-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Kotryna Kirdeikytė: kiekviena klaida yra patirtis

LTV laidos „Šokių Eurovizija" vedėja Kotryna Kirdeikytė (27) - ne iš tų skystų pašnekovių, kurios išlieja savo istoriją išsyk kaip pavasarinio potvynio vandenį.
Foto naujienai: Kotryna Kirdeikytė: kiekviena klaida yra patirtis
Gretos Skaraitienės nuotrauka / zmones24.lt
LTV laidos „Šokių Eurovizija" vedėja Kotryna Kirdeikytė (27) - ne iš tų skystų pašnekovių, kurios išlieja savo istoriją išsyk kaip pavasarinio potvynio vandenį. Be abejo, jos gyvenime atsiradusi televizija diktuoja šiokias tokias taisykles („dabar man nuolat tenka duoti interviu"), bet nepriverčia beatodairiškai atverti sielos.


Tapusi TV laidos vedėja, Kotryna kažkodėl nesvajoja, kaip vaikams dalija autografus, o gerbėjai krinta jai po kojomis ir barsto gėles. Nemano sulaukusi savo šlovės valandos: gali ilgai diskutuoti apie tai, kas apskritai yra šlovė, ir nė karto nepaminėti žodžio „televizija".


Ji kruopščiai saugo save ir artimuosius nuo to, ką dabar įprasta vadinti bloga energija. Žinoma, ne visada pavyksta. Sykį susiejus savo gyvenimą su žymiu žmogumi, net ir tyliai su juo išsiskyrus sunku atsiriboti nuo viešumo šleifo. „Tavo biografijoje visada liks įrašas apie Marčiulionį", - atsargiai sakau. „Žinau", - ramiai atsiliepia Kotryna. Bet ji puikiai žino ir kad biografija tuo nesibaigia. Veikli moteris nesiskundžia vienatve, turi daugybę planų ir stengiasi į viską - net į skaudžią patirtį - žvelgti pozityviai.


Spaudos nuotraukose įprastas tavo įvaizdis - romantiška mergaitė su suknele, o šio numerio viršelyje staiga - motociklas, lateksas, tatuiruotės... Tau tai artima?


Tatuiruotės man absoliučiai svetimos - gaila žmonių, kurie jas darosi. Labiausiai mane gąsdintų ne piešinys ant kūno, o žinojimas, kad panorėjusi iškart negalėčiau jo atsikratyti. Tačiau visa kita tikrai artima: nesu romantiška, sukneles dėviu retai, man, kaip ir daugeliui šiuolaikinių moterų, mielesnės kelnės. Ir motociklus mėgstu: gyvenime buvo laikotarpis, kai skraidydavau sėdėdama ant užpakalinės sėdynės. Vėliau pamėgau vandens motociklus. Bijau aukščio, nesižaviu pavojingomis sporto šakomis, tad greitis kelyje ir vandenyje - vienintelis ekstremalus mano pomėgis.


Iš skaitytų tavo interviu labiausiai įstrigo užuomina apie budizmą. Kas tai - mada?


Neseku jokia mada. Iš tiesų nesu budistė, mano tikėjimas toks pat, kaip ir daugumos lietuvių. Tačiau domiuosi religijomis ir žaviuosi kai kuriomis budizmo idėjomis. Paprasta, bet gili Rytų filosofija labai padeda, kai reikia rasti atsakymą į svarbius gyvenimo klausimus: kur aš einu, kur slypi prasmė, kodėl man taip atsitiko?

Dabar visi kaip išprotėję kažkur bėgame. O štai japonai pataria: nesižvalgyk į rytojų, stabtelėk, pasidžiauk šia diena.


Bet susitikti pasiūlei po dviejų penkiolika - vadinasi, laiką planuoji minučių tikslumu?


Planuoju, tai neišvengiama. Planuoju minutes net su artimiausiais žmonėmis - pavyzdžiui, pranešu mamai, kad užsuksiu po dešimt penkiolika... Tačiau bent jau stengiuosi negalvoti vien apie rytojų. Mokausi gyventi šia diena.



Šou kūrėjai turi didelių planų



Jau mokykloje buvai perfekcionistė?


Aš ne perfekcionistė, aš normalus žmogus! Mokiausi Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinėje. Na, gerai, buvau pirmūnė, bet tikrai nebuvau zubryla. Labai mėgau skaityti, dažniausiai - ne savo amžiui skirtas knygas. Mano močiutė - lietuvių kalbos mokytoja, nuvažiavusi pas ją į kaimą surydavau visą biblioteką nuo vaistažolių enciklopedijos iki istorinių romanų. Namie po antklode pasikišdavau lempą ir skaitydavau, kol mama rasdavo.

Buvau labai veikli: vaidinau dramos studijoje, vedžiau renginius, organizavau šventes. Vėliau ėmiau organizuoti pabėgimus iš pamokų. O kai atėjo laikas studijuoti, pasirinkau ne teisę ar mediciną, kaip visi tikėjosi, o sociologiją Vilniaus universitete. Tais metais konkursas buvo didžiulis. Kurse susibūrė nedidelė labai gerų draugų grupė, mes artimai bendraujame iki šiol. Nė vienas iš mūsų nedirba sociologu, todėl juokaujame, kad geriausia, ką mums davė studijos, - tai vienas kitą.


Anksti pradėjai dirbti?


Studijuodama kažkur pasifilmuodavau, pasifotografuodavau...


Sakyk tiesiai - buvai manekenė.


Tiksliau, modelis. Iki manekenės man pritrūko ūgio. Darbas - įdomus: bene įdomiausia buvo dirbti vedėjų asistente laidoje „Orbita". Iki šiol šiltai prisimenu Algį Greitai ir Rimą Šapauską. O vėliau teko dirbti vadybininke sporto ir pramogų centre „Forum Palace", ten susipažinau su Šarūnu Marčiulioniu.

Pavydžiu žmonėms, kuriems pavyksta studijuoti tai, kam jaučia pašaukimą. Tačiau dar laimingesni tie, kurie susiranda darbą, teikiantį malonumą. Dabartiniu savo darbu esu labai patenkinta.


Žinau tiek, kad su broliu Šarūnu sukūrėte grupę „Show Makers".


Anksčiau mudu su broliu gyvenome visiškai skirtingus gyvenimus, o suaugę staiga pajutome, kad mums labai pakeliui. Mudviejų sritis - renginiai, rūpinamės viskuo nuo idėjos iki scenografijos. Šarūnas - choreografas, aš - vadybininkė, bet konkrečiomis pareigomis neapsiribojame. Dirbame daug, kartais per tuos darbus visai nebematome šviesios dienos... Prisimenant repliką apie perfekcionizmą - o ne, aš ne viską darau tobulai. Ir mano gyvenime būna lūžių. Tačiau jie neišstumia iš pusiausvyros. Turiu didžiulių planų, tik apie juos dar anksti kalbėti, bet būtinai išgirsite.



Negaili kritikos sau



Vedi laidą, bet nuo televizijos kažkodėl nealpsti.


Iki šiol nesuprantu, kodėl pasiūlymas vesti televizijos laidą laikomas vieninteliu šansu įprasminti save. Vaikomasi garbės ir viešumo? Žinoma, aš patenkinta, kad prodiuseriai pakvietė dalyvauti konkurse laidos vedėjos vietai užimti, bet tai nebuvo mano gyvenimo tikslas!


Vadinasi, buvo ir konkursas?


Pretendavo dar keletas merginų, bet mes nesusitikome. Esu laiminga, kad tą konkursą laimėjau.


Kaip manai, kodėl laimėjai tu?


Nežinau. Reikėtų klausti prodiuserių.


Įtakos turėjo išvaizda, balso tembras, elgesys scenoje ar... tavo biografija?


Tai ne tas televizijos kanalas ir ne ta laida, kuriai būtų svarbiausia įspūdinga vedėjos biografija, skandalai, burbulai ir paskalos. „Šokių Eurovizijos" projektas - teisingas nuo pat pamatų ir niekuo nepanašus į laidas, kurios atspindi juodąją Lietuvos pusę. Jame dalyvauja poros, sudarytos iš profesionalų ir visuomenei žinomų žmonių. Tokia pat yra vedėjų pora: Vytenis Pauliukaitis - profesionalas, o aš, sakykime, - šiek tiek visuomenei žinomas žmogus.


Kukliniesi?


Vertinu save racionaliai (juokiasi).


Tave kartais lygina su Laura Imbrasiene...


Jeigu taip sakote, gal ir lygina. Aš to negirdėjau.


Prieš laidos filmavimą baiminiesi?


Taip, apninka sceninis jaudulys. Eteris juk tiesioginis, kameros ir mikrofonai įjungti, žodis išskrenda - ir pasitaisyti nebeįmanoma. Po kiekvienos laidos artimieji ir draugai pagiria už tai, kas, jų manymu, buvo gerai, ir pasako, kas buvo blogai, - juk tai savi žmonės. Išklausau juos, padėkoju - juk pati viską puikiai suprantu. Aš sau labai kritiška.


Ką manai apie komentarus internete?


Juos rašo tie, kurie bijo kalbėti garsiai. Tai tas pat, kas slapčia po tiltais rašyti skambias frazes ir dairytis, ar mama nemato. Pati jų nei rašau, nei skaitau.


Bet juk naujajame savo amplua įžvelgi ir kažką teigiama?


Darau klaidų, bet pasitikiu savimi, viduje turiu į ką atsiremti. Apskritai į viską žvelgiu pozityviai.


Užsiminei apie televizijos laidas, atspindinčias juodąją Lietuvos pusę. O jei tave pakviestų vesti kurią nors iš jų - sutiktum?


Tikrai nesiveržiu bet kokia kaina tupėti televizoriaus dėžėje. Man svarbiausia - darbas, kurį darau, žinia, kurią nešu žmonėms. Jei laidos idėja kirstųsi su mano gyvenimo filosofija, atsisakyčiau ją vesti. Pavyzdžiui, niekada nevesčiau laidos, kurioje reikėtų kamantinėti nelaimingas mamas ir traukti faktus, mirtinai skaudžius jų širdžiai.

O štai gyvenimo būdo laidos man visai patinka. Smagu žiūrėti reportažus apie gražius, išsilavinusius, šmaikščius, stiprius žmones, smalsu pamatyti jų namus. Tai pakelia ūpą.


Neturi pavydo gyslelės?


Ne, jų klausydamasi jaučiu teigiamas emocijas. Į savo namus operatorių su kameromis niekada nekviesčiau, bet jei kokia nors moteris tai daro su didžiausiu malonumu - puiku, tai jos valia.


Nesmerki pernelyg atvirų žmonių?


Niekada. Pati žurnalo viršelyje neeksponuočiau savo vaiko, bet jei kitai mamai didžiausia laimė fotografuotis su naujagimiu - tegul. Tegul ji jaučiasi laiminga, tegul visa giminė jaučiasi laiminga, tegul žmonės daro tai, kas jiems prie širdies.


O kokias žmonių savybes smerki?


Man sunkiausia gyventi tarp žmonių, kurie yra dviveidžiai. Nepatinka tie, kurie pikti be jokios priežasties. Dar - bet kokia kaina siekiantys savo tikslo.


Argi jų daugiausia ne televizijoje?


Gal aš to dar nepastebėjau?.. Stengiuosi ignoruoti lipančius per galvą. Verčiau kursiu grožį ir dovanosiu jį žmonėms kitais būdais.



Su Marčiulioniu sieja dukra



Ar lengvai pasiekei tai, ką turi dabar?


Manau, kai ką nors darai iš širdies, sėkmė pradeda eiti ta pačia linkme, kaip ir tu. Jei pati nebūčiau tiek dariusi, tikrai nebūčiau nuėjusi ten, kur esu. Įdėjau labai daug pastangų.


Turi galvoje studijas, darbą, naudingas pažintis?


Ne tik. Mano gyvenime buvo labai sunkių etapų, kai reikėjo būti stipriai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Vienas iš tokių - Urtės gimimas. Tada iš tiesų buvo sunku. Aš buvau viena. Nesulaukiau palaikymo žmonių, iš kurių jo reikėjo labiausiai.

Dar susigalvojau antras studijas - įstojau studijuoti viešojo administravimo. Visas mamas užklumpa savirealizacijos etapas, kai jos nebenori sėdėti namie ir būti niekas. Siekiau kažką įrodyti, o kai pradėjau įrodinėti, pasidarė dar sunkiau. Gal visoms taip būna, bet kažkodėl viešai deklaruojama, kad auginti kūdikį yra nuostabu: reikia šypsotis, smagiai jaustis ir viską piešti rožine spalva. Jauna mama turi būti laiminga ir stipri kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Ką gi - man taip nebuvo. Bet nenuleidau rankų, ėjau, kaip rusai sako, „čerez nemogu". Aš be galo užsispyrusi.


Dabar jau viskas gerai?


Dukra jau vyresnė, o aš - atsigavusi. Pagaliau ji išmiega visą naktį, o aš galiu suvokti savo vaidmenį.


Nemanai, kad vaiko susilaukei per jauna?


Ne, kur jau čia - per jauna... Labai džiaugiuosi, kad turiu Urtę, kad galiu daryti karjerą, kai vaikas jau paaugęs. Trejų metų amžius labai įdomus: dabar Urtė - mažytė mano draugė, su ja praleidžiu labai daug laiko. Mano darbas susijęs su renginiais, tad dažniausiai dirbu vakarais - užtat dieną galiu sau leisti pabūti su dukra. Abi labai mėgstame animacinius filmus: juose visada slypi filosofinė mintis, labiau suprantama suaugusiems žmonėms. Mėgavomės „Šreku", „Ledynmečiu", „Ratais", „Monstrų biuru", dabar eisime į „Wall-E. Šiukšlių princo istoriją". Ką tik abi atostogavome Šventojoje su mergaitiška kompanija: Urtės krikšto mama ir jos dukrele. Maudėmės, deginomės, Urtė krito kryžium prie kiekvieno ledų kiosko, o aš ramybės vardan jai nusileisdavau.


Ar Urtė bendrauja su kitais Šarūno vaikais?


Bendrauja. Augustas atvažiuoja pas mus į svečius pažaisti. Apsilankė ir Kristė, kai buvo atvykusi iš Amerikos.


Judu su Šarūnu sieja dukra?


Taip. Teisingiausiai mūsų santykius apibūdina frazė - aš esu jo dukters mama.


Kaip manai, ar moteriai gali pakakti vaiko meilės?


Šiame sviete be galo daug meilės rūšių. Meilė vaikui - tai meilė be atsako, reikalaujanti tik duoti. Pasaulis sukasi ne dėl šios meilės. Ji ateina po tos pirmosios ir tikrosios, kuria pasaulis ir paremtas. Štai be jos išgyventi neįmanoma. Moteris visada nori, kad ją mylėtų, gerbtų, lepintų, vadintų pačia gražiausia. Būna, įsimyli jaunystėje, vėliau išteka už kito vyro, o ta pirmoji meilė taip ir lieka iki grabo lentos.


Nes su ta pirmąja meile nereikėjo gyventi ir dalytis šakutėmis...


Gal ir dėl to (juokiasi). Peršasi išvada: jei sutikai gerą vyrą ir nori išsaugoti meilę, nereikia su juo gyventi.


Ką tu šiandien vadini savo šeima?


Dukrą, be abejo. Ir auklę. Mano mama anksčiau nei aš suprato, kad reikia auklės. Matyt, pastebėjo pajuodusius paakius... Laimė, pavyko rasti nuostabią, kuri iškart tapo šeimos nare. Sulaukusi tokio amžiaus norėčiau būti panaši į ją - kupina gyvenimiškos patirties, labai teisinga ir sugebanti įkvėpti optimizmo. Vadiname ją Aka - tai Urtės išmonė.


Į Marbelją Ispanijoje, kur Šarūnas turi namus, nebenuvyksti?


Ne. Esu per daug užsiėmusi.


Ar lengva prisipažinti sau, kad vienas ar kitas poelgis buvo klaida? Ar klaida pavadintum meilę vyresniam vyrui, žinomam žmogui, jau turėjusiam daug trumpalaikių santykių?


Negalima graužti savęs už tai, kad padarei klaidą. Nes iš tiesų tai - ne klaida, o patirtis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius