Dabar populiaru
Publikuota: 2009 vasario 10d. 16:50

Jovita Valeikaitė: depresija? Ne! Laimė po gimdymo!

Foto naujienai: Jovita Valeikaitė: depresija? Ne! Laimė po gimdymo!
zmones24.lt / Gedmanto Kropio nuotrauka

Mažutėlei žurnalistės, kino režisierės Jovitos Valeikaitės (30) dukrelei Indijai Marijai (4 mėn.) tereikia praplėšti juodas riestas blakstienas, dirstelėti į pasaulį prisirpusio kaštono spalvos akimis ir į ją iškart tiesiasi bent kelios poros rankų.

Mažutėlei žurnalistės, kino režisierės Jovitos Valeikaitės (30) dukrelei Indijai Marijai (4 mėn.) tereikia praplėšti juodas riestas blakstienas, dirstelėti į pasaulį prisirpusio kaštono spalvos akimis ir į ją iškart tiesiasi bent kelios poros rankų. Promočiučių, senelių ir, žinoma, mamos išmyluota mažoji gražuolė be perstojo šypsosi bedante burnele – ko gi verkti, jei aplink visi tokie laimingi? O tos laimės priežastis – ji pati, Indija Marija.

Spragsi malkos, kambarį nušviečia gausybė žvakių, iš virtuves sklinda obuolių pyrago kvapas. Jovitos senelio statytame, vėliau šeimai gausėjant priestatais aplipdytame name taip jauku, kad nesinori išeiti. Visų čia gyvenančiųjų pasaulio centras Indija Marija ramiai pučia į akį balkone. Ji, šiltai aprengta ir gausiai apklostyta, primena mažą minkštą gumulėlį. Nuo miegančios mergytės akių nenuleidžia prosenelė. Net čiau čiau veislės kalytė, kurį laiką maniusi, kad kūdikėlis – jos konkurentas kovojant dėl namiškių meilės, iš savigraužos praradusi nemažai gaurų ir kiek pasigadinusi sveikatą, kantriai budi prie balkono durų. Vos mažoji suknerksi, pašoka keliese. „Mažas vaikas namams – didelis džiaugsmas“, – plačiai šypsosi viena Jovitos močiučių, vežimėlį su proanūke traukdama į kambarį. Norinčiųjų pasisveikinti su ką tik nubudusia Indija susidaro eilė. Pirmoji ir svarbiausia čia – mama Jovita, su pirmagime praleidžianti kone 24 valandas per parą. Tos valandos, sako, tokios laimingos, kad sunku apsakyti: žodžiai atrodo banalūs, sakiniai – per daug pakylėti.

Netrukus Jovitą išvys „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai – jų pamėgta žurnalistė pristatys laidą, kurią vedė iki motinystės atostogų. „Į darbą tikrai negrįžtu. Tai man – kaip hobis, daug laiko nereikalaujantis užsiėmimas, kad namuose neapsileisčiau, palaikyčiau formą. Kartą per savaitę, kol Indija miegos, užsuksiu į televiziją“, – planuoja. Ant stalo jau garuoja Jovitos mamos keptas pyragas su ledais. Tirpstančiu burnoje saldumynu gera gardžiuotis ir klausytis žurnalistės minčių apie namus, šeimą, gyvenimo pokyčius, meilę Šveicarijoje gyvenančiam tamsiaodžiui skulptoriui Motui ir didžiausią Dievo dovaną – Indiją Mariją, iš tėčio paveldėjusią tamsias, lyg deimantai žibančias akis ir juodas garbanas.

Ne pagal šabloną

Jei apie gyvenimą sprendi iš stereotipiškai skatinančio mąstyti vadovėlio, atrodo, kad vaikui gimti reikia šeimos. O kad būtų šeima, privalu rasti tinkamą žmogų, paskui su juo daug deguto suvalgyti. Kaip be sunkumų, krizių?.. Tada jau laikas vaikams. Apie juos visada svajojau. Tik buvo baisu: kaip surasti TĄ žmogų? Tada Dievulis pasiraitojo rankoves – pamatė, kad man reikia padėti. Arba toks buvo jo pirmapradis planas. Indijos atsiradimo istorija nuvingiuoja per dvejus, ne – jau trejus metus. Nuo pažinties, ryšio užsimezgimo ir mano, ir Moto gyvenime tiek įvairiausių dalykų buvo! Dabar prisimenu tuos faktus ir suprantu, kad tai, kas nutiko, buvo neišvengiama... Taip akivaizdu ir aišku! Tik jokių ženklų vis nepastebėdavau. Maniau, pati geriausia viską žinau, lemiu įvykius...

Mano gyvenime buvo daug įvairiausių dalykų, kai galvojau: kaip nepasisekė! Neįstojau į universitetą. Arba nepriėmė, paliko... Dabar atrodo taip juokinga... Jei neįstojau vienur, tai buvo laimė, nes patekau kitur. Suprantu, kad vadinamosios nesėkmės buvo didžiausia sėkmė. Iš jų tapo aišku: jei užsitrenkė durys, atsivers didžiuliai prabangūs vartai. Jei paliko vienas, supranti: taip atsitiko, nes už kampo laukė kitas. Kai tiki Dievu ir leidi, kad tave vestų per gyvenimą, aplinkui pradedi matyti gražiausius sodus.

Kodėl šiandien šalia mūsų nėra Moto? Galbūt tiems, kurie mąsto stereotipais, nuskambės neįtikinamai ir nesuprantamai, bet yra žmonių, kurie nesukurti šeimai. Ir nereikia to dirbtinai daryti. Niekam nebus geriau. Neretai taip nutinka, kad viso gyvenimo nepraleidžiame su žmonėmis, įteikusiems didžiausių dovanų ir tapusiems mūsų vaikų tėvais. Vieni vyrai yra tie, per kuriuos įvyksta stebuklai. Kiti tiesiog būna šalia. Tas žmogus mane labai pakeitė iš vidaus, padėjo daug ką suvokti. Bet nereiškia, kad turiu jį prisirišti prie kojos. Ar nuo to būčiau laimingesnė aš? Jis? Labai sunku ko nors netekti, kai turi. Bet kai nieko nesisavini, nėra jokios netekties.

Indija turi nuostabų tėtį, kuris ją daug išmokys, parodys ir smagiai su ja pabendraus. Bet tai nereiškia, kad mes turime kartu gyventi. Jis – šalti čia ar aš būti svetima tenai... Žinau, jam be proto trūksta mergytės, ji jam labai svarbi. Nesame drauge, nes yra tokių akivaizdžių ženklų, kuriuos aš matau, o jis jaučia. Labai daug trukdžių. Ne iš mano pusės, iš jo... Ne, jis nevedęs ir nesėdi kalėjime. Tiesiog yra visokiausių detalių, kurios rodo, kad tai neturi įvykti. Esu dėkinga tam žmogui ne tik už laimingiausius metus, bet ir už teisę būti laisvai. Gyvenu savo gyvenimą ir negalvoju, kas bus rytoj. Šiandien – gerai. Taip gerai, kad negalvoju, jog rytoj gali būti kitaip.

Tam tikrai buvau pasiruošusi


Visuomet maniau, kad žmogaus gimimas – sunkus išbandymas. Žiūrėdama į besilaukiančias moteris galvodavau: gražu, turės vaikelį, bet jų truputį gailėdavau – sunku su pilvu vaikščioti, gimdant skaudės.
Kai pradėjau lauktis Indijos, supratau: Dieve, tai yra toks lengvumas! Tas pilvas, laukimas – kažkoks palaimintas, ypatingas, tiek džiaugsmo teikiantis. O kokia buvau kūrybinga ir „produktyvi“! Mudvi su Indija apskraidėme rusijas, amerikas. Darbus, kuriems iki tol reikėdavo kelių valandų, baigdavau per keliasdešimt minučių. Mintys buvo aiškios ir sklandžios, temos liedavosi pačios. Dar gimdymo išvakarėse su prodiuseriais baigėme vieną filmą. Žodžiui, buvau very pregnant and very busy (iš anglų kalbos – nėščia ir labai užsiėmusi). Kad ir ko imdavausi, jaučiau tarsi ant peties uždėtą, į priekį vedančią ranką. Tas jausmas – labai stiprus.

Neklausdavau savęs, ar bus sunku. Juk nieko nepakeisi – gimdyti teks. Viskas vyko natūraliai, be jokių nejautrų. Nežinau, kas yra sąrėmiai, skausmas. Galvojau: Dievas davė plačius klubus, tad bent taip reikia juos išnaudoti. Ir tas procesas man patiko. Viskas buvo taip įdomu! Tai – kažkas meditatyvaus, anapusinio ir labai svarbaus. Toks kosminis jausmas – lyg tarp žemės ir dangaus. Vos išvydusi Indiją, gimdykloje ėmiau ploti ir šaukti: „Koks gražus vaikas!“ Gydytoja mane siuva ir šneka: „Dieve Dieve, mamytei pogimdyminė euforija.“ Bet sakau: jūs matot, kokia ji graži? Atsako: „Jo jo, matom, tikrai graži.“ Prisimenu Indijos žvilgsnį: ji gimė atmerktomis ryškiomis tamsaus smaragdo spalvos akimis ir iškart ėmė dairytis aplinkui. Ir dabar jos akys – visąlaik stebinčios.

Iš gimdymo namų man liko gražiausi prisiminimai. Aišku, kiekvienos moters istorija – skirtinga. Manoji – labai laiminga. Ne depresija po gimdymo, o laimė tęsiasi iki šiol. Kol kas nuo mažosios nenoriu trauktis. Kai išvažiuoju į centrą pas gydytoją, visuomet be proto skubu grįžti namo. Ne, iki dugno akceleratoriaus nespaudžiu. Tiesiog galvoju, kaip čia greičiau atsidurti pas ją, apkabinti... Matyt, buvau visiškai pasirengusi gimdyti, tik pati to nežinojau. Apskritai visi praėję 2008-ieji man buvo svarbūs lūžio metai. Niekada nebuvo gražesnio laiko ir nejaučiau tokios pilnatvės.

Stiprus užnugaris – šeima


Kažkada galvojau: gims dukrytė, ją auginsiu ten, kur šilta. Paskui sužinojau, kad vaikui tokie važinėjimai būtų kenksmingi. Pasišnekėjome su Motu. Jis sako: „Jei vaikas gyvens Europoje, tegul geriau įpranta prie žiemos.“ Jos tėtis Europoje šąla, o Indijai, pasirodo, lietuviškas oras – kaip tik. Kai buvo smarkiai atšalę ir negalėjau jos vežti į balkoną, visai neužmigdavo pietų. Kai atšilo iki minus aštuonių, išėjome į lauką ir ji puikiai išmiegojo. Taip – iki šiol. Čia šalia miškas, tad oras – puikus.

Bent jau artimiausią penkmetį su Indija gyvensime Vilniuje. Tiesiog žinau, kad jai ir man čia geriausia. Gimiau ir užaugau šitame name. Su kiekvienais metais jis man įgyja didesnę reikšmę, prasmę. Kažkada galvojau: „Cha, paimsiu paskolą, nusipirksiu butą.“ Dabar taip nesvarstau. Tiesą sakant, didelio poreikio išeiti iš šito namo niekad nejutau. Man tiesiog labai patogu ir gerai ten, kur gyvena kelios kartos. Baisu, kai pagalvoju, kur link pasaulis eina: jauni žmonės sukuria šeimas, susilaukia vaikų, tėvas išeina į darbą, o mama sėdi namuose ir kartais galbūt staugia iš vienišumo. Seneliai šiais laikais dažnai anūkų neaugina. Išeina į pensiją, pradeda važinėtis po afrikas, azijas, ieškoti ten gyvenimo prasmės, šoka pramoginius šokius, nors yra jau seni, dardantys, ir kartoja: „Bent mirsiu jaunas.“ Anūkus jie pamato kartą per metus. Kai seneliai suserga, anūkai jiems padovanoja eutanaziją – kam čia slaugyti? Visiškas susvetimėjimas, šaknų apleidimas. Džiaugiuosi, kad turiu abi močiutes, mamą, tėtį. Greičiau paprašysiu, kad mama mestų darbą ir augintų Indiją, nei samdysiu auklę. Stipri šeima – man už pečių stovinti didžiulė jėga. Kartą per savaitę mus aplanko mano brolis dvynys Matas su šeima. Stebiu, kaip mama bendrauja su dvejų metų jo dukrele Saulute, kiek tam skiria laiko, nuoširdumo, ir džiaugiuosi: taip pat bus ir Indijai.

Nėra nieko gražesnio už šventes, kai promočiutės, seneliai, vaikai susirenka prie vieno stalo. Nesakau, mes irgi kartais pykstamės, visko prišnekame, ašarų būna. Bet vis dėlto esame kaip vienas.
Gimus Indijai, mano tėvai atjaunėjo, jų veidai pašviesėjo. Žiūrėk, jau devynios valandos vakaro, o tėtis, pamiršęs, kad po darbo reikia pavakarieniauti, persirengti, visas sutirpęs anūkėlę šnekina... Niekad nemaniau, kad mano močiutė turi tokį nuostabų balsą. Kai išgirdau ją dainuojančią lopšinę, buvau priblokšta – juk operos soliste galėtų būti! Tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi, kad esu namuose, ne kažkur už daug tūkstančių kilometrų, turtingoje šalyje, kur nėra jokių senelių, o šaligatvius plauna šampūnu…

Per trumpos naktys ir dienos


Šiuo metu gyvenu karališkai, nes nesirūpinu buitimi. Ne gyvenimas – malonumas, nes galiu būti su savo vaiku. Džiaugiuosi, kad valstybė tokias sąlygas mamoms sudaro. Net nepastebiu, kaip pašėlusiai lekia laikas: prenumeruoju „Lietuvos rytą“ ir dabar man atrodo, kad žurnalas „Stilius“ išeina ne kartą, o bent tris per savaitę. Nepamenu trumpesnių naktų už praleistas ligoninėje, kai žiūrėjau į miegančią ką tik gimusią dukrą. Dienos taip pat trumpos. Pabundame su Indija, iki dviejų valandų žaidžiame. Tada ji užmiega, o aš turiu laiko sau – internetas, pavalgymai, kokie nors užsiėmimai. Paskui sėdžiu ir laukiu, kol ji prabus. Iki dešimtos vakaro būname drauge.

Kaifuoju
, negaliu atsigrožėti, kaip vaikas valgo mano pieną. Žiūri man į akis ir šypsosi. Kiek tai teikia džiaugsmo! Glumina mamos, kurios kūdikių nemaitina, nes „papai nukars“. Tai – nesąmonė. Be to, rytinis motinos pienas skiriasi nuo pietinio, vakarinis – nuo priešrytinio. Kiekvieną valandą – vis kitokia jo formulė. Jei sloguoju ar skauda gerklę, mano vaikas su pienu gauna antikūnų ir įgyja imunitetą toms ligoms. Kur dar rasi ką nors patikimesnio? Dabar man perka sveikesnį maistą, žiūriu, ką dedu į burną, nes valgau ne aš viena, o mudvi su Indija.

Į madą atėjusi ekologinė motinystė – kiek perdėtas kraštutinumas. Vienintelis ekologiškas dalykas, kuris, manau, išties prasmingas – nenaudoju sintetinių sauskelnių. Mane šokiravo faktas, kad augdamas vaikas po savęs palieka didžiulę krūvą niekaip nesuyrančios apkakotos plastmasės. Ji niekur nedingsta, metų metus guli sąvartynuose. Indijai perku vienkartines ekologiškas sauskelnes. Jų galima gauti tik keliose parduotuvėse. Šios sauskelnės per dvi savaites suyra ir virsta pūdiniu. Jas deginame krosnyje. Kadangi lengvai suyrančios, greitai sudega.

Aišku, kas svarbiausia

Pas mus visuomet būdavo daug žmonių – mano bičiulių. Kai nėra svečių, mama sako: „Namai nuliūdo.“ Nėštumo metu, kai retai kur išvažiuodavau, galvojau, kad visi čia užsuks, įteiks dovanų, paskui dvejus metus jų nematysiu. Bet nieko panašaus! Draugai sudaro grafiką, kad neužgriūtų kartu. Latviai, pavyzdžiui, tariasi, kada kuriam važiuoti. Smagu, kad lanko ir bendrakursiai iš Helsinkio, kur studijavau. Ketina atvykti krūva italų Ir iraniečiai greitai – jau vasarį – pasirodys. Vėliau – olandai... Moku bendrauti. Vis sutinku žmonių, kurie taip pat to nori. Jei bendraujam, tai ir draugaujam. Tas nuolatinis bičiulių apsilankymas man mielas, bet šiuo metu tai – tik gyvenimo detalė, o prieš metus buvo labai svarbu. Dėl to gyvenau. Šiandien žinau, kad tai, kas išties svarbu, dabar balkone miega...

Kolegė kartą pasakojo: „Prieš vaikų gimimą galvojau apie egzistenciją, meilę, svarsčiau, vardan ko gyvenu, ieškojau atsakymų. Kai atsirado vaikai, dingo visos egzistencinės fanaberijos.“ Išties tai tiesa. Supratimas, kad visos „egzistencijos“ tėra fanaberijos, yra toks minkštas ir malonus. Labai tikras. Niekad nemaniau, kad tai suteiks tiek daug meilės ir džiugesio, be jokio sunkumo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

02:50
01:29
26:48

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką