Kristina Savickytė-Damanskienė nenorėtų būti tik namų šeimininke

Tapai verslininke?
Joks čia didelis verslas. Tiesiog keturiese nusprendėme sukurti kažką savo.

Visi esate draugai?
Aš, Rūta Papartytė ir Aistis Mickevičius - kurso draugai. Būsimas režisierius Vilius Malinauskas - mūsų bičiulis. Susėdome ir sugalvojome. Pati vedu renginius, žinau, kaip yra, ko reikia. Darysime tai, ką mokame.

Pafantazuok, prašau, kokiame renginyje pačiai patinka būti?
Svarbu ne tai, kas jį veda, kas dainuoja ar groja scenoje, o kokie žmonės susirenka. Kartais nereikia nieko ypatingo, bet renginys pavyksta, o kartais - stenkis nesistengęs... Labai baisu, kai į vakarėlį ateinama tiesiog išgerti. Tokiai publikai niekas neįdomu. Žmonės prisigeria, jiems linksma patiems nuo savęs. Yra labai išlepusių, kuriems bet ko nepasiūlysi. Iš tiesų norėtume, kad mūsų organizuojami renginiai būtų originalūs, netikėti ir nenuspėjami.

Palikti „Dviračio šou", matyt, buvo lengviau nei atsikratyti „dviratininkės" įvaizdžio...
Niekur neketinu nuo jo bėgti. Ketverius metus sėdėjau vedėjos kėdėje, tai dabar - kankinkit, budeliai, smarkiau... Jei klaus, kur mane matė, juk nepulsiu išsisukinėti: „Jūs klystate, čia ne aš..." Man labai norisi parodyti, kad galiu šiek tiek daugiau, nei tai, ką rodžiau per televiziją. Kai vedu renginius, žmonės man dažnai sako, jog yra maloniai nustebę.

Darbas televizijoje - labai viešas, dėmesio neišvengsi ir dabar, organizuodama renginius. Ar tau nesinorėjo tyliai patūnoti kamputyje, pailsėti?
Gali daug ko norėti! Tačiau mano profesija - vieša. Galėčiau būti namų šeimininke, bet argi taip save išreikščiau?

O teatras?
O ką teatras? Ką man su juo daryti? Negavau jokio pasiūlymo. Galėčiau sau sėdėti ir verkti, bet nesėdžiu.