišdrįsome jų atšaukti. Dabar galvoju – be reikalo tada išsigandome. Būtume išvengę šių keistų metų. Juk beveik visus juos nebuvome kartu. „Vedybomis santykiai pasibaigia“ – tokius žodžius tik knygose skaitydavau. Tačiau jie – tarsi man pritaikyti. Seniau lyg ir daugiau bendrų dalykų, planų buvo, o paskui – taukšt, ir viskas. Atrodo, žengėme žingsnį, kad viskas tik geriau būtų, kad tam tikras ribas turėtume, saugesnius rėmus, kad pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam grįžtų, o išėjo taip, kad ir paskutinės jungtys sugriuvo. Dviejų žmonių santuokos pamatas – pagarba, aistra yra nevienalytė, ji kunkuliuoja, gali ateiti ir išeiti. O kad gerbtum žmogų, turi ir pasitikėti, ir labai juo tikėti. Jame reikia matyti daug labai gražių dalykų, o minusai turėtų būti tarsi neerzinantys prieskoniai.
Patyrusi jau dvejas nesėkmingas vedybas nenusivylei pačia santuoka?
Nuoširdžiai žaviuosi šeimomis, kurios sugeba vertinti ir išsaugoti santuoką. Tačiau manau, kad visoms poroms skirtas tam tikras laikas būti kartu. Kartais net po ilgesnių gražių metų jis pasibaigia. Ir žavu, kai žmonės sugeba bent jau draugiškai, taikiai išsiskirti. Tačiau negaliu sakyti, kad nusivyliau santuoka. Tikrai ne. Buvo išties gražių periodų, jų man labai reikėjo. Tiek pirmoje, tikroje santuokoje, tiek dabar.
Kodėl pirmąją vadini „tikra“?
Nes ji buvo bažnytinė, iš tos santuokos mums gimė sūnus Naglis – pats didžiausias mano turtas. Per tai buvęs vyras Darius amžiams susietas su manimi, tapęs mano sielos dalimi. Deivis irgi buvo žmogus, labai daug tada dar pumpurų pavidalo dalykų manyje atskleidęs. Jis sugebėjo užgauti jautrias mano stygas. Daug davė man kaip moteriai. Netgi tokie skausmingi dalykai kaip melas ar pagarbos trūkumas, netgi tie mums atsitikę blogi dalykai – irgi turtas. Gal netgi didesnis. Jeigu ne Deivis, gal net nebūčiau tapusi tokia mėgėja giliau panardyti. Būdavo, ištisas valandas bandydavau jam metaforomis, palyginimais pasakoti, kaip jaučiuosi, dėl ko mums kyla vienokių ar kitokių problemų. Aišku, aš kalbėdavau, analizuodavau, jis klausydavosi. Labai tikiuosi, kad buvęs mūsų ryšys jį taip pat praturtino. Tikiuosi, aš jam irgi ką nors daviau. Skausmingi dalykai moko. Kai mūsų santykiuose dėliodavome taškus, nerdavau tikrai giliai, meluoti ar ką nors nuslėpti nesugebu. Pasakydavau viską, kaip yra. Aišku, daug kas jį labai skaudino. Tarkime, kitų vyrų dėmesys man. Tais momentais jis irgi turbūt pradėdavo galvoti apie gyvenimą su kokia kita mergina. Žinau, kad nebesu labai svarbi Deivido gyvenime. Tai – natūralu, nekaltinu jo. Mes tapome tarsi du magnetukai, kurie niekaip nesulimpa, tik stumia vienas kitą. Deivis – stiprus, gudrus, jaunas, darbštus – tikrai nepražus. Tikiu, kad gyvenimas jam susiklostys daug geriau. Širdyje turbūt net apsidžiaugčiau, jeigu sutiktų tikrą savo antrąją puselę, kuri mokėtų atsargiau elgtis su jo ugnimi. Tikrai nesugebėjau būti jo moteris. O jis nesugebėjo būti mano vyras. Gal per daug iš jo norėjau. Man be galo svarbu kiekviename žmoguje – tai būtų vyras, draugas ar draugė – rasti, kas ilgam sukeltų pagarbą. Gali būti talentas, protas, išskirtinis temperamentas...
O gal vaikas būtų daug ką pakeitęs? Negalvoji apie sesutę ar broliuką Nagliui?
Aš be galo noriu dar vaikų ir, be abejo, svajoju apie dukrytę. Įsivaizduoju, kokia ji padauža ir pasiutėlė būtų. Pildosi tos mano svajonės, todėl ką gali žinoti... Tik reikia, kad vaikas ateitų iš didelės ir gražios meilės. Nesvarbu, kiek ji vėliau truks, bet vaikai, gimę iš tikros meilės, – ypatingi. Jie atsineša saulę. Augant Nagliui matau Darių, jame ryškėja buvusio vyro humoro jausmas, mąstymas, logika. Noriu, kad ir kitame vaike, jeigu jį kada turėsiu, matyčiau mylimą ar mylėtą žmogų.
Apibendrinant išeitų, kad esi laisva, atvira pokyčiams ir turbūt pažintims...
Ne, mano širdis pilna, joje visko labai daug susikaupę: ir kūrybinės energijos, ir jausmo – kam nors jį tikrai padovanosiu. Bet neskelbiu: „Užeikite visi, kurie netingite.“ Ir gėlių galite nenešti – skintos man nepatinka. Tiesiog dabar aš labai labai labai džiaugiuosi ta srove, kuri mane pagavo ir neša gera linkme. Man lengva ja plaukti, nes žinau, kad elgiuosi teisingai. Tikiu, kad viskas bus gerai. Žinau, ta srovė atsirado tik tada, kai išlipau iš upės, į kurią įbridau labai neapgalvotai, apgaudinėdama ir tuo skaudindama ir save, ir kitus. Kai iš tikrųjų iš jos išlipau, kai gerokai pasėdėjau ant kranto, mąstydama dieną ir naktį, va, tada tas kitas srautas atėjo. Tik tada. Neįmanoma stovėti viena koja vienoje upėje, kita – kitoje. Turi uždaryti duris, kad atrastum langą. O aš tų durų iki galo vis neuždarydavau. Maža ką... vis tarpelį palikdavau... Žinojau, kur jos yra, ir, jeigu pasidarydavo labai baisu, aš tik šmurkšt pro tą tarpelį atgal. Dabar iki galo tas duris uždariau. Iš pradžių labai baisu priimti tokį sprendimą: nemiegojau naktimis, jaučiausi vieniša, nesaugi, pradėjau panikuoti, graužtis, abejoti dėl tokio pasiryžimo. Bet galiausiai supratau, kad tai – natūrali reakcija. Tiesiog reikėjo šiek tiek laiko. Ir vieną gražią dieną... O čia, mieloji, dėk daugtaškį. Viskas!
Kalbų apie jūsų skyrybas sklando jau seniai, ko gero, dauguma tikisi pamatyti liūdinčią, depresijos kamuojamą moterį, kuriai nepavyksta išsaugoti jau antros santuokos. Tačiau priešais mane – besišypsanti ir savimi pasitikinti Gintarė.
Aš savo jau atverkiau. Gana ašarų, nėra ko savęs gailėtis. Tiesiog paleidžiu tą istoriją. Kai tikrai nuoširdžiai tai padariau, man tiek naujų srovių atsivėrė! Kokių puikių žmonių sutikau. Kiek lemtingų, gražių pažinčių su be galo talentingais, šauniais žmonėmis užsimezgė! Kad ir ką kiti galvotų, kad ir kaip jiems atrodytų, matau, plaukiu teisinga kryptimi ir elgiuosi teisingai. Su draugais neseniai kalbėjomės, kad vieni žmonės gyvena praeitimi, kiti – ateitimi ir patys save bando įtikinti: jeigu turėsiu tai ar tai, tada gyvensiu ir būsiu laimingas. O aš jau kurį laiką mokausi gyventi dabartimi. Pagaliau ir iš mano vidaus išsiveržė geroji energija. Išlipau iš savo kokono. Nors pavasariui dar kiek ankstoka, man jau norisi šviesti ryškiausiomis spalvomis, skraidyti. Ir dar. Nežinau, kada tai įvyks, bet žadu kraustytis į Vilnių.
Betgi tiek jėgų atidavei namo Kaune paieškoms, jam įrengti, paskoloms, dokumentams tvarkyti!..
Namas išėjo fantastiškas. Gal dar ne visi baldai yra, bet jis labai kokybiškai įrengtas, turi be galo gerą aurą. Kaimynai – nuostabūs, visi tarpusavyje bendrauja, draugauja, mėsytę savaitgaliais kepa... Patekau į labai gerą aplinką ir tie, kurie kada nors mano namą nupirks, labai šauniai gyvens. Bet reikalas tas, kad nuo vaikystės turėjau gražią iliuziją: bus šeima, vyras, vaikai, šunys, namas, terasa ir pievelė. Ir bet kokiai bėdai ar nelaimei ištikus, nerdavau į tą svajonę. Tarsi kokias dureles atsidarytum ir pasislėptum ten, kur gera, saugu, gražu ir visada vasara. Gal tai naivu, bet šią didžiulę svajonę puoselėjau daug metų. Kol jos siekiau, kol ja gyvenau, buvo viena. Dabar galiu konstatuoti, kad turiu nuostabų sūnų, turiu ir namą, netgi šunis turiu, bet vyro tame name nėra. Jo ten ir nebuvo. O namui reikia didelės gražios šeimos. Aš jame jaučiuosi viena. Vieniša.
Ir suvokiu, kad nebeturiu nei jėgų, nei laiko jam pabaigti. Nebegaliu galvoti nei apie tvorą, nei apie pievą. Pavargau. Tas namas po truputėlį virsta slibinu – maitink nemaitinęs, jam vis negana. Ne tik apie finansus kalbu, bet ir apie laiką, dėmesį, energiją, fantaziją. Namas daug reikalauja. Ir kurti jį tik dėl savęs visai neįdomu. Man patiko jį kurti dėl šeimos. Aišku, namą baigsiu tvarkyti ir dar kažkiek juo pasidžiaugsiu. Nežinau tik kiek metų tai truks: gal vienus, gal dvejus. Tačiau akivaizdu, kad srovė neša mane į Vilnių. Pagaliau turiu pripažinti tai, ką ilgai neigiau: gyvenimas verda sostinėje. O aš dar daug kur noriu save išbandyti. Jaučiu, kad turiu neišnaudotų talentų, jeigu juos ir kiti pastebi, vadinasi, verta puoselėti.
Spėju, kad ir tave kaip daugumą Lietuvos įžymybių vilioja televizija.
Ne visai. Bet turbūt jis bus: jeigu viskas toliau vyks, kaip sutarėme, rudenį turėčiau dalyvauti Lietuvos televizijos šokių projekte. Tai iš manęs irgi atims pusę metų, nes nersiu visa galva. O dabar susikaupusi dirbu prie greitai pasirodysiančio geriausių savo dainų albumo. Teko atlikti neprastą reviziją, kol atrinkau. Noriu pateikti gražų albumo pristatymą televizijoje. O kai atšils orai, kai viskas sužaliuos ir ims skraidyti drugeliai, žadu rengti autorinį vakarą, kur atliksiu gražiausias dainas patiems artimiausiems žmonėms. Ko gero, koncertas vyks fantastiško bičiulio Mindaugo Vosyliaus dvare „Villa Mindoza“. Visam tam reikės nemažai rengtis. Jaučiu, kad per ketverius metus, kol kovoju su „boružėlės“ įvaizdžiu, pagaliau pradedu jausti rezultatą. Juk aš – ne boružėlė, aš – drugys. Visada juo buvau ir perėjau visus drugeliui būdingus etapus: pradedant vikšru, baigiant ryškiausių spalvų drugiu.
O gal ką nors slepi ir į Vilnių tave veda meilė?..
O gal aš ją čia sutiksiu! Nuolat tikiuosi meilės.
Ar nėra taip, kad iš Kauno bėgi dėl skyrybų?
Žmogus paprastai bėga nuo savęs, bet žinau, kad nuo savęs niekur nepabėgsi. Todėl to ir nedarau. Visas mano gyvenimas su duobėmis ir kalnais, audromis ir štiliais buvo fantastiškas. Niekur nebėgu, tiesiog mokausi džiaugtis šia diena ir tuo, ką turiu dabar. Taip, privalėsiu atlikti dar daugybę biurokratinių darbų, jie mane slėgs. Skyrybos tikrai mus iškankins...
Jau apsisprendei skirtis?
Taip, iki savo trisdešimtmečio, kurį švęsiu liepos antrąją, noriu išsiskirti oficialiai. Mes jau išsiskyrę: mūsų sielos, širdys, kūnai senokai nebe kartu. Tiesiog ilgai stengėmės, gyvenome prisiminimais. Blogi dalykai greitai pasimiršta ir atėjus kokiai liūdnai dienai prisimeni tik tai, kas gražu, gera. Bet taip tik apgaudinėji save. Rožinis apgaulės debesėlis toks saldus... Dabar nusprendžiau: jeigu jau norisi to rožinio jausmo, geriau jau sienas švelniai rožiniais tapetais išklijuosiu. Ir kurį laiką bus gana.
Klausi apie meilę... Ji niekada neatsiranda taip paprastai, lengvai ir iš karto: prašom, štai jau ir myli... Kad jausmas būtų tikras ir įsitvirtintų ilgam, daug visko reikia. Žinau, kad meilė mane tikrai aplankys. Pagaliau turiu laisvą širdį, o ilgai būti nepriklausoma ji nemoka.
Žodžiai, kad tavo širdis jau laisva, gerbėjams turėtų skambėti labai jau viliojančiai...
Mano širdis dabar tikrai laisva. Bet... Pasakysiu atvirai: aš jau dukart bridau į viešumo upę ir dukart pasimokiau: kad ir kaip kalbėtum – gražiai, gerai ar blogai, vis tiek palieti kitą žmogų. O gal jam tas viešumas – nereikalingas stresas. Todėl suprantu, kad nebeverta atverti širdies. Pasistengsiu žurnalistams būti įdomi kuo nors kitu.
Su Deividu pokalbis jau buvo? Taškai sudėlioti?
Jis dabar Lietuvoje, todėl spręsime, kaip teisiškai viską atlikti. Turto dalytis mums neteks, nes ne kartu jį įsigijome. Į namą aš sudėjau savo pinigėlius, Deividas nedaug prisidėjo. Mes pasirašėme vedybų sutartį, neturime bendrų vaikų, mūsų santuoka – ne bažnytinė, pavardės aš nekeičiau ir milijono dokumentų taisyti nereikės. Jeigu Deivis sugebės valdyti savo baimes, nuotaiką, nors puikiai suprantu, kad tai nelengva, turėtume viską gražiai sutvarkyti. Draugais mes, akivaizdu, neliksime.
Bet jūs vis tiek gyvenate per atstumą: tu – Kaune, jis – Airijoje. Atsargi moteris turbūt paliktų viską, kaip yra.
Skiriuosi, nes reikia ištaisyti klaidas. Pripažįstu jas ir taisau. Pirmiausia pakeičiau požiūrį: nėra ko raudoti, juk klaidos – irgi dovana. Net džiaugiuosi, kad suklydau, nes tai supurtė mane, leido daug ką suvokti. Ir man nebe gėda viešai tai pripažinti.
Prieš kiek laiko priėmei galutinį sprendimą?
Iš tiesų rimtai susimąsčiau sausio šešioliktą dieną, kai įsikėliau į namą. Kažkas manyje tada apsivertė. Pastarieji keli mėnesiai buvo tarsi šaltas dušas.
Žinau, kad visi, net iš pažiūros blogi, pokyčiai – tik į gera. Aš dabar tokia lengva jaučiuosi, tokia rami! Net nuoširdi vėl galiu būti. Man nebereikia nieko slėpti, apgaudinėti, sakyti, kad viskas gerai, nors nėra gerai. Nebereikia saugotis įdomesnio vyro dėmesio: „Oi, ką pagalvos žmonės? O kaip Deiviui bus?“ Aš – rami ir puikiausiai žinau, kad esu teisingame kelyje. Dabar gyvenu savo gyvenimą. Tokį, koks yra, bet savo. O seniau jaudinausi dėl kiekvienos smulkmenos. Kai žmogus per atstumą, nežinai, kaip jis reaguos į tą ar kitą interviu... Gaunu naktį žinutę, jaučiu: Deivis jau piktas, kamštis iššovęs, panika ir žodžiai liejasi, kad jam iš Lietuvos skambina draugai ir giminės, kad visi pasipiktinę, kaip aš blogai apie jį kalbu, kaip galiu sau tai leisti... Dieve mano, atrodo, tiek ir gerų žodžių pasakau, bet vis tiek per maža!..
Kalbėjomės rudenį, tuomet dar abejojai, tikėjaisi, kad viskas galbūt išsispręs. Daug ką į vietas turėjo sudėlioti Kalėdos, Deivido atvažiavimas kartu sutikti gražiausias metų šventes... Kodėl vis dėlto nepavyko?
Žinai, Kalėdos – apskritai labai gera šventė. Po Kalėdų aš ir ištekėjau... Tačiau ta šventė man gana pavojinga, nes tampu daug jautresnė: tomis dienomis būna daug darbo, mažai miego ir labai reikia globos, rūpesčio. Tuo metu tikrai būnu gana silpna, man labai reikia glėbio. Užpernai sutikusi tekėti už Deivido leidau sau apsigauti. Mes juk abu žinojome, kad vargu ar kas išeis. Griebėmės paskutinio šiaudo: pagalvojome, kad Kalėdos – stebuklų metas, o gal ims ir pavyks?.. Visą naktį prieš vestuves prakalbėjome, bet taip ir neišdrįsome jų atšaukti. Dabar galvoju – be reikalo tada išsigandome. Būtume išvengę šių keistų metų. Juk beveik visus juos nebuvome kartu. „Vedybomis santykiai pasibaigia“ – tokius žodžius tik knygose skaitydavau. Tačiau jie – tarsi man pritaikyti. Seniau lyg ir daugiau bendrų dalykų, planų buvo, o paskui – taukšt, ir viskas. Atrodo, žengėme žingsnį, kad viskas tik geriau būtų, kad tam tikras ribas turėtume, saugesnius rėmus, kad pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam grįžtų, o išėjo taip, kad ir paskutinės jungtys sugriuvo. Dviejų žmonių santuokos pamatas – pagarba, aistra yra nevienalytė, ji kunkuliuoja, gali ateiti ir išeiti. O kad gerbtum žmogų, turi ir pasitikėti, ir labai juo tikėti. Jame reikia matyti daug labai gražių dalykų, o minusai turėtų būti tarsi neerzinantys prieskoniai.
Patyrusi jau dvejas nesėkmingas vedybas nenusivylei pačia santuoka?
Nuoširdžiai žaviuosi šeimomis, kurios sugeba vertinti ir išsaugoti santuoką. Tačiau manau, kad visoms poroms skirtas tam tikras laikas būti kartu. Kartais net po ilgesnių gražių metų jis pasibaigia. Ir žavu, kai žmonės sugeba bent jau draugiškai, taikiai išsiskirti. Tačiau negaliu sakyti, kad nusivyliau santuoka. Tikrai ne. Buvo išties gražių periodų, jų man labai reikėjo. Tiek pirmoje, tikroje santuokoje, tiek dabar.
Kodėl pirmąją vadini „tikra“?
Nes ji buvo bažnytinė, iš tos santuokos mums gimė sūnus Naglis – pats didžiausias mano turtas. Per tai buvęs vyras Darius amžiams susietas su manimi, tapęs mano sielos dalimi. Deivis irgi buvo žmogus, labai daug tada dar pumpurų pavidalo dalykų manyje atskleidęs. Jis sugebėjo užgauti jautrias mano stygas. Daug davė man kaip moteriai. Netgi tokie skausmingi dalykai kaip melas ar pagarbos trūkumas, netgi tie mums atsitikę blogi dalykai – irgi turtas. Gal netgi didesnis. Jeigu ne Deivis, gal net nebūčiau tapusi tokia mėgėja giliau panardyti. Būdavo, ištisas valandas bandydavau jam metaforomis, palyginimais pasakoti, kaip jaučiuosi, dėl ko mums kyla vienokių ar kitokių problemų. Aišku, aš kalbėdavau, analizuodavau, jis klausydavosi. Labai tikiuosi, kad buvęs mūsų ryšys jį taip pat praturtino. Tikiuosi, aš jam irgi ką nors daviau. Skausmingi dalykai moko. Kai mūsų santykiuose dėliodavome taškus, nerdavau tikrai giliai, meluoti ar ką nors nuslėpti nesugebu. Pasakydavau viską, kaip yra. Aišku, daug kas jį labai skaudino. Tarkime, kitų vyrų dėmesys man. Tais momentais jis irgi turbūt pradėdavo galvoti apie gyvenimą su kokia kita mergina. Žinau, kad nebesu labai svarbi Deivido gyvenime. Tai – natūralu, nekaltinu jo. Mes tapome tarsi du magnetukai, kurie niekaip nesulimpa, tik stumia vienas kitą. Deivis – stiprus, gudrus, jaunas, darbštus – tikrai nepražus. Tikiu, kad gyvenimas jam susiklostys daug geriau. Širdyje turbūt net apsidžiaugčiau, jeigu sutiktų tikrą savo antrąją puselę, kuri mokėtų atsargiau elgtis su jo ugnimi. Tikrai nesugebėjau būti jo moteris. O jis nesugebėjo būti mano vyras. Gal per daug iš jo norėjau. Man be galo svarbu kiekviename žmoguje – tai būtų vyras, draugas ar draugė – rasti, kas ilgam sukeltų pagarbą. Gali būti talentas, protas, išskirtinis temperamentas...
O gal vaikas būtų daug ką pakeitęs? Negalvoji apie sesutę ar broliuką Nagliui?
Aš be galo noriu dar vaikų ir, be abejo, svajoju apie dukrytę. Įsivaizduoju, kokia ji padauža ir pasiutėlė būtų. Pildosi tos mano svajonės, todėl ką gali žinoti... Tik reikia, kad vaikas ateitų iš didelės ir gražios meilės. Nesvarbu, kiek ji vėliau truks, bet vaikai, gimę iš tikros meilės, – ypatingi. Jie atsineša saulę. Augant Nagliui matau Darių, jame ryškėja buvusio vyro humoro jausmas, mąstymas, logika. Noriu, kad ir kitame vaike, jeigu jį kada turėsiu, matyčiau mylimą ar mylėtą žmogų.
Apibendrinant išeitų, kad esi laisva, atvira pokyčiams ir turbūt pažintims...
Ne, mano širdis pilna, joje visko labai daug susikaupę: ir kūrybinės energijos, ir jausmo – kam nors jį tikrai padovanosiu. Bet neskelbiu: „Užeikite visi, kurie netingite.“ Ir gėlių galite nenešti – skintos man nepatinka. Tiesiog dabar aš labai labai labai džiaugiuosi ta srove, kuri mane pagavo ir neša gera linkme. Man lengva ja plaukti, nes žinau, kad elgiuosi teisingai. Tikiu, kad viskas bus gerai. Žinau, ta srovė atsirado tik tada, kai išlipau iš upės, į kurią įbridau labai neapgalvotai, apgaudinėdama ir tuo skaudindama ir save, ir kitus. Kai iš tikrųjų iš jos išlipau, kai gerokai pasėdėjau ant kranto, mąstydama dieną ir naktį, va, tada tas kitas srautas atėjo. Tik tada. Neįmanoma stovėti viena koja vienoje upėje, kita – kitoje. Turi uždaryti duris, kad atrastum langą. O aš tų durų iki galo vis neuždarydavau. Maža ką... vis tarpelį palikdavau... Žinojau, kur jos yra, ir, jeigu pasidarydavo labai baisu, aš tik šmurkšt pro tą tarpelį atgal. Dabar iki galo tas duris uždariau. Iš pradžių labai baisu priimti tokį sprendimą: nemiegojau naktimis, jaučiausi vieniša, nesaugi, pradėjau panikuoti, graužtis, abejoti dėl tokio pasiryžimo. Bet galiausiai supratau, kad tai – natūrali reakcija. Tiesiog reikėjo šiek tiek laiko. Ir vieną gražią dieną... O čia, mieloji, dėk daugtaškį. Viskas!
