Dabar populiaru
Publikuota: 2009 birželio 10d. 12:17

Indros Marcinkevičienės temperamento pėdsakai interjere

Foto naujienai: Indros Marcinkevičienės temperamento pėdsakai interjere
zmones24.lt / Foto naujienai: Indros Marcinkevičienės temperamento pėdsakai interjere

Indra Marcinkevičienė interjero dizaino ėmėsi tarsi netyčia. Prieš trejus metus su didžiausiu įkvėpimu minimalistiniu stiliumi ir ekspresyvių spalvų detalėmis dekoravo savo namą Pavilnyje.

Indra Marcinkevičienė interjero dizaino ėmėsi tarsi netyčia. Prieš trejus metus su didžiausiu įkvėpimu minimalistiniu stiliumi ir ekspresyvių spalvų detalėmis dekoravo savo namą Pavilnyje. O šiandien ji pakvietė į Kauną - čia įrengtas butas stikliniame, diskusijų sukėlusiame daugiaaukštyje, Kauno senamiestyje (šalia Muzikinio teatro), taikliai atspindi temperamentingą Indros charakterį.


Garbanė iš Vokiečių gatvės  


Ji teisėtai ir pagrįstai gali vadintis tikra vilniete. Šiandien gėrimės senoviniais aukštų lubų butais su židiniais, o Indrai vaikystėje tai buvo kasdiena. Ją supo čerpių stogai, arkiniai langai, Liuteronų evangelikų bažnyčios šventorius, restauratorių dirbtuvės, iš jų sklindantys aukso ir antikvarinių paveikslų kvapai. Dekoruotoja lyg sceną iš siaubo filmo prisimena epizodą, kaip jie, kieme lakstantys vaikai, pasičiupo marmurinę skulptūros ranką ir ją tampydami vieni kitus gąsdino. Pasirodo, tai buvo istoriškai ir kultūriškai itin brangaus šedevro detalė. Vėliau restauratoriaus amatas Indrai taps neblogai pažįstamas - baigusi vidurinę, ji net porą metų talkino šios preciziškos profesijos žmonėms.


Nors augo šešiese, o po ankstyvos Indros mamos mirties tėtis vedė moterį su vaiku ir dar susilaukė sūnaus, per tris aukštus įrengtas būstas teikė didelės erdvės pojūtį. „Tokios prabangos, kad kiekvienas vaikas turėtų po kambarį, nebuvo: gyvenau kartu su seserimi ir aplink lovą turėjau savitą mikropasaulį. Megzti ir kurti lėles tapo didžiausiu hobiu, o Kaziuko mugė būdavo vienintelė šventė metuose, kai galėdavau realizuoti savo idėjas ir užsidirbdavau vieną kitą rublį. Beje, margaspalviais mezginiais ir ugniniais plaukais buvau bene labiausiai atpažįstama Senamiesčio mergina. Ir megzdavau ne kaip visos - taip, kad nereikėtų simetriškai atkartoti drabužio dalies, nes kas gali būti nuobodžiau už kartojamą veiksmą? Taigi visi mano megztukai atrodė „be ryšio". O spalvų poreikis, jų derinimas susiformavo labai anksti, matyt, veikiamas abiejų tėvų - Statybos ir restauravimo tresto vyriausiojo inžinieriaus bei choro dirigentės ir muzikologės - grožio supratimo. Tad manantiems, kad šis mano pojūtis atsivėrė kur kas vėliau, jau gyvenant su dailininku Vilmantu Marcinkevičiumi, turėčiau paprieštarauti. Žinoma, Vilmanto įtaka taip pat labai stipri ir neišmatuojama - juk kas, jei ne jis, subtiliai prislopintų mano ryškias idėjas, suteiktų joms plazdėjimo. Prisimindama mamą, ir po šiai dienai negaliu atsistebėti, kaip ji sugebėjo savo menišką prigimtį (vėlyvais vakarais užsidarydavo darbo kabinete tarp natų ir rašydavo straipsnius) derinti su be galo sunkia sovietinės buities našta. Laimei, mūsų šeimoje gyveno ir nuoširdžiai mums talkino teta, tėčio sesuo. Taigi namai, kaip jau įsivaizduojate, buvo tikras skruzdėlynas, kuriame dalijimosi viskuo jausmas - aukščiau už kitas vertybes."


Aristokratijos slenkstis 


Interjero dizainerė - viena iš tų retų moterų, kurios apie pirmąją santuoką kalba šviesiai, pagarbiai ir kurios apskritai drįsta apie tai viešai prisiminti. Ko jau stebėtis, kad, švęsdama savo keturiasdešimtąjį gimtadienį, tarp brangiausių svečių Indra pasitiko ir buvusią anytą Aušrą Petrauskaitę, didžiojo Lietuvos tenoro Kipro Petrausko dukrą. Šią moterį ji iki šiol vadina geriausia savo drauge. „Kai ištekėjau už Jorio, Aušros sūnaus, jaučiausi tarsi patekusi į kitą pasaulį. Namie viešpatavo ne dirbtinės, o tikros aristokratiškos tradicijos, gėrėjausi ne tik antikvarine aplinka, senoviniais indais, bet ir subtiliais žmonių (Jorio tėtis - prieš dešimtmetį šį pasaulį palikęs skulptorius Šarūnas Šimulynas) santykiais. Nors su pirmuoju vyru gyventi nebuvo lemta, tačiau per šešerius mūsų santuokos metus pastebėjau, kad tarp šių sienų materialinės vertybės niekada nebūdavo sureikšminamos ir neužgoždavo bendravimo. Paradoksaliausia tai, kad net po skyrybų santykiai su buvusia anyta ir jos jaunėliu Kipru netapo šaltesni. Palikdama jų namus, nepatyriau „dalijimosi kėdėmis ar šaukštais" kartėlio - visi išlikome orūs ir pagarbūs. Kaip atėjau su savo drabužių maišeliu, taip ir išėjau. Tiesa, iš Aušros, kaip šilumos ir draugiškumo ženklą, gavau keletą labai subtilių dovanų, o - nepatikėsite - kai tekėjau už Vilmanto, vestuvių proga Aušra man įteikė tarpukario laikų pasidabruotą vaisių vazą. Tiesa, ir Aušra, ir jos tėvas Kipras Petrauskas joje buvo įpratę laikyti laiškus. Tokiu anytos gestu buvau maloniai nustebinta: mano rankose atsidūrė ta pati vaza, kuria jų namuose žavėjausi..."


Namai su Vilmantu


„Nekalbėsiu skambiais žodžiais, tačiau kai sutikau Indrą, pajutau, kad tarp mūsų yra labai stiprus ryšys", - tokia fraze svečių akivaizdoje jubiliejaus proga savo žmoną pasveikino dailininkas Vilmantas Marcinkevičius. Dovanodamas jai subtilų, deimančiukais nusagstytą, vintage stiliaus žiedą, kurtą garsaus lietuvių kilmės Niujorko juvelyro Alekso Šepkaus, Vilmantas išreiškė neišblėsusius savo jausmus. Kai prieš keturiolika metų susitiko skyrybas išgyvenusi moteris ir Dailės akademijos tapybos specialybės studentas, juodu įsikūrė viename apleistame bute netoli Vilnios. Ta pati erdvė tapo ir Vilmanto dailės studija. Pirmoji čia apsilankiusi viešnia - čigonė. Pasirodo, kieme - jų visas taboras. Užupio senbuvė pataikė į pačią šventę - Indros dukros iš pirmosios santuokos Gabrielės Elenos trejų metukų gimtadienį. Viešnia dairėsi degtinės, tačiau, išvydusi ant stalo garuojančius puodelius arbatos, suprato, kad tai ne tokie kaimynai, su kuriais vertėtų susidėti. Be to, aplinkui - jokių kilimų, jokio aukso, tik seni aplūžę baldeliai ir gausybė niekam nereikalingų Vilmanto tapytų paveikslų... „Buvom basi, nuogi, bet be galo laimingi. O paveikslai... Jie iki šiol man - kaip namų šerdis. Dekoruoti interjerą pradedu būtent nuo tapybos ar grafikos darbų. Taip elgiuosi ir su savo, ir su klientų namais. Jei žmogus neturi meno kūrinių, paprašau parodyti pačius brangiausius jo širdžiai daiktus. Tai galėtų būti ir krikšto drabužėliai, ir šeimyninės fotografijos, ir profesinio gyvenimo atributai (pavyzdžiui, puantai), ir iš kelionių parsivežti suvenyrai - viską, kas kelia prisiminimų ar išgyvenimų, galima paversti būsto puošmenomis."


Kai Vilmantui pradėjo labiau sektis, kai jo tapybos darbai darėsi vis populiaresni ir perkamesni ir kai šeima ten pat, Užupyje, įsigijo butą, Indra vis dažniau ėmė žvalgytis po antikvarines krautuvėles. Iki tol visi tenkinosi ir džiaugėsi studentišku gyvenimo būdu, neteikdami daiktams ir maistui ypatingos reikšmės. Tačiau pamažu estetinis reiklumas aplinkai augo, o gurmaniški pojūčiai įgavo rafinuotesnių pavidalų. „Prisimenu, dirbau vienoje Danijos firmoje, kurios vadovas Lietuvoje buvo britas ir su kuriuo teko po vienu stogu rengti ir biurą, ir gyvenamąją erdvę. Kai pradėjau rinkti jaukias dekoro detales, šefas labai stebėjosi, nes manė, kad tokiam mini viešbučio interjerui pakanka vien funkcionalumo. Vėliau jis įvertino mano kūrybines paieškas. Jaučiu, kad su savo „ryškiomis pagalvėlėmis", dar šimtu kitokių interjero elementų neretai savo vyrą erzinu, bet į jo pastabas šmaikščiai atsakau: „Ko tu nori - juk augau daugiavaikėje šeimoje, tad kartais iš tikrųjų prarandu saiko jausmą." Vilmantas linkęs gyventi asketiškiau. Tačiau tam, ką darau, sutuoktinis niekada nebuvo abejingas. Galų gale ne kas kitas, o jis pastūmėjo mane domėtis dekoravimu ir atskleidė tikrąjį pašaukimą. Iki šiol vis dvejodavau, ką šiame gyvenime turiu veikti, tad imdavausi čia vienos, čia kitos veiklos, tačiau taip ir nesijausdavau laiminga. Retas atvejis: pradėjusi puošti savo namus, įgijau specialybę. Tiesa, pažįstu vieną moterį, kuri gyvena tarp tuščių sienų, o energiją ir finansus investuoja į keliones. Ji jaučia didžiausią malonumą žemėlapyje pasižymėti dar vieną aplankytą vietovę. Toks asketizmas - ne mano stichija. Dievinu keliones, tačiau pamatyti nauji kraštai turi kitokį grįžtamąjį ryšį: svečiose šalyse pasisemiu įkvėpimo, idėjų, nuo kurių namie darosi tik jaukiau. Kaip rytais nuo Vilmanto į lovą atneštos kavos aromato..."


Draugams atvertos durys


Indros ir Vilmanto Marcinkevičių namas, projektuotas architekto Alvydo Šeiboko vaizdingame Pavilnyje, niekada nebuvo slepiamas nuo draugų, pažįstamų ar net nepažįstamų žmonių akių. Čia šeima tęsia tradiciją kuo dažniau bendrauti su bičiuliais. Čia beveik niekuomet netvyro tuščių namų jausmas, nes juose nuolat kas nors kruta: papusryčiavęs Vilmantas neria į savo studiją, papietavęs - vėl ten pat. Kartais būna dienų, kai dailininkas išvis iš namų neišeina. Sykį net prisipažino pavydįs tiems, kas rytais savo mylimajai gali ištarti: „Atia, jau lekiu į darbą..." Po pietų - vaikų šurmulys ir mielas chaosas. „Gabrielei Elenai greit sueis aštuoniolika, kelerius metus ji aktyviai lankė žirgų sportą, tad ir jos kambarys labai akivaizdžiai atspindi šį pomėgį. Galbūt norėčiau sterilesnio vyresnės dukros kambario vaizdo, tačiau puikiai suprantu, kad tai yra jos pasaulis ir bet koks pasikėsinimas jį suvienodinti būtų labai nedraugiškas." Indra prisimintų nebent periodus, kai jai norėjosi vengti vakarėlių, susitikimų su bičiuliais, - besilaukiant Teodoros Danielės, o vėliau - ir Martynos Marijos.


Kurdama naujo būsto interjerą Kaune, dekoruotoja taip pat nenutolo nuo ryškių „dėmių" estetikos. Menininkė šventai įsitikinusi, kad namų aplinka tiesiogiai ir labai stipriai veikia ir vaikų estetinį pasaulį. Interjerą papuošė ne tik keliais Vilmanto tapybos darbais (tarp jų - ir dailininko „arkliuku" tapęs „Judo pabučiavimas"), bet ir kitų menininkų - Dovilės Norkutės monotipijomis, Mariaus Jonučio medžio raižiniais, Vitalio Čepkausko skulptūrėle. Interjero meistrė teigia niekada nesiekianti, kad būstas virstų meno galerija, tad ne kiekvienas net ir jos mylimojo kūrinys rastų vietą jame. Dekoruotoja linkusi interjere derinti pačius kontrastingiausius atspalvius, pavyzdžiui, oranžinį su ciklameniniu. Menininkė nesigėdija ir savo „pravalų": sako, kad ciklameninės blizgančio aksomo užuolaidos, apšviestos saulės, tiesiog rėždavo akį, užgoždavo visa, kas namie buvo gražiausia, konkuruodavo su baltu stalu ir raudonu kilimu. „Tuomet neįvertinau esminio dalyko: aksomas šviesą sugeria visiškai kitaip nei šilkas. Tai palyginčiau su muzika: vienokią nuotaiką sukelia džiazas (jo įrašų ilgai leisti negalėčiau), kitokią išprovokuoja Carla Bruni, Andrius Mamontovas ar Jurga Šeduikytė. Pastarosios galėčiau klausytis ir klausytis - nepaisydama to, ar mano emocijos verda, ar tik rusena. O jei dar tokia muzika pasitinka ką tik grįžusią iš kelionės, iš malonumo namie ir numirti galima."  

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką