Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgita Štreimikytė-Virbickienė: ar išties visa tai buvo?

Foto naujienai: Jurgita Štreimikytė-Virbickienė: ar išties visa tai buvo?
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Geriausia visų laikų Lietuvos krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė (36) rungtynių, kurios turėjo būti paskutinės karjeroje, išvakarėse atrodė rami: „Audra vyksta viduje. Arba ją išleidi į išorę, arba pradedi virškinti ir suvirškini.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Geriausia visų laikų Lietuvos krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė (36) rungtynių, kurios turėjo būti paskutinės karjeroje, išvakarėse atrodė rami: „Audra vyksta viduje. Arba ją išleidi į išorę, arba pradedi virškinti ir suvirškini. Beveik trisdešimt metų rytą keliesi, žinai, ką darysi toliau, o vieną dieną tos rutinos nebelieka... Bet kartą reikia pasakyti: STOP."


Prieš porą metų Jurga prakalbo apie karjeros pabaigą, paskui persigalvojo - grįžo į stipriausią šalies moterų komandą Vilniaus „Teo". Dabar, sako, žaisti neplanuoja. Būtų šaunu šešiamečiam sūnui Tomui brolį arba sesutę „nupirkti", mokslus Pedagoginiame universitete pagaliau baigti: „Susigalvosiu veiklos - per pirmą nėštumą supratau, kad ramiai sėdėti negalėsiu." 1997-ųjų Europos čempionė juokiasi, kad karjeros pradžioje rungtyniavo su kai kurių dabartinių „Teo" krepšininkių mamomis: „Žaidžiau ir su dukromis, nebereikia anūkių laukti. Viskas keičiasi, tik aš vis dar čia." Galbūt ateityje toliau suksis krepšinio pasaulyje - patiktų treniruoti. Ypač - jaunimą. Puikiai prisimena paauglystę, perėjimą į suaugusiųjų sportą. Su jaunomis krepšininkėmis bendrą kalbą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, moterų NBA, rungtyniavusi sportininkė visuomet lengvai rasdavo. Netrukus 37-ąjį gimtadienį švęsianti Jurga pastaruoju metu aikštėje bendraamžių mažai sutikdavo: „Prieš Eurolygos rungtynes paimdavau programėlę ir vesdavau pirštą grafa, kur surašyti žaidėjų gimimo metai. Vis po 1980-ųjų." Ji neabejoja, kad karjera taip ilgai užsitęsė dėl bendraamžio vyro - buvusio ilgų nuotolių bėgiko, dabar - lengvosios atletikos trenerio Dainiaus Virbicko palaikymo. Jis liko su pusės metų sūneliu ir leido žmonai grįžti į didįjį krepšinį. Auginti Tomą padėjo Jurgos mama, tačiau dauguma namo greta Trakų ir vaiko priežiūros rūpesčių teko Dainiui.


Su „Teo" dar sykį tapote Lietuvos moterų krepšinio lygos čempione ir... kas toliau?


Žemės ūkis - šiltnamis prie namų stovi tuščias. Krizė. Reikia auginti daržoves, šeimą maitinti (juokiasi). Kai paprašiau vyro pastatyti šiltnamį, jis nustebo: „Kam?" Paskui, nusiskynęs ką nors ten užaugintą, džiaugiasi. Tomas daržovių mažai valgo, bet naminius agurkus, pomidorus mielai graužia. Lauke pasėsiu morkų, salotų, ridikėlių... Prie namo yra ką veikti. Reikia surinkti akmenis iš dirvono - jų labai daug. Aplink - ežerai. Gražu, užtat uodų sočiai turime. Gyvenimo kaime privalumas - ramybė. Su Tomu stebime paukščius. Reikės pirkti kokią enciklopediją, nes jų nepažįstu. Rytais nuo šešių budina saulė - gyvename be užuolaidų. Vakarais stebime žvaigždes. Dabar dangus toks gražus! Mieste to nepatirsi.


Su profesionaliuoju sportu skirsitės be ašarų?


Esu skysta, kai žiūriu filmą, skaitau knygą. Ypač - dėl to, kas susiję su vaikais. Anksčiau galvojau, kaip jausiuosi baigusi žaisti. O dabar žiūriu paprasčiau: kaip bus, taip.

Pastarieji sezonai nebuvo sunkūs. Komanda man sudarė geras sąlygas. Pasiderinau, išvinguriavau - reikėjo dėmesio ir vaikui, ir tėvams. Jie taip pat sensta, kaip ir mes. Tik Maskva įsikišo (Jurga pusantro mėnesio atstovavo Maskvos srities „Spartak", su šia ekipa tapo moterų Eurolygos čempione - red. past.). Tai - visai įdomus nuotykis. Kai trumpam prieš svarbiausias rungtynes įmeta į kitą ekipą, psichologiškai nėra jauku: „Labas rytas, užimsiu kažkieno vietą." Tokiu atveju įtampą gilini arba sklaidai. Stengiausi nepridaryti problemų nei kitiems, nei sau. Bandžiau pritapti ramiai, švelniai, nesitaškydama.


Išmintis atsiranda su metais?


Nežinau, kaip būtų buvę, jei tokioje situacijoje būčiau atsidūrusi kokių dvidešimt trejų, pilna jaunystės ambicijų. Norėtųsi kažką įrodyti. Dabar paprasčiau. Atvažiavau, pasakė, ko nori. Aš pratusi žaisti daug, atiduoti viską, o šiuokart žinojau, kad būsiu epizodinė. Priėmiau tai kaip normalią sąlygą ir nebeaudrinau minčių. Suvokiau, kad esu stiprioje komandoje, kur apstu gerų žaidėjų, išsikovojusių teisę daugiau rungtyniauti.

Visur siekiu idealumo. Iš pradžių norėjau būti ideali mama, namus tobulai sutvarkyti, gerai rungtyniauti. Plėšiausi, bet mačiau, kad iš viso to piš išeina. Supratau: reikia keisti mąstyseną, nes būti tobulai visur neįmanoma. Kai kur stengiuosi užmerkti akis - pavyzdžiui, nematyti dulkių, ko nors negirdėti.


„Teo" be jūsų neįsivaizduoju. Buvote ekipos ašis.


Tą lėmė mano amžius. Be to, esu nekonfliktiškas, daugiau lipdantis, ne griaunantis žmogus. Augau gausioje šeimoje, esu vyriausia iš penkių vaikų, tad nuo mažens turėjau kitus surankioti, sužiūrėti. Ir komandoje stengiausi prisiimti atsakomybę, visus sulipdyti. Juk krepšinis - kolektyvo darbas. Aišku, ir asmeninių ambicijų turėjau. O kuo jaunesnė, tuo daugiau...


Komandoje, matyt, ilgai nebus tokį autoritetą turinčio žmogaus, kuris gali drabužinėje pastatyti dėžutę ir pareikalauti, kad į ją po du litus mestų ta, kuri nusikeikia.


Jei kas iš šalies tų keiksmų būtų pasiklausęs! Negražu. Baudos, aišku, juokingos, bet suveikė kaip drausminamoji priemonė.


Sportininkių gyvenimas žiaurus: kelionės, vaikų skambučiai...


Toms, kurios iš mūsų yra mamytės, kelionės - lyg atostogos: gali pamiegoti, ramiai pusryčiauti, kavos išgerti... Psichologinė ramybė, nes turi laiko viską apgalvoti. Į keliones imi knygų, žurnalų, kad bent jau paveiksliukus peržiūrėtum. Kai mano sūnus buvo pusės metų, o Rimos Valentienės - kiek vyresnis, viešbutyje gyvendavome dviese. Visos kur nors eidavo, o mes apsikabinusios pagalves knarkdavome - gaudėme laisvą minutę.

Namuose prieš išvykas visko būdavo. Tomukas grasindavo duris užkalti. Kiekvienos kelionės išvakarėse vykdavo derybos. Galėdavau rytą tyliai palikti miegantį, bet norėdavau pašnekėti, susitarti. Žinoma, į derybų sąlygas lauktuvės būdavo įtraukiamos. Paskui įprato: „Išvažiuoji? Gerai, ate. Man ką nors parveši?" Bandau suderėti, kad nauji žaislai dabar bus perkami tik tada, kai pusę senų atiduosime vaikams, kurie jų neturi.


Gimus Tomui negalvojote krepšinio mesti?


Išties ėmiau dvejoti, ar pavyks suderinti motinystę ir sportą. Man jau buvo trisdešimt. Iki tol turėjau savo ritmą, jo nereikėjo keisti, o čia toks OPA! Viskas kitaip. Staiga jokio pietų miego, apskritai miegoti lieka penkios valandos per parą. Iš siaubo plaukai šiaušiasi, nežinai, ką daryti... Tą laiką, kurį anksčiau ilsėjausi, teko grąžinti, atidirbti.

Į aikštę veržiausi, nes negalėjau išsėdėti namuose. Buvau pratusi prie fiziškai gerai parengto kūno, o po nėštumo kūnas kitoks... Reikėjo kone viską iš naujo pradėti. Galva, atrodo, dirba taip pat, bet reakcija ne ta, judesiai lėtesni. Pykau ant savęs. Po gimdymo jaunesnėms, manau, lengviau grįžti. Bet čia kaip kuriai išeina išspręsti amžiną galvosūkį: kada metas vaikams? Mamos šauksmas ateina neišvengiamai. Man, pavyzdžiui, nuo dvidešimt septynerių galvoje sukosi lyg koks skambutis: „Laikas, laikas."

Tomas su Dainiumi ateidavo į salę pažiūrėti Eurolygos rungtynių. Mažajam būdavo sunkiau - kol surasdavo, kuri iš vienodai aprengusių tetų yra mama. Paskui jau smagiau: paaugo kitų žaidėjų vaikai, dar buvusios krepšininkės savus atsivesdavo. Visa kompanija siausdavo apie aikštę. Būdavo, mažius susivežame į treniruotes. Treneris pats augina vaikus, užtat supranta, kad kartais mamos neturi kur jų padėti. Surinkus visus trenerių, masažuotojos, žaidėjų vaikus susidarytų devynių kompanija. Jau auklės reikėtų. Juokaujame, kad moterų komandoje toks etatas nepakenktų.


Kokie karjeros epizodai ryškiausi?


Svarbiausia, kas liko - emocijos. Kokiame kolektyve buvai, su kuo bendravai, pergalių džiaugsmas, pralaimėjimų liūdesys. Rezultatų galvoje neišlieka. Neteikiu reikšmės skaičiukams -  kuriais metais kur žaidžiau, kiek taškų pelniau. Ryškiausiai įstrigo krepšinio pradžia, pirmos geros rungtynės, momentas, kai keturiolikos išvažiuoju iš namų į sporto internatą Vilniuje, Sovietų Sąjungos rinktinė... Ar iš tikrųjų taip buvo? Ten praleidau pusantrų metų. Dabar, kai pati auginu sūnų, pagalvoju, kaip mamai buvo sunku - išsiskyrimai, kelionės... Į Sąjungos rinktinę išvykau visai jaunutė. Nė mobiliųjų telefonų, nieko. Turėjau tik lapelį, kuriame surašyta, kokio metro Maskvoje ieškoti, kur išlipti, kokiu autobusu važiuoti. Rinktinėje juokdavosi iš mano akcento, bet buvau ne viena - dar žaidė trys latvės. Vykdavo politinio švietimo valandėlės, paeiliui laikraščių apžvalgą darydavome. Raudonavome ir žaliavome laužyta rusų kalba šnekėdamos. Keisti laikai... Lietuvos rinktinė - tikra atgaiva. Visos buvome išsilaksčiusios po užsienius, grįžusios už Lietuvą žaisti labai norėjome. Aišku, jaunos, žinančios „kas aš". Pasiginčydavome, pasišaudydavome, bet paskui būdavo gerai.


O pergalė 1997-ųjų Europos čempionate?


Jam ruošėmės Kaune. Gyvenome kambariukuose greta „Kaustos" salės. Nebuvo komforto, karšto vandens - ir nereikėjo. Bet kaip smagu! Visokių „baikų" prisigalvodavome. Sėdome į autobusą ir išvažiavome. Kad galima skraidyti, minčių neturėjome. Niekas mumis netikėjo. Laimėjome pirmą pusfinalį. Šnekame: bronzą turime, kodėl aukso nepasiėmus? Reikia tai reikia (juokiasi). Paskutinių rungtynių pabaigos net neatsimenu, balsas nuo išsekimo buvo prapuolęs. Svajojome išlaikyti kolektyvą, galbūt likti Lietuvoje - tegul tik sudaro sąlygas. Bet kam čia moterys įdomios?


Ko jus sportas išmokė?


Krepšinis užkabino, kai dar nemaniau, kad iš jo gyvensiu. Mano pareigos jausmas - nemenkas. Kaip į treniruotę nenueisiu? Sportas tapo įpročiu, pradėjo sektis. Ir ėjau ta linija, daug nesiblaškydama. Žaidžiau Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Išmokau kalbų. Tai supaprastino gyvenimą, padėjo perprasti tos šalies žmones, jų kultūrą, suteikė laisvės.

Kartais girdžiu tėvus sakant, kad neleis vaiko sportuoti, nes susižalos. Bet kokia veikla, jei dirbsi profesionaliai ir visa širdimi, ką nors žaloja. Komandinis sportas daug duoda. Buvę sportininkai tampa puikiais darbuotojais. Jie - stropūs, atidūs, pratę prie režimo, moka dirbti kolektyve, dėl bendro tikslo gali paminti ambicijas. Sportuodamas turi prisiimti atsakomybę, atsiprašyti, nors kartais labiau už viską to nesinori. Būna, reikia pasakyti griežtesnį žodį dėl kolektyvo klimato. Ypač - moterų komandoje. Viena apie kitą nemažai žinome, stengiamės padėti ir už krepšinio ribų. O kur dingsi? Ir draugai iš to paties rato. Retai papuolu į kitų žmonių aplinką ir, tiesą sakant, ten dažnai keistai jaučiuosi. Jie kitaip elgiasi, kalba.


Kai keturmetis sūnus pradėjo lankyti darželį, Dainius grįžo į savo darbus. Dabar grąžinsite jam skolą?


Su Dainiumi mes - šešiolika metų. Iš jų dešimt - susituokę. Gimus sūnui, jam nebuvo lengva paaukoti ambicijas. Bet sugebėjo, išlaukė savo momento. Jei reikės, keisimės vaidmenimis, liksiu namuose. Žiūrėsime, kaip bus, - visko gyvenime nesuplanuosi.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką