Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 5d. 12:26

Kęstutis Jakštas gyvena neteisingai

Foto naujienai: Kęstutis Jakštas gyvena neteisingai
zmones24.lt / Foto naujienai: Kęstutis Jakštas gyvena neteisingai

Amžiaus vidurio krizė aktoriui ir režisieriui Kęstučiui Jakštui negresia. Darbų ir planų – iki kaklo, asmeninis gyvenimas – teisingai susiklostęs. O ir jo prezidentiada tęsiasi – nuo Algirdo Mykolo „Dviračio šou“ iki Latvijos prezidento Karlio Ulmanio naujame istoriniame latvių filme „Rygos sargai“.

Amžiaus vidurio krizė aktoriui ir režisieriui Kęstučiui Jakštui negresia. Darbų ir planų – iki kaklo, asmeninis gyvenimas – teisingai susiklostęs. O ir jo prezidentiada tęsiasi – nuo Algirdo Mykolo „Dviračio šou“ iki Latvijos prezidento Karlio Ulmanio naujame istoriniame latvių filme „Rygos sargai“.

Žinote, esu nuobodus. Nelinkęs kalbėti apie viską ir apie nieką. Tai gal… (Reikšmingai žvelgia tyromis mėlynomis akimis.)

Norite pasakyti: išgeriame kavos ir skirstomės? Nepavyks! Gal dar pasiguosite, kaip beprotiškai esate užsiėmęs, kaip trūksta laiko?
Iš tikrųjų. Kartais jo rasti sunku.

O kam lengva? Pats juk pasirinkote, kaip gyventi. O ar nenorėtumėte – nenuobodžiai ir su mariomis laisvo laiko?
Norėčiau. Matyt, kažkas man negerai. Tikriausiai darau elementarių klaidų. Tai matau jau vien atėjęs į šią kavinę: štai žmonės turi laiko ramiai pasėdėti, pavalgyti, pasikalbėti. Kiek save pamenu, visada taip gyvenau – neteisingai.

Ar apie tokią ateitį svajojote, kai kažkada pūtėte triūbą ir mokėtės operinio dainavimo? Gal manėte pakeisiąs pasaulį? Buvote netgi maestro E. Kaniavos mokinys… Daug žadantis.
Iš kur žinote? Taip, buvo šviesių svajonių. Mano istorija gana banali: tėvas, genialus pedagogas, auklėjo diržu. Sakydavo, kad neverta priešintis, vis vien eisiu ten, kur jis lieps. Verkdavau kruvinomis ašaromis, kai už lango visas kiemas ledo ritulį žaisdavo. Bet tėvo argumentai buvo svarūs: matęs pokarį, jis labai bijojo karo, manė, kad viskas gali greitai pasikeisti, todėl norėjo mudu su broliu apsaugoti ir sakydavo, kad kariuomenėje muzikantams lengviau. Man taip ir buvo – patekau į orkestrą.

Sunku įsivaizduoti ir kitą jūsų biografijos faktą: kuklų dvidešimtmetį, rimtai dainuojantį Kauno filharmonijos chore, kuriam vadovavo P. Bingelis.
Dar prieš tai grodavau vestuvėse. Užsidirbdavau nemažai pinigų. Tačiau Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje nebuvau uolus paskaitų lankytojas. Kartą atėjau į solfedžio pamoką ir ėmiau baubti. Dėstytojas nusprendė, kad turiu gerą gerklę, ir nuvedė pas kolegą. Šis mane, uoliai bliaunantį pratimus, įdėmiai išklausė ir patarė: „Žinai, vaike, tau reikia studijuoti vokalą.“ Taigi baigiau dvi specialybes ir gavau du paskyrimus, iš jų vienas buvo į P. Bingelio chorą. Bet išėjau į kariuomenę, o grįžęs pradėjau dirbti santechniku. Tada paskambino ponas Bingelis – priminė, kad turiu kiek kitokį paskyrimą. Man davė puikų atlyginimą ir netikėtai atsidūriau solidžiame chore tarp solidžių žmonių…

Buvo sunkiau nei dirbti santechniku?

Nelengva. Buvau baisiai užsispyręs tipas: penktą ryto jau ateidavau groti triūba iki choro repeticijų pradžios. Ypač įsiminė pirmosios gastrolės ir kitas, neformalus, choro gyvenimas. Jis man patiko! Tikėjausi tuometėje Konservatorijoje studijuoti vieną ar kitą muzikos specialybę, bet tik tam, kad apšilčiau kojas ir ryžčiausi stoti į aktorinį. Mat kai nuvažiavau į konsultaciją ir pamačiau tiek išsilavinusių, apsiskaičiusių žmonių, supratau: vaikeli, tau dar reikia kokius metus į galvą krautis A. Čechovą ir F. Dostojevskį… Apsvarsčiau, kad vokalą studijuoti bus lengviau. Tryniausi metus tikėdamasis, kad paskui bus paprasčiau pereiti ten, kur noriu.

Taigi apgavote mokytojus, kurie gal mėgino įžiūrėti jus kaip būsimą operos žvaigždę?
Taip ir buvo. Profesorius E. Kaniava daug iš manęs tikėjosi. Ir nusivylė.

Nebijojote vėl visko pradėti nuo nulio?
Šito klausė ir tėvas. Sakė, operoje bent išeisi į sceną ir dainuosi, o aktorystė… Perkūnas žino, net negalėjau paaiškinti, kodėl taip elgiuosi. Bet… Gal tik kokius pastaruosius trejus metus nesapnuoju, kad dainuoju scenoje. Arba kad man jau nemažai metų, o vėl stoju į operinį dainavimą. Prabundu išpiltas šalto prakaito. Tačiau dabar mano gyvenime yra miuziklų, muzikinių spektaklių. Prisikasiau prie muzikos iš kitos pusės. Ir ji manęs niekaip negali paleisti! Buvau tiesiog pakirstas, kai kartą Niujorke pamačiau miuziklą „Les Miserables“ pagal V. Hugo „Vargdienius“. Tiek tobulai dainuojančių, šokančių, vaidinančių žmonių vienoje vietoje – išties neįtikėtina! Tada užsisvajojau, kad ir aš kada nors statysiu miuziklus.

Vis dar grojate triūba?
Yra tokių scenų E. Nekrošiaus spektakliuose, pagroju ir namie. Kai sunku ant dūšios.

Jūsų kartos aktoriai daug patyrė: nemažai išbandė televiziją, susižavėjo šou pasauliu, kiti jį metė dėl rimto meno, kaip R. Kazlas. Jūs stengiatės derinti darbą „Dviračio šou“, vaidybą pas E. Nekrošių, režisūrą. Išgyvenote sunkių apsisprendimo laikotarpių?

Be abejonės. Vos ne kasdien apie tai mąstau. Anksčiau buvo sunku, nes žmonės į teatrus nėjo – neturėjo už ką. Bet tada mums, jauniems, kilo idėja: „Chebra, padarom, kad ateitų žmogus į salę ir dvi valandas žvengtų apie nieką negalvodamas.“ Taip atsirado „Viengungių melodijos“. Manau, mūsų humoras nebuvo nei lėkštas, nei kandus. Gana intelektualus. Daug kas iš mūsų keletą metų dar dirbo kavinėje „Savas kampas“. Esu dėkingas jos savininkams, kad suteikė progą užsidirbti. Ateidavai iš pat ryto, išplaudavai grindis, paskui išnešiodavai pusryčius, tada bėgdavai į teatrą repetuoti, per pietus – į kavinę, vakare – spektaklis, po jo – darbas iki paryčių. Pamiegi porą valandų, ir vėl tas pats. Niekaip nesuprasdavau, kodėl nauji batai jau po savaitės suplyšta. Visi tada matėme vargo, užtat nereikėjo vaikščioti ištiesus ranką.

Gana anksti pirmą kartą vedėte. Jautėtės tam subrendęs?
Nežinau, ar esu jau subrendęs ir dabar… Tuometei žmonai nebuvo lengva su manimi gyventi. Matydavo retai ir nuolat pervargusį. Jai teko nemaža našta – auginti vaikus. Vilgailei ir Žygimantei jau aštuoniolika ir penkiolika, už jas jaučiau ir jaučiu didelę atsakomybę. Tai turbūt atėjo iš šeimos: rūpintis kitais. Ir dabar, jei pasitaiko laisvas savaitgalis, suvažiuojame pas mamą, pas bobutę, kuriai jau 92-eji ir kuri iki šiol ne tik proanūkiams, bet ir man, anūkėliui, atsisveikindama įduoda dešimt litų, nes gal mažiau turiu nei ji… Neimti būtų baisus įžeidimas.

Galbūt pinigai dabar lengviau uždirbami nei pirma?
Gal kas nors šiame gyvenime yra laimingesnis už mane ir moka geriau elgtis su pinigais, bet aš juos uždirbu sunkiai, kaip ir anksčiau.

Na, žmonėms atrodo, kad televizijoje pinigai lengviau byra…
Gal prodiuseriai, turėdami itin aiškius protus, jų ir daug gauna, net lėktuvams užtenka, tačiau aktoriai… Esame samdomi darbuotojai. Mokesčiams susimokėti užtenka, bet gyventi vien iš televizijos – ne. Jei užtektų, turbūt tapčiau dideliu tinginiu ir niekur daugiau nelįsčiau. O „Dviratyje“ dirbti įdomu, nes viskas daroma ekstremaliomis sąlygomis, greitai, kokybiškai. Grimuodamasis perskaitai tekstą, tau papasakoja kontekstą, ir eini. Aktoriams tai gera mankšta, vaidindami jie kaifuoja: čia tikrai daug kas nuo jų priklauso.

Ką sunkiau vaidinti: Algirdą Mykolą ar ūkininką iš Suvalkijos?
Ko gero, pirmąjį: yra rėmai, kurių negali peržengti, turi būti korektiškas. O suvalkiečiai – laisvi žmonės, patriotai. Jie tautiečių atpažįstami kaip kokie tadai blindos, einantys kovoti už jų teises. Nes paprasti žmonės, tie, kurie kažkuo tikėjo, stovėjo Baltijos kelyje, šiandien yra užmiršti ir nereikalingi – prisimenami tik prieš rinkimus. Džiaugiuosi, kad šio personažo žodžiais ir aš, kaip pilietis, galiu išsakyti savo nuomonę.

Ar didieji mūsų režisieriai pakantūs tam, kad rimtuose jų spektakliuose vaidinantys aktoriai yra ir žinomi televizijų veidai?

Man niekas nėra apie tai užsiminęs. O E. Nekrošiaus nuomonė tokia: jeigu spėji pas mane ir stengiesi iš visos širdies, tai pinigus užsidirbk kur tik nori. Juk svarbiausia – ką darai atėjęs. Jei atbėgi apsisnargliavęs ir pervargęs, tada truputį sunkiau. Porą mėnesių gyvenau taip: dieną filmuojiesi Estijoje, naktį važiuoji repetuoti į Vilnių pas E. Nekrošių, vakare grįžti atgal, iš ten – į Lenkiją. Režisierius supranta, kad aktoriui reikia judėti, negerai prisirišti prie vieno teatro, be to, egzistuoja kontraktų sistema. Kaip Petras gali pasakyti, kad nedirbtum pas Antaną?

Bet pasako…
Juokinga, kai televizijoje veidai turi priklausyti tik jai. Tai tas pats, kas taksi vairuotojui pareikšti, kad privalės važinėti tik mersedesu, o sėsti į audi – šiukštu. Per maža mūsų valstybėlė, kad galėtume dalyti žmones. Bet jei šito reikalaujama, turi būti tokie honorarai, kad nekiltų noro eiti kitur.

Jūsų režisuojamuose miuzikluose asistente dirba žmona, aktorė Viktorija Streiča. Nesipykstate?
Pykstamės. Kartais. Todėl, kad abu turime tvirtą nuomonę visais klausimais.

Alkanas vyras, skaniai pamaitintas, šiek tiek sušvelnėja. Ar tokį metodą Viktorija taiko?
O ką – į mane pažiūrėjus nematyti? Ji puikiai, tiesiog meistriškai gamina. Keisčiausia, kad Viktorijai tai labai patinka. Žaviuosi jos sugebėjimu rūpintis namais, mano dukromis ir manimi. Ji juk dar ir dirba!

Ar nebijojote pirmą kartą apsilankyti pas jos tėvus? Nebuvo nerimo, kad būsimoji uošvė pamanys: koks čia diedas šalia mano jaunos mergaitės – juk esate už ją vyresnis?
Hm… Įdomus klausimas. Ilgai ruošėtės…

Reikėjo gi jūsų budrumą užliūliuoti.
Jos tėvai sveikai mąstantys. O tėtis taip pat už mamą gerokai vyresnis… Pirmas susitikimas, aišku, būna keistas, bet po penkiolikos minučių viskas susitvarko. Supranti, kad be reikalo daug ko pats prisigalvoji.

Gerai, keičiu temą. Jei lietuviai kurtų panašų istorinį filmą kaip latviai ir vaidinti prezidentą pasiūlytų kitataučiui, patriotai tikriausiai sukiltų. Latvijoje taip nenutiko?

Prodiuseris ir režisierius mane kviesdami numatė, kad taip gali būti. Matyt, kalbų yra įvairių. Aš vaidinau vietoj pasirinkto ir netikėtai mirusio latvių aktoriaus. Sprendimą turbūt labiausiai lėmė tai, kad per fotobandymus mano nuotraukos pasirodė stebėtinai panašios į Ulmanio. Kai kuriose net buvo sunku atskirti, kas yra kas.

Buvo smagu filmuotis?

Nepaprastai. Viskas puikiai, kaip kokiame amerikiečių filme, sumanyta ir sustyguota. Filmavimas truko apie trejus metus. Dirbome itin preciziškai. Su vienintele mintimi: mūsų sumanymas turi laimėti! Už sostinės buvo nupirktas žemės sklypas ir pastatyta tuometė Ryga. Ne tik namų maketai: buvo iškasti kanalai, kuriais plaukiojo laivai, nutiesti traukinių, tramvajų bėgiai – sukurta tarsi nauja realybė. O tema sudėtinga, nepopuliari, reikėjo sugalvoti, kaip ja sudominti jaunąją kartą. Iš tikrųjų filmą žiūri jaunimas. Nes jis nenuobodus, „action“ stiliaus, yra melodramos elementų, intriguojantis meilės trikampis. Kritikai gali sakyti, kad tai panašu į pasaką – bet svarbiau, kad koks jaunas bachūras susimąstytų: nejaugi čia mano tauta? nejaugi tai vyko? Ir jeigu jis grįžęs iš filmo ims ieškoti ko nors pasiskaityti apie tą laikotarpį, tikslas bus pasiektas.

Gal jau tobulai kalbate latviškai? Ir pagal šeiminę padėtį priklausytų, juk Viktorija – latvio ir lietuvės dukra, ir pas kaimynus filmavotės...

Suprasti suprantu, bet nekalbu. Per daug ten visokių keistai skambančių žodžių. Ką pagalvotumėte išgirdusi: „Braucam dejuot“? Braukiam dejuoti? Ne – „eima šokti“! Mane tai juokino ir gerokai trukdė dirbti... Aišku, Viktorija daug padėjo, kad ir sudėlioti loginius kirčius mano mintinai išmoktuose monologuose.

Kitados ir lietuviai pastatė „Herkų Mantą“, „Tadą Blindą“. Bet tai buvo taip seniai… O latviai ėmė ir nušluostė nosį!

Mat lietuviai dažnai vos paragavę kino tampa menininkais, niekas nebesimoko tradicinio kino statymo meno. Mūsų patriotizmas filmuose – tai verkiantys partizanai, sėdintys po berželiais ir skaitantys poeziją. O juk tuomet vyrai ir pas panas ėjo, ir arielką maukė! Tokių istorijų turiu kalną! Tikrų. Prieš mirtį močiutės brolis, su kuriuo buvome labai artimi, paliko man atsiminimus apie pokario laikotarpį, rašytus Magadano lageryje. Štai ten yra tikra, nepagražinta, istorija – puiki medžiaga scenarijui.

Taigi atsakomybė lyg ir gula ant jūsų pečių...
Nesu rašantis žmogus. Be to, svarbu politika: ar mums reikia gero istorinio filmo? Pas mus, deja, ir pinigai dažnai pasidalijami dar iki idėjos atsiradimo...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Daugelis britų nieko nenutuokia apie Europos Sąjungą

Vitaminai sielai. J.Statkevičius apie didžiausią savo priešą – liežuvį, draugystę ir meilę

Verslas

Skolininkai nuo antstolių ar VMI slepiasi po „Revolut“, bet startuolis žada pokyčius

24sek

Agresijos pliūpsnis – po rungtynių Artūras Gudaitis susimušė su varžovu

Gyvenimas

Vita apie šeimoje patirtą pragarą: „Gulėjau ant grindų ir nesuvokiau, kad tai vyksta su manimi“

„Atsarginiai“: brolių Lavrinovičių staigmena, J.Valančiūno atostogos ir geriausi NBA visų laikų duetai

Pasaulis kišenėje

Ką atrasti naujojoje Lietuvos kultūros sostinėje

Aktualu

Donaldo Trumpo reitingai prasti, tačiau jis dar gali laimėti 2020-aisiais

Sportas

S.Gaižauskas ringe „užsidirbo“ neįtikėtino dydžio guzą: „Tokio dar neturėjau“

Vardai

Donata Gutauskienė-Laisva apsisprendė – didinsis krūtinę: „Noriu gražios, telpančios į delniuką“

Gyvenimas

Kokias ligas išduoda sausos ir raudonos akys: akių lašai nepadės

Mokslas.IT

Geros reputacijos mokslo žurnale – ant beždžionės išmatų paslėptas D.Trumpo atvaizdas

Kultūra

15min knygų rinkimuose apdovanota vertėja I.Aleksaitė: „Prie Gombrowicziaus prieinu šonu, kad susmigčiau į jį ašmenimis“

Vardai

„Lietuvos balso“ numylėtinė Eglė Jurgaitytė šokiravo – atskleidė tamsiąją populiarumo pusę

Gazas

7 faktai apie „Subaru“: sraigtasparniai, mitas apie WRC ir legendinis patikimumas

24sek

Prieš sunkią savaitę Šarą neramina P.Jankūno trauma: „Vėl kažką pasitempė“

Vardai

Su seserimis ir pussesere uždainavęs R.Kirilkinas: „Galbūt daugiau to niekada nebepakartosime“

Aktualu

Jei premjeras telkia savo elektoratą, tai pasirinko ne tuos priešininkus

Gyvenimas

Psichiatrė patvirtina arba paneigia stereotipus apie alkoholį vartojančias moteris: pasitikrinimo testas

Aktualu

Rolando Poškaus nužudymas Anglijoje: jį nužudė sugyventinės sūnus

Naujienos

Aktualu

Daugelis britų nieko nenutuokia apie Europos Sąjungą

Vitaminai sielai. J.Statkevičius apie didžiausią savo priešą – liežuvį, draugystę ir meilę

Verslas

Skolininkai nuo antstolių ar VMI slepiasi po „Revolut“, bet startuolis žada pokyčius

24sek

Agresijos pliūpsnis – po rungtynių Artūras Gudaitis susimušė su varžovu

Gyvenimas

Vita apie šeimoje patirtą pragarą: „Gulėjau ant grindų ir nesuvokiau, kad tai vyksta su manimi“

„Atsarginiai“: brolių Lavrinovičių staigmena, J.Valančiūno atostogos ir geriausi NBA visų laikų duetai

Pasaulis kišenėje

Ką atrasti naujojoje Lietuvos kultūros sostinėje

Aktualu

Donaldo Trumpo reitingai prasti, tačiau jis dar gali laimėti 2020-aisiais

Sportas

S.Gaižauskas ringe „užsidirbo“ neįtikėtino dydžio guzą: „Tokio dar neturėjau“

Vardai

Donata Gutauskienė-Laisva apsisprendė – didinsis krūtinę: „Noriu gražios, telpančios į delniuką“

Mokslas.IT

„Google+“ dėl programinės klaidos bus uždarytas anksčiau negu planuota

Gyvenimas

Kokias ligas išduoda sausos ir raudonos akys: akių lašai nepadės

Kultūra

15min knygų rinkimuose apdovanota vertėja I.Aleksaitė: „Prie Gombrowicziaus prieinu šonu, kad susmigčiau į jį ašmenimis“

Vardai

„Lietuvos balso“ numylėtinė Eglė Jurgaitytė šokiravo – atskleidė tamsiąją populiarumo pusę

Gazas

7 faktai apie „Subaru“: sraigtasparniai, mitas apie WRC ir legendinis patikimumas

24sek

Prieš sunkią savaitę Šarą neramina P.Jankūno trauma: „Vėl kažką pasitempė“

Vardai

Su seserimis ir pussesere uždainavęs R.Kirilkinas: „Galbūt daugiau to niekada nebepakartosime“

Aktualu

Jei premjeras telkia savo elektoratą, tai pasirinko ne tuos priešininkus

Gyvenimas

Psichiatrė patvirtina arba paneigia stereotipus apie alkoholį vartojančias moteris: pasitikrinimo testas

Aktualu

Rolando Poškaus nužudymas Anglijoje: jį nužudė sugyventinės sūnus

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką