Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juozas Petkevičius ir Miglė Achramavičienė. Už ką mažus žmones myli dideli?

Foto naujienai: Juozas Petkevičius ir Miglė Achramavičienė. Už ką mažus žmones myli dideli?
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Tokio pat ūgio - apie metrą šešiasdešimt, šiltos šypsenos, nepaprastai artimi, susieti ypatingo tėčio ir dukters ryšio. Geriausi draugai, neseniai tapę ir kolegomis.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Posakis „Obuolys nuo obels netoli rieda" kalbant apie šalies vyrų krepšinio rinktinės ir „Lietuvos ryto" komandos masažuotoją Juozą Petkevičių (62) ir tą patį geriausioje Baltijos šalių moterų ekipoje - Vilniaus „Teo" - dirbančią jo dukterį Miglę Achramavičienę (28) atrodo per silpnas. Maža sakyti: panašūs. Jiedu - kaip vienas. Tokio pat ūgio - apie metrą šešiasdešimt, šiltos šypsenos, nepaprastai artimi, susieti ypatingo tėčio ir dukters ryšio. Geriausi draugai, neseniai tapę ir kolegomis.


Tarp augalotų krepšininkų ir Miglė, ir jos tėtis, visų švelniai vadinamas Juozuku arba Mažu, atrodo lyg vaikai. Taip sutampa, kad greta jų vis atsiduria aukščiausi. „Lėktuvuose didžiausieji visada su manim norėdavo sėdėti. Galvojo: greta tokio mažo kojoms daugiau vietos turės, - juokiasi Juozas. - Ir dabar sėdu greta „centrų". Stengiuosi kuo mažiau vietos užimti." „Mes irgi lėktuvuose su Gintare (G. Petronytė - 196 centimetrų ūgio aukščiausia „Teo" žaidėja - red. past.) dažniausiai sėdime. Net nežinau, ar dėl mano ūgio... Bet pasiprašome, kad drauge susodintų. Ir oro uostuose dažniausiai abi vaikštinėjame. Iš šalies gerai atrodome! Bet man tai įprasta. Nuo mažens tarp tėčio krepšininkų sukiodavausi. Mano vyras Justas - beveik dviejų metrų ūgio. Abiejų vaikų krikšto tėvas plaukikas Saulius Binevičius - dar aukštesnis", - pasakoja Miglė.

Abu pripažįsta, kad ne tik dėl ūgio kontrasto su krepšininkais išgirsta nepažįstamųjų klausimų, ar nėra giminės. „Sako, net eisena mano kaip tėčio... Kartais matau, kaip žmogus stebi ir galvoja, ką primenu. Kai kas nors paaiškina, kieno aš duktė, lengviau atsikvepia", - šypteli Miglė. „O manęs boleiščikai neseniai klausė, ar ne mano duktė dirba „Teo", - krepšinio žiūrovų pastabumu stebisi Juozukas ir priduria: didžiuojasi, kad duktė pasuko tuo pačiu keliu. Plačioje jo širdyje telpa visi artimiausi: žmona Vilija (58), sūnus Vaidas (34), anūkai Lukrecija (5), Kipras (7) ir Nida (3), bet Miglei ten - išskirtinė vieta.


Tiesa, kad mamos linksta prie sūnų, o tėčiai su dukromis sulimpa?


Juozas: Turbūt. Ta pati lytis gal konkuruoja, atstumia.

Miglė: Ryšys su tėčiu stiprus nuo vaikystės. Jei nepamatau bent kelias dienas, neramu. Reikia jį susitikti, apkabinti, pasikalbėti. Visus sprendimus priimdavau pati. Bet tėtis visą laiką palaikydavo, labai pasitikėjo. Jis - mano idealas. Visiems tą sakau.

Juozas: Neprigirk. Nesu labai geras. Pats jaučiu... Sakot, geras? Na, daug cukraus į arbatą dedu, todėl stipri nervų sistema.

Miglė: Vos porą kartų tėtis man kažką griežčiau pasakė. Bet - teisingai. Ir tik tada, kai tikrai reikėjo. Vaikystėje, paauglystėje mama gal labiau brolį užstodavo. Natūralu - tėtis jam buvo griežtesnis. Kai ištekėjau, susilaukiau vaikų, ėmiau geriau suprasti mamą. Ryšys su ja labai sustiprėjo. Apskritai šeima man - tikras ramstis. Su vyru metams buvome į Angliją išvykę. Viena priežasčių, dėl ko grįžom, - namiškių ilgesys. Paskui iš Kauno į Vilnių persikraustėme, nes norėjau gyventi arčiau tėvų.

Juozas: Kad nebuvo reikalo su tavimi griežčiau kalbėtis, protingai į viską žiūrėjai. Nuo kūdikystės ji labai gera. Paguldai, duodi saują mažų kojinyčių, tai kokią valandą kaip nėra: ant vienos kojos dvidešimt užsimauna, paskui - ant kitos. Miglę lepinau, kaip galėjau. Bet ji tuo nesinaudojo, nieko piktybiškai nedarė. Ant rankų nešiojau, kol leisdavosi. Vaido, pavyzdžiui, nenešiojau - jis septynių mėnesių jau pirmuosius žingsnius žengė, o devynių jau tvirtai vaikščiojo. Galvojom: vyras turi užaugti. Buvo išdykęs, bet taip pat geros širdies. Jam labai patiko ugnis. Viską mažas degino. Slėpdavo degtukus bate, kad išėjęs į kiemą ką pakurtų. Ir sofą buvo padegęs, laikrodį su gegute, televizorių sugadinęs. Vėliau jis ugniagesio specialybę pasirinko, baigė magistrantūrą Varšuvos priešgaisrinės saugos institute.

Tais laikais važinėdavome iš Kauno į Vilnių traukiniais. Kartą paleidau Vaidą vagone ir sakau Vilijai: „Jei kas, sakyk, kad čia ne mūsų vaikas." Jis kiekvieną šriubą turėjo išsukti, visur įlįsti. Į namus pritempdavo tankų detalių, kuprinių, vabalų. Paskui kol išvalai... Kartą mažas atbėgo ir didžiuodamasis išrėžė vieną, kitą keiksmažodį. Sakau: eikš čia, pasakysiu tau dar dešimt, bet jų nevartok. Ir negirdėjau besikeikiančio. Toks mano auklėjimas. Geras ir šeimyniškas žmogus išaugo.

Miglė: Būdavo, mama ko nors neleidžia, tada aš: „Tėėėėėti!"

Juozas: Jei ir kildavo ginčų su žmona, dažniausiai - dėl vaikų. Ji sakydavo: ir to negalima leisti, ir kito. O aš: kaip negalima? Jei apgaus, pasitikėjimą sulaužys, tada reikia drausminti. Būdavo, mama liepia Miglei rengtis ir autis taip, kaip ji išrenka. Matydavau, kad ji nori kitaip. Išnešdavau batus į lauką ir paduodavau, kad persiautų. Kai abu išvažiuodavome į rinktinės ar klubo stovyklą pajūryje, sakydavau Miglei: valgyk, pirk, ką nori. Kiek turėdavau pinigų, visus atiduodavau.


Ir kone iki aštuoniolikos Miglę kas vakarą masažuodavote...


Juozas: Gimus Miglei pakeičiau profesiją. Iki tol buvau treneriu, dėstytoju - daug specialybių turėjau. O prieš 1980-ųjų žaidynes olimpinis komitetas pakvietė tapti masažuotoju. Mokytis nebuvo kur. Tik knygų paskaičiau, o paskui Maskvoje kursus baigiau. Ji buvo vaikas. Užtat ir masažuodavau, kad rankos prie darbo priprastų. Kas vakarą laukdavo, neužmigdavo ir prašydavo: „Stipriau daryk."

Miglė: Tai man būdavo vietoje tėčio „Labanakt". Labai laukdavau!


Kaip į tėvo ir dukters duetą pavyko įsiterpti trečiam - Miglės vyrui?


Juozas: Labai gerai. Atėjo į mūsų namus, vis būna. Sakau: „Veskitės." Jie: „Tai kad mes studentai." Sakau: „Šiaip ar taip išlaikom."

Miglė: Mudu su Justu pažįstami nuo lopšelio - buvome vienas kito pirmoji meilė. Tą žinojo ir tėvai, ir auklėtojos. Paskui išsikėlėme į skirtingus rajonus ir vienas apie kitą nieko nežinojome. Įstojome į Kūno kultūros akademiją. Jis - plaukikas - į trenerių fakultetą, aš - į Sveikatos. Pas mus buvo vienos panelės, pas juos - vyrukai. Pažinojau jų grupės seniūną. Pasiūliau kartu padaryti vadinamąją cementovkę. Buvo trisdešimt panelių, bet jis priėjo prie manęs. Paklausė, kuo vardu. Paskui sako: „O, pažinojau vieną Miglę. Ji buvo mano pirmoji meilė lopšelyje." Paklausiau, kokį lopšelį lankė. Taip viską išsiaiškinome. Pradėjome draugauti. Tėvai nei stabdė, nei skatino. Susituokėme po pirmo kurso, devyniolikos. Justas pradėjo dirbti, bet kai studijuoji, koks ten darbas... Mudviejų tėvai mokėjo „stipendijas". Ir šiaip labai padėjo. Po poros metų gimė Kipras, paskui - Nida.


Sakoma, kad tėvai taip stipriai nemyli vaikų kaip anūkų.


Miglė: Jei vaikai zyzia, juos ilgai nešioju, tėvai pagaili manęs, o ne anūkų.

Juozas: Ne tai kad pagailim. Tiesiog turi būti teisybė. Nelygybė, jei vienam gera, o kitam - bloga. Matau: nešioji, supi, o vaikas išnaudoja.


Abu - užsiėmę, daug keliaujate. Kaip pavyksta derinti darbą ir šeimą?


Miglė: Dirbti, važinėti su komanda suspėju, nes viską mėgstu daryti greitai. Nepatinka būti vienoje vietoje. Aišku, neką nuveikčiau, jei daug nepadėtų vyras ir tėvai. Mama nedirba, tad, kol aš treniruotėse, pabūna su Nida. Namams, vaikams reikia moters ir mamos. Grįžtu: greitai greitai viską į vietas. Vaikai pasiilgsta parvykstančios iš kelionių. Bet jie jau nėra lėliukai. Viską išaiškinau. Jie žiūri rungtynes, mato, ką ir kaip dirbu. Kai išvažiuoju, laukia lauktuvių.

Juozas: Lauktuvių anksčiau veždavau, paskui mečiau. Pasaka be galo.

Miglė: Bet ilgai veždavai, tėti!

Juozas: Sovietmečiu daugiausia vežiau drabužių, nes čia jų nebūdavo. Tiesa, kartais ir dabar užsienyje į žaislų parduotuvę užsuku... Anūkams.


Ar renkantis profesiją tėčio pavyzdys buvo svarbus?


Miglė: Taip. Mačiau, kaip jis dirba. Pagalvojau, kad ši profesija man artima. Užtat ir pasirinkau kineziterapeuto specialybę. Kaune dirbau sporto klubuose. Persikėlusi į Vilnių, abejojau, ką daryti. Turėjau vienos grožio ir terapijos klinikos pasiūlymą. Tėtis išsišnekėjo su „Teo" vadovais. Jie pakvietė. Tėtis nepasakė: „Eik." Mama bandė atkalbinėti: „Juk matai, kiek tėvo nebūna namuose, o turi šeimą." Nutarėm: eisiu į kliniką. Bet dar kartą paskambino „Teo" direktorius Arvydas Tamašauskas ir paklausė, kur linksta širdis. Atsakiau: „Aišku, pas jus." Už tą skambutį jam nekart dėkojau. Džiaugiuosi, kad komanda šiltai priėmė. Namuose darėme mano prirašymo vakarėlį. Sakiau visoms, kad jaučiuosi, kaip šeimoje. Prieš varžybas išvykoje, po jų pas mane viešbučio kambaryje susirenkame, kalbamės. Ką reikia paguosti, kas džiaugsmais pasidalija. Žiūrėk, paskutinės iš manęs išeina ir pusę trijų nakties. Per tą laiką masažuoju, bet ir kalbamės. Man smagu, kad taip gražiai bendraujame. Net mamai sakau: bijau per daug darbu džiaugtis, kad tos laimės nenuvyčiau. Kartais po kelionių su komanda maudžia rankas. Bet pailsėjus praeina. Sunkiai dirbti nebijau. Sveikatos turiu - iš tėvuko paveldėjau. Visą laiką buvau „prie sporto", gal dėl to sportininkes galiu suprasti. Nueiname dabar su panelėmis į štanginę, padirbame nuoširdžiai. Joms pratimų parodau. Grįžtu švytėdama. Jei yra treniruotė, mums abiem su tėčiu - gera diena.


Dažnai apie darbą kalbatės?


Juozas: Pradžioje tekdavo truputį patarti. „Teipavimas" jai buvo naujiena. Daugiau nesikišu. Galvoju, ji daugiau žino - juk to mokėsi. O aš labiau praktikas. Manau, svarbiausia - daryti žmonėms gera, padėti, kuo gali. Ir visas patarimas. Toks darbo principas: sėdi, stebi, kad pagelbėtum tam, kam tuo momentu reikia. Padedi, kaip sugebi ir nesugebi. Daug ką tenka pirmą kartą daryti. Bet visada pavyksta, kai to imiesi drąsiai ir su širdimi. Tą Miglei įskiepijau. Žmonės įvertins, jei matys, kad nuoširdžiai dirbi ir visus myli. Dar būtina domėtis, mokytis. Ji - jauna, viskas priešaky. O man jau ką - tereikia esamą lygį palaikyti.

Miglė: Sporto klubuose įgijau patirties, kaip bendrauti su žmonėmis, masažuoti, pratimus rodyti. Juk ir ten reikia jausti, kada prie ko prieiti, pagelbėti. Pradėjusi dirbti „Teo" dažnai skambindavau tėčiui: ką daryti - vienai skauda kelį, kitai - kirkšnį. Teoriškai lyg ir aišku, bet žinodavau, kad jis patars geriau. Net vežiau pas jį kelias krepšininkes. Tėtis surasdavo skausmų priežastį. Gera turėti žmogų, kuris visuomet geranoriškai padeda. Močiutės, tėčio mamos, rankos turėjo gydomųjų galių. Žmonės pas ją važiuodavo ir kad nuo rožės užkalbėtų. Daug kas sako, kad kažkas panašaus yra ir tėčio delnuose. Gal ta gera jo energija paveldėta?


Jums tikriausiai tenka būti ne tik medikais, bet ir psichologais.


Juozas: Miglė dar neilgai dirba, bet tą tikrai pajus. Ypač - treniruočių stovyklose, nes sezono metu ne tiek daug su sportininkais bendrauji. O kai būni stovyklose, viską žinai. Tiek nebesikalbu su jaunimu - juk metų skirtumas nemažas. Anksčiau visur kartu būdavome, pasėdėdavome, kalbėdavomės. Dabartinis jaunimas - profesionalai, dirba dėl pinigų, taigi ir atsipalaiduoti sau leidžia mažiau. O senesnieji juk žaidė daugiau iš idėjos, todėl ir švęsdavo pergales. Sveikata atlaikydavo - buvo kiti krepšinio greičiai. Be to, varžovai taip pat švęsdavo.

Miglė: Sportininkės sako, kad jas labai jaučiu. Kuri nori ką nors pasakyti, o aš pirma prieinu, paklausiu, ar viskas gerai.


Su kuo lengviau dirbti - vyrais ar moterimis?


Juozas: 1992-aisiais iš „Žalgirio" išėjau į merginų komandą. Jos - linksmos, pasakoja nuotykius, kaip vyrai prie jų kabinasi. Vyrai irgi panašiai bendrauja. Sportas visus suvienodina. Gal tik merginos jautresnės. Būna, laimi rungtynes, sėdi ir verkia... Ir suprask tu jas. Bet ir vyrai jautrūs. Jei jaučia neteisybę, skaudžiai reaguoja. Užtat visada palaikau žaidėjus, o ne trenerius. Dirbant komandose pasikeitė trisdešimt vienas vyriausiasis treneris. Jei skaičiuočiau su jų asistentais, būtų aštuoniasdešimt. Gali man sakyt, ką nori, bet jau atskiriu, kur treneris geras, kur - ne. Anksčiau dažniau nuomonę sakydavau. Paskui Jonas Kazlauskas liepdavo: „Mažas, nebekalbėk." Dabar, kai konfliktas, dažniau nueinu į šoną. Nebent kas nors rimta. Tada sakau: reikia iškelt klausimą šituo klausimu. Mūsų darbe reikia kai kada nusižeminti, patylėti. Krepšininkai - šiaip ar taip, žvaigždės... Gal ką ir negražiai daro. Turi nepastebėti. Paskui, kai ateina tinkamas laikas, pasakai. Ir jie viską lengvai priima, neįsižeidžia. Svarbu rasti tam tinkamą momentą. Čia - ne joks mokslas. Įgimta turi būti. Kitas, žiūrėk, ir kultūringas, o ne vietoje ką nors lepteli.

Miglė: Taip ir vaikystėje mane tėtis auklėjo. Niekada nebardavo. Bet jei ką pasakydavo, tai laiku, aiškiai, su meile. Tada nekildavo noro neklausyti. Už tai jį visi ir myli.

Temos Tėtis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką