-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Inga Norkutė: brandi šviesiaplaukė su temperamentu

TV serialas „Moterys meluoja geriau“ įspūdingai šviesiaplaukei tapo takeliu į artimųjų ir kaimynų pripažinimą.
Foto naujienai: Inga Norkutė: brandi šviesiaplaukė su temperamentu
Žurnalo „Žmonės“ nuotrauka / zmones24.lt
„Pagaliau išsipildė mano svajonė.“ Kad tai išgirstų iš savo temperamentingos aukštaitės mamos, vienuolika metų teatre puikiai vaidinusi aktorė Inga Norkutė (35) turėjo padaryti tik vieną žygdarbį – pasirodyti televizoriaus ekrane. TV serialas „Moterys meluoja geriau“ įspūdingai šviesiaplaukei tapo takeliu į artimųjų ir kaimynų pripažinimą.

Inga Norkutė – viena ryškiausių Šiaulių dramos teatro artisčių. Čia sukūrė per trisdešimt vaidmenų, nemažai jų – pagrindiniai. Pati režisavo spektaklį vaikams „Kukučio kelionė“ ir sulaukė labai gerų recenzijų („paskui ėjau nosimi lubas brėždama“), o pernai tarptautiniame Baltijos šalių teatrų festivalyje buvo pripažinta geriausia aktore.
Ir kas iš to? Tėvai ir kaimynai ją deramai įvertino tik dabar, kai „Moterys meluoja geriau“ ėmė kas vakarą suktis televizijoje. Priekabiai remiu ją prie sienos: kitas žmogus jos vietoje niurzgėtų, laidytų giliamintiškas replikas apie nūdienos tuštybę, dūsautų, kad, užuot daug metų draskius save teatre, tereikėjo vieną sykį ekrane prancūziškai pasibučiuoti su Sigitu Račkiu – ir še tau, atėjo išsvajotasis populiarumas! Bet ji tik kikena. „Aišku, gal šiek tiek ir apmaudu, – tarsteli. – Draugas irgi juokauja: „Jei tavęs nėra laidoje „Dzin“, tavęs nėra visai.“ Tačiau kai pagalvoji, jei jau patekau į žmonių širdis, tai koks skirtumas, kuriais keliais? Svarbiausia, kad ten patekau!“

Filmavimą nutraukė vėjaraupiai
Sėdime jaukioje Ingos virtuvėje ir kremtame šokoladą: viena kita papildoma kalorija jos herojei tikrai nepakenks. Erdvų butą pačiame Šiaulių centre aktorė įsigijo dar prieš didįjį būsto kainų kilimą, todėl dabar gali didžiuotis esanti mergina su geru kraičiu. Pro langą matyti gimtasis teatras. Skubėti į repeticiją nereikia, nes ant Ingos smakro pūpso du simpatiški spuogeliai. Apie juos – atskira istorija.
„Fotografavausi pas Klaudijų serialo nuotraukoms, – tarška ji. – Truputėlį laužė kaulus, dar tie spuogai pradėjo kilti. Jėzau, galvoju, gripas. Pasiguodžiau Jurgai Jurkutei, nutarėme, kad kalti mano geriami vitaminai. Nebegersiu, pamaniau. Įveikiau fotosesiją padedama grimo ir „Photoshop“ programos, maniau, ką jau čia, praeis. Bet kur tau!“
Netrukus spuogelių ėmė daugėti tiesiog bežiūrint. Aktorė paskambino į privačią kliniką („be proto brangią!“), o tada, neslėpdama išgąsčio balse, puolė skambinti mamai: „Mam, ar aš vaikystėje sirgau vėjaraupiais?“ „Nesirgai, dukrel“, – išgirdo ir nebežinojo, verkti ar juoktis, kad sulaukus 35-erių staiga užpuolė vaikiška liga.
Tiek to vaikiškumo – vėjaraupiai Ingą paguldė dviem savaitėms, teko keisti spektaklių repertuarą, atšaukti filmavimus ir sandariai užšauti namų duris, kad negąsdintų žmonių. „Buvau panaši į Kriugerį“, – kvatoja ji. Bet, laimė, komplikacijos nepersekiojo, ir netrukus viskas vėl grįžo į savo vietas.

Nepabodusio veido aktorė
Stoti prieš kamerą Inga jau yra bandžiusi. Dar studijuodama filmavosi viename pirmųjų lietuviškų serialų „Kriminalinės istorijos“, bet prostitutės vaidmuo nebuvo nei didelis, nei svarus: „Už 80 litų honorarą nusirengiau ir sėdėjau pirtyje apsidangsčiusi vijokliais. Tada atrodė, kad darau tai dėl meno, o dabar atrodo juokinga.“
Į „meluojančių moterų“ gretas Ingą pakvietė serialo prodiuseris Rolandas Skaisgirys. Jam reikėjo išvaizdžios, brandžios, trisdešimtmetį perkopusios, nepabodusio veido moters. Pamatęs Ingą, iškart pareiškė: „Tiks.“ O ir ji nesispyriojo: „Tai ne Nikita Michalkovas, be abejo, meninė serialo vertė nėra didelė. Bet ką turime, tuo ir džiaugiamės.“ Suderėjusi atlyginimą („už jį nei buto, nei naujo automobilio nenusipirkčiau, bet vis dėlto“), praėjusią vasarą su drauge ir kolege Jūrate Budriūnaite pradėjo važinėti į filmavimus.
Ir kaip sekasi? „Teatre gaunu tekstą ir du mėnesius gludinu, mėsinėju, kuriu personažą. O čia viskas vyksta sparčiai: dublis, kamera ir einam, – pasakoja Medos vaidmenį atliekanti aktorė. – Jeigu reikia verkti – verkiu čia ir dabar. Reikia bučiuotis – bučiuojuosi, bet kiek tai reikalauja pastangų! Gyvenime tai kur kas paprasčiau nei prieš kameras... Račkys reikalauja meilės scenų, mes jį vos nulaikome. Su Dariumi Meškausku einame pietauti, aplinkiniai mus turbūt laiko tikrais vyru ir žmona. Atmosfera aikštelėje puiki. Prisipažinsiu, turėjau abejonių dėl Jurgos Jurkutės – viešpatie, galvojau, Mis Lietuva, bus fifa, su manimi turbūt nė nesikalbės... O ji – šilta kaip saulė. Kai sykį neturėjau aukštakulnių batų, pasiūlė man savuosius, įsivaizduoji?!“
Pastabas, kurių sulaukia iš serialo režisieriaus Raimundo Banionio, Inga labai vertina. „Visą gyvenimą prisiminsiu sceną ligoninėje, – prisiekinėja. – Sąmonės netekęs meilužis, mano vyrui girdint, sušnabžda mano vardą, ir aš turiu kažkaip reaguoti. Labai energingai perkreipiu veidą ir staiga išgirstu tragišką Banionio klyksmą: „Ką ji ten daro?..“ Štai jums teatro ir kino skirtumas: aš pripratusi emocijas parodyti ryškiai, antraip žiūrovas iš paskutinės balkono eilės nieko nematys. Bet čia televizija, čia nėra jokių balkonų. Todėl labai įstrigo Banionio pamokymas: „Prieš kamerą elkis taip, kaip gyvenime. Juk gyvenime taip nesivaipytum, ar ne?“

Studijos be įtakingų giminaičių
Inga užaugo Klaipėdoje. Tėvai svajojo, kad mergaitė įgytų rimtą, žmonišką profesiją – pavyzdžiui, virėjos. Tačiau jos lankyto vaikų teatro vadovė išprašė, kad dukrai leistų pamėginti tapti aktore.
Įnoringa sėkmė lydėjo ne iškart. Atvažiavusi į Vilnių ir neįstojusi į Teatro akademiją, mergina apsisuko ant kulno, bet į uostamiestį nebegrįžo – susirado Kultūros mokyklą ir pasirinko laisvalaikio pramogų organizavimo specialybę. Porą metų ją kamavo depresija, nesinorėjo lankyti teatro, vis atrodydavo, kad bet kurį vaidmenį atliktų geriau. Iš jaunatviško liūdesio studentę iškapanojo jai dėsčiusi Kristina Kazlauskaitė. „Ką tu čia veiki, vaikeli, – sykį subarė. – Eik ir stok į aktores!“
Antrąsyk į stojamuosius šviesiaplaukė atvažiavo tiesiai iš Klaipėdos, tai yra – tiesiai iš pliažo. „Atrodžiau kaip reikiant, – krizena. – Nuaugę peroksidiniai plaukai, ilgi nagai, guminės šlepetės, marškinėliai su mikimauzu, kažkokie šortai ir dar rankinukas. Kišu kojas po kėde ir nieko nemoku, bet jaučiuosi puikiai, netgi pliurpiu nesąmones, kad tikrai įstosiu, nes turiu įtakingų giminaičių, dar kažką... Komisija man leido pasakyti tik dvi eilėraščio eilutes. Ir kažkodėl priėmė. Paskui šviesaus atminimo kurso vadovės Dalios Tamulevičiūtės išdrįsau paklausti – kodėl? O ji tik nusijuokė: „Ai, pagalvojom, perdažysim.“
Akademijoje praleisti metai neperdažė Ingos plaukų, bet gerokai pakeitė sielą. Ji išgyveno visus skausmingus aktoriaus brandos etapus, įskaitant ir meilės kančias. „Oi! O ar daug čia reikia?.. Vieną dieną su bendrakursiu suvaidinai jausmingą etiudą, kitą jau, žiūrėk, vaikštai susikibusi už rankų, – aiškina savaime suprantamą dalyką. – Dabartiniai jauni aktoriai – visai kitokie. Jie nemoka rusų kalbos, vadinasi, neskaito geriausios pasaulyje literatūros. Bet jie moka save pateikti, prie vyno kalbasi apie automobilius, antrųjų pusių ieško brangiuose klubuose. O mes deklamuodavome Cvetajevą, dalijomės tais pačiais batais, prie degtinės kalbėdavomės apie meną ir draugaudavome tik tarpusavyje.“
Nagi, nagi? „Na, ir ką? Daugiausia bičiuliavausi su Dariumi Gumausku, dar su Daliumi Jančiausku, su juo dabar kartu dirbame ir nė dienos neištveriame vienas be kito, tik jau visai kita prasme. O didžiausia mano meilė buvo Dainius Gavenonis. Buvau dėl jo pametusi galvą. Šiandien esame tiesiog geri draugai ne tik su juo, bet ir su jo žmona Rasa Samuolyte“. Dar prieš gerą dešimtmetį ji apie tai būtų kalbėjusi kur kas skausmingiau: kai didžioji meilė sudužo, mergina susidėjo lagaminus ir spruko iš Vilniaus, nusprendusi mesti studijas. Laimė, bičiuliai sugrąžino. „Kažkas pakišo perskaityti novelę apie viešbutį, kur žmonės važiuoja numirti. Skaičiau ir galvojau, kad mirti dar nenoriu. Po trijų dienų grįžau į akademiją jau daug sveikesnė, o dabar su Dainiumi iš to tik pasijuokiame: ak, kokia tai buvo drama.“

Blondinės amplua sugriuvo
Klaipėdietė, pagyvenusi Vilniuje, dirbti į Šiaulius važiavo truputį suraukta nosyte. Pakviesti režisieriaus Rolando Atkočiūno, iš kurso į Šiaulių dramos teatrą išsirengė septyniese. Jiems nebuvo svarbu kur: svarbiausia – laikytis drauge. „Mane kvietė ir į Rusų dramos teatrą, ir į Kauną. Jūratę Budriūnaitę kvietė Rimas Tuminas. Bet neįsivaizdavome, kaip galėtume išsiskirti, atrodė, kad po vieną mus suvalgytų, – prisimena su šypsenėle. – Dėstytojai ragino – važiuokite, tai ir išvažiavome su mintimi, kad Šiauliuose padirbėsime… metus. Daugių daugiausia dvejus. O, žiūrėk, metai bėga, vaidmenys plaukia vienas po kito, ir dabar jau atrodo kvaili tie aktoriukai, kurie Vilniuje duonai užsidirba lakstydami baruose su padėklais, bet važiuoti į kitų miestų teatrus atsisako. Gyvenimas ir kitur gali būti gražus, pagaliau – juk Lietuva tokia maža.“
Pirmąjį savo vaidmenį – Klėjos „Juodojoje komedijoje“ – Inga sako gavusi už šviesius plaukus ir temperamentą. Šio spektaklio metu jai tenka nusirengti. „Galiu apsinuoginti, kai to reikalauja idėja, kai šis veiksmas slepia gilią prasmę. O kokia prasmė nusirengti komedijoje? – retoriškai klausia. – Tiesiog tokia jaunų artisčių dalia.“
Bet vėliau naivios blondinės amplua ėmė griūti. Ingai artimiausia pasirodė pagrindinė pjesės „Ritos mokslai“ herojė Rita – tokia pat smalsi ir trokštanti išsiveržti iš gyvenimo gniaužtų, kaip ji kadaise. Sigito Račkio, to paties, su kuriuo dabar televizijos seriale reikia prancūziškai bučiuotis, režisuotose „Trijose seseryse“ I. Norkutė suvaidino Iriną, už Helen vaidmenį „Luošyje iš Ainišmano salos“ buvo apdovanota savivaldybės premija, o pernai tapo Salomėja to paties pavadinimo spektaklyje, taip gerai įvertintame Baltijos teatrų festivalyje.
„Prisibijojau to vaidmens – juk jis šimtą kartų išvaidintas, apipintas prieštaringais vertinimais. Salomėja Nėris ir aš? Išoriškai labiau nepanašių žmonių turbūt nerastum, – šypsosi. – Ji buvo mažo ūgio, stamboka, be talijos, tamsiakasė. Kalbėjo su ryškiu kaunietišku akcentu, neištarė raidės „r“, morališkai buvo labai stipri. O aš?.. Pirmąsyk mane pamatęs spektaklio režisierius Albertas Vidžiūnas sutriko: „Gal jūs galėtumėte bent plaukus nusidažyti?“ Ir vėl kažkam užkliuvo mano plaukai! Ne, užsispyriau, nedažysiu. Ir buvo gerai. Juk ne išvaizda svarbiausia – kiekviena moteris yra truputį Salomėja.“

Trūksta tik kūdikio
Galimybių ištekėti dailiai šviesiaplaukei buvo pasitaikę ne kartą, bet iki šiol jomis nepasinaudojo. Prisipažįsta rimtai apie šeimą pradedanti galvoti tik dabar.
Įprotis nesidairyti meilės toli, atsiradęs dar studijuojant, išliko gajus. Kadangi Ingą dažniausiai supa aktoriai, natūralu, kad ir greta jos esantis vyras – aktorius.
Aurimas pasisiūlo nubėgti į parduotuvę. Kol jo nėra, mergaitiškai plepame apie buvusiuosius. „Ilgiausiai, net šešerius metus, gyvenau su vienu kolega, – leidžiasi į prisiminimus Inga. – Vyras su moterimi visuomet vienas kitam truputį meluoja. Meluoja jau per pirmą pasimatymą: dedasi esą ne tokie, kokie iš tiesų, mėgina perprasti ir prisitaikyti. Bet pas mus to melo atsirado per daug.“
Prieš trejus metus dirbti į Šiaulius atvažiavo keturi jauni Teatro akademijos absolventai. Tarp jų buvo ir Aurimas Žvinys – vilnietis, neišsigandęs mažesnio miesto teatro. Jam – 24-eri. „Taip, tarp mūsų dešimties metų skirtumas. Ir man pačiai tai kažkada atrodė baisu, nepriimtina, neįmanoma, – liejasi moteris. – Bet jis buvo atkaklus. Aurimas labai paprastai išsprendė skausmingų mano skyrybų reikalus: tiesiog atvažiavo ir įveikė Minotaurą. Kai žmonės stebisi, ką vilnietis aktorius veikia Šiauliuose, jis atsako labai paprastai: „Atvažiavau pasiimti Ingos.“
Pajuokaujame: ką gero atneša bėgantis laikas? Ogi tai, kad aplink mus vis daugėja jaunesnių vyrų. Taigi senmerge Inga savęs nevadina. Aurimo skatinama po ilgos pertraukos vėl ryžosi vairuoti automobilį, išmoko dirbti kompiuteriu ir ėmė gaminti velniškai skanius patiekalus iš žvėrienos, mat mylimasis – medžiotojas. Ir prasitaria, kad kažkas perbėga per širdį, kai ant rankų paima draugių kūdikius: „Jau norėtųsi tokio kukulio. Va, ko nepadariau per visus tuos metus, tai nepagimdžiau vaiko. Bet juk dar ne vakaras, ar ne? Dabar telieka purenti dirvą...“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius