Dabar populiaru
Publikuota: 2008 kovo 15d. 15:16

In memoriam Vytautas Kernagis

Foto naujienai: In memoriam Vytautas Kernagis
zmones24.lt / Foto naujienai: In memoriam Vytautas Kernagis

Leidiniui prieš kelis metus „Žmonės. Legendos“ Vytautas Kernagis papasakojo visą savo gyvenimą. Gyvai ir išraiškingai, kaip tik jis pats mokėjo.

„Visa laiką sakau (ir kiekvienas turbūt sutiktų), kad gyvenimas – atsitiktinumų vėrinukas. Jeigu tu būtum penkiomis minutėmis anksčiau išėjęs ar pavėlavęs, gyvenimas galėjo pakrypti kitaip… Užpyksti ant viso pasaulio kokioms trims dienoms ir net nepastebi, kiek galimybių per tą laiką praleidai. Bet jei sugebi priversti save atsiliepti į skambutį ar pasiūlymą, suvokti, kad tai svarbu, kad verta rizikos – vadinas vis dar esi grindiniu dardanti geležinė statinė, iš kurios varva medus“, - taip prieš keletą metų duotame interviu kalbėjo Maestro Vytautas Kernagis.
Šiandien Maestro žodžiai įgauna visai kitą prasmę. Todėl ryžomės dar kartą perpublikuoti šį interviu, kadaise gal visai ne taip įvertintą. Leidiniui „Žmonės. Legendos“ prieš kelis metus  Vytautas Kernagis papasakojo visą savo gyvenimą. Gyvai ir išraiškingai, kaip tik jis pats sugebėjo.

Esu teatro vaikas. Prisimenu visus senojo Akademinio teatro kvapus. Man jie asocijuojasi su senos bažnyčios kvapu: drėgmės, vilčių, sklandančių sielų. Atsimenu, kaip mama nesulaukdavo tėvo ir siųsdavo pažiūrėti, gal sėdi teatro bufete. Ten jį ir rasdavau, gurkšnojantį su S.Jukna, N.Naku, A.Zalansku. Man nupirkdavo “bombonkių”, kurias kažkodėl patiekdavo “spotkeliuose”, taip sėdėdavau ir triaukšdavau. Kai baigęs užsimindavau, kad gal jau laikas namo, gaudavau dar lėkštelę saldainių… Gyvenau teatro ritmu, eidavau į demonstracijas, net mažų vaidmenukų gaudavau. Vienas pirmųjų buvo žvairas negras pažas, su tiurbanu tursendavęs paskui karalių – Naką. Vaidindavau užsitraukęs ant galvos juodą kojinę su skylėmis akims ir burnai.

M. Žvaneckis yra gerai pasakęs: “Išeidamas iš scenos neužmiršk išeiti iš vaidmens”. Mano tėvai, kaip ir kiti teatro žmonės, vaidmenų namo neparsinešdavo. Bet tu negali siekti meno neturėdamas jautrios sielos – ir pačiam neįdomu, ir kitų nesudominsi. Menininkai jautriau reaguoja į sielos skausmus ir nelaimes, truputį audringiau džiaugiasi. Mačiau visa tai savo akimis: aktorių gyvenimą scenoje ir šalia scenos, jų balius, aistrą, pykčius, pašėlusius premjerų šventimus, beveik pusbadį gyvenimą likus kelioms dienoms iki algos…

Kada pats pradėjote groti rokenrolą?
Iki jo dar buvo toli. Kai tėvai mane nuvedė į M.K.Čiurlionio muzikos mokyklos pianino klasę, iškart sumečiau, kad tai pats nuobodžiausias užsiėmimas pasaulyje. Grojikas buvau netikęs. Trečioje klasėje man net pasamdė repetitorę, Mūzos Rubackytės tetą, tad vaikščiodavau į jos namus Senamiestyje. Yra tokios chromatinės gamos, kurias reikia varinėti pirmyn atgal. Mokytoja padėdavo dešimtį degtukų, ir po kiekvienos teisingai sugrotos gamos galėdavau vieną jų padėti į šalį. Degtukų migracija vyko labai lėtai, nes vis klysdavau. Kai mokytoja netekdavo kantrybės, išgirsdavau: “Mūzyte, ateik”. Atkulniuodavo daug mažesnė už mane Mūzytė ir pademonstruodavo, kaip paprastai bei genialiai visa tai atliekama… Bet aš nelaukiau, kol tapsiu genialus. Ėmiau kelti triukšmą ir kitąmet buvau pervestas į 23-iąją vidurinę mokyklą, kur ilgai ir gražiai mokiausi. Dvejus metus apeidavau instrumentą iš tolo.

Nežinau, kada tai prasidėjo. Aš juk buvau nei šis, nei tas. Visų pirma, žvairas. Anot, šeimos legendos, labai nenorėjau eiti į vaikų darželį, o kai vis dėlto ten patekau, grįžau žvairas. Regėjimas – plius trys, plius keturi, nešiojau baisius storus akinius, kurie buvo geri tik tuo, kad nedūždavo kaip trumparegių. Ilgai vaikščiojau vienu užklijuotu stiklu, anksčiau žvairiems kažkodėl tai buvo privaloma. Taigi visas komplektas: storulis, viena akis užklijuota, nesimoko arba blogai mokosi ir išvis nieko nenori… O aštuntoje klasėje mes patekome į lietuvių kalbos mokytojos Laimos Abraitytės rankas ir visi įnikome į poeziją. Nusibodo užlipinta akis, ryžausi korekcijai. Atsirado gitaros, šokiai, platėjančios kelnės, ilgi plaukai, grupė „Aisčiai“, V. Karalienės dramos būrelis. Įstojau į Konservatoriją, ją baigiau. Ir pirmą kartą rimtai gavau antausį. Beveik visi kurso draugai buvo paskirti į teatrą, o man pasiūlyta dėstyti Rokiškio kultūros mokykloje.

Tremtis buvo pelnyta?
Gal ko prisidirbau, o gal ir ne. Pavyzdžiui, akiniai galėjo pakišti koją. Jaunas, ant sienos laikiau Zbignievo Cibulskio nuotrauką – kaip įrodymą, kad yra aktorius, kuris net filmuojasi su akiniais. Bet pas mus tai atrodė sunkiai įmanoma… Matyt nesu vertas teatro. Kai stojau į Konservatoriją, neįveikiau net pirmo turo. Paskambinau tėvui, kad baigta, ir nuėjau gerti į Žvėryną. Grįžtu įkaušęs, o tėvukas sako: „Ruoškis antram turui“. Kaip ? Kodėl? „Ruoškis“. Įstojau, nes tėvas su kažkuo pakalbėjo. Bet tai labai sunku: žinoti, kad esi įstumtas tarp talentingų žmonių. Ir kad tu blogesnis. Mano bendrakursiai (V.Grigolis, V.Rumšas, S.Račkys, A.Večerskis, R. Arbačiauskaitė, I. Kilšauskaitė) buvo labai šaunūs, talentingi žmonės. O aš kažko tiesiog nesupratau. Tiesa, vėliau pamačiau, kad esu ne pats blogiausias, bet supratimo nepadaugėjo. Bent jau tokio, kokio reikėjo H. Vancevičiaus kurse.

Mūsų diplominis spektaklis buvo „Žuvėdra“. Svajonių vaidmuo – Trepliovas atiteko Kernagiui ir Račkiui. Pradėjome repetuoti. Vancevičius visada sakydavo: „Jūs man kaip vaikai, viską atvirai sakykite, ginčykitės“. Patikėjau. Ir po vieno ginčo supratau, kad Trepliovą vaidina Račkys, o Kernagis pažemintas iki virėjo, kuris net teksto neturi… Bet aš esu Jautis, todėl padariau tai, ko daryti negalima. Spektaklyje yra viena svarbi scena, kurioje virėjas, darbininkas ir tarnaitė ateina atsisveikinti. Nebeatsimenu, ką ten išdarinėjome, bet salė pamiršo pagrindinius veikėjus, visą dėmesį nukreipė į mus tris – ėmė beprotiškai ploti, kvatoti. Toks buvo mano mažas kernagiškas kerštukas… Taigi, tremties gal ir nusipelniau, bet vis tiek patyriau šoką... O dabar galvoju: ačiū, Dievui... Jis mane apsaugojo nuo teatro.

Išėjau į kariuomenę. Buvo čia, Vilniuje toks, Nečajevo ansamblis, atstojęs privalomąją karo tarnybą. Grįžęs įsidarbinau televizijoje ir ėmiau galvoti apie režisūrą. Rimtų sudijų nenorėjau, ieškojau neakivaizdinių – taip atsidūriau Maskvos GITISe (Gosudarstvenij institut teatralnogo iskustva – Valstybinis teatro meno institutas), estrados režisūroje. Nespėjau apšilti, o prie Lietuvos Filharmonijos jau buvo įsteigtas estrados skyrius, turįs meno vadovą ir režisierių. Pastarojo etatas man ir buvo pasiūlytas. Taip galutinai nutolau nuo teatro.

Atrodo, tolti nuo kino sunkiau. Ligi šiol visi žino, kas tas Benas ir ko plaukia į Nidą.

Tik šią žiemą, praėjus beveik trisdešimt penkeriems metams po Beno, aš vėl išdrįsau filmuotis. Seriale, kuris, tikiuosi, kada nors pasirodys (TV3 serialas „Anastasia“, - zmones24.lt red.past). Kinas manęs netraukia. Teatras irgi. Tik scena. Matyt neturiu aktoriaus talento. Visiškai negaliu žiūrėti į Reginąą Arbačiauskaitę ir vadinti ją Nina. Negaliu kreiptis į V.Grigolį: Aleksejau Petrovičiau. Galiu, bet netikiu. Aš juokiuosi, kai man juokinga ir verkiu kai liūdna, bet nemoku to daryti specialiai. Benas buvo ne vaidmuo, o pats Vytautas Kernagis, man nereikėjo meluoti. Aštuntoje klasėje jau grodavau gitara Lenino aikštėje (įdomiausia, kad niekas nevydavo, nors ir gėles pašydavome, ir kapeikų prašydavome)…

Baisu, kai populiarumas ateina staiga, aš to išvengiau. Manasis augo pamažu: tapau atpažįstamas savo gatvėje, rajone, paskui Vilniuje. Po „Mažosios išpažinties“ – visoje Lietuvoje. Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose girdėdavau: „Žiūrėk, čia tas…“ Tėvas šaipėsi, kad pagaliau sulaukė dienos, kai gali džiaugtis garsiu vaiku, ir ta proga papasakojo istoriją. Šventojoje yra Teatro draugijos nameliai, tėvukas ten ilsėdavosi kiekvieną vasarą. Taigi eina jis Šventąja, o priešais – aktorius Jonas Kavaliauskas su sūnumi Andriumi. Ir staiga jaunasis Kavaliauskiukas ima baksnoti gimdytoją: „Žiūrėk, žiūrėk, čia TO Kernagio tėvas!“. Ligi tol visada antrinis būdavau aš, kaip TO Kernagio sūnus...

Esu ne kartą sakęs, bet pakartosiu. Mūsų žvaigždžių populiarumas (mano irgi) lygus penkiems metrams. Ką tai reiškia? Važiuojame mes su Romu Kisieliumi iš Palangos į Liepoją pavalgyti. Lietuvos pasienyje muitininkas šypsosi, sveikinasi. Klausiu, gal bagažinę parodyti. „Kokia bagažinė, Vytautai, važiuokit, gero kelio“. Pavažiuojame penkis metrus, latvių pasienis. Iškart ledinės intonacijos: „Taip, atidarykite bagažinę, ką vežate, kur, kokiais tikslais, kodėl?“ ir t. t. Viskas, esi bevardis pilietis. Nors po „Robinzonų“ ir jie tapo truputį švelnesni...

Ir be teatro esate spalvinga, artistiška asmenybė. Tai paveldėta, išmokta, užgyventa?

Daug kas mane mokė ir auklėjo: šeima, gatvė, kiemas, mokykla, šokiai, gyvenimas. Tėvai dažnai išvažiuodavo į gastroles, augau su bobulyte Elena, mamos mama. Nuostabi, begalinės tolerancijos, takto, pakantumo moteris. Kiek manyje gerumo – matyt, visas iš jos. Mano mama irgi fantastiška – didžiulės energijos, aštraus proto, ironijos, autoironijos. Ji viena iš nedaugelio aktorių, perėmė vyro pavardę ir tik prieš penkiolika metų vėl gražino sąvają, ėmė vadintis Gražina Blynaite-Kernagiene. Dabar leidžiama Didžioji lietuvių enciklopedija, tai mama andai prisigretino: „Vytai, tu gal ten ką nors pažįsti, pasakytum, kad mane išleistų kaip Blynaitę-Kernagienę“. Klausiu, koks skirtumas. O mama: „Jie taip lėtai leidžia, kol išeis ta K raidė…“ Toleranciją, pakantumą, net savotišką vidinę ramybę, matyt, paveldėjau iš tėvuko. Teatre neįmanoma neįgyti priešų, bet tėvas jų beveik neturėjo. Ir mirė jis gražiai, per spektaklį „Milžino paunksmė”... Teatre.... Ypatingas likimo ženklas aktoriui... Sėdėjo kambaryje prie scenos, laukdamas savo išėjimo, ir tiesiog užmigo. Nespėjęs pasakyti jam likusios frazės: „Man labai patinka senovės lietuvių paprotys giesmėmis apgiedoti mirusį”… Širdis. Greitoji atvažiavo per vėlai. Didžiausias absurdas tai, kad spektaklis buvo vaidinamas geriausiems Kauno kardiologams.

Benas – muzika, Nida, kateriai, viskas gražu. Tuometinis jaunimas taip ir gyveno ?

Kažkada per festivalį „Benai, važiuokim į Nidą“ surengiau šio filmo peržiūrą ir dar pasistengiau gauti tų pačių (1971) metų „Tarybų Lietuvą“. Buvo proga palyginti meninius vaizdus su kino kronika. Pastaroji atrodė tokia baisi: pilkas gyvenimas, su ordino segimu ir 99 procentais balsuotojų, masinės demonstracijos ir nė gramo dėmesio asmenybei.

Tarp mūsų klaidžiojo garsi Puškino frazė: „И дал же мне Бог с моим умом и талантом родится в России“ (Ir leido gi man Dievas su tokiu protu ir talentu gimti Rusijoje). Galima mąstyti, ir aiškinti, kad kur nors kitur būtum kalnus nuvertęs. Ką gali žinoti? Gal dabar būčiau narkomanas, sirgčiau AIDS ar išvis ilsėčiausi ramybėje. Aš nebuvau disidentas, bet visi mes savaip priešinomės užsidarydami mažose kompanijose. Pasakyk, kokia muzika tau patinka, ir aš pasakysiu, ar tu savas. Mes gyvenimą kurėme iš mažyčių džiaugsmelių. Pakelis „kramtoškės“ iš Amerikos buvo ilgai saugomas ir uostomas. Iš užsienio atvežta vinilinė plokštelė buvo didesnis įvykis, nei dabar būtų Eltono Johno gastrolės Vilniuje. Tranzavimas į Taliną su dešimčia rublių kišenėje reiškė nuotykį, prieš kurį šiandien blanksta kelionė į Himalajus. Mano pusseserė, atvažiavusi iš Amerikos, patyrė šoką: jūs normaliai gyvenate, dėvite džinsus, klausotės muzikos… Iš kur tuos džinsus imdavome? Iš siuntinių. Dabartinio „Salono 7“ vietoje buvo tokia siuvykla, kur kelnes pasiųdavo per dieną. Atvelki brezento, tavęs net nematuoja, tik paklausia, kiek centimetrų apačioje. Dvidešimt penki? Gerai... Arba sėdi paskaitoje, o kažkas bėga pro šalį: atvežė indiškų džinsų! „Dėstytoja, maldaujame, tik penkiolika minučių!“. Ir visi paknopstomis. Kažkaip sukdavomės. Sesuo tebeturi išleistuvių nuotrauką, fotografuota prie Lenino paminklo. Neįtikėtina, bet visos merginos vilki pūstas, nailonines sukneles ir atrodo kaip tikros amerikietės...

Iš tikrųjų gyvenome baisiai, tragiškai, uždarai. Todėl gražiausia, ką esu patyręs gyvenime – Baltijos kelias. Man tai buvo emocijų viršūnė. Vienintelis kartas, kai visi šį tą nuveikėme be išskaičiavimo, užpakalinių minčių, savęs parodymo. Su Dainos teatru lėkėme iš Palangos ir įsikibome į grandinę ties Raguva. Visada važiuodamas pro šalį prisimenu...

Jūsų repertuaras niekada neužkliuvo saugumui? Juk jame buvo ir labai drąsių, ir labai ironiškų dainų.
Gal ir kliuvo, bet prisikabinti lyg ir nebuvo prie ko – visus žodžius imdavau iš knygučių, kurių leidybą tvirtino „Glavlitas“. Žinoma, spausdintas žodis ne tas pat, kas ištartas – atsiranda interpretacija, išlenda tai, kas tarp eilučių. Pamenu, mudu su V.Grigoliu dalyvavome viename konkurse, parengėme Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Aš šešias poemas dainavau, Vytautas šešias skaitė. Ir kilo skandalas. Kaltinimo formuluotė atrodė absurdiška: „Už galimas asociacijas“. Buvo tikrai baisu. Tačiau manyje vėl pabudo Jautis; Ėmiau ir nutipenau į Vilniaus plokštelių studiją, kur be didelių vargų įrašėme „Strazdą“. Kol kažkas svarstė, ką daryti su V.Kernagiu, išėjo puiki plokštelė. Buvo laikai, kai kairė nežinojo, ką daro dešinė. Mano plokštelėms išvis niekada nebuvo daroma kliūčių. O Valstybinis radijas ir televizija dešimtį metų netransliavo nė vienos dainos. Ilgai knisausi ir aiškinausi, kodėl. Pasirodo, už M.Martinaičio “Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj”, neva, daina šlovina miškinius. O to paties autoriaus „Aukojimas“, kuris, mano nuomone, tikrai juos apdainuoja, niekam neužkliuvo.

Nesate panašus į žmogų, mėgstantį monotoniją. Nenusibosdavo tą pačią „Dainos teatro“ programą rodyti šimtąjį kartą?
Negali nusibosti, rodai vis kitiems. „Dainos teatras“ todėl ir buvo geras, kad kartojome vis tą patį – galėjome tobulinti, šlifuoti, pridėti, nuimti. Premjerą buvo vienokia, kai vėl grįždavome į Vilnių, atrodė jau visai kitaip. Tarkim, kartą išeina į sceną Mindaugas Gabrys ir pamato, kad jo bato raištelis nutrūkęs. Ima stryką ir pradeda žaisti su tuo raišteliu, užmeta į vieną pusę, į kitą. Matau, kad publika nuščiūva, budriai seka, ką M.Gabrys daro. Ir viskas: Mindaugai, nuo šiol tas numeris su raišteliu privalomas. Arba Gintaras Tilvytis, per vieną dainą visada scenoje švilpteldavo. O vieną kartą pavėlavo. Ilgai ir iškilmingai vaikščiojo gale scenos, kaupėsi, kaupėsi, paskui priėjo, švilptelėjo ir vėl nuėjo kauptis. To užteko. Publika sukėlė ovacijas – atsirado dar vienas spektakliukas. Galiu ir save paminėti. Arba pranešinėju: dabar Mindaugas Gabrys jums atliks žinomo pedagogo, fantastiško muzikanto, vieno populiariausių pasaulyje kompozitorių… Ir stop, – neatsimenu pavardės, nors užmušk. O publika kvatoja susiriesdama. Viskas, užfiksuota. Kitą kartą stringu sąmoningai.

Tų žiūrovų irgi įvairių pasitaikydavo. Ir dainas tekdavo keisti vietomis (matai, kad kuriai nors dar ne laikas), ir visokių gudrybių prigalvoti, kad išjudintum klausytojus. Kartą koncertavome kažkokiame kolūkyje. Salėje – mirtina tyla, niekam nepatinka, niekas nesijuokia. Dainuoju, berods, “Širdelę”, ir staiga atskrenda musė. Zzzzz tiesiai į mikrofoną. Bandau nupūsti. Nė velnio, vėl zzzzz. Salė pratrūksta, raitosi, plyšta juokais. O aš: „Tegyvuoja musė!“. Jūs girdėjote dainą „Tegyvuoja musė!“ Tiek ir tereikėjo. Po to publika viską priėmė, viską suvalgė.

Nėra neišjudinamų žiūrovų, reikia tik rakto. Dirbdamas vedėju įgavau patirties. Pasakai: “Labas vakaras”, dar porą frazių, ir jau supranti, kokia publika. Vedžiau pasaulinę intelektinės nuosavybės dieną Rotušėje. Tai buvo didžiulis malonumas: galėjai kalbėti puse lūpų, subtiliausiomis užuominomis, viskas buvo suprasta. Kas kita, vyksta kokios nors firmos dešimtmetis. Ten kalbi paprasčiau, aiškiau, be pustonių. Pradeda ploti pasisveikinus, gerai: gyva publika, galima dirbti. Jei stovi gūdi tyla ¬ – sukiesi iš padėties: “Na, na, malonu, kad jūs šiandien tokie rimti, susikaupę, žingeidūs. Per jubiliejus visada reikia saugoti rimtį”. Jau, žiūrėk, susigėsta, ima rodyti gyvybės požymius.

Konferansjė talentas ypatingas. Reikia ne tik mokėjimo, patirties, bet ir žaibiškų reakcijų. Sakoma: jei akademinio žanro atstovas, daininkas ar muzikantas, eidamas į sceną užkliuva už kulisų, jis turi padaryti viską, kad publika to nepastebėtų. Ir toliau solidžiai tęsti pasirodymą. Bet jei taip atsitinka estrados žmogui, šis turi pasistengti, kad visi pastebėtų: “Gerą bajerį sugalvojai su tais kulisais! Ilgai repetavai?”... Tokių atvejų tikrai esu turėjęs begales. Kai iš to, kas tau yra visiškai netikėta, taip išsisuki, kad paskui žmonės plekšnoja per petį ir giria už šaunų sumanymą.

Televizijoje esate apsaugotas nuo netikėtumų – visi jie iškarpomi. Mėgstate savo laidas?
Teoriškai viską darau dėl pinigų. Praktiškai – visada patiriu malonumą. Juolab, kad dabar daug ko galiu atsisakyti: „Čia ne man, nenoriu atidarinėti makaronų cecho. Palauksiu geresnio užsakymo“. Labai mėgstu „Kas laimės milijoną?“. Jame nereikia stūgauti kaip loterijoje ir žaidimas teisingas: žmonės laimi, nes žino, arba negauna pinigų, nes neskaito knygučių. Žinoma, laidą gadina reklamos intarpai, ji visada apkarpoma, kad liktų beveik tik klausimas ir atsakymas. Bet man vis tiek patinka. „Paskutinis šansas“ irgi buvo superinis žaidimas: Augio Kepežinsko stilius, „gerasis“ kičas – suironizuota pokario Lietuva su traktoriukais ir mėlynu Nemuno vingiu. Patys sėdėdavome ir galvodame, ką čia dar surezgus. Paskui – visi robinzonai, tai buvo nauja. Kai tik atsiranda kažkas nauja, alpstu, kaip noriu išbandyti... Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą pamatėme Malaiziją. Labai ilgas skrydis, daug nusileidimų, perėjimų, važiavimų, kol pagaliau pasieki salas. Išsikrauni, nusiprausi, įkali šimtą gramų ir išeini prie jūros: smėlis, palinkusios palmės, skaidrus, mėlynai smaragdinis vanduo, salelės, kalnai tolumoje. Susėdom ir užsirūkėme: Jėzau, kiek žmonių Lietuvoje mirs taip ir nesužinoję, kad esama visai kitokio pasaulio... Daug esu matęs. Amerikoje aplaipiojau visus aukščiausius taškus, dukart buvau Laisvės statulos galvoje. Nykuma (tikėjausi, kad tos akys žiūrės į Dauntauną, o jos žiūri į vandenyną)... Bet tik Malaizijoje pirmą kartą suvokiau, kad toje pačioje žemėje gali būti visiškai kitokia realybė. Ten net delčia nusisukusi į kitą pusę.

Išmaišėte Lietuvą ir pusę pasaulio. Dirbate visą savaitę, plius šeštadienį ir sekmadienį. Jums ir jūsų šeimai patinka toks gyvenimo būdas?
Seniai esu pripratęs, kad dirbu tada, kai kiti linksminasi, ir ilsiuosi, kai kiti dirba. Ilgainiui atsiranda ratas žmonių, kurie irgi panašiai gyvena. Toks darbo režimas man priimtinas, nejaučiu jokio diskomforto. O šeima? Yra ribos, už kurių neįsileidžiu, ir dalykai, apie kuriuos nekalbu viešai. Tarp jų – šeima.

Mudu su Dalia susituokėme 1975 metų gruožio 31 dieną. Visi išvažiavo švęsti, o aš net nepersivilkęs – dirbti į Sporto rūmus, kur vyko Naujametinis vakaras. Kai grįžau namo, vyriausias pabrolys V.Grigolis sunkiai mane bepažino, ir aš jį supratau. Smagumo ir gerumo nuo to nesumažėjo... Visko buvo per tą gyvenimą. Bet mes jau atšventėme sidabrines vestuves, šiemet sukaks trisdešimt metų, kai esame vedę. Turime du fantastiškus vaikus ir anūką, viskas gerai... Šeima mane matydavo dažniau, nei gali atrodyti. Anais laikais būdavo tokių estradinių ansamblių, kurie trims mėnesiams išvažiuodavo į Tolimuosius Rytus ar Aziją. Aš apsiribojau Lietuva. O čia viskas pašonėje, gali skambinti ar parvažiuoti, jei kas dega.

Sakykim, sūnus Vytas dar besimokydamas vidurinėje (nūnai TV 5 kanalo informacinių technologijų skyriaus viršininkas) kartą užsimanė nusikirpti plaukus „bliūdu“. Iškart pamačiau, kad bus blogai, bet negi atkalbinėsi. Pats pasisiūliau nuvaryti (turiu gerą mašinėlę barzdai), nuskutau iki mėlynumo. Kitą dieną nuėjo į mokyklą ir suprato, kad idėja buvo prasta. Arba Eglė užsimanė „linarų“, kelnių, kur klynas tarp kelių. Prašom. Nuėjo į mokyklą, pabuvo ir padėjo į spintą. Beprasmiška atkalbinėti, jie turi savas madas. Dėl tokių smulkmenų niekada nesuku galvos. Bet jei ištinka didelė bėda, stengiuosi padėti. Žmona reaguoja emocionaliai, kartais taip ir reikia. Mano reakcija būna racionalesnė, palaukiu, kol viskas aprimsta. Aiškinamojo darbo imuosi, kai vaikas ima suprasti, ką jam šneku, nebeužsisklendžia. Kaip sakoma: niekada neaiškink girtam, kad daugiau nebegertų, palauk, kol išblaivės, tada ir kalbėk.

Ką pasakytumėte apie savo gyvenimą? Viskas taip ir turėjo būti?
Visa laiką sakau (ir kiekvienas turbūt sutiktų), kad gyvenimas – atsitiktinumų vėrinukas. Jeigu tu būtum penkiomis minutėmis anksčiau išėjęs ar pavėlavęs, gyvenimas galėjo pakrypti kitaip… Užpyksti ant viso pasaulio kokioms trims dienoms ir net net nepastebi, kiek galimybių per tą laiką praleidai. Bet jei sugebi priversti save atsiliepti į skambutį ar pasiūlymą, suvokti, kad tai svarbu, kad verta rizikos – vadinas vis dar esi grindiniu dardanti geležinė statinė, iš kurios varva medus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Aktualu

Teisingumo ministras: peilis prieš Alytaus pataisos namų prižiūrėtoją nebuvo panaudotas

24sek

Prakeiksmas namuose tęsiasi: „Žalgiris“ po pratęsimo krito prieš „Barcelona“

Sportas

Renesansas – olandai parbloškė pasaulio čempionę ir išmetė Vokietiją

Aktualu

Nevyriausybininkai: Seime slapčia gimė planas sumažinti paramą

Aktualu

Padovanoti filmui sukurtą laivą Vilniaus administracijos direktorius pasiūlė per anksti

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

24sek

Eurolyga: Maskvos CSKA Kauno „Žalgirį“ pasitiks nenugalėta

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Vardai

Kodėl kai kurios Holivudo žvaigždės nusprendė atsisakyti santuokos?

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Liubomiras Laucevičius

Vardai

Po skyrybų dramos Sigitas Martinavičius Balyje vedė Editą Rupeikaitę: nuotaka švenčia ne tik vestuves

15min tema Aktualu

Ir lietuviams aktualūs „Brexit“ scenarijai: mūsų diplomatų uraganas Londone nestebina

15min iš Ploješčio Interviu Sportas

Prieš dvikovą Rumunijoje E.Jankauskas: „Šiame lygyje reikia būti tvirtesniems“

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

Gyvenimas

Būdavo dienų, kai Kristina net nebijodavo mirti: žmonėms tai atrodo paprastas galvos skausmas

Deuce

Novakas Džokovičius Londone nenugalėtas – palaužė ir Mariną Čiličių

Aktualu

Vykstant kovai dėl „Brexit“ sutarties įtakingi ministrai išreiškė paramą Th.May

24sek

Karjeros vakaras, kuris „Žalgirio“ šokliui visai nerūpi: „Keista ir liūdna“

Naujienos

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Aktualu

Teisingumo ministras: peilis prieš Alytaus pataisos namų prižiūrėtoją nebuvo panaudotas

24sek

Prakeiksmas namuose tęsiasi: „Žalgiris“ po pratęsimo krito prieš „Barcelona“

Sportas

Renesansas – olandai parbloškė pasaulio čempionę ir išmetė Vokietiją

Aktualu

Nevyriausybininkai: Seime slapčia gimė planas sumažinti paramą

Aktualu

Padovanoti filmui sukurtą laivą Vilniaus administracijos direktorius pasiūlė per anksti

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

24sek

Eurolyga: Maskvos CSKA Kauno „Žalgirį“ pasitiks nenugalėta

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Vardai

Kodėl kai kurios Holivudo žvaigždės nusprendė atsisakyti santuokos?

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Liubomiras Laucevičius

Vardai

Po skyrybų dramos Sigitas Martinavičius Balyje vedė Editą Rupeikaitę: nuotaka švenčia ne tik vestuves

15min tema Aktualu

Ir lietuviams aktualūs „Brexit“ scenarijai: mūsų diplomatų uraganas Londone nestebina

15min iš Ploješčio Interviu Sportas

Prieš dvikovą Rumunijoje E.Jankauskas: „Šiame lygyje reikia būti tvirtesniems“

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

Gyvenimas

Būdavo dienų, kai Kristina net nebijodavo mirti: žmonėms tai atrodo paprastas galvos skausmas

Deuce

Novakas Džokovičius Londone nenugalėtas – palaužė ir Mariną Čiličių

Aktualu

Vykstant kovai dėl „Brexit“ sutarties įtakingi ministrai išreiškė paramą Th.May

24sek

Karjeros vakaras, kuris „Žalgirio“ šokliui visai nerūpi: „Keista ir liūdna“

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką