Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2008 gegužės 18d. 19:03

Jurga Šeduikytė: „Esu gražaus kelio pradžioje“

Foto naujienai: Jurga Šeduikytė: „Esu gražaus kelio pradžioje“
zmones24.lt / Foto naujienai: Jurga Šeduikytė: „Esu gražaus kelio pradžioje“
Dainininkė Jurga atskleidžia, kad sunkiausias laikas ateina po didelių laimėjimų. Naujausias menininkės darbas ir iššūkis – knyga.
Dainininkė Jurga atskleidžia, kad sunkiausias laikas ateina po didelių laimėjimų. Naujausias menininkės darbas ir iššūkis – knyga.

Kaip gimė idėja parašyti knygą?

Nuo pat vaikystės turėjau tokį norą – juk kai esi mažas, visada norisi kuo nors pasižymėti. Knygos – tai pirmas vaiko prisilietimas prie kūrybos. Tačiau suklydau manydama, kad mano knyga bus koks nors rimtas filosofinis romanas, nes iš pradžių būtent apie tokį ir galvojau. Bet kai sėdau rašyti, viskas prasidėjo, kaip įprasta pasakose, nuo „Seniai seniai...“

Apie ką ši pasaka?
Pasakos personažai yra žaltys, vardu Sliekas, ir jo draugas katinas Žalias Pašiauštas. Aš stengiausi nevaržyti savo fantazijos... Rašydama išgyvenau labai keistą dalyką: parašau sakinį ir nežinau, kas bus toliau.

Kodėl būtent dabar ėmeisi knygos?

Aš ją pradėjau rašyti tada, kai mano gyvenime buvo nelengvas laikotarpis. Galbūt todėl ji tokia šviesi, optimistinių spalvų – dominuoja tik teigiamos emocijos. Pradėjau ją rašyti, pamenu, Alpių kalnuose, upėje, atsisėdusi ant akmenėlio. Knyga man, kaip ir muzika, savotiška terapijos forma, kurios metu atsipalaiduoju.

Vadinasi, išpildei dar vieną savo svajonę?
Manau, kad pradėjau pildyti savo svajonę ir esu gražaus kelio pradžioje. Tikiu, kad dar tikrai rašysiu.

Kokios dabar, Jurga, tavo dienos?
Rytą pradedu nuo mankštos. Kurį laiką turėjau rūpesčių dėl sąnarių ir teko ko nors imtis. Man labai džiugu, kad mankštintis prisiverčiu besąlygiškai kiekvieną dieną. Tada rytas būna kur kas žvalesnis ir akys tarsi greičiau atsiveria. Kiekvieną dieną laukiu saulės, nes labai pasiilgau. Kuriu... Tai naujų atradimų ir darbo su savimi laikas. Anksčiau nesistengdavau gilintis į save, didesnį dėmesį skirdavau aukštesniems gyvenimo tikslams ir planams. Dabar aiškinuosi tai, kas svarbu žmogui, o dievybėms palieku dangų.

Tapai žemiškesnė....
Dabar gyvenu ne tik svajonėmis, realiau žiūriu į gyvenimą. Mokausi tam tikrose situacijose nugalėti save, anksčiau tai būdavo gana sudėtinga. Stengiuosi ir mokausi sugyventi su savimi. Procesas tikrai juda ir tikiuosi, kad jis niekada nesibaigs. Tiesiog priimu save tokią, kokia esu. Išmokau atsiprašyti, o anksčiau būdavo sunku. Įskaudini žmogų, bet vis tiek manai, kad esi teisus. O dabar atsiprašau ir jaučiu, kaip greitai keičiasi santykis su tuo žmogumi, atsiranda ryšys.

Kokie tavo santykiai su tėvais?

Tėčio neturiu. O su mama kaip tik dabar tas ryšys ir mezgasi. Tuo metu, kai išėjau iš tėvų, reikėjo laisvės – buvo visai kitoks santykis. Nežinau, gal kiti anksčiau tą ryšį su tėvais suranda, o aš – tik dabar. Mėgavausi laisve, kai atsibodo, vėl ėmiau ieškoti kontakto. Augau daugiavaikėje šeimoje, taigi dar yra brolių ir sesuo, bet su jais sudėtingiau, nes esame labai skirtingi.

Jurga, tavo dainos liūdnos... Kas įkvepia kūrybai?
Kartais niekas neįkvepia ir būna labai liūdna... Išties turiu pripažinti, kad kurti dažniausiai paskatina nelabai teigiami jausmai: vienatvė, jausmų stoka. Mano gyvenimas nėra paprastas ir daugeliu atvejų kūrybai tai padeda.

Šitiek laimėjimų! Turėtum tik džiaugtis…
Gyvenimas banguotas, ir jeigu kam atrodo, kad mano visos dienos šviesios, tie labai klysta. Nuosmukiai dažniausiai išoriškai nepastebimi – aš tai išgyvenu viduje. Deja, taip dažnai nutinka, kad vidinė krizė užklumpa tada, kai ką nors labai didelio pasieki. Tiesiog įgyvendini savo svajonę. Viskas! Taškas. Pabaiga. Tai labai gąsdinantis dalykas, nes turi nuspręsti, ką darysi toliau, kaip padaryti, kad būtų dar geriau, kaip nenusižengti savo principams ir kartu neprarasti publikos. Tai be proto sudėtinga.

Galėtum pasakyti, kad gyvenimas tau smogė?

Aš sakyčiau, kad gyvenimas kaip tik mane saugo – aš pati sau smogiu tuos smūgius. Manau, kad jeigu žmogus yra stiprus viduje, tada aplinka jį talžo ir tikrina. Jei tu gana silpnas, tada pasaulis saugo ir globoja.

Ar būti scenoje buvo vienas iš tavo didžių tikslų?

Nebūčiau stojusi į žurnalistiką, jei būčiau mąsčiusi tik apie sceną. Bandžiau dirbti ryšių su visuomene agentūroje, bet kai teko kelis kartus pameluoti, supratau, kad tai – ne man. Dainuoti scenoje nebuvo mano svajonė, bet kartais žmogus pats sąmoningai nesuprasdamas eina savo svajonės link. Man buvo negera ten, kur aš buvau. Kai pradėjau muzikinį kelią, buvo sunku, bet supratau, kad atrandu save. Sėkmės nebuvau suplanavusi – per muziką tiesiog norėjau iš savęs išleisti susikaupusią energiją.

Kas tave baugina?
Bijau didelių šunų, galbūt dėl to, kad vaikystėje šuo įkando į ranką. Bijau, kad kada nors liksiu ne viena, bet vieniša. Stengiuosi ne tik apie tai galvoti dabar, bet ir daryti, kad taip neatsitiktų ateityje. Mokausi būti atvira ir nuoširdi. Bijau, kad galiu prarasti tai, ką labai myliu.

Atrodo, kad sunkiai prisileidi žmones…
Labai. Esu tikra lietuvė – turiu nepasitikėjimo žmonėmis kompleksą. Bet jei prisileidžiu, tai ilgam laikui.


Jurga, kaip manai, ar tavo kitoniškumui turėjo įtakos šeima?
Jau nuo vaikystės buvau uždaras vaikas, daugiausiai bendravau su berniukais. Visada buvo svarbi stipriosios lyties draugija, kad jausčiausi saugi ir reikalinga. Augti daugiavaikėje šeimoje irgi yra išbandymas. Kadangi gyvenome be tėčio, mamai teko vienai auginti keturis vaikus. Mūsų šeimoje dvasiniai dalykai visada buvo pirmoje vietoje, nes negyvenome lengvai. Be to, kai gyveni Palangoje, su tavimi elgiamasi kitaip nei su kitais vaikais: atvykus poilsiautojams esi išgrūdamas iš kambario kažkur į palėpę, nes jie užima tavo kambarį... Tokie dalykai yra bent kiek reikšmingi. Visada buvo pabrėžiamas dvasinis pagrindas, todėl aš nelabai žinojau, koks yra tas materialusis pasaulis. Iš pradžių man tikrai buvo labai sudėtinga.

Dabar ir pati kuri šeimą...
Anksčiau šeimos taip nesureikšmindavau. Bet pamąstai: juk žmonių santykiai yra vienintelis stabilus dalykas tarp visų nestabilių dalykų pasaulyje. Žmogui reikia pagrindo, o jį suteikia meilė. Nuo meilės prasideda visi gražūs darbai ir siekiai. Visiems linkėčiau nenustoti tikėti, kad tai – jausmas, dėl kurio verta gyventi ir stengtis.

Ar iš kūrybos nesunku pragyventi?
Aš pragyvenu. Kai kuriu, man visai nesvarbu materialūs dalykai: galiu nevalgyti ir nemiegoti – svarbu padaryti darbą. Bet džiaugiuosi, kad užsigeidusi galiu nusipirkti patinkančių daiktų. Kartais to tiesiog emociškai reikia. Kita vertus, kadangi vaikystėje ir paauglystėje nebuvau lepinama, smagu, kad dabar galiu sau leisti daugiau.

Įtariu, kad tu ne iš tų, kurios mėgsta sukiotis virtuvėje.

Nebuvau ir nebūsiu namų šeimininkė. Antra vertus, kas ten žino? Juk nėra blogų patirčių.

Ar netrikdo tai, kad žmogus, kurį myli, būsimo kūdikio tėvas, už tave kur kas jaunesnis?
Metai neturi jokios reikšmės. Man didžiausias iššūkis – bendrauti su vaikais. Apskritai
būni ir bendrauji su tais žmonėmis, iš kurių gali ko nors pasimokyti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

08:08
20:36
01:37

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką