Kai pirmą kartą išgirdau, kad buvusi griežtoji pokalbių laidos „Nomeda“ redaktorė Jurga Gusarovienė (33) ir atlapaširdis koncertų organizatorius Markas Šliamovičius (43) – pora, be galo nustebau. Dar labiau nustebau išgirdusi, kad jie laukiasi vaikelio. Jurga šypteli: jųdviejų sąjunga buvo netikėta tikrai daugumai, bet ne jai pačiai. O ko stebėtis? Negi meile ir abipuse pagarba pagrįsti santykiai turėtų kelti nuostabą?
Jurga sakė, kad su vyru, kuris nemoka taisyklingai lietuviškai rašyti, niekada neturės nieko bendra, tačiau likimas, rodos, mėgsta pokštus. Marko lietuvių kalbos žinių nepavadinsi puikiomis (Jurga apie tai kalbėdama tik palinguoja galva: „Dieve, Dieve“), tačiau kartu jie – jau pusantrų metų. Negana to, prieš tris mėnesius gimė jųdviejų sūnus Aleksandras.
Jauna moteris šypteli: mylimas vyras ją suviliojo šiais laikais gana netradiciniu būdu – poezija. Pirmą kartą atėjęs pas Jurgą į svečius, Markas visą naktį skaitė juodojo humoro persunktas Olego Grigorjevo eiles (porą eilėraščių ekspromtu padeklamuoja ir interviu metu).
Šiais laikais, kai nuolat kalbame apie lygias moterų ir vyrų teises, Markas ir vėl, galima sakyti, iškrinta iš konteksto: jis niekada neleidžia moteriai apmokėti sąskaitų, o jeigu neturi pinigų, geriau apskritai niekur nekelia kojos, net neina į dalykinį susitikimą. Jurga sako, kad ir dabar juodu gyvena pagal šią taisyklę: jei mylimas vyras neturi pinigų, juodu nesilanko ten, kur galbūt norėtų, nevažiuoja ten, kur galėtų, nevalgo to, ko širdis geidžia, nors ji galbūt galėtų už visa tai sumokėti. „Negaliu eiti prieš vyrą ir jį žeminti. Ne, vadinasi, ne – palauksime geresnių laikų“, – be jokios nepasitenkinimo gaidelės balse ramiai ištaria moteris.
Esate ne tik šeima, mylimieji, bet ir partneriai, kolegos, sykiu organizuojantys nekomercinius koncertus: iš Rusijos jau atvežėte grupes „Akvarium“, „Nautilius Pompilius“, „Bi-2“, netruks rengsite „Agatos Kristi“ gastroles. Kas pirmiau užsimezgė – asmeniniai ar darbo santykiai?
Markas: Aišku, asmeniniai! Kokie dar darbai?!
Jurga: Pamenu, pirmą kartą Marką pamačiau prieš penkiolika metų. Tuomet radijo stotyje „M-1“ dirbau sekretore, o Markas užsukdavo pas Renatą Mikailionytę, Giedrių Masalskį į svečius. Ateidavo su tokiu dideliu odiniu čemodanu ir kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo...
Bet ne su tavimi?
Jurga: Jam turbūt buvau neįdomi. Kita vertus, kodėl turėjo būti kitaip – juk buvau aštuoniolikos, galima sakyti, mažvaikė...
Markas: Kodėl neįdomi?! Tiesą pasakius... Beje, ar man kalbėti tiesą? Radijuje visi bendravo nedidelėmis grupelėmis. Su tais, pas kuriuos lankydavausi, Jurga nebendravo. Vis dėlto mačiau nepaprastai simpatišką merginą, kuri mane akimirksniu sužavėjo. Tąkart prie jos taip ir nepriėjau – kadangi buvau svečias, priėmiau tų, pas kuriuos atvykau, taisykles ir su ne eterio žmonėmis nebendravau. Vėliau Jurgą sutikau viename renginyje „Šarūno“ viešbutyje. Ji buvo su operatoriumi – dirbo.
Trečią kartą apie Jurgą pagalvojau viename žurnale pamatęs jos interviu. Visas gyvenimo situacijas įveikdavau vienas, todėl paskaitęs straipsnį pagalvojau, kaip pavydžiu tiems, kurie dirba su stipria komanda. Supratau: su tokia kaip Jurga galėčiau važiuoti bet kur. Sakoma, kad norėdamas spręsti apie žmogų pirmiausia turi jį pažinti. Netiesa! Svarbiausia – pirmas įspūdis, ypač tam, kuris turi nemažai gyvenimo patirties ir žino, kas yra intuicija. Beje, mąstydamas apie Jurgą tuomet absoliučiai negalvojau apie meilę.
Jei teisingai skaičiuoju, nuo pirmojo jūsų susitikimo „M-1“ iki pasimatymo turėjo prabėgti daugiau nei dešimt metų...
Markas: Kartą gatvėje sutikau Nomedą ir paprašiau Jurgos telefono numerio. Perskaitęs jos interviu supratau, kad negaliu neturėti tokio žmogaus telefono numerio. Tačiau Jurgai tada taip ir nepaskambinau...
Kodėl?!
Markas: Todėl, kad tuo metu gyvenau ne vienas, turėjau šeimą. Negalvojau apie Jurgą kaip apie moterį. Tuo metu ji dirbo Latvijoje, ir aš puikiai supratau, kad mesti mylimų žmonių ir išvažiuoti negaliu. Taip, dirbti su Jurgos komanda man būtų buvusi didelė laimė, tačiau išsipildyti jai tąkart nebuvo lemta.
Viskas gyvenime vyksta laiku ir ten, kur reikia. Esu gana infantilus, romantiškas, galbūt per mažai savimi pasitikintis, todėl tiesiog paskambinti patinkančiam žmogui man niekada nebuvo paprasta. Tuo metu, kai pagaliau susipažinau su Jurga, jau buvau vienas. Ne tas žodis „vienas“ – sugniuždytas, palūžęs. Psichologiniu požiūriu tai, kas vyko skyrybų metu ir po jų, buvo visiška destrukcija. Mano gyvenime liko vienintelis mylimas žmogus – šuo, o viduje jaučiau, kad bet kokie šilti išgyvenimai jau yra praeitis.
Ir tada į Lietuvą atvažiavo žmogus, kurį vadinu mūsų su Jurga santykių krikštatėviu, – Slava Butusovas iš grupės „Nautilius Pompilius“. Iš tiesų jo koncertas tapo priežastimi paskambinti Jurgai ir pakviesti ją – iki tol rinkti jos telefono numerį tiesiog neturėjau dėl ko. Paskui su Jurga pradėjome susirašinėti. Laukdavau kiekvienos jos žinutės, ir būtent tada mano gyvenimas įgavo prasmę.
Tiesą sakant, nepadariau nieko, kad užkariaučiau Jurgos širdį. Jei atvirai, visos moterys, su kuriomis artimai bendravau, paėmė mane už rankos ir vedė per gyvenimą. Ne aš jas. Jei pabandydavau elgtis atvirkščiai, nieko gero neišeidavo: išlįsdavo kompleksai ir dažniausiai jie tapdavo svarbiausi. Imdavau kompleksuoti, kad neturiu užtektinai pinigų, gražaus buto, aiškios profesijos... Jurgai nereikėjo vaidinti – ji mane priėmė tokį, koks esu. Man su ja buvo malonu, įdomu, gera. Taip – nuo pat pradžių iki šiol. Jurga man – ne tik mylima moteris, bet ir gerbiama, įdomi asmenybė, draugas, partneris. Būti su ja man – geriausias poilsis.
Kai Jurga vadovavo „Nomedos“ komandai, apie ją kalbėjo kaip apie griežtą vadovę. Spėju, bendroje jūsų veikloje ji – taip pat viršininkė?
Jurga: Pas mus nėra viršininkų.
Markas: Keista, bet išties taip ir yra.
Jurga: Markas atsakingas už kūrybinę veiklą – koncertų planavimą, bendravimą su atlikėjais. Aš vadovauju administraciniams reikalams. Vienas į kito sritį stengiamės nesikišti.
Markas: Apie savo darbą Jurga pasakė kiek per kukliai. Ji ne šiaip administratorė, o žmogus, kaskart rizikuojantis savo pinigais.
Mylimai moteriai tvarkyti buities reikalus Markas stengiasi padėti kaip įmanydamas: kasryt keliasi, ruošia pusryčius Jurgos sūnui Tautvydui, išleidžia jį į mokyklą, kasdien su mažuoju Aleksandru bent valandai išsiruošia į Sereikiškių parką. Tačiau kai kalba pasisuka apie lemputes ir atšokusias plyteles, tampa aišku – tai ne Markui.
Ar pradėjus gyventi sykiu kasdienybė labai pasikeitė?
Markas: Kai Jurga pradėjo su manimi gyventi, kai kurie jos draugai atkrito. Kai kurių nemato pusmetį ar dar daugiau. Manau, jie kompleksuoja ir nuo Jurgos nusisuka dėl manęs. Jai sunku tai pripažinti, o aš viską matydamas vis svarsčiau, kodėl taip vyksta. Laimei, pradėjusi organizuoti koncertus, ji pažino daugybę įdomių žmonių, jie priima ją su didele meile, pagarba ir dabar bendrauja netgi dažniau nei su manimi.
Jurga: Tiesiog viskas sutapo: keičiau darbą, kartu keitėsi ir žmonės. Daugelis bičiulių, pažįstamų buvo iš darbo, todėl natūralu, kad nemažai tiesiog „nubyrėjo“. Mano gyvenime įvyko daugybė virsmų, kartu keitėsi ir žmonės.
Markas – žmogus, kuris į aplinką spinduliuoja tiek energijos, kad ne kiekvienas gali visa tai priimti ir suvirškinti. Manau, prieš penkiolika metų to kiekio nebūčiau sugebėjusi atlaikyti net aš. Dabar esu kur kas ramesnė, todėl ir Marko energija man priimtinesnė, tos savybės, kurios anksčiau galbūt būtų erzinusios, dabar žavi.
Jurga, kodėl pasitraukei iš televizijos?
Jurga: Iš televizijos neišėjau visam laikau – dabar auginu vaiką ir tikiuosi kada nors į ją grįžti. Gaunu pasiūlymų, bet niekur neskubu. Tautvydą pagimdžiau mokydamasi pirmame kurse, o sąžinė iki šiol graužia, kad per mažai laiko su juo praleidau. Nenoriu, kad tai pasikartotų. Kiek galėsiu, tiek su Aleksandru ir būsiu.
Į televiziją tikrai nespjaunu. Dirbau joje dešimt metų, man ten įdomu. Tik nežinau, ar televizijoje, kokia ji yra dabar, dar sugebėsiu rasti savo nišą. Tokių laidų, kokios dabar siūlomos žiūrovams, tikrai nekursiu. Dirbdama „Nomedoje“ mesdavau redaktorius iš darbo, jei šie atnešdavo netikrų istorijų, o dabar tokiomis pagrįsta kone pusė Lietuvos projektų. Tai – ne mano žurnalistika. Negalėčiau tokiose laidose nei dirbti, nei už tai gauti pinigų. Tada geriau imtis ko nors kito. Beje, su vienu kanalu kaip tik šiuo metu kalbame ir deramės dėl klasikinės pokalbių laidos – tokios dabar eteryje nėra.
O kol vyksta derybos, organizuoji koncertus...
Markas: Tiesiog tai buvo dar viena galimybė išreikšti save. Iš pradžių Jurga bandė rašyti knygą, bet pasakiusi, kad nenori niekur skubėti ir chaltūrinti, nustojo. Tada ir atsirado koncertai.
Beje, o apie ką ta knyga turėjo būti?
Jurga: Maniau, kursiu televizijos apipintą moters istoriją. Daug būčiau rašiusi apie tai, ką Lietuvoje reiškia būti moterimi, norinčia šiek tiek pakelti galvą ir nebūti pilka pelyte. Buvo daugybė atvejų, kai jai parodoma, kad yra boba ir turi būti savo vietoje. Patikėk, aš tai žinau, ir niekas man neįrodys, kad yra kitaip. Pradėjusi rašyti supratau: viso to negalima publikuoti.
Kodėl?!
Jurga: Tai galbūt sykiu būtų atsakymas į klausimą, kur dingo kai kurie mano draugai. Jeigu perskaitytų, koks tikrasis mano santykis su jais, nemažai žmonių turbūt ištiktų infarktas. Lietuvoje įprasta, kad kolega būtinai turi būti ir draugas, bet juk taip nėra.
Markai, kiek tave pažįstu, kone visada matau moterų, dažnai gražių ir daug pasiekusių, draugijoje. Šiandien aplankė Renata Mikailionytė; užsiminei, kad naktį, kai Jurga išvažiavo į ligoninę gimdyti, o namuose nugaišo mylimas šuniukas Čiukas, tave už rankos laikė Kotryna Kirdeikytė; žinau, laukiate į svečius ateinančios Gražinos Baikštytės... Bandai įrodyti, kad moterys ir vyrai gali būti tik draugai?
Markas: Moterys, su kuriomis bendrauju, pirmiausia yra asmenybės, o tai, ką joms pasakoju, priima adekvačiai, be kruopelytės pavydo. Nemanau, kad moteriai, auginančiai krūvą vaikų ir gyvenančiai su girtuokliu vyru, būtų įdomu klausytis mano pasakojimų.
Pamenu, Renatai pasakiau, kad įsimylėjau nuostabią moterį. Žinai, ką ji atsakė? Tik paklausė, ar ta moteris myli mane. Gera žinoti, kad yra žmonių, kuriems pirmiausia rūpi tu. Ir Renata, ir Kotryna, ir Gražina – labai artimi žmonės, geri draugai. Beje, pati geriausia mano draugė – taip pat labai graži moteris, žymi estų aktorė Marija Avdiuško.
Kalbant apie vyrus... Statistika rodo, kad devyniasdešimt penki procentai Lietuvos vyrų yra visiški kvailiai, chamai. Man gaila lietuvių moterų, kurios jos yra gražios, protingos, bet daugeliui atitenka vietos aborigenai.
Jurga: Su Marku esame labai panašūs. Pirmiausia sutampa mūsų nuomonė dėl moralės, etikos. Man nereikia įrodinėti, aiškinti, kodėl elgiuosi vienaip, o ne kitaip.
Markas: Per gyvenimą pažinau daugybę moterų, sutikau daugybę įdomių asmenybių, todėl visiškai užtikrintai galiu pasakyti: Jurga – vienas geriausių, padoriausių, talentingiausių ir įdomiausių žmonių. Ji be galo šilta ir sąžininga, su ja ramu. Jurga sušildė mane ir suteikė mano gyvenimui sparnus. Man galima tik pavydėti.
Jurga, Markas tau negaili komplimentų. Galėtum apie jį pasakyti tą patį?
Jurga: Tikrai taip.
Markas: Ne, ne. Turiu užtektinai trūkumų, pats juos galiu ir išvardyti. Esu tinginys, todėl nei automobilio vairuoju, nei kompiuteriu moku dirbti. Yra ne vienas darbas, kuriam atlikti verčiau meistrą iškviesiu, nei pats pabandysiu. Ir visiškai tuo nesididžiuoju – puikiai žinau, kad dėl tinginystės kartais esu našta. Antra, aš per smarkiai prisirišęs prie praeities, prisiminimų. Žinau, turiu būti ciniškesnis. Be to, vienu metu galiu būti ir drąsuolis, ir bailys – tai negerai.
O pliusai?
Markas: Esu šiltas žmogus, tiesus, teisingas, ką pažadu, ištesiu. Darau nuodėmių, bet giliai viduje. Nekrečiu kiaulysčių kitiems.
Koks yra Markas ji mylinčios moters akimis?
Jurga: Visi turime ir pliusų, ir minusų. Jei su tuo žmogumi gyvenu, vadinasi, jo minusai man nė kiek netrukdo. Prieš penkiolika metų, matyt, būtų trukdę, o dabar esu atsipalaidavusi ir į viską žiūriu filosofiškai.
Markas – gana nestandartinis žmogus: į pirmąjį pasimatymą kavinėje atsiveda šunį, o eidamas į svečius pas moterį vietoj butelio gero vyno atsineša rusiškos degtinės. Tavęs pažinties pradžioje tai nė kiek nesutrikdė?
Jurga: Žinoma, buvo keista, kai per pirmąjį pasimatymą kinų restorane sėdėjome su Čiuku, tačiau pati vėliau įsitikinau, kad jis – ypatingas šuo. Puikiai pamenu, kai vieną vakarą Markas supykęs išėjo, o Čiukas nuo sustojimo parlėkė iki mano namų ir atsisėdo prie durų.
Markas: Čiukas taip išsirinko sau namus...
Jurga: Marko keistumas tas, kad jis nėra statistinis lietuvių vyras. Tai, ką kalbėjo apie juos, manau, yra visiška tiesa: taip, moterys žeminasi, nuolaidžiauja, lankstosi prieš savo vyrus.
Ilgai tyrinėjau Marką, kol supratau, kad jis yra žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Taip, Markas kitoks nei lietuviai. Bet man statistiniai lietuviai ir neįdomūs. Toks buvo pirmasis vyras, su kuriuo po dešimties bendro gyvenimo metų sėkmingai išsiskyriau. Viešumoje jis buvo teisingas, o namuose kartais pasielgdavo taip nestandartiškai. Jis niekada nebuvo išvežęs sūnaus į lauką, nes tai atrodė nevyriška. O Markas iš to nedaro problemų – kasdien pasiėmęs vežimą keliauja į Sereikiškių parką.
Markai, savo gyvenimą bandei susieti ne su viena moterimi, bet tėčiu tapai tik dabar. Kodėl?
Markas: Kai pirmą kartą gyvendamas Taline sukūriau šeimą, tiesiog tam nebuvo sąlygų. Antrąsyk rimtus santykius užmezgiau su moterimi, kuri iš pirmosios santuokos turėjo mergaitę. Ji man buvo tarsi dukra, širdis buvo visiškai užpildyta.
Su Jurga viskas išėjo natūraliai, savaime. Negalvojome apie tai, Saša gimė per anksti ar per vėlai. Jurga – nuostabi mama ir nuostabi žmona.
Gimus Aleksandrui gyvenimas apvirto aukštyn kojomis?
Markas: Baiminausi, kad turiu per mažai patirties, todėl „ačiū“ Jurgai, kuri pirmomis dienomis viską prisiėmė ir man prie naujų pareigų leido priprasti po truputį.
Jurga: O aš labai didžiuojuosi, kad esu jau dviejų sūnų mama. Tai reikalauja daug išminties.
Markas: O aš dar laukiu dukters...
Jurga: Galėsi laukti su kuo nors kitu... Man kol kas atrodo, kad užtenka to, ką turiu.
Markas: Jurga nesupranta savo padėties – juk ji iš tiesų neturi nė vieno vaiko: Tautvydas – kaip iš akies luptas tėvas, o Saša – mano sūnus.
Girdi, ką kalba mylimas vyras?!
Jurga: Aš puikiai žinau, kad jis juokauja. Lygiai taip pat žinau, kad humoro jausmas ne visiems priimtinas.
Markas: Bet Jurgai jis patinka. Aš – taip pat...
Jurga sakė, kad su vyru, kuris nemoka taisyklingai lietuviškai rašyti, niekada neturės nieko bendra, tačiau likimas, rodos, mėgsta pokštus. Marko lietuvių kalbos žinių nepavadinsi puikiomis (Jurga apie tai kalbėdama tik palinguoja galva: „Dieve, Dieve“), tačiau kartu jie – jau pusantrų metų. Negana to, prieš tris mėnesius gimė jųdviejų sūnus Aleksandras.
Jauna moteris šypteli: mylimas vyras ją suviliojo šiais laikais gana netradiciniu būdu – poezija. Pirmą kartą atėjęs pas Jurgą į svečius, Markas visą naktį skaitė juodojo humoro persunktas Olego Grigorjevo eiles (porą eilėraščių ekspromtu padeklamuoja ir interviu metu).
Šiais laikais, kai nuolat kalbame apie lygias moterų ir vyrų teises, Markas ir vėl, galima sakyti, iškrinta iš konteksto: jis niekada neleidžia moteriai apmokėti sąskaitų, o jeigu neturi pinigų, geriau apskritai niekur nekelia kojos, net neina į dalykinį susitikimą. Jurga sako, kad ir dabar juodu gyvena pagal šią taisyklę: jei mylimas vyras neturi pinigų, juodu nesilanko ten, kur galbūt norėtų, nevažiuoja ten, kur galėtų, nevalgo to, ko širdis geidžia, nors ji galbūt galėtų už visa tai sumokėti. „Negaliu eiti prieš vyrą ir jį žeminti. Ne, vadinasi, ne – palauksime geresnių laikų“, – be jokios nepasitenkinimo gaidelės balse ramiai ištaria moteris.
Esate ne tik šeima, mylimieji, bet ir partneriai, kolegos, sykiu organizuojantys nekomercinius koncertus: iš Rusijos jau atvežėte grupes „Akvarium“, „Nautilius Pompilius“, „Bi-2“, netruks rengsite „Agatos Kristi“ gastroles. Kas pirmiau užsimezgė – asmeniniai ar darbo santykiai?
Markas: Aišku, asmeniniai! Kokie dar darbai?!
Jurga: Pamenu, pirmą kartą Marką pamačiau prieš penkiolika metų. Tuomet radijo stotyje „M-1“ dirbau sekretore, o Markas užsukdavo pas Renatą Mikailionytę, Giedrių Masalskį į svečius. Ateidavo su tokiu dideliu odiniu čemodanu ir kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo...
Bet ne su tavimi?
Jurga: Jam turbūt buvau neįdomi. Kita vertus, kodėl turėjo būti kitaip – juk buvau aštuoniolikos, galima sakyti, mažvaikė...
Markas: Kodėl neįdomi?! Tiesą pasakius... Beje, ar man kalbėti tiesą? Radijuje visi bendravo nedidelėmis grupelėmis. Su tais, pas kuriuos lankydavausi, Jurga nebendravo. Vis dėlto mačiau nepaprastai simpatišką merginą, kuri mane akimirksniu sužavėjo. Tąkart prie jos taip ir nepriėjau – kadangi buvau svečias, priėmiau tų, pas kuriuos atvykau, taisykles ir su ne eterio žmonėmis nebendravau. Vėliau Jurgą sutikau viename renginyje „Šarūno“ viešbutyje. Ji buvo su operatoriumi – dirbo.
Trečią kartą apie Jurgą pagalvojau viename žurnale pamatęs jos interviu. Visas gyvenimo situacijas įveikdavau vienas, todėl paskaitęs straipsnį pagalvojau, kaip pavydžiu tiems, kurie dirba su stipria komanda. Supratau: su tokia kaip Jurga galėčiau važiuoti bet kur. Sakoma, kad norėdamas spręsti apie žmogų pirmiausia turi jį pažinti. Netiesa! Svarbiausia – pirmas įspūdis, ypač tam, kuris turi nemažai gyvenimo patirties ir žino, kas yra intuicija. Beje, mąstydamas apie Jurgą tuomet absoliučiai negalvojau apie meilę.
Jei teisingai skaičiuoju, nuo pirmojo jūsų susitikimo „M-1“ iki pasimatymo turėjo prabėgti daugiau nei dešimt metų...
Markas: Kartą gatvėje sutikau Nomedą ir paprašiau Jurgos telefono numerio. Perskaitęs jos interviu supratau, kad negaliu neturėti tokio žmogaus telefono numerio. Tačiau Jurgai tada taip ir nepaskambinau...
Kodėl?!
Markas: Todėl, kad tuo metu gyvenau ne vienas, turėjau šeimą. Negalvojau apie Jurgą kaip apie moterį. Tuo metu ji dirbo Latvijoje, ir aš puikiai supratau, kad mesti mylimų žmonių ir išvažiuoti negaliu. Taip, dirbti su Jurgos komanda man būtų buvusi didelė laimė, tačiau išsipildyti jai tąkart nebuvo lemta.
Viskas gyvenime vyksta laiku ir ten, kur reikia. Esu gana infantilus, romantiškas, galbūt per mažai savimi pasitikintis, todėl tiesiog paskambinti patinkančiam žmogui man niekada nebuvo paprasta. Tuo metu, kai pagaliau susipažinau su Jurga, jau buvau vienas. Ne tas žodis „vienas“ – sugniuždytas, palūžęs. Psichologiniu požiūriu tai, kas vyko skyrybų metu ir po jų, buvo visiška destrukcija. Mano gyvenime liko vienintelis mylimas žmogus – šuo, o viduje jaučiau, kad bet kokie šilti išgyvenimai jau yra praeitis.
Ir tada į Lietuvą atvažiavo žmogus, kurį vadinu mūsų su Jurga santykių krikštatėviu, – Slava Butusovas iš grupės „Nautilius Pompilius“. Iš tiesų jo koncertas tapo priežastimi paskambinti Jurgai ir pakviesti ją – iki tol rinkti jos telefono numerį tiesiog neturėjau dėl ko. Paskui su Jurga pradėjome susirašinėti. Laukdavau kiekvienos jos žinutės, ir būtent tada mano gyvenimas įgavo prasmę.
Tiesą sakant, nepadariau nieko, kad užkariaučiau Jurgos širdį. Jei atvirai, visos moterys, su kuriomis artimai bendravau, paėmė mane už rankos ir vedė per gyvenimą. Ne aš jas. Jei pabandydavau elgtis atvirkščiai, nieko gero neišeidavo: išlįsdavo kompleksai ir dažniausiai jie tapdavo svarbiausi. Imdavau kompleksuoti, kad neturiu užtektinai pinigų, gražaus buto, aiškios profesijos... Jurgai nereikėjo vaidinti – ji mane priėmė tokį, koks esu. Man su ja buvo malonu, įdomu, gera. Taip – nuo pat pradžių iki šiol. Jurga man – ne tik mylima moteris, bet ir gerbiama, įdomi asmenybė, draugas, partneris. Būti su ja man – geriausias poilsis.
Kai Jurga vadovavo „Nomedos“ komandai, apie ją kalbėjo kaip apie griežtą vadovę. Spėju, bendroje jūsų veikloje ji – taip pat viršininkė?
Jurga: Pas mus nėra viršininkų.
Markas: Keista, bet išties taip ir yra.
Jurga: Markas atsakingas už kūrybinę veiklą – koncertų planavimą, bendravimą su atlikėjais. Aš vadovauju administraciniams reikalams. Vienas į kito sritį stengiamės nesikišti.
Markas: Apie savo darbą Jurga pasakė kiek per kukliai. Ji ne šiaip administratorė, o žmogus, kaskart rizikuojantis savo pinigais.
Mylimai moteriai tvarkyti buities reikalus Markas stengiasi padėti kaip įmanydamas: kasryt keliasi, ruošia pusryčius Jurgos sūnui Tautvydui, išleidžia jį į mokyklą, kasdien su mažuoju Aleksandru bent valandai išsiruošia į Sereikiškių parką. Tačiau kai kalba pasisuka apie lemputes ir atšokusias plyteles, tampa aišku – tai ne Markui.
Ar pradėjus gyventi sykiu kasdienybė labai pasikeitė?
Markas: Kai Jurga pradėjo su manimi gyventi, kai kurie jos draugai atkrito. Kai kurių nemato pusmetį ar dar daugiau. Manau, jie kompleksuoja ir nuo Jurgos nusisuka dėl manęs. Jai sunku tai pripažinti, o aš viską matydamas vis svarsčiau, kodėl taip vyksta. Laimei, pradėjusi organizuoti koncertus, ji pažino daugybę įdomių žmonių, jie priima ją su didele meile, pagarba ir dabar bendrauja netgi dažniau nei su manimi.
Jurga: Tiesiog viskas sutapo: keičiau darbą, kartu keitėsi ir žmonės. Daugelis bičiulių, pažįstamų buvo iš darbo, todėl natūralu, kad nemažai tiesiog „nubyrėjo“. Mano gyvenime įvyko daugybė virsmų, kartu keitėsi ir žmonės.
Markas – žmogus, kuris į aplinką spinduliuoja tiek energijos, kad ne kiekvienas gali visa tai priimti ir suvirškinti. Manau, prieš penkiolika metų to kiekio nebūčiau sugebėjusi atlaikyti net aš. Dabar esu kur kas ramesnė, todėl ir Marko energija man priimtinesnė, tos savybės, kurios anksčiau galbūt būtų erzinusios, dabar žavi.
Jurga, kodėl pasitraukei iš televizijos?
Jurga: Iš televizijos neišėjau visam laikau – dabar auginu vaiką ir tikiuosi kada nors į ją grįžti. Gaunu pasiūlymų, bet niekur neskubu. Tautvydą pagimdžiau mokydamasi pirmame kurse, o sąžinė iki šiol graužia, kad per mažai laiko su juo praleidau. Nenoriu, kad tai pasikartotų. Kiek galėsiu, tiek su Aleksandru ir būsiu.
Į televiziją tikrai nespjaunu. Dirbau joje dešimt metų, man ten įdomu. Tik nežinau, ar televizijoje, kokia ji yra dabar, dar sugebėsiu rasti savo nišą. Tokių laidų, kokios dabar siūlomos žiūrovams, tikrai nekursiu. Dirbdama „Nomedoje“ mesdavau redaktorius iš darbo, jei šie atnešdavo netikrų istorijų, o dabar tokiomis pagrįsta kone pusė Lietuvos projektų. Tai – ne mano žurnalistika. Negalėčiau tokiose laidose nei dirbti, nei už tai gauti pinigų. Tada geriau imtis ko nors kito. Beje, su vienu kanalu kaip tik šiuo metu kalbame ir deramės dėl klasikinės pokalbių laidos – tokios dabar eteryje nėra.
O kol vyksta derybos, organizuoji koncertus...
Markas: Tiesiog tai buvo dar viena galimybė išreikšti save. Iš pradžių Jurga bandė rašyti knygą, bet pasakiusi, kad nenori niekur skubėti ir chaltūrinti, nustojo. Tada ir atsirado koncertai.
Beje, o apie ką ta knyga turėjo būti?
Jurga: Maniau, kursiu televizijos apipintą moters istoriją. Daug būčiau rašiusi apie tai, ką Lietuvoje reiškia būti moterimi, norinčia šiek tiek pakelti galvą ir nebūti pilka pelyte. Buvo daugybė atvejų, kai jai parodoma, kad yra boba ir turi būti savo vietoje. Patikėk, aš tai žinau, ir niekas man neįrodys, kad yra kitaip. Pradėjusi rašyti supratau: viso to negalima publikuoti.
Kodėl?!
Jurga: Tai galbūt sykiu būtų atsakymas į klausimą, kur dingo kai kurie mano draugai. Jeigu perskaitytų, koks tikrasis mano santykis su jais, nemažai žmonių turbūt ištiktų infarktas. Lietuvoje įprasta, kad kolega būtinai turi būti ir draugas, bet juk taip nėra.
Markai, kiek tave pažįstu, kone visada matau moterų, dažnai gražių ir daug pasiekusių, draugijoje. Šiandien aplankė Renata Mikailionytė; užsiminei, kad naktį, kai Jurga išvažiavo į ligoninę gimdyti, o namuose nugaišo mylimas šuniukas Čiukas, tave už rankos laikė Kotryna Kirdeikytė; žinau, laukiate į svečius ateinančios Gražinos Baikštytės... Bandai įrodyti, kad moterys ir vyrai gali būti tik draugai?
Markas: Moterys, su kuriomis bendrauju, pirmiausia yra asmenybės, o tai, ką joms pasakoju, priima adekvačiai, be kruopelytės pavydo. Nemanau, kad moteriai, auginančiai krūvą vaikų ir gyvenančiai su girtuokliu vyru, būtų įdomu klausytis mano pasakojimų.
Pamenu, Renatai pasakiau, kad įsimylėjau nuostabią moterį. Žinai, ką ji atsakė? Tik paklausė, ar ta moteris myli mane. Gera žinoti, kad yra žmonių, kuriems pirmiausia rūpi tu. Ir Renata, ir Kotryna, ir Gražina – labai artimi žmonės, geri draugai. Beje, pati geriausia mano draugė – taip pat labai graži moteris, žymi estų aktorė Marija Avdiuško.
Kalbant apie vyrus... Statistika rodo, kad devyniasdešimt penki procentai Lietuvos vyrų yra visiški kvailiai, chamai. Man gaila lietuvių moterų, kurios jos yra gražios, protingos, bet daugeliui atitenka vietos aborigenai.
Jurga: Su Marku esame labai panašūs. Pirmiausia sutampa mūsų nuomonė dėl moralės, etikos. Man nereikia įrodinėti, aiškinti, kodėl elgiuosi vienaip, o ne kitaip.
Markas: Per gyvenimą pažinau daugybę moterų, sutikau daugybę įdomių asmenybių, todėl visiškai užtikrintai galiu pasakyti: Jurga – vienas geriausių, padoriausių, talentingiausių ir įdomiausių žmonių. Ji be galo šilta ir sąžininga, su ja ramu. Jurga sušildė mane ir suteikė mano gyvenimui sparnus. Man galima tik pavydėti.
Jurga, Markas tau negaili komplimentų. Galėtum apie jį pasakyti tą patį?
Jurga: Tikrai taip.
Markas: Ne, ne. Turiu užtektinai trūkumų, pats juos galiu ir išvardyti. Esu tinginys, todėl nei automobilio vairuoju, nei kompiuteriu moku dirbti. Yra ne vienas darbas, kuriam atlikti verčiau meistrą iškviesiu, nei pats pabandysiu. Ir visiškai tuo nesididžiuoju – puikiai žinau, kad dėl tinginystės kartais esu našta. Antra, aš per smarkiai prisirišęs prie praeities, prisiminimų. Žinau, turiu būti ciniškesnis. Be to, vienu metu galiu būti ir drąsuolis, ir bailys – tai negerai.
O pliusai?
Markas: Esu šiltas žmogus, tiesus, teisingas, ką pažadu, ištesiu. Darau nuodėmių, bet giliai viduje. Nekrečiu kiaulysčių kitiems.
Koks yra Markas ji mylinčios moters akimis?
Jurga: Visi turime ir pliusų, ir minusų. Jei su tuo žmogumi gyvenu, vadinasi, jo minusai man nė kiek netrukdo. Prieš penkiolika metų, matyt, būtų trukdę, o dabar esu atsipalaidavusi ir į viską žiūriu filosofiškai.
Markas – gana nestandartinis žmogus: į pirmąjį pasimatymą kavinėje atsiveda šunį, o eidamas į svečius pas moterį vietoj butelio gero vyno atsineša rusiškos degtinės. Tavęs pažinties pradžioje tai nė kiek nesutrikdė?
Jurga: Žinoma, buvo keista, kai per pirmąjį pasimatymą kinų restorane sėdėjome su Čiuku, tačiau pati vėliau įsitikinau, kad jis – ypatingas šuo. Puikiai pamenu, kai vieną vakarą Markas supykęs išėjo, o Čiukas nuo sustojimo parlėkė iki mano namų ir atsisėdo prie durų.
Markas: Čiukas taip išsirinko sau namus...
Jurga: Marko keistumas tas, kad jis nėra statistinis lietuvių vyras. Tai, ką kalbėjo apie juos, manau, yra visiška tiesa: taip, moterys žeminasi, nuolaidžiauja, lankstosi prieš savo vyrus.
Ilgai tyrinėjau Marką, kol supratau, kad jis yra žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Taip, Markas kitoks nei lietuviai. Bet man statistiniai lietuviai ir neįdomūs. Toks buvo pirmasis vyras, su kuriuo po dešimties bendro gyvenimo metų sėkmingai išsiskyriau. Viešumoje jis buvo teisingas, o namuose kartais pasielgdavo taip nestandartiškai. Jis niekada nebuvo išvežęs sūnaus į lauką, nes tai atrodė nevyriška. O Markas iš to nedaro problemų – kasdien pasiėmęs vežimą keliauja į Sereikiškių parką.
Markai, savo gyvenimą bandei susieti ne su viena moterimi, bet tėčiu tapai tik dabar. Kodėl?
Markas: Kai pirmą kartą gyvendamas Taline sukūriau šeimą, tiesiog tam nebuvo sąlygų. Antrąsyk rimtus santykius užmezgiau su moterimi, kuri iš pirmosios santuokos turėjo mergaitę. Ji man buvo tarsi dukra, širdis buvo visiškai užpildyta.
Su Jurga viskas išėjo natūraliai, savaime. Negalvojome apie tai, Saša gimė per anksti ar per vėlai. Jurga – nuostabi mama ir nuostabi žmona.
Gimus Aleksandrui gyvenimas apvirto aukštyn kojomis?
Markas: Baiminausi, kad turiu per mažai patirties, todėl „ačiū“ Jurgai, kuri pirmomis dienomis viską prisiėmė ir man prie naujų pareigų leido priprasti po truputį.
Jurga: O aš labai didžiuojuosi, kad esu jau dviejų sūnų mama. Tai reikalauja daug išminties.
Markas: O aš dar laukiu dukters...
Jurga: Galėsi laukti su kuo nors kitu... Man kol kas atrodo, kad užtenka to, ką turiu.
Markas: Jurga nesupranta savo padėties – juk ji iš tiesų neturi nė vieno vaiko: Tautvydas – kaip iš akies luptas tėvas, o Saša – mano sūnus.
Girdi, ką kalba mylimas vyras?!
Jurga: Aš puikiai žinau, kad jis juokauja. Lygiai taip pat žinau, kad humoro jausmas ne visiems priimtinas.
Markas: Bet Jurgai jis patinka. Aš – taip pat...
