Aktorius, režisierius, dainų atlikėjas Kostas Smoriginas po filmo „Nereikalingi žmonės“ ir vėl labai populiarus. Nors kaip pats sako – specialiai į žiniasklaidos akiratį patekti nesistengė. Tvirtas žinojimas, ko siekia, ir kūrybinė veikla – svarbiausi K. Smorigino tikslai.
Apkalbos nežeidžia
Neseniai nusifilmavęs režisieriaus Mario Martinsono režisuotoje kino juostoje „Nereikalingi žmonės“, aktorius ir vėl atkreipė visuomenės dėmesį. Puikiai atlikęs praradusio žmogaus vaidmenį, Kostas kartu su filmo kūrėjais suvirpino net ir jokių gyvenimo nuosmukių nepatyrusius žiūrovus. Jo vaidyba buvo tokia įtikinama, kad daugelis galvojo, jog pačiam aktoriui tikriausiai nebuvo sunku įsijausti į alkoholyje savo gyvenimą skandinantį herojų. Išgirdęs tokį sugretinimą, populiarus aktorius nusišypso: „Girdėjau tokių kalbų, kad man nė nereikėjo vaidinti, nes gyvenime būtent toks ir esu, bet manęs tas neveikia. O už vaidmenį gavau labai daug komplimentų. Džiaugiuosi, kad kažkas suprato, jog mano herojus iš tiesų nereikalingas niekam – jis „dugne“, iš kurio jam taip ir nepavyko pakilti...“
„Paryžius–Dakaras“
Kol „Nereikalingi žmonės“ keliauja po Lietuvą, rinkdami pilnutėles žiūrovų sales, Kostas Smoriginas dirba toliau. Šiuo metu jis kuria spektaklį „Paryžius–Dakaras“, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka gerai žinomi aktoriai Inga Jankauskaitė ir Vytautas Šapranauskas. Paklaustas, ar pats išsirinko šią aktorių porą būsimam spektakliui, Kostas nusijuokia: „Man šis klausimas jau spėjo įkyrėti, – o vėliau paaiškina, jog viską gyvenime renkasi pats. – Joks prodiuseris taip gerai su aktoriais nesutars, kaip tai padarau aš pats. Prodiuserių siūlymas pasikviesti Vytautą ir Ingą man nebuvo netikėtas. Beje, svarstau apie galimybę suburti dar vieną aktorių porą, nes ir Vytautas, ir Inga labai užsiėmę žmonės.“
Ne tik aktorius
Daugelį spektaklių režisavęs aktorius sako, jog savo veiklos režisūra negalėtų pavadinti. „Tai yra veikiau projektai – nedrįsčiau šiuo garsiu žodžiu vadinti savo darbų, – tikina jis, – be to, režisuoti daug sudėtingiau nei vaidinti. Supraskit mane: kaip aktorius aš mažiau reikalingas, tad jei dar galiu krutėti ir kurti – tą ir darau. Tokie projektai yra papildomas pragyvenimo šaltinis, savo kelio ieškojimas, nes nenoriu užsikonservuoti vienoje srityje: būti tik aktorius ar tik atlikėjas.“ Stebint aktyvią aktoriaus veiklą, kyla klausimas, kaip jis viską suspėja. „Kuo toliau – tuo labiau nebesuspėju ir noriu šiek tiek pailsėti. Gal kai kam atrodo, kad plėšausi į gabalus norėdamas uždirbti kuo daugiau pinigų, tačiau taip nėra. Turiu automobilį, butą... Bet mano gitara man brangesnė“, – šypsosi Kostas.
Namuose – patriarchatas
Paklaustas, ar galėtų save pavadinti šeimos žmogumi, Kostas susimąsto. „Turbūt nedaugelis aktorių su žmona išgyvena trisdešimt trejus metus... Ar esu šeimos žmogus? Manau, kad taip. Taip esu išauklėtas, tas man įskiepyta nuo gimimo, – tvirtina jis. – Visko buvo, nesu šventasis. Tačiau patys brangiausi dalykai saugo šeimą – užtenka valios susivaldyti, visko nenukertant.“ Tačiau neslepia, kad jo šeimos modelis yra patriarchalinis. „Vyras yra vyras, moteris yra moteris. Logiškai suprantu, kad viskas keičiasi ir moterys nori siekti karjeros, bet man tas neįdomu. Tikriausiai suprantate, kad mano žmonai šalia manęs nebuvo lengva, – nusišypso Kostas ir tuoj pat paaiškina, kad toks jo charakteris ir jis niekam nieko blogo nedaro... – Aš nesu piktybinis ir neturiu priešų, nors gal kažkam toks pats esu, nežinau, bet niekam nedarau nieko blogo. Gal todėl, kad prasidėjo antra mano gyvenimo pusė: per daug branginu laiką, todėl pasidariau ramesnis ir pakantesnis.“
Apkalbos nežeidžia
Neseniai nusifilmavęs režisieriaus Mario Martinsono režisuotoje kino juostoje „Nereikalingi žmonės“, aktorius ir vėl atkreipė visuomenės dėmesį. Puikiai atlikęs praradusio žmogaus vaidmenį, Kostas kartu su filmo kūrėjais suvirpino net ir jokių gyvenimo nuosmukių nepatyrusius žiūrovus. Jo vaidyba buvo tokia įtikinama, kad daugelis galvojo, jog pačiam aktoriui tikriausiai nebuvo sunku įsijausti į alkoholyje savo gyvenimą skandinantį herojų. Išgirdęs tokį sugretinimą, populiarus aktorius nusišypso: „Girdėjau tokių kalbų, kad man nė nereikėjo vaidinti, nes gyvenime būtent toks ir esu, bet manęs tas neveikia. O už vaidmenį gavau labai daug komplimentų. Džiaugiuosi, kad kažkas suprato, jog mano herojus iš tiesų nereikalingas niekam – jis „dugne“, iš kurio jam taip ir nepavyko pakilti...“
„Paryžius–Dakaras“
Kol „Nereikalingi žmonės“ keliauja po Lietuvą, rinkdami pilnutėles žiūrovų sales, Kostas Smoriginas dirba toliau. Šiuo metu jis kuria spektaklį „Paryžius–Dakaras“, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka gerai žinomi aktoriai Inga Jankauskaitė ir Vytautas Šapranauskas. Paklaustas, ar pats išsirinko šią aktorių porą būsimam spektakliui, Kostas nusijuokia: „Man šis klausimas jau spėjo įkyrėti, – o vėliau paaiškina, jog viską gyvenime renkasi pats. – Joks prodiuseris taip gerai su aktoriais nesutars, kaip tai padarau aš pats. Prodiuserių siūlymas pasikviesti Vytautą ir Ingą man nebuvo netikėtas. Beje, svarstau apie galimybę suburti dar vieną aktorių porą, nes ir Vytautas, ir Inga labai užsiėmę žmonės.“
Ne tik aktorius
Daugelį spektaklių režisavęs aktorius sako, jog savo veiklos režisūra negalėtų pavadinti. „Tai yra veikiau projektai – nedrįsčiau šiuo garsiu žodžiu vadinti savo darbų, – tikina jis, – be to, režisuoti daug sudėtingiau nei vaidinti. Supraskit mane: kaip aktorius aš mažiau reikalingas, tad jei dar galiu krutėti ir kurti – tą ir darau. Tokie projektai yra papildomas pragyvenimo šaltinis, savo kelio ieškojimas, nes nenoriu užsikonservuoti vienoje srityje: būti tik aktorius ar tik atlikėjas.“ Stebint aktyvią aktoriaus veiklą, kyla klausimas, kaip jis viską suspėja. „Kuo toliau – tuo labiau nebesuspėju ir noriu šiek tiek pailsėti. Gal kai kam atrodo, kad plėšausi į gabalus norėdamas uždirbti kuo daugiau pinigų, tačiau taip nėra. Turiu automobilį, butą... Bet mano gitara man brangesnė“, – šypsosi Kostas.
Namuose – patriarchatas
Paklaustas, ar galėtų save pavadinti šeimos žmogumi, Kostas susimąsto. „Turbūt nedaugelis aktorių su žmona išgyvena trisdešimt trejus metus... Ar esu šeimos žmogus? Manau, kad taip. Taip esu išauklėtas, tas man įskiepyta nuo gimimo, – tvirtina jis. – Visko buvo, nesu šventasis. Tačiau patys brangiausi dalykai saugo šeimą – užtenka valios susivaldyti, visko nenukertant.“ Tačiau neslepia, kad jo šeimos modelis yra patriarchalinis. „Vyras yra vyras, moteris yra moteris. Logiškai suprantu, kad viskas keičiasi ir moterys nori siekti karjeros, bet man tas neįdomu. Tikriausiai suprantate, kad mano žmonai šalia manęs nebuvo lengva, – nusišypso Kostas ir tuoj pat paaiškina, kad toks jo charakteris ir jis niekam nieko blogo nedaro... – Aš nesu piktybinis ir neturiu priešų, nors gal kažkam toks pats esu, nežinau, bet niekam nedarau nieko blogo. Gal todėl, kad prasidėjo antra mano gyvenimo pusė: per daug branginu laiką, todėl pasidariau ramesnis ir pakantesnis.“
