Henrikas Vaitiekūnas: esu bjaurus tipas su sunkiu charakteriu

„Vaitiekūnas yra toks pat nuobodus ir neįdomus kaip šiandieninė Lietuva“, – ramiai konstatuoja net atokiausiuose šalies kampeliuose atpažįstamas žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas (59).
Foto naujienai: Henrikas Vaitiekūnas: esu bjaurus tipas su sunkiu charakteriu
Foto naujienai: Henrikas Vaitiekūnas: esu bjaurus tipas su sunkiu charakteriu / zmones24.lt
„Vaitiekūnas yra toks pat nuobodus ir neįdomus kaip šiandieninė Lietuva“, – ramiai konstatuoja net atokiausiuose šalies kampeliuose atpažįstamas žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas (59). Žmogus, kandidatavęs į Seimą, bet į jį nepatekęs. Ilgus reabilitacijos mėnesius gydęsis užpuolusias ligas, bet nuvijęs jas tik darbu. Nebegeriantis, bet tebesidomintis simpatiškomis moterimis.

Pastaruosius mėnesius vis gydėtės ligas. Kaip jaučiatės dabar?

Buvau pasigavęs stuburo išvaržą. Labai nemalonus dalykas, turiu jums pasakyti. Maniau, nuo senatvės, bet kai ėmiau skųstis, paaiškėjo, kad kas trečias jaunas ją turi. Iškart ramiau pasidarė. Palangos reabilitacijos ligoninėje buvau šlykštus ligonis: išdrįsau paprašyti daktarų, kad mane apgyvendintų vieną, esą norėsiu parašyti porą straipsnių. Jie šiek tiek persistengė: skyrė man apartamentus su „salionu“ ir miegamuoju. Atėjusi daktarė nustebdavo: „Ar čia mažumėlę neprirūkyta?“ „Taip, – kukliai prisipažindavau, – kaltas...“ Tuo metu lovoje net apsisukti negalėdavau. Kai stuburo nervukas užspaustas, koja tampa kaip medinė...

Argi rūkymas tam nekenkia?

Dar ir kaip! Bet aš ir dabar laukiu, kada baigsis mūsų interviu ir galėsiu išeiti laukan parūkyti. „Nieko nėra lengviau, kaip mesti rūkyti, – sakė mano mylimas kareivis Šveikas. – Aš tai darau kasdien.“

Kodėl gydytojai jums buvo tokie pakantūs: dėl to, kad myli, ar todėl, kad bijo?

Kokia ten baimė! Aš jokia išimtis: prieš mane ten gyveno Kostas Smoriginas, prieš jį – dar kažkas... Jie pripratę, kad aplanko kultūringi pseudomenininkai, kuriems reikia trupučio dėmesio. Pirmą savaitę gydytojai mane guodė: „Gal antrą savaitę tau pagerės.“ Antrą savaitę ramino: „Gal trečią...“ O išlydėdami pasakė: „Turėtų pagerėti, kai grįši namo.“

Pagerėjo?


Ne! Bet atradau tiesą, kad geriausias vaistas yra darbas. Kol esu užsiėmęs – šnekuosi su jumis ar dirbu, tol viskas gerai, nieko neskauda. Bet tik padedu parkerį į šalį – oi.

Užtat su tokiu noru nėrėte į naujus darbus?


Paskutinė mano laida „Būna ir geriau“ Lietuvos televizijoje pasirodė paskutinę gegužės dieną. Įsivaizduojate, praėjo beveik visas nėštumo laikotarpis, kol aš kažką naujo išnešiojau. Tuo metu atostogavau, dalyvavau rinkimuose, o per juos dar prasidėjo ligos... Teko pajusti pensininko gyvenimo skonį: juk biuletenis man skaičiuojamas nuo aštuonių šimtų litų. Vaitiekūnienė pinigų neduodavo – tik paskolindavo.

Išeitų, kad jus susargdino politika?

Viliuosi, kad ne. Apskritai politikos laikotarpis man išėjo į naudą: sužinojau tai, ko joks žurnalistas nežino. Netgi buvo kitos partijos bandymų mane perpirkti.

Jei ne paslaptis, kiek pasiūlė? Kiek dabar kainuoja Vaitiekūnas?

Patikino, kad nesigailėsiu. Draugai kvailino: ta partija vis tiek nepateko į Seimą, tai nors kyšį būčiau paėmęs. O kiek aš kainuoju – atskira tema. Buvo laikas, kai kainavau niekinius pinigus. Buvo laikas, kai savo draugės Liucijos Baškauskaitės, vadovavusios tuometei „Tele-3“, paklausiau: „Liucija, kodėl nekviečiate manęs dirbti?“ Ji atsakė: „Tu man per brangus, geriau už tuos pinigus nupirksiu tris studentus.“ Dabar aštuonis mėnesius nebuvus žurnalistikoje, mano vertė turbūt vėl sumažėjo. Bet Vaitiekūnienė glosto: „Neįsivaizduoji, koks tu brangus. Trys televizijos tau, penkiasdešimt devynerių metų žmogui, siūlo darbą!“

Jūs – tiesiog aukso gabalas?

Be abejo! Juk Lietuvoje senas žurnalistas yra blogas žurnalistas. Visame pasaulyje –atvirkščiai: žinias skaito solidūs žmonės, o už mane vyresnis amerikietis Lettermanas gauna milžiniškus pinigus. Amžius, kitoms profesijoms kenkiantis, žurnalistikai padeda, nes suteikia patirties. Mano idealui – Algimantui Čekuoliui – turbūt net ruoštis laidoms nereikia. Amžius žurnalistui kenkia tik tiek, kad kartais išmuša iš rikiuotės stuburą.

Na, retkarčiais dar pakenkia šviesiam protui...

Šviesiam protui labiau kenkia politika. Nebijau pasakyti: su Arūnu Valinsku buvome tikrai geri bičiuliai, o neseniai susitikome viename vakarėlyje, pasišnekėjome, ir aš nepažinau žmogaus. Gal ir man būtų nutikę kas nors panašaus? Buvau socialliberalų sąraše ir pasirodžiau neblogai, jei partija būtų patekusi, būčiau patekęs ir aš. Draugai traukė per dantį: „Jei išrinks, turbūt su tavimi nebesusišnekėsime.“ Maniau, plepa nesąmones, o pasirodo...
Anot Šveiko, vyriausybė, kuri brangina alų, pasmerkta žlugti. Lygiai taip pat ir Seimo Pirmininkas, kuris pykstasi su žurnalistais, pasmerktas žlugti. Manau, šiandien jis nebebūtų išrinktas prezidentu. Beje, Arūnas kvietė mane į savo partiją, bet atsisakiau – juk partijos nėra. Kad ir kokia būtų Prunskienė, kad ir koks būtų Paulauskas, jie sukūrė tikras partijas su savo skyriais, ideologais, galų gale – pastatais. O tvenkiniai – dar ne partija.

Tačiau gal bent truputėlį apmaudu, kad nepatekote į Seimą?

Jei būčiau patekęs, dabar iš jo išeičiau. Nors ką čia žinai – o gal būčiau parsidavęs ir pakeitęs nuostatas...

Ir dabar niekas su jumis nebesusišnekėtų!

Ir dabar niekas su manimi nebesusišnekėtų! Visada taip: kiekvienas Seimas, kurį išrenkame, būna pats blogiausias, ir šitas iš tiesų pats blogiausias. Bet jame yra šviesių asmenybių. Jeigu ten jų bent keletas – dar ne krachas.

Ilgai linksniuotas kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistas, staiga atsidūrėte Baltijos televizijoje. Kaipgi čia taip?

„Lietuvos ryte“ man nebuvo blogai. Išeinant jie pasiūlė poziciją laidoje „Reporteris“: galėjau ten kurti nelabai rimtus savo dalykėlius.

Bet laidos pavadinime pasigedote žodžių „Henrikas Vaitiekūnas“?

Jų nėra ir dabartinės mano laidos pavadinime. Nebesu toks jaunas, kad geisčiau sėdėti eteryje ar visur regėti savo pavardę. Tiesiog mano draugą Romą Mironą paskyrė Baltijos televizijos generaliniu direktoriumi, tai išėjau pas jį. Ir nesigėdiju pasakyti, kad mano alga dabar dvidešimčia procentų mažesnė nei anksčiau: ateina laikas, kai ne tai tampa svarbiausia.
Daugelis laidų autorių nežino, kas yra jų žiūrovas, net supyksta, kai to paklausiu. O aš labai puikiai įsivaizduoju savo žiūrovą: jis nėra jaunas, nėra gražus, ne visada turi pinigų.

Dabar spiriate į užpakalį reklamos užsakovams!


Taip, reklamos užsakovams toks žiūrovas nelabai tinkamas, bet ir apie jį reikia galvoti. Jei žmogus teturi duonos ir sviesto, jam labai liūdna, tad siūlau pasilinksminti: sviestą lygiomis dalimis sumaišyti su garstyčiomis. Išeis naujas, pikantiškas skonis.

Dar galima tai pavadinti kaip nors prancūziškai...


Galima! Štai tą sviestą su garstyčiomis ir bandysiu įduoti žiūrovams. Po mandru pavadinimu „To dar nebuvo“ slepiasi paprasta idėja: visi rodo įvykius, kurie jau yra buvę, o aš rodysiu tai, kas dar bus. Gal ateinančią savaitę jau apmokestins mūsų automobilius? Pakalbėsime apie tai kitaip nei visi. Kai artės Agotos vardadienis, papasakosime, kad susiruošus į kelionę automobilyje būtina turėti šventosios Agotos duonelės – tuomet nepateksite į avariją. Netikite? Patikrinkite. Laida bus žaismingas ir ramus laiko leidimas: toks, kaip ši muzika, kurios mudu su jumis dabar klausomės.

Interneto komentuotojai jums kartais prikiša, kad savo laidose šaipotės iš psichikos negalią turinčių žmonių.


Nežinau, kodėl komentuotojai taip mano. Kitokie žmonės nebūtinai yra bepročiai. Juk jei žiūri į beždžionę, tupinčią zoologijos sodo narve, dar neaišku, kuris esate už grotų, – beždžionei atrodo, kad tu. Tai gal ne Vaitiekūno herojai, o pats Vaitiekūnas yra kvankštelėjęs? Vaitiekūnienė vis skundžiasi: „Kodėl, kai aš su tavimi einu gatve, prie tavęs būtinai prieina purvinas, atsiprašant, apsišlapinęs valkata, ir užkalbina?“ Sakau, turbūt tai – gimininga siela. Tokie žmonės jaučia, kad aš jų neatstumsiu.
Labiausiai mane suerzino komentaras visai ne apie psichus. Jis buvo toks (aišku, kai dabar jums pasakysiu, paskui negalėsiu žmonai šito straipsnio rodyti): „Vaitiekūnas mane mini kuperiu vežiojo visą naktį ir niekur nenuvežė.“ Na, nebuvo taip!

Neprisimenate to?


Prisimenu, kad šitaip nebuvo! Aš juk sau nemeluoju! Kodėl moteris taip rašo? Va, čia jau psichikos negalia.

Galbūt paslaptingos damos, vežiojamos mini kuperiu, išnyra iš tų laikų, kai buvote kuriam laikui išėjęs iš namų?

Pasakysiu taip: mano žmona apie mane žino viską. Ji neša sunkų kryželį. Ir visi man pavydi. „Viešpatie, – sako, – kur mums tokią žmoną gauti?“ Pirmuosius dešimt metų ji tiesiog kentėjo, o paskui pamatė, kad manęs nepakeis. Esu bjaurus tipas su sunkiu charakteriu. Niekada žmonai nemelavau: kai eidavau į pasimatymą, taip ir sakydavau: „Aš einu į pasimatymą.“
Dabar ji labiau jaudinasi dėl to, kad vis trinuosi namie. Sako: „Net telefonu niekas nebeskambina! Net šnapso nebegeri! Kas čia darosi?“ Sykį neiškentęs pagrasinau: „Vat nueisiu ir prisigersiu!“ Nuėjau į kažkokį balių – ir grįžau pusę dešimtos... Per šiuos Naujuosius išgėriau lygiai šimtą gramų. Sakau, gal savo jau išgerta?

Vadinasi, pyktis judviem nebėra dėl ko?

Dabar kovojame tik dėl vieno – klimato. Aš norėčiau gyventi Kanaruose, Lietuva man per šalta žemė. O žmonai žiema – viskas: kaip gražu, dešimt laipsnių šalčio! Įsivaizduojate, žiemą ji vaikšto į darbą pėsčia! Arba įeina į kambarį ir atidaro langą! „Žinai, – sakau, – skiriamės.“ Ji sutinka: „Gerai, ir būtinai nurodyk skyrybų priežastį: Lietuvos klimatas.“

Judviejų su žmona pažintis užsimezgė čia, „Neringoje“?


Ne, kitame restorane – gal „Dainavoj“? Draugas ten grojo ir pakvietė: „Pas mus daug panelių būna.“ Užsukau, niūrus pasėdėjau prie staliuko ir pakilau eiti, bet tarpdury sutikau būrį panelių. Viena man patiko, tai sugrįžau. Išvedžiau ją šokti ir trisdešimtą pažinties sekundę pasiūliau: „Ar nenorėtumėte už manęs ištekėti?“ Suprantate, jei jau aš einu šokti, man moteris turi labai patikti. Ji sutiko.
Paskui susitikome porą kartų, aš jai labai nepatikau, nes ryšėjau raudoną kaklaraištį. Išsiskyrėm ilgam, gal pusei metų, o tada knygelėje radau jos telefono numerį ir vėl paskambinau. Kai susitarėme nešti pareiškimus tuoktis, aš nurodžiau vieną gatvę, o ji išgirdo kitą. Ilgai skirtingose vietose vienas kito laukėm ir spėliojom: turbūt anas apsigalvojo. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Dėl šios santuokos niekada nesigailėjau, tik gaila, kad jai sugadinau gyvenimą: gal būtų radusi gerą vyrą.

O gal dar ne vėlu?


Aš irgi jai siūlau: „Susirask kitą vyrą, su tokiu kaip aš juk neįmanoma.“ O ji: „Žinai, mudu tuokėmės bažnyčioje, aš esu tikra katalikė. Po tavo mirties – iš karto, bet kol kas negaliu.“ Tai ne šiaip deklaracija – tikri įsitikinimai. Deja, kuo aš ilgiau gyvenu, tuo mažesni jos šansai susitvarkyti gyvenimą.

Su Maryte užauginote dukrą Ievą. Nesvajojote susilaukti daugiau vaikų, užteko vieno?


Užteko. Jos ir vienos buvo tiek daug... Televizijos bendrabutyje turėjome devynių kvadratinių metrų kambarį. Kai Ieva rėkdavo, o man reikėdavo rašyti straipsnį, išstumdavau ją su vežimėliu į koridorių ir palikdavau rėkiančią.

Kaimynai neprieštaraudavo? O gal pavymui išstumdavo savo vaikus?


Tokių ten būdavo pilnas koridorius... Turbūt esu netipiškas vyras, nes visada norėjau tik dukros. Ieva dabar gyvena gerai: baigia statyti namą, o į jos džipą „Lexus“ tilptų du mano mini kuperiai. Svajojau, kad ji mane pradžiugins anūkėle, bet pagimdė du bernus. Didžioji mano meilė yra vyresnysis Rokas – jam šešeri, Kajui vasarį sueis dveji. Jie labai skirtingi: Kajus didelis, galingas, o Rokas – plonas inteligentas su didžia mąstysena. Kai ateina į svečius, nelabai mane žavi, tarsi trukdo, bet kai jų nėra – labai pasiilgstu. Pamenu, vis stebėdavausi, kad vienas kolega ant stalo buvo pasidėjęs anūkų nuotraukas. Manydavau, beprotis. Dabar pats tų nuotraukų ant stalo nestatyčiau, bet kitų taip besielgiančių jau nesmerkčiau. Pripažįstu: jei neturėčiau anūkų, mano gyvenimas būtų mažiau įdomus.

Ech, čiūčiuojate anūkus, negeriate, svetimomis moterimis nesidomite...


Domiuosi! Dar ir kaip domiuosi! Kai jau sako, kad vyras nebesidomi moterimis – viskas! Štai žiūriu į Ingą Jankauskaitę, sakau jai: „Oi, kaip tu man patinki...“ O ji: „Pamenate, vienas kitam patikome jau per pirmąjį susitikimą, kai mudvi su jūsų dukra atostogavome Trakų pionierių stovykloje ir jūs atvažiavote jos aplankyti...“ Suprask, patinku jai kaip tėtukas! Kaip šlapiu skuduru per veidą!
Deja, kuo vyrui daugiau metų, tuo jis geriau pažįsta moteris. Devyniasdešimt procentų jaunų panelių mielai su manimi šnekasi, aš joms atrodau labai protingas ir gražus, bet pokalbio pabaigoje vis tiek paklausia: „O negalima ten pas jus Baltijos televizijoje įsidarbinti?“ Todėl labai vertinu keletą draugių, kurios draugautų su manimi ir tada, jei būčiau inžinierius ar troleibuso vairuotojas.

Kaip jūsų gyvenimas klostysis toliau? Tapsite antruoju Čekuoliu? Laimingai išgyvensite krizę? Išleisite knygą?

Laukiu pirmosios algos, tada važiuosiu pas mamą į Klaipėdą ir padėsiu susitvarkyti. Jai – devyniasdešimt vieni, bet gyvena viena ir nenori kraustytis pas mane. Įsivaizduoju, kaip mamai buvo sunku paskambinti ir griežtu tonu pasakyti: „Žinai, man reikia pinigų.“ Bet gyvenimas privertė.
O knygos pavadinimą dvejus metus nešiojausi galvoje, neseniai užrašiau popieriuje. Tik tiek. Dabar, kai knygas pradėjo rašyti Stano ir kiti, net nebežinau, ar tai padoru. Bet visus gąsdinu: tai bus tradicinis romanas, kurio herojai – realiai egzistuojantys asmenys su tikrais vardais ir pavardėmis, o pabaigoje dar bus nurodyti jų adresai ir telefono numeriai. Jei kas sumanys paduoti mane į teismą, turės paneigti faktus. O įrodymų aš turiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius