Dabar populiaru
Publikuota: 2008 kovo 7d. 12:41

Johnas Irvingas: laimingi žmonės niekam neįdomūs

Foto naujienai: Johnas Irvingas: laimingi žmonės niekam neįdomūs
zmones24.lt / Žurnalo „Žmonės“ nuotrauka

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo viena ryškiausių šiuolaikinės literatūros žvaigždžių – daugybės literatūros premijų laureatas amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo viena ryškiausių šiuolaikinės literatūros žvaigždžių – daugybės literatūros premijų laureatas amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas (65). Pristatęs naujausią ir autobiografiškiausią savo romaną „Kol tave rasiu“, buvęs imtynininkas atskleidė kūrybos paslaptį, kodėl apie skaudžiausius vaikystės prisiminimus prabilo tik įžengęs į septintąją dešimtį.

Nedidelio ūgio skvarbių akių vyras sveikindamasis tvirtai paspaudžia ranką. Atidžiai išklausęs klausimus, į juos atsako taip išsamiai, tarsi visą naktį apie tai būtų galvojęs. Kalba aiškiai ir lėtai, žodžius palydi gestais – pasijunti taip, tarsi skaitytum vieną iš ilgų jo romanų. Nors atrodo rimtas, net piktas, netikėtai pajuokauja, o tada šypsosi ne vien lūpomis, bet ir akimis.
Kritikai jį vadina inteligentiškiausiu ir geriausią humoro jausmą turinčiu romanų kūrėju, savo žavesį puikai sugebėjusiu perteikti vienuolikoje iki šiol parašytų knygų. Pagal kai kurias jau pastatyti kino filmai, o pats autorius už juostos „Sidro namų taisyklės“ scenarijų net buvo apdovanotas „Oskaro“ statulėle.
Su antrąja žmona, savo vadybininke Janet Turnbull, ir jauniausiu sūnumi Everettu (16) rašytojas gyvena Vermonte (JAV) arba Kanadoje ir tvirtina, kad iš namų išjuda tik prispyrus rimtam reikalui ar kai romano siužetas reikalauja ypatingų tyrimų – tarkime, viską išsiaiškinti apie tatuiruočių pasaulį, iki smulkmenų sužinoti, kaip gyvena Amsterdamo prostitutės arba kaip veikia seniausi pasaulio vargonai.

Esate kviečiamas į daugybę jūsų knygas leidžiančių šalių. Kodėl pasirinkote Lietuvą?
Prieš aštuoniolika mėnesių buvau Lenkijoje ir supratau, kad daug įdomiau ir prasmingiau lankytis šalyse, kuriose dar nebuvau, nei skristi ten, kur viešėjau ne kartą. Gyvenu JAV Šiaurės Rytuose ir jaučiu ypatingą susidomėjimą Šiaurės Rytų Europa. Žmonės, žinoma, visur skirtingi, kita vertus, regionuose, kur šalta ir keičiasi metų laikai, įsikūrę panašaus tipo gyventojai, jie man daug artimesni už gyvenančius Italijoje ar Ispanijoje. Pietiečių būtis dėl klimato gerokai lengvesnė, jie mažiau kenčia.
Kai išvykstu į tokią kelionę kaip ši, kai visą dieną dirbu, turistauti laiko nebelieka. Galbūt su vertėja nueisime iki Vilniaus universiteto, nes jis netoli viešbučio, bet daugiau nieko kursuojant tarp knygų mugės ir viešbučio pamatyti man tikriausiai nepavyks. Tik pabendrausiu su daugybe žmonių, o iš jų apie šalį sužinai daugiau, nei apžiūrinėdamas muziejus ar meno galerijas.
Kodėl autobiografiškiausią personažą sukūrėte tik išleidęs dešimt romanų?
Aš neskubu nei gyventi, nei rašyti. Man reikia laiko, kad apmąstyčiau įvykius, kad viskas susidėliotų į savo vietas. Manau, dauguma rašytojų iš pradžių rašo autobiografines knygas, o tik paskui leidžia pasireikšti vaizduotei. Jie aprašo savo vaikystę dar nebaigę trečiosios dešimties. Pasakoja apie sunkią paauglystę, nuo jos tepraėjus vos penkeriems metams. Knyga, labiausiai atspindinti mano paties vaikystę, jaunystę ir jauno vyro gyvenimo metus, neatsitiktinai pasirodė tik dabar, kai jau įpusėjau septintąją dešimtį. Rašydamas jos puslapiuose galėjau gerokai pakoreguoti ir savo gyvenimą – pagerinti ar pabloginti priklausomai nuo to, kas, mano nuomone, būtų geriau. Galėjau į viską pažvelgti tarsi iš šalies, improvizuoti. Pagrindinį herojų paverčiau aktoriumi, o ne rašytoju, jo motina tapo tatuiruotoja, patėvį pakeitė lesbietė draugė, tėtis tapo vargonininku, o Džeką tvirkinusi moteris – pabaisa, jau spėjusia tvirkinti ir savo pačios sūnų. Iš tikrųjų mano motina buvo daug geresnė, moteris, su kuria mylėjausi dar nežinodamas, ką tai reiškia, buvo jauna ir man labai patiko. Ir tėvo, priešingai nei romano herojus, aš niekada nesutikau – jau baigdamas rašyti šį romaną sužinojau, kad jis prieš penkerius metus mirė. Tiesiog, kai esi per arti savo gyvenimo, negali gerai jo įvertinti, juo improvizuoti. Patys silpniausi mano skaityti, emociškai nebrandūs kūriniai yra tie, kuriuose per daug atvirai dėstomi biografijos faktai. Manau, romanui tik į naudą išėjo ir tai, kad aš jį iš pasakojimo pirmuoju asmeniu perrašiau trečiuoju.
Bet ar gali rašytojas sukurti labai gerą romaną, kai nekalba apie tai, kas jam aktualu, ką skauda?
Nemanau, kad šiuo klausimu galima daryti kokius nors apibendrinimus ir teigti, jog geresnis tas romanas, kuriame labai jaučiama paties autoriaus patirtis, ar geresnis tas, kuriame rašytojo visai nesijaučia. Romano rašymą vertinu kaip žaidimą – turi sudominti skaitytoją, išlaikyti jo dėmesį. Jeigu rašai ilgas knygas, o aš tą ir darau, turi kurti taip, kad skaitytojui būtų svarbi pabaiga. Kitaip jis iki jos nenusigaus. Taip mąstau tikriausiai todėl, kad pirmoji mano meilė buvo teatras ir būdamas vaikas aš save, kaip ir romano „Kol tave rasiu“ herojus Džekas Bernsas, įsivaizduodavau aktoriumi. Mano senelis vaidino teatre, dar būdamas mažas mačiau visus jo spektaklius ir, galima sakyti, užaugau užkulisiuose. Kol pradėjau skaityti romanus ir panorau tapti rašytoju. Mokydamasis mokykloje ir studijuodamas universitete vaidinau daugybėje spektaklių. Bet tik pradėjęs rašyti supratau, kad kurdamas romaną visais herojais gali būti vienu metu, o aktorius privalo pasirinkti vieną.
Knygą rašote ne vienus metus. Ją baigus herojai nesisapnuoja naktimis?
Aš tiek kartų perrašau savo knygas. Kuo jos ilgesnės, tuo sudėtingesnė istorija, tuo daugiau jas tvarkau, – kad baigęs su herojais jau būnu tarsi ir atsisveikinęs. Tarkime, su romano „Kol tave rasiu“ veikėjais gyvenau septynerius metus. Tai gerokai ilgiau, nei trunka kai kurios santuokos! Todėl baigęs darbą tikrai nebenorėjau matyti šios knygos herojų.
Vis dar nesinaudojate kompiuteriu?
Jį turiu, bet tik tam, kad galėčiau rašyti laiškus savo sūnums iš pirmosios santuokos Colinui (42) ir Brendanui (37), nes jie su manimi nori bendrauti būtent tokiu būdu. Tačiau kompiuteris yra kitame darbo kambario kampe, ant kito stalo, kad rašant manęs neblaškytų. Niekas, išskyrus vaikus, neturi mano elektroninio pašto adreso. Tačiau visi žino, kaip pasiekti mano asistentę Emily, kuri turi kompiuterį. Ji man ir pasako, kas, ką parašė – kai pusryčiaudamas Emily klausiu, kaip miegojo, ši net nepakelia nuo jo akių. Todėl puikiai suprantu, kad jei neturėčiau asistentės, man neliktų laiko rašyti.
Ar turite kokių kūrybinių ritualų?
Kai gimė pirmas sūnus, buvau dar labai jaunas, mokiausi universitete. Dabar jauniausiam mano sūnui šešiolika. Turiu keturis anūkus. Nuo tada, kai pradėjau rašyti romanus, iki dabar su manimi gyvena bent vienas iš mano vaikų ir nuolatos į namus atsiveda draugų. Niekada savo biure neturėjau durų. Todėl vaikai žinodavo, kad nedarau nieko slapto, kad jie bet kada gali pas mane užeiti. Man nereikia specialių aplinkybių, nereikia tylos. Kai esu vienas, leidžiu į savo biurą ateiti bent šuniui Dikensui.
Daug rašote apie vaikystę, apie nelaimingus, mirusius vaikus, savo atžalų besiilginčius tėvus. Kodėl?
Anksti tapau tėvu, todėl nuolat būdami šalia vaikai priverčia dėl jų nerimauti. Susilaukęs atžalų prarandi ramybę – nors ir kokio amžiaus jos būtų. Turėjau draugų, kurie neteko vaikų, ir puikiai žinau, kad ši trauma lieka visam gyvenimui, jos išsigydyti neįmanoma. Todėl mano romanuose tiek daug rašoma apie prarastas atžalas arba baimę jų netekti.
Be to, puikiai suprantu, kad tai, kokiais mes tapsime suaugę, labai priklauso nuo mūsų vaikystės. Manau, kurti pradėjau ir dėl to, kas kadaise nutiko man pačiam – paslaptys, kurios gaubė mano tėvo gyvenimą, žadino vaizduotę, seksas tada, kai dar buvau per jaunas juo užsiimti. Visi šie nežinomi dalykai, šios paslaptys buvo puikūs degalai mano vaizduotei. Rūpestingu ir geru tėvu tikriausiai tapau todėl, kad nenorėjau, jog mano vaikams tektų išgyventi tokią vaikystę kaip man. Todėl šie dalykai mane jaudina ir kaip rašytoją.
Kai vyresnieji vaikai buvo maži, dar rungtyniavau kaip imtynininkas, todėl nemažą gyvenimo dalį jie praleido sporto salėse. Abu vyresnieji tapo imtynininkais. Kai pasiraukiau iš aktyvaus sporto, juos treniravau. Dabar taip aktyviai nebesportuoju, todėl jauniausias sūnus imtynėmis nesidomi. Jis, kaip ir aš, svajoja tapti aktoriumi, mokosi specializuotoje mokykloje. Su visais vaikais elgiausi tarsi ir vienodai – su kiekvienu praleidau ganėtinai daug laiko, gal ir dėl to daug rašau apie vaikystę. Kai turi vaikų, visą gyvenimą išlieki susijęs ir su jų pasauliu. Manau, praėjus vaikystei daugumos žmonių, kurie nevaikšto į teatrus ir neskaito knygų, vaizduotė miršta, bet turint vaikų tai negresia.
Jūs daug rašote ir apie seksą...
Jis yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Ypač kai įsiverži į jį per anksti, kai dar nežinai, kas tai yra ir kai dar neturėtum juo užsiimti. Be to, kadangi manau, jog esu publikos linksmintojas, o knyga – teatras, siekiantis iki pat spektaklio pabaigos išlaikyti jos dėmesį, svarbu būti provokatoriumi, išjudinti visuomenę. Ypač tokią kaip Amerikos, kuri sekso klausimais yra labai atsilikusi, puritoniška. Galbūt jei gyvenčiau kitoje šalyje, taip dažnai šio mygtuko nespaudinėčiau. Tačiau dabar žinau, kad mano knygos daug ką piktina. Tai ir yra ta visuomenės dalis, kurią noriu piktinti. Kaip kūrėjas. Taip pat manau, kad nereikia bijoti įgyti priešų. Jei žmonėms nepatinka tai, ką darai, privalai tai daryti su dar didesniu įkarščiu. Regis, Jeanas Cocteau yra pasakęs: „Atkreipk dėmesį į tai, kas kritikams nepatinka. Ir daryk dar smarkiau, nes tikriausia tai ir yra originaliausia tavo kūrybos dalis.“ Rašytojo atsakomybė yra pamaloninti draugus ir supykdyti priešus. Negali būti visiems vienodai geras. Būtent to ir trūksta visų šalių politikams – jie nori apsimesti absoliučiai visų draugais. Normalus žmogus turi žinoti, kas yra jo draugai ir kas – priešai, bei nubrėžti tarp jų griežtą ribą.
Realiame gyvenime esate piktas žmogus?
Nebe toks piktas, koks buvau 25-erių ar 35-erių. Dar piktesnis tikriausiai buvau paauglystėje. Galbūt tie, su kuriais susipažįstu dabar, gali pagalvoti, kad esu piktas, bet tie, kurie mane pažįsta iš seniau, yra įsitikinę, jog esu visai atsipalaidavęs. Galbūt jūs teisi, mano piktumas susijęs su tuo, kad buvau imtynininkas. Imtynės man buvo labai svarbios, kai buvau paauglys ar net bebaigiantis trečiąją dešimtį vyras, nes tai buvo tarsi mano piktumo iškrova. Dariau tai ne vienus metus – nuo keturiolikos iki 34-erių. Tada dar trylika metų treniravau vyresniuosius savo sūnus. Gyvenau aktyvų imtynininko gyvenimą. Kai sustojau, maniau, man to trūks. Bet klydau. Iki šiol tame pasaulyje turiu daug draugų – kitaip ir negali būti, juk jam priklausiau net iki 47 metų. Galiu pasakyti, kad dauguma mano imtynininkų draugų nėra perskaitę nė vienos mano knygos.
Nepikta?
Ne, nes aš ir nesitikiu, kad imtynininkai skaitys knygas. Negaliu pasakyti, kad jie visai nesidomi literatūra, tačiau dažniausiai žmonės jaučia ypatingą aistrą vienai sporto ar meno sričiai. Tik aš, kitaip nei dauguma, visada gyvenau tarsi dvilypį gyvenimą: vienoje pusėje buvo meno, teatro, kino ir knygų pasaulis (retas iš jam priklausančių mano draugų domėjosi sportu, dauguma jų niekada nematė manęs imantis ir tarsi laukė, kada aš iš to „išaugsiu“), kitoje – imtynės ir su jomis susiję žmonės. Buvo laikai, kai bandžiau juos visus suvesti draugėn – kartu pietauti, eiti į kiną ar linksmintis vakarėlyje. Tačiau jokių rezultatų tokie bandymai nedavė. Tada supratau, kad žmonės nebūtinai privalo priimti viską, kuo tu gyveni – kiekvienas turime savo gyvenimą. Tą patį galėčiau pasakyti ir stebėdamas savo sūnus – visi jie puikiai sutaria, tačiau du vyresnieji yra imtynininkai, o jaunėlio tai visai nedomina. Dažnai juokiuosi, kad reikia turėti ne vieną, o daugiau vaikų, nes turėdamas vieną imsi manyti, kad visi vaikai vienodi, o kai turi daugiau, supranti, jog to paties tėvo ir motinos atžalos gali būti labai skirtingos.
Jūsų herojus Džekas Bernsas mokomas įsivaizduoti, kad vaidina vienam konkrečiam žiūrovui. Ar įsivaizduojate konkretų savo knygų skaitytoją?
Kai buvau jaunas, per imtynes įsivaizduodavau, kad iš salės mane stebi tėvas. Vieną dieną man pasakė, kad jis ateidavo pažiūrėti. Tačiau niekas tiksliai nežino, ar taip buvo iš tikrųjų. Taip pat vargu ar galėjau tikėtis, kad mano tėvas žino, jog būtent aš buvau tas rašytojas Johnas Irvingas, kad net skaitė mano knygas. Bet kurdamas įsivaizduodavau, kad jis domisi manimi, stebi, kaip man sekasi gyvenime ir seka mano veiklą. Buvo ir kita, gerokai gausesnė mano įsivaizduojamų skaitytojų auditorija – šešiolikos septyniolikos metų paaugliai, kuriems didžiausia kančia yra išsėdėti vienoje vietoje bent minutę ir ilgiau ties kuo nors sutelkti dėmesį. Kai juos, jau ne vaikus, bet dar ir ne suaugusiuosius, glumina visa aplinka – seksas, kinas, knygos, net jų pačių draugai. Jie dar vaikiškai smalsūs, bet jau domisi suaugusiųjų reikalais. Stebiu šešiolikos metų savo sūnų ir matau, kad net kai ramiai sėdi, kuri nors galūnė – koja ar ranka – juda. Todėl kartais įsivaizduoju, kad mano skaitytojas ir yra tas paauglys, kuris negali nė sekundės išsėdėti ramiai.
Rašote apie blogus sutuoktinius, mylimuosius, o koks esate pats?
Mano atveju tai gerokai komplikuota. Pirmą kartą vedžiau būdamas labai jaunas, dar mokydamasis universitete, anksti tapau tėvu. Be to, prieš vesdamas buvau patyręs daugybę meilės nuotykių ir su bendraamžėmis, ir su gerokai vyresnėmis moterimis. Turėjau nemažai draugių ir kol sutikau antrąją žmoną. Su visomis moterimis nebuvau vienodas. Nesiskyrė gal tik tai, kad nuo paauglystės būdamas geras virėjas visoms savo mylimoms moterims kartais gamindavau maistą. Ir dabar esu geresnis vyras, nei buvau 25-erių. Tačiau visą gyvenimą tikriausiai buvau geresnis tėvas savo vaikams, nei vyras žmonoms ar draugėms.
Kovo antrą dieną jums sukanka 66-eri. Kaip švęsite gimtadienį?
Tikrai nebus didelės puotos – mažas jaukus vakarėlis, kai gali pasikalbėti su visais į jį susirinkusiais svečiais. Nemėgstu vienu metu su penkiais skirtingais žmonėmis kalbėtis apie tą patį, nė vieno jų dorai neišklausydamas. Kaip dauguma imtynininkų šiek tiek neprigirdžiu, todėl galiu klausytis, ką man sako vienas pašnekovas, bet negalėčiau bendrauti vienu metu su dešimčia.
Kodėl dauguma jūsų herojų labai nelaimingi?
Nemanau, kad laimingi žmonės yra dar kam nors, be jų pačių, įdomūs. Galbūt visi norime nugyventi gražų gyvenimą ir turėti idealią šeimą, bet nenorime apie tai girdėti skaitydami knygas ar žiūrėdami filmus.




Prie nuotraukos, kur darbo kambarys:
Johnas Irvingas sako, kad kasdien keliasi penktą valandą ryto ir stengiasi eiti miegoti devintą vakaro, nes mano, jog rytinis darbas daug produktyvesnis. Rašo bloknotuose ranka arba seno tipo spausdinimo mašinėle. Mėgsta dirbti lėtai. Jo romanus ar scenarijus į kompiuterį perkelia asistentai, o išspausdintus lapus kūrėjas vėl taiso ar perrašo ranka. Romaną rašyti visada pradeda nuo paskutinio sakinio.

Prie virtuvės:
Maisto gaminimo paslapčių rašytojas išmoko iš savo draugo mamos: „Jų namuose praleisdavau daug laiko, dažnai likdavau net nakvoti, todėl bičiulio motina džiaugėsi galėdama su kuo nors pasidalyti savo kulinarinėmis žiniomis.“


TIK FAKTAI
• Gimė 1942 metų kovo 2 dieną kaip Johnas Wallace Bluntas jaunesnysis
• Tiesą apie tikrąjį savo tėvą sužinojo tik būdamas 39-erių ir skirdamasis su pirmąja žmona Shyla Leary
• Johnu Irvingu tapo, kai mama ištekėjo antrą kartą ir pasikeitė pavardę į Irving, o patėvis Johną įsivaikino
• Išgarsėjo 1978-aisiais parašęs romaną „Pasaulis pagal Garpą“
• Jovos universitete studijavo su rašytoju Kurtu Vonnegutu ir vėliau jį vadino vienu artimiausių savo draugų
• Filmo „Sidro namų taisyklės“ scenarijų rašė beveik dešimt metų ir gavo už jį „Oskarą“ (2000)
• Garsiausi romanai: „Pasaulis pagal Garpą“, „Sidro namų taisyklės“, „Malda už Oveną Minį“, „Našlė vieneriems metams“, „Ketvirtoji ranka“ (trumpiausias rašytojo kūrinys), „Cirko sūnus“, „Kol tave rasiu“
• 1992 aisiais įamžintas JAV imtynininkų šlovės muziejuje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gazas

„Kalėdų Senelis ir vasara“ (2): klausimas, nustebinęs ir Santa Klausą, ir jo elfes

Aktualu

M.Laurinavičius pristatė savo studiją apie Rusijos kišimąsi į rinkimus: atskleidė dažniausius mitus

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitoks Ekvadoras. Nereikalingi žmonės: pamirštame, koks vertingas Lietuvos pasas

Maistas

Kavos žodynėlis: kaip neapsikvailinti Italijoje

Aktualu

Londone – tūkstančių protestas prieš „Brexit“: reikalauja dar vieno referendumo

Aktualu

Kaišiadoriškiai stojo ginti šimtamečių ąžuolų

Sportas

Futbolo fiesta Londone: „Chelsea“ išplėšė lygiąsias, J.Mourinho puolė varžovą

15min fotoreportažas Tik 15min Pasaulis kišenėje

Ežero ir kalnų magija: kaip V.Urbonui pavyko perplaukti aukščiausią pasaulio ežerą

Kultūra

Meno istorikė: R.Kvinto skulptūros lengvai rasdavo kelią į miestų erdves

Vardai

Prieš metus nuogą užpakalį parodęs Samas scenoje vėl nusimovė kelnes

Aktualu

Rusiją ir Iraną sankcijomis apdalijusios JAV neskuba bausti Saudo Arabijos: kalta nafta?

Aktualu

Prieš mirtį duotame interviu J.Khashoggi kritikavo Saudo Arabijos princą

Vardai

Reperis Seanas Combsas po dešimtmetį trukusios draugystės išsiskyrė su Cassie

Maistas

Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodai“: Karaliaučiaus kukuliai

24sek

Šalia „Žalgirio“ arenos – Željko Obradovičiaus konfliktas su sirgaliais

Vardai

Moteriškos Eglės Straleckaitės atostogos Italijoje su mama ir dukra: kelionėje laikėsi ledų „dietos“

Gyvenimas

Supermamyčių norai: gimtadienių rengėja – apie tortą už 170 eurų ir vaikišką šampaną

24sek

Jonas Mačiulis buvo blankus, bet AEK šventė pergalę

Aktualu

JAV remiamos pajėgos Sirijoje nukovė 35 „Islamo valstybės“ narius

Aktualu

Per chaotiškus rinkimus Afganistane žuvo jau virš 130 žmonių

Naujienos

Gazas

„Kalėdų Senelis ir vasara“ (2): klausimas, nustebinęs ir Santa Klausą, ir jo elfes

Aktualu

M.Laurinavičius pristatė savo studiją apie Rusijos kišimąsi į rinkimus: atskleidė dažniausius mitus

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitoks Ekvadoras. Nereikalingi žmonės: pamirštame, koks vertingas Lietuvos pasas

Maistas

Kavos žodynėlis: kaip neapsikvailinti Italijoje

Aktualu

Londone – tūkstančių protestas prieš „Brexit“: reikalauja dar vieno referendumo

Aktualu

Kaišiadoriškiai stojo ginti šimtamečių ąžuolų

Sportas

Futbolo fiesta Londone: „Chelsea“ išplėšė lygiąsias, J.Mourinho puolė varžovą

15min fotoreportažas Tik 15min Pasaulis kišenėje

Ežero ir kalnų magija: kaip V.Urbonui pavyko perplaukti aukščiausią pasaulio ežerą

Kultūra

Meno istorikė: R.Kvinto skulptūros lengvai rasdavo kelią į miestų erdves

Vardai

Prieš metus nuogą užpakalį parodęs Samas scenoje vėl nusimovė kelnes

Aktualu

Rusiją ir Iraną sankcijomis apdalijusios JAV neskuba bausti Saudo Arabijos: kalta nafta?

Aktualu

Prieš mirtį duotame interviu J.Khashoggi kritikavo Saudo Arabijos princą

Vardai

Reperis Seanas Combsas po dešimtmetį trukusios draugystės išsiskyrė su Cassie

Maistas

Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodai“: Karaliaučiaus kukuliai

24sek

Šalia „Žalgirio“ arenos – Željko Obradovičiaus konfliktas su sirgaliais

Vardai

Moteriškos Eglės Straleckaitės atostogos Italijoje su mama ir dukra: kelionėje laikėsi ledų „dietos“

Gyvenimas

Supermamyčių norai: gimtadienių rengėja – apie tortą už 170 eurų ir vaikišką šampaną

24sek

Jonas Mačiulis buvo blankus, bet AEK šventė pergalę

Aktualu

JAV remiamos pajėgos Sirijoje nukovė 35 „Islamo valstybės“ narius

Aktualu

Per chaotiškus rinkimus Afganistane žuvo jau virš 130 žmonių

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką