Dainininkė Ingrida Paukštytė galėtų patvirtinti: nelaimė viena nevaikšto. Išsiskyrusią su vyru atlikėją prislėgė depresija. Tikėjosi, kad atsigauti ir užsidirbti naujo gyvenimo pradžiai pavyks Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tačiau ten laukė dar vienas išbandymas – avarija. Po jos Ingrida vos neliko neįgali... Vis dėlto istorija, panaši į intriguojantį romaną, turi laimingą pabaigą.
Netikėtas pasiūlymas
Šiemet jau antrąkart dalyvavai „Eurovizijos“ atrankoje. Kam tau apskritai reikėjo konkurso, kuris sulaukia tiek kritikos?
Pernai ėjau norėdama parodyti, kad yra ir kitokios muzikos, ne tik agresyvieji „Lordi“. O šiemet pagavo sportinis interesas: netikėtai pavyko įrašyti gerą dainą ir nusprendžiau pamėginti. Paraišką padaviau paskutinę dieną...
Prisipažink: turbūt trokšti populiarumo – jei nugalėtum, tave išgirstų milžiniška auditorija?
Galbūt aš keista, bet niekada nesvajojau apie didelę šlovę. Taip pat nemaniau, kad dainavimas gali būti darbas, už kurį dar ir pinigų moka. Man jis visada teikė didžiulį malonumą.
„Eurovizija“ – tai proga parodyti save. Beje, daugelis atlikėjų yra nematomi iki tam tikro laiko, pavyzdžiui, taip buvo Rositai Čivilytei, Rūtai Ščiogolevaitei... O paskui į juos atkreipia dėmesį, ir karjera prasideda.
Dabar jauni atlikėjai gali dalyvauti muzikiniuose realybės šou ir taip imti kilti, tačiau prieš porą dešimtmečių tokių projektų niekas nerengė. Daugelis dainuodavo kavinėse ar restoranuose...
Panašiai atsitiko ir man. Netyčia per radiją išgirdau interviu su dainininke Aldona Stasiulevičiūte, kuri kvietė atsiliepti jaunus talentus, norinčius parodyti, ką sugeba. Ėmiau ir paskambinau. Kai pateikiau savo kūrybos dainų, ji susidomėjo – pakvietė į naktinį klubą, kuriame dirbo. Jaučiausi labai laiminga!
Bet juk tuo metu buvai septyniolikos, kaip tėvai išleido į naktinį klubą dainuoti?
Esu labai užsispyrusi: kaip pasakau – taip ir bus. Kai Aldona pirmąkart nusivedė į klubą, jie šiek tiek baiminosi. Paprastai tėtis atveždavo mane ir laukdavo, kol atliksiu tas kelias dainas, tada parveždavo namo. Perėjus į kitą klubą, ritualas kartojosi – jis kantriai laukdavo programos pabaigos. Aišku, naktiniame klube būdavo visko: gaudavome šampano, gėlių, bet ir nuo banditų su Aldona esame tyliai sprukusios pro tarnybinį išėjimą... Tačiau tai nesumažino noro dainuoti.
Muzikanto duona ne visada lengva. Ar ketinai įgyti kokią nors rimtą specialybę?
Ne tik planavau – net studijavau vadybą bei užsienio kalbas. Ir dabar mokausi: Vilniaus pedagoginiame universitete kremtu psichologijos mokslus.
„Mums buvo ne pakeliui“
Esi išsiskyrusi. Psichologiją pasirinkai norėdama išsiaiškinti, kas ir kodėl nutiko?
Ne. Tai jau išsiaiškinau, o santuoką ir skyrybas priėmiau kaip pamoką. Psichologija man padeda geriau pažinti žmones.
Kur sutikai pirmąjį vyrą?
Susipažinome per mano pusbrolį – iš pirmo žvilgsnio susižavėjome vienas kitu. Po dviejų draugystės mėnesių nunešėme pareiškimus, net nespėję dorai pažinti vienas kito. Tačiau apie tai, kad galbūt paskubėjau tuoktis, mąstau dabar, o tada atrodė, jog teku iš didelės meilės.
Dar viena priežastis: mano jaunesnioji sesuo, su kuria esame lyg dvynės, kaip tik susiruošė tekėti. Galbūt pajutau savotišką pavydą: ji išteka, o aš – ne. Tvirtai nusprendžiau, kad turi įvykti ir mano vestuvės. Po metų pagimdžiau Patriciją.
Kada atsivėrė akys ir supratai, kad jis – ne tavo žmogus?
Labai greitai. Apsigyvenome kartu, ir prasidėjo trintis, priekaištai. Maža to, vyras mane labai įskaudino... O aš pagal horoskopą esu Avinas, iškart imu veikti – parašiau prašymą skirtis. Tačiau jausmai tą pačią akimirką juk niekur nedingo... Prabėgus kuriam laikui dar mėginome atgaivinti santuoką, vėl apsigyvenome drauge. Nieko neišėjo...
Kodėl nusprendei dar sykį pamėginti?
Vyras vėl ėmė rodyti dėmesį, žadėjo aukso kalnus. Ir dėl dukros sutikau – maniau, vaikui geriau augti su tėvu. Deja, netrukus įsitikinau: neverta bristi į tą pačią upę dukart. Abu buvome pernelyg užsispyrę, įsikibę į savo tiesas, nė vienas nenorėjome nusileisti. Be to, su vyru patekome į avariją – nuo smūgio išlėkiau pro priekinį stiklą. Labiausiai nukentėjo ne galva, o koja – visą susipjausčiau. Šis įvykis tapo galutiniu mūsų išsiskyrimu. Niekuo nekaltinu savo sutuoktinio – mums tiesiog buvo ne pakeliui.
Pelningas kontraktas
Drauge su kitais dabar žymiais atlikėjais esi dirbusi Jungtiniuose Arabų Emyratuose...
Taip, toje pačioje kompanijoje vyko ir Violeta Riaubiškytė, ir jos dabar jau buvęs vyras Robertas, ir dar keli garsūs muzikantai. Ten galėjome užsidirbti – Lietuvoje skurdome, o užsienyje mums mokėjo didelius pinigus.
Taupei ar leidai sau pasimėgauti geresniu gyvenimu?
Dirbdama Emyratuose ketinau atsidėti mašinai ar butui, bet nepavyko... Nemoku taupyti. Jei ir pasilieku pinigų, tuoj pat pasiimu, nes ko nors labai prireikia: papuošalo ar drabužio... Noriu gyventi dabar, o ne kaupti ir galvoti apie tolimą ateitį.
Dirbdama ten turbūt negalėjai atsiginti arabų dėmesio?
Jie visoms baltaodėms moterims žeria komplimentus. Po patikusio pasirodymo per padavėją atsiunčia kvepalų arba auksinį papuošalą. Pradžioje toks elgesys buvo neįprastas: atrodė, kad į mane žiūri kaip į lėlę, kurią gali nusipirkti. Bet kai sykį pamėginau grąžinti dovaną, vadybininkas įspėjo: „Geriau taip nedaryk. Tai įžeidimas klientui, kitą kartą jis gali nebeateiti.“ Ne aš viena dovanų gaudavau, todėl lioviausi prieštarauti.
Nejau neužsimezgė jokių simpatijų?
Nė į vieną klausytoją nežiūrėjau kaip į potencialų draugą. Man arabų vyrai apskritai negražūs...
Ištekėjusi vis tiek važiavai uždarbiauti. Ar vyras neprieštaravo?
Ne. Nors kai turėjau išvykti praėjus gal dviem savaitėms po vestuvių, nebuvo labai patenkintas. Bet pasiūlė pelningą kontraktą – negalėjau atsisakyti. Mūsų santuokai iširus irgi išvažiavau į JAE. Po skyrybų prastai jaučiausi, kankino depresija: nieko nenorėjau, maniau, esu sužlugdyta, niekam nereikalinga. Galų gale mama įkalbėjo vykti į Emyratus, kad pakeisčiau aplinką. Nenorėjau palikti dukros, bet įtikino, kad pasirūpins mergaite, o aš turiu atgauti jėgas.
Dar viena nelaimė
Ar mama buvo teisi? Svetimame krašte pasijutai geriau?
Deja, išvykusi neatsigavau, viskas atrodė tik dar blogiau. Beveik visus uždirbtus pinigus išleisdavau telefono sąskaitoms apmokėti – rūpėjo, kaip laikosi dukra. Graužiausi, kad palikau vaiką, o po dviejų savaičių patekau į avariją...
Dar vienas eismo įvykis? Kaip tai atsitiko?
Po repeticijos viešbutyje su muzikantais grįždavome į savo vilą. Dažniausiai – autobusiuku, bet tądien nusprendėme pasivaikščioti. Viskas įvyko staiga: eidama per perėją atsilikau nuo kitų ir net nepamačiau, iš kur atsirado automobilis. Smūgis, parkritau... Vairuotojas pasiūlė pagalbą, buvo mandagus ir rūpestingas. Tačiau vėliau, kai mėginau ieškoti teisybės, suvokiau, kad jų teisme kovoti už save labai sunku. Iškart po avarijos ligoninėje man pakišo dokumentą arabų kalba. Ištikta šoko pasirašiau jį, o paskui paaiškėjo: tai buvo raštas, kad jokių pretenzijų vairuotojui neturiu! Tačiau viešbučio, kuriame dirbau, vadybininkai pasirūpino, kad policijai papasakočiau, kaip viskas nutiko iš tikrųjų, ir tą dokumentą anuliuotų. Teismas pripažino vairuotoją kaltu. Mane ragino siekti kompensacijos, bet neturėjau jėgų kariauti.
Ar smarkiai nukentėjai?
Skilo dubens kaulas – kurį laiką visiškai negalėjau judinti kojų, nevaikščiojau.
Pranešei tėvams, kas atsitiko?
Ne. Ką jie būtų pakeitę? Prisipažinau tik parvažiavusi į Lietuvą.
Pasilikai Emyratuose? Kodėl neskubėjai grįžti namo?
Paleista iš ligoninės vėl dirbau – juk turėjau laikytis kontrakto! Be to, negalėjau grįžti tuščiomis, reikėjo pinigų. Į sceną mane įnešdavo su kėde, o kai baigdavau dainuoti, išnešdavo. Viešbučio darbuotojai kasdien vežiojo į ligoninę, kur man suleisdavo stiprių nuskausminamųjų – be jų nebūčiau ištvėrusi. Beje, tai buvo jau trečioji mano patirta avarija.
Meilė tarp Vilniaus ir Kauno
Ar ne per daug išgyvenimų trapiai moteriai?
Tas laikotarpis iš tiesų buvo lyg košmariškas sapnas. Atrodė, užgriuvo visos įmanomos bėdos: skyrybos, depresija, avarijos, vienatvė toli nuo namų... Bet atlaikius išbandymus prasidėjo šviesesni laikai.
Kas labiausiai padėjo atsigauti?
Kai ištiko tos nelaimės, svarsčiau, ką darau ne taip ir ką turėčiau pakeisti, kad jausčiausi laimingesnė. Pradėjau medituoti, eidavau į bažnyčią, melsdavausi. Išsikapsčiau iš savo bėdų, o tada ėmiau svajoti, kaip galėčiau padėti ir kitiems. Galbūt kada nors įsteigsiu psichologinės pagalbos kabinetą.
Be to, tavo gyvenime atsirado mylimas žmogus...
Po skyrybų ilgai buvau viena. Į vyrų pusę net pažiūrėti negalėjau! Ir dabar manau, kad neverta greitai pulti į kitą santuoką, – klaidas tik pakartosi. Turi praeiti laiko, kad rastum atsakymus, kodėl nutrūko ryšys. Kai jau atrodė, kad galiu būti su kuo nors, vis nesutikdavau tokio, kuris būtų draugas ir bendramintis. Paskui staiga aplankė meilė iš pirmo žvilgsnio. Nelabai tikėjau, jog tai įmanoma, bet dabar kasdien dėkoju Dievui, kad sutikau Marių. Mes drauge jau beveik ketveri metai.
Ir jausmai neblėsta?
Ne! Nemanau, kad gali išblėsti, jei sutinki sau skirtąjį. Tai buvo lemtingas atsitiktinumas. Apskritai su meile yra susiję didžiausi mano gyvenimo pokyčiai. Manau, reikėjo ir skyrybų, ir išbandymų, kad susiklostytų taip, kaip yra dabar.
Kaip judu susipažinote?
Pirmąsyk susitikome Kaune, kavinėje, kurioje dainavau. Per visą savo karjerą nė karto nesu davusi gerbėjui telefono numerio. O tą kartą Marius priėjo ir labai nedrąsiai paklausė, kur dar galėtų mane išgirsti. Atsakiau, kad ruošiuosi ilgesniam laikui išvykti į Palangą, o mintyse kartojau: paprašyk manęs telefono! Ir jis paprašė...
Kuo Marius tave taip sužavėjo?
Užteko jam prasižioti, ir jau žinojau: tai mano žmogus. Susipažinę beveik mėnesį bendravome tik telefonu – aš išvažiavau į pajūrį, jis gyveno Kaune. Sąskaitos buvo siaubingos: 600–1000 litų, nes kalbėdavomės kasdien po kelias valandas – kaip geriausi draugai, kurie susitiko po ilgų nesimatymo metų.
Kodėl nesusieidavote – juk atstumas nebuvo labai didelis?
Neketinau skubėti, norėjau pažinti jį artimiau, kad vėl neapsirikčiau...
Kaip Marius reagavo sužinojęs, kad augini dukrą?
Apie tai pasakiau pačioje pažinties pradžioje, bet jis nuramino: „Visada žinojau, kad pamilsiu moterį su vaiku.“ Patricija puikiai su juo sutaria.
Ką jis veikia?
Marius – kariškis, trejais metais už mane jaunesnis. Atrodytų, esame iš skirtingų pasaulių, tačiau svarbiausia – ne išorė, o vidus. Galiu drąsiai vadinti jį savo geriausiu draugu. Mes netgi nesibarame, nes viską išsiaiškiname, pažįstame vienas kitą kaip nuluptus.
Tai kodėl negyvenate kartu: jis – iki šiol Kaune, tu – Vilniuje?
Toks čigoniškas gyvenimas mums patinka: nenusibostame vienas kitam, pasiilgstame kits kito. Apie vestuves pasikalbame jau seniai, tik yra kliūtis: norėtume tuoktis bažnyčioje, bet Santuokos sakramentą esu priėmusi per pirmąsias vestuves. Parašiau prašymą, kad jas anuliuotų, jau dvejus metus laukiu atsakymo. Nuo to ir priklauso, kada bus mūsų su Mariumi vestuvės.
Ar apie antrą vaikelį nepagalvoji? Na, kad ir ne santuokoje...
Gimdyčiau nors ir dabar, bet Marius toks pareigingas, kad vaikelio nebus, kol nesame susituokę. Taip dažnai mūsų poroje būna: aš daug prisigalvoju, o jis nuleidžia mane ant žemės. Tačiau itin didelių planų ir nekuriu. Jau pasimokiau: geriau gyventi šia diena.
Netikėtas pasiūlymas
Šiemet jau antrąkart dalyvavai „Eurovizijos“ atrankoje. Kam tau apskritai reikėjo konkurso, kuris sulaukia tiek kritikos?
Pernai ėjau norėdama parodyti, kad yra ir kitokios muzikos, ne tik agresyvieji „Lordi“. O šiemet pagavo sportinis interesas: netikėtai pavyko įrašyti gerą dainą ir nusprendžiau pamėginti. Paraišką padaviau paskutinę dieną...
Prisipažink: turbūt trokšti populiarumo – jei nugalėtum, tave išgirstų milžiniška auditorija?
Galbūt aš keista, bet niekada nesvajojau apie didelę šlovę. Taip pat nemaniau, kad dainavimas gali būti darbas, už kurį dar ir pinigų moka. Man jis visada teikė didžiulį malonumą.
„Eurovizija“ – tai proga parodyti save. Beje, daugelis atlikėjų yra nematomi iki tam tikro laiko, pavyzdžiui, taip buvo Rositai Čivilytei, Rūtai Ščiogolevaitei... O paskui į juos atkreipia dėmesį, ir karjera prasideda.
Dabar jauni atlikėjai gali dalyvauti muzikiniuose realybės šou ir taip imti kilti, tačiau prieš porą dešimtmečių tokių projektų niekas nerengė. Daugelis dainuodavo kavinėse ar restoranuose...
Panašiai atsitiko ir man. Netyčia per radiją išgirdau interviu su dainininke Aldona Stasiulevičiūte, kuri kvietė atsiliepti jaunus talentus, norinčius parodyti, ką sugeba. Ėmiau ir paskambinau. Kai pateikiau savo kūrybos dainų, ji susidomėjo – pakvietė į naktinį klubą, kuriame dirbo. Jaučiausi labai laiminga!
Bet juk tuo metu buvai septyniolikos, kaip tėvai išleido į naktinį klubą dainuoti?
Esu labai užsispyrusi: kaip pasakau – taip ir bus. Kai Aldona pirmąkart nusivedė į klubą, jie šiek tiek baiminosi. Paprastai tėtis atveždavo mane ir laukdavo, kol atliksiu tas kelias dainas, tada parveždavo namo. Perėjus į kitą klubą, ritualas kartojosi – jis kantriai laukdavo programos pabaigos. Aišku, naktiniame klube būdavo visko: gaudavome šampano, gėlių, bet ir nuo banditų su Aldona esame tyliai sprukusios pro tarnybinį išėjimą... Tačiau tai nesumažino noro dainuoti.
Muzikanto duona ne visada lengva. Ar ketinai įgyti kokią nors rimtą specialybę?
Ne tik planavau – net studijavau vadybą bei užsienio kalbas. Ir dabar mokausi: Vilniaus pedagoginiame universitete kremtu psichologijos mokslus.
„Mums buvo ne pakeliui“
Esi išsiskyrusi. Psichologiją pasirinkai norėdama išsiaiškinti, kas ir kodėl nutiko?
Ne. Tai jau išsiaiškinau, o santuoką ir skyrybas priėmiau kaip pamoką. Psichologija man padeda geriau pažinti žmones.
Kur sutikai pirmąjį vyrą?
Susipažinome per mano pusbrolį – iš pirmo žvilgsnio susižavėjome vienas kitu. Po dviejų draugystės mėnesių nunešėme pareiškimus, net nespėję dorai pažinti vienas kito. Tačiau apie tai, kad galbūt paskubėjau tuoktis, mąstau dabar, o tada atrodė, jog teku iš didelės meilės.
Dar viena priežastis: mano jaunesnioji sesuo, su kuria esame lyg dvynės, kaip tik susiruošė tekėti. Galbūt pajutau savotišką pavydą: ji išteka, o aš – ne. Tvirtai nusprendžiau, kad turi įvykti ir mano vestuvės. Po metų pagimdžiau Patriciją.
Kada atsivėrė akys ir supratai, kad jis – ne tavo žmogus?
Labai greitai. Apsigyvenome kartu, ir prasidėjo trintis, priekaištai. Maža to, vyras mane labai įskaudino... O aš pagal horoskopą esu Avinas, iškart imu veikti – parašiau prašymą skirtis. Tačiau jausmai tą pačią akimirką juk niekur nedingo... Prabėgus kuriam laikui dar mėginome atgaivinti santuoką, vėl apsigyvenome drauge. Nieko neišėjo...
Kodėl nusprendei dar sykį pamėginti?
Vyras vėl ėmė rodyti dėmesį, žadėjo aukso kalnus. Ir dėl dukros sutikau – maniau, vaikui geriau augti su tėvu. Deja, netrukus įsitikinau: neverta bristi į tą pačią upę dukart. Abu buvome pernelyg užsispyrę, įsikibę į savo tiesas, nė vienas nenorėjome nusileisti. Be to, su vyru patekome į avariją – nuo smūgio išlėkiau pro priekinį stiklą. Labiausiai nukentėjo ne galva, o koja – visą susipjausčiau. Šis įvykis tapo galutiniu mūsų išsiskyrimu. Niekuo nekaltinu savo sutuoktinio – mums tiesiog buvo ne pakeliui.
Pelningas kontraktas
Drauge su kitais dabar žymiais atlikėjais esi dirbusi Jungtiniuose Arabų Emyratuose...
Taip, toje pačioje kompanijoje vyko ir Violeta Riaubiškytė, ir jos dabar jau buvęs vyras Robertas, ir dar keli garsūs muzikantai. Ten galėjome užsidirbti – Lietuvoje skurdome, o užsienyje mums mokėjo didelius pinigus.
Taupei ar leidai sau pasimėgauti geresniu gyvenimu?
Dirbdama Emyratuose ketinau atsidėti mašinai ar butui, bet nepavyko... Nemoku taupyti. Jei ir pasilieku pinigų, tuoj pat pasiimu, nes ko nors labai prireikia: papuošalo ar drabužio... Noriu gyventi dabar, o ne kaupti ir galvoti apie tolimą ateitį.
Dirbdama ten turbūt negalėjai atsiginti arabų dėmesio?
Jie visoms baltaodėms moterims žeria komplimentus. Po patikusio pasirodymo per padavėją atsiunčia kvepalų arba auksinį papuošalą. Pradžioje toks elgesys buvo neįprastas: atrodė, kad į mane žiūri kaip į lėlę, kurią gali nusipirkti. Bet kai sykį pamėginau grąžinti dovaną, vadybininkas įspėjo: „Geriau taip nedaryk. Tai įžeidimas klientui, kitą kartą jis gali nebeateiti.“ Ne aš viena dovanų gaudavau, todėl lioviausi prieštarauti.
Nejau neužsimezgė jokių simpatijų?
Nė į vieną klausytoją nežiūrėjau kaip į potencialų draugą. Man arabų vyrai apskritai negražūs...
Ištekėjusi vis tiek važiavai uždarbiauti. Ar vyras neprieštaravo?
Ne. Nors kai turėjau išvykti praėjus gal dviem savaitėms po vestuvių, nebuvo labai patenkintas. Bet pasiūlė pelningą kontraktą – negalėjau atsisakyti. Mūsų santuokai iširus irgi išvažiavau į JAE. Po skyrybų prastai jaučiausi, kankino depresija: nieko nenorėjau, maniau, esu sužlugdyta, niekam nereikalinga. Galų gale mama įkalbėjo vykti į Emyratus, kad pakeisčiau aplinką. Nenorėjau palikti dukros, bet įtikino, kad pasirūpins mergaite, o aš turiu atgauti jėgas.
Dar viena nelaimė
Ar mama buvo teisi? Svetimame krašte pasijutai geriau?
Deja, išvykusi neatsigavau, viskas atrodė tik dar blogiau. Beveik visus uždirbtus pinigus išleisdavau telefono sąskaitoms apmokėti – rūpėjo, kaip laikosi dukra. Graužiausi, kad palikau vaiką, o po dviejų savaičių patekau į avariją...
Dar vienas eismo įvykis? Kaip tai atsitiko?
Po repeticijos viešbutyje su muzikantais grįždavome į savo vilą. Dažniausiai – autobusiuku, bet tądien nusprendėme pasivaikščioti. Viskas įvyko staiga: eidama per perėją atsilikau nuo kitų ir net nepamačiau, iš kur atsirado automobilis. Smūgis, parkritau... Vairuotojas pasiūlė pagalbą, buvo mandagus ir rūpestingas. Tačiau vėliau, kai mėginau ieškoti teisybės, suvokiau, kad jų teisme kovoti už save labai sunku. Iškart po avarijos ligoninėje man pakišo dokumentą arabų kalba. Ištikta šoko pasirašiau jį, o paskui paaiškėjo: tai buvo raštas, kad jokių pretenzijų vairuotojui neturiu! Tačiau viešbučio, kuriame dirbau, vadybininkai pasirūpino, kad policijai papasakočiau, kaip viskas nutiko iš tikrųjų, ir tą dokumentą anuliuotų. Teismas pripažino vairuotoją kaltu. Mane ragino siekti kompensacijos, bet neturėjau jėgų kariauti.
Ar smarkiai nukentėjai?
Skilo dubens kaulas – kurį laiką visiškai negalėjau judinti kojų, nevaikščiojau.
Pranešei tėvams, kas atsitiko?
Ne. Ką jie būtų pakeitę? Prisipažinau tik parvažiavusi į Lietuvą.
Pasilikai Emyratuose? Kodėl neskubėjai grįžti namo?
Paleista iš ligoninės vėl dirbau – juk turėjau laikytis kontrakto! Be to, negalėjau grįžti tuščiomis, reikėjo pinigų. Į sceną mane įnešdavo su kėde, o kai baigdavau dainuoti, išnešdavo. Viešbučio darbuotojai kasdien vežiojo į ligoninę, kur man suleisdavo stiprių nuskausminamųjų – be jų nebūčiau ištvėrusi. Beje, tai buvo jau trečioji mano patirta avarija.
Meilė tarp Vilniaus ir Kauno
Ar ne per daug išgyvenimų trapiai moteriai?
Tas laikotarpis iš tiesų buvo lyg košmariškas sapnas. Atrodė, užgriuvo visos įmanomos bėdos: skyrybos, depresija, avarijos, vienatvė toli nuo namų... Bet atlaikius išbandymus prasidėjo šviesesni laikai.
Kas labiausiai padėjo atsigauti?
Kai ištiko tos nelaimės, svarsčiau, ką darau ne taip ir ką turėčiau pakeisti, kad jausčiausi laimingesnė. Pradėjau medituoti, eidavau į bažnyčią, melsdavausi. Išsikapsčiau iš savo bėdų, o tada ėmiau svajoti, kaip galėčiau padėti ir kitiems. Galbūt kada nors įsteigsiu psichologinės pagalbos kabinetą.
Be to, tavo gyvenime atsirado mylimas žmogus...
Po skyrybų ilgai buvau viena. Į vyrų pusę net pažiūrėti negalėjau! Ir dabar manau, kad neverta greitai pulti į kitą santuoką, – klaidas tik pakartosi. Turi praeiti laiko, kad rastum atsakymus, kodėl nutrūko ryšys. Kai jau atrodė, kad galiu būti su kuo nors, vis nesutikdavau tokio, kuris būtų draugas ir bendramintis. Paskui staiga aplankė meilė iš pirmo žvilgsnio. Nelabai tikėjau, jog tai įmanoma, bet dabar kasdien dėkoju Dievui, kad sutikau Marių. Mes drauge jau beveik ketveri metai.
Ir jausmai neblėsta?
Ne! Nemanau, kad gali išblėsti, jei sutinki sau skirtąjį. Tai buvo lemtingas atsitiktinumas. Apskritai su meile yra susiję didžiausi mano gyvenimo pokyčiai. Manau, reikėjo ir skyrybų, ir išbandymų, kad susiklostytų taip, kaip yra dabar.
Kaip judu susipažinote?
Pirmąsyk susitikome Kaune, kavinėje, kurioje dainavau. Per visą savo karjerą nė karto nesu davusi gerbėjui telefono numerio. O tą kartą Marius priėjo ir labai nedrąsiai paklausė, kur dar galėtų mane išgirsti. Atsakiau, kad ruošiuosi ilgesniam laikui išvykti į Palangą, o mintyse kartojau: paprašyk manęs telefono! Ir jis paprašė...
Kuo Marius tave taip sužavėjo?
Užteko jam prasižioti, ir jau žinojau: tai mano žmogus. Susipažinę beveik mėnesį bendravome tik telefonu – aš išvažiavau į pajūrį, jis gyveno Kaune. Sąskaitos buvo siaubingos: 600–1000 litų, nes kalbėdavomės kasdien po kelias valandas – kaip geriausi draugai, kurie susitiko po ilgų nesimatymo metų.
Kodėl nesusieidavote – juk atstumas nebuvo labai didelis?
Neketinau skubėti, norėjau pažinti jį artimiau, kad vėl neapsirikčiau...
Kaip Marius reagavo sužinojęs, kad augini dukrą?
Apie tai pasakiau pačioje pažinties pradžioje, bet jis nuramino: „Visada žinojau, kad pamilsiu moterį su vaiku.“ Patricija puikiai su juo sutaria.
Ką jis veikia?
Marius – kariškis, trejais metais už mane jaunesnis. Atrodytų, esame iš skirtingų pasaulių, tačiau svarbiausia – ne išorė, o vidus. Galiu drąsiai vadinti jį savo geriausiu draugu. Mes netgi nesibarame, nes viską išsiaiškiname, pažįstame vienas kitą kaip nuluptus.
Tai kodėl negyvenate kartu: jis – iki šiol Kaune, tu – Vilniuje?
Toks čigoniškas gyvenimas mums patinka: nenusibostame vienas kitam, pasiilgstame kits kito. Apie vestuves pasikalbame jau seniai, tik yra kliūtis: norėtume tuoktis bažnyčioje, bet Santuokos sakramentą esu priėmusi per pirmąsias vestuves. Parašiau prašymą, kad jas anuliuotų, jau dvejus metus laukiu atsakymo. Nuo to ir priklauso, kada bus mūsų su Mariumi vestuvės.
Ar apie antrą vaikelį nepagalvoji? Na, kad ir ne santuokoje...
Gimdyčiau nors ir dabar, bet Marius toks pareigingas, kad vaikelio nebus, kol nesame susituokę. Taip dažnai mūsų poroje būna: aš daug prisigalvoju, o jis nuleidžia mane ant žemės. Tačiau itin didelių planų ir nekuriu. Jau pasimokiau: geriau gyventi šia diena.
