Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juozas Statkevičius: esu pats sau premija!

Foto naujienai: Juozas Statkevičius: esu pats sau premija!
zmones24.lt / Gedimino Žilinsko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

„Juk kažkada sakiau, kad mano vardu bus pavadinta gatvė, kad turėsime Eglės Špokaitės alėją ar Andriaus Mamontovo kalnelį", - juokiasi garsiausias Lietuvos drabužių dizaineris Juozas Statkevičius (40).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Juk kažkada sakiau, kad mano vardu bus pavadinta gatvė, kad turėsime Eglės Špokaitės alėją ar Andriaus Mamontovo kalnelį", - juokiasi garsiausias Lietuvos drabužių dizaineris Juozas Statkevičius (40). Ir tai - beveik tiesa. Kol kas ne gatvė, bet jo vardo auditorija neseniai atidaryta Kauno kolegijoje, Justino Vienožinskio menų fakultete.


Juozas labai patenkintas, kad lentelė su jo vardu prie vienos iš Menų fakulteto auditorijos durų atsirado dar gyvam esant. „Ir Vytautas Kernagis, ir Jurga... Liga, o jau tada - Nacionalinė premija, pagarba ir šlovė. Kodėl mes žmonėms gerų žodžių nesakome, kol jie dar gyvi? Galvoju: pirmoji pagarbos sėklą pasėjo Birutė Kulnytė. Tai ji mane pakvietė į Lietuvos nacionalinį muziejų, surengė mano darbų parodą", - sako Juozas ir daug daug kartų dėkoja savo dėstytojoms Aldonai Ogijienei, Audronei Šakienei, Aldonai Tamošaitytei, Irenai Nazarkinai. Juozo Statkevičiaus vardo auditorija - jų mintis: „Oi, tos mano dėstytojos, myliu aš jas, jos visada ką nors sugalvoja. Man patinka žmonės be senatvinio dūmo... Juk iš tiesų - didžiulis dalykas! Per dvidešimt vienus metus kažin ar buvo kitas toks studentas, kuris būtų tiek daug pasiekęs: penkiasdešimt kolekcijų, kostiumai keturiasdešimt septyniems spektakliams, kolekcijos Paryžiuje, Niujorke, Palm Biče, prestižinės parodos, kostiumai Danijos princesei, valstybių prezidentams, jų žmonoms, Holivudo žvaigždėms, kvepalai, žvakės, knygos ir prestižinės parodos, daugybė straipsnių, šimtai fotosesijų, galybė interviu lietuvių ir pasaulio spaudoje: „Vogue", „Harper's Bazaar", „L'Officiel", „InStyle". O kiek klientų, laimingų nuotakų, sunku ir suskaičiuoti..."


Anais laikais dėstytojos mokėjo užkrėsti, sudominti, dabar kitoks laikotarpis, studentų entuziazmas dingo, vieną žiurstą pasiuvo, o jau galvą kelia, jau nori žurnaluose veidą rodyti. Sandrutė (Juozo bendramokslė dizainerė Sandra Striaukaitė - red. past.) man sako: „Kad pasirengtų „Mados infekcijai", jauniems dizaineriams davėme po dešimt tūkstančių litų, jie dejuoja, kad mažai..." Argi ne juokinga? O kas mums davė?! Net minties tokios neturėjome! Esu gavęs vienintelę pašalpą, ir tai ne iš lietuvių - paskutiniame Dailės akademijos kurse Soroso fondas skyrė tris šimtus dolerių, kad išvykčiau mokytis į Olandiją. Ai, ką čia kalbėti!.. Pažiūri į premijuotųjų sąrašą - čia pažįstamas, čia giminaitis, čia sesuo, čia pusseserė... Visai dėl to neišgyvenu. Esu pats sau premija! Noriu - darau kolekciją, noriu - nedarau, noriu - siuvu suknelę, noriu - nesiuvu, noriu - važiuoju į Maskvą, noriu - į Paryžių ar Niujorką. Esu pats sau ponas, niekam neskolingas..."


Tačiau kol atėjo štai toks laikas, Juozas tikina, reikėję daug iškentėti, daug, kaip pats sako, š... suvalgyti. Visi mato gražiąją pusę, o mada nėra lengvas verslas. Tuojau po studijų - blokada, paskui - užgriuvusi laisvė, tada - vėl sunkmetis, iš naujo aukštyn, o dabar ir vėl - duobė. „Apie kokią mados kultūrą kalbam?! Ne nuogi - ir gerai! Bet ne vien duona žmogus gyvas. Tos krizės nėra blogai, - šypteli. - Jos greitai parodo, kas yra kas, išnaikina vidutiniokus piktžoles. Visi žvaigždėmis nenori būti, o juk pirma lempele ar žiburėliu reikia degti. Pilkaisiais kardinolais - nepatinka, tik priekyje, tik viršelyje. Liguista tai ir netikra. Ir ta dviveidystė... Girdžiu kalbant: oi, Mantas blogai! Visi burnoja, bet eina. Jei jau net mano gerbiama Ramunė (dizainerė Ramunė Piekautaitė - red. past.)... Čia juk tas pat, jei Madonna į Cicino koncertą ateitų! Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet juk taip yra, tik ne visi drįsta kalbėti. Daug kam kažkodėl atrodo: turiu biznelį, man reikia rodytis, o juk iš tiesų garsas apie tave, einantis iš lūpų į lūpas, kur kas vertingesnis. Paryžiuje yra viena tokia ledainė. Nuo šešiolikto amžiaus ji taip nė karto ir nesireklamavo, bet patekti ten sunkiai įmanoma."


Kam jau kam, o Juozui reklamos nereikia. Jo drabužiai parduodami Niujorke, Tokijuje, Korėjoje, juos dėvi princesės, garsios aktorės ir dainininkės. „Sako, oi, tas Juozas, koks jis arogantiškas! Bet kodėl turėčiau būti kuklus, jei tiek dalykų vyksta aplinkui. Net ir dėstytojos, pamačiusios filmą, kurį rodėme per auditorijos atidarymą, aiktelėjo: „Tai tu ir tą darei, ir tą..." Bet aš ne dėl pliuso darau. Įdomu - ir darau! Ar ateitų į mano pristatymus ir spektaklius tūkstančiai, jei žmogus nebūtų talentingas, eruditas, autoritetas? Aš vis tikiuosi nors truputį kilstelėti aukščiau nei mada, atverti Lietuvos veidą pasauliui. Man tai - labai įdomu", - tikina.


„Juozai, o kodėl tu pats neini dėstytojauti?" - teiraujuosi. Mano klausimas jam sukelia juoką: „Ką tu? Aš dar pats mokausi! Turiu tiek daug išmokti. Bet „ne" irgi nesakau. Žinai, kokia mano filosofija: arba rimtai dirbi mados industrijoje, arba viską meti ir augini studentus. Niekaip nepakęsčiau: turiu penkiolika studentų, o iš jų - nė vienos žvaigždės. Geriau jau trys, bet talentingi! Priversčiau juos dirbti, išmuščiau norą tapti trumpalaikėmis, vidutinėmis žvaigždėmis. Jei neišeitų, sukraučiau jiems kuprines ir išvaryčiau per pasaulį. Vien talento neužtenka, akiratį privalai turėti, kad pats galėtum vertinti ir suprasti, kas yra tikra, nuostabu, vidutiniška ar tik apgailėtinas šlamštas."


Jis ir pats mėgsta įkvėpti šviežio oro kur nors Paryžiuje, Londone, Tel Avive ar Niujorke. Sako, tada Lietuvos problemos nebeatrodo tokios baisios, užsimiršta joje tvyrantis agresyvumas. „Atvažiavo į Vilnių koncertuoti vienas bičiulis, labai talentingas pasaulinio garso smuikininkas Aleksandras Roždestvenskis. Pilna Kongresų salė jo klausytis susirinko. Tai skambina jis man, klausia: „Ar tu vis dar čia? Gyvas? Ir ką tu veiki šitoj provincijoj?" O aš negaliu pabėgti, negaliu pamesti žmonių, su kuriais dvidešimt metų dirbu. Mes - komanda. Jei pasitaikys proga išvažiuoti į Paryžių, išsivešiu ir juos kartu."


Pirmųjų žingsnių prisiminimai į mados pasaulį Juozui kelia daugybę sentimentų: „Atėjome po aštuntos klasės. Snarglys ir iškart - sudėtingas įdomus mados pasaulis. O kiek mokytis turėjome: ir matematika, ir karinis parengimas, ir lietuvių, rusų, kita užsienio kalba, istorija, estetika, o dar kompozicija, piešimas, skulptūra, tapyba ir siuvimas... Tu jau patikėk, aš tokius raumenis esu užsiauginęs, toks sunkiasvoris, tokie šarvai, juk valgo mane nuo pirmųjų kolekcijų ir valgo, kabina etiketes... Pamenu, Dailės akademijoje už diplominį darbą man parašė devynis, gal dėl to, kad padariau keturiasdešimt modelių vietoj penkių? O kur visi tie, kurie tada gavo dešimtukus?"


Tą dieną, kai Kauno kolegijoje buvo atidaryta Juozo Statkevičiaus auditorija, lauke šėlo pavasaris. Grįžęs į Vilnių, Juozas vakare neatsigynė vienos minties: „Gali būti jaunatviškas, gerai atrodyti, gražiai rengtis, bet lentelė jau kabo... Vadinasi, šis tas jau nuveikta. Vargu ar kada man dar bus įteikta kokia premija. Juk milijonierius, turtuolis, damas rengia - kokios premijos... O aš sakau: jei žmogus negali nusipirkti mano suknelės ar kvepalų, tai jau tikrai gali įsigyti bilietą į spektaklį, kuriam kūriau drabužius. Argi tai nėra kultūra? Visada kalbėjau, kad tikrai ateis laikas, kai tau vienodai rodys visos premijos, tai, kad esi ignoruojamas. Bet nesu linkęs savęs gailėtis - ne žmonės, Dievulis mane apdovanojo, su kaupu atseikėjo jėgų, talento, sveikatos. Ir galiu džiaugtis, kad turiu mažą lentelę prie auditorijos durų ir didelę didelę, pasiaukojančių, dėmesingų dėstytojų širdį."

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką