Pasitikintis savimi. Orus, netgi išdidus, sakyčiau. „Negaliu įsivaizduoti jo žliumbiančio", - galvoju sėdėdama priešais televizijos laidų prodiuserį Kristupą Krivicką (30). Užsimetęs koją ant kojos jis pasakoja apie meilę žmonai Jurgitai (27), skyrybas, medžioklę, buriavimą, nardymą, šunis, namus, bankrotą, milijoną ir, be jokios abejonės, televiziją.
Tavo kurtas serialas „Broliai" buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui. Tačiau jo namo neparsivežei...
Taip ir turėjo būti. Nesisiūliau, apdovanojimų organizatoriai patys paprašė pateikti serialą vertinimo komisijai. Pats juk neskambinau, nenešiau, dar sveiko proto esu, dienomis negeriu. Ir nevargstu su iliuzijomis ir svajonėmis.
Kaipgi taip? Gyventi be svajonių?..
Kad tos mūsų svajonės kažkokios savanaudiškos. Jei tik svajonė, tai jau - aš. Kas dabar svajoja, kad pasaulyje nebūtų karo? Svajoju nukeliauti, svajoju įlipti, svajoju pamatyti, uždirbti... Paskui, žiūrėk, ir stovi vienas ant Everesto. Tau penkiasdešimt, gyvenai svajone pasiekti jo viršūnę, o stovi sušalęs, vienišas. Ne svajoti reikėjo, o gyventi. Nepabijosiu dar kartą pacituoti šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio. Jis vis kalbėjo: „Anūkams kalnelį noriu supilti..." Visą gyvenimą turėjo laiko pilti tą kalnelį, o kai supylė, nebeturėjo laiko gyventi. Tai ir pilkim kiekvieną dieną, užuot kopę į Everestą, pilkim vaikams, žmonai, sau.
Tu tai darai?
Stengiuosi. Tikrai daug laiko praleidžiu su šeima. Esu pririštas prie grandinės.
Nejaugi?!
O ką manai?! Juk dar turiu keturis šunis, trys iš jų - medžiokliniai. Gyvena voljere, nesinori palikti likimo valiai, reikia kas rytą ir kas vakarą juos šerti, prižiūrėti.
Tai - tavo darbas? Nori pasakyti, kad neturite nei sodininko, nei ūkvedžio?
Ne! Svetimo žmogaus į namus tai jau tikrai neįsileisiu.
Netgi namų šeimininkės? Vadinasi, Jurgita valo namus?
Tik jau nereikia feministinių gaidelių! O aš pjaunu žolę, valau šunų voljerus. Ūkio darbų užtenka: ir pievą palaistyti, ir automobilius nuplauti. Nieko čia bloga: išsipurvini rankas - išsivalai galvą.
Jurgita dar nesiprašo į darbus?
Gaila man jūsų nuoširdžiai... Formuluoti tokį klausimą... Kodėl jums atrodo, kad Jurga savo gyvenime daro mažiau nei kokia „pseudoolialia" mergaitė arba aukštakulniais į banką kaukšinti tarnautoja, kuri nepakyla nuo savo kėdės visą dieną, o draugėms pasakoja, kad iki trisdešimties darys karjerą. Spjoviau aš į tokią karjerą ir į tokias mergaites, kurių gyvenimas - vienkartiniai, atsitiktiniai santykiai. Kokakolos burbulų karta... Mums su ja - ne pakeliui. Jurgita gražiai atrodo, štai todėl visiems ir norisi kalbėti, kad laikau ją uždaręs namuose. Neva, jei moteris puikiai atrodo ir tik augina vaikus, tai - kažkoks nesusipratimas.
Jis dar didesnis, jei toji graži moteris - televizijos laidų prodiuserio žmona...
Na ir dugną pasiekėme, jeigu šitaip galvojame!
Tu jos bent paklausi, ar yra laiminga?
Na taip, profilaktiškai, kiekvieną rytą prabudęs (juokiasi). Viskas - daug paprasčiau.
Gal kaltas tavo įvaizdis? Aikštingo, pasipūtusio, arogantiško bičo, kuris, niekas labai nenustebtų, laisvalaikiu dar ir muša savo žmoną...
Už frazę „laisvalaikiu mušti žmoną", jei būtum ne Laisvė, o Laisvis, trenkčiau į snukį. Ir stipriai. Tada būtų aišku, kad laisvalaikiu Krivickas žmoną labai myli ir gina, o muša žurnalistą, užduodantį tokį kvailą klausimą.
Bet žmonių neužkimši...
Tegu kalba jie ką nori! Labiau už savo akies vyzdį saugau šeimą ir dabar matau, kad elgiuosi teisingai. Saugau ir nuo svetimų, ir nuo pagundų, kurios yra labai arti. Vaikams - mažos, suaugusiesiems - didelės.
Kas tai yra pagundos?
Televizorius, kompiuteris ir vartojimo liga. Kai nori pažiūrėti žinias, tėtis televizorių trumpam įsijungia. Vaikai irgi gali pasirinkti vieną filmuką. Tas karas mūsų namuose nėra baisus, kur kas baisesnis vyksta jūsų žurnalo herojų gyvenime. Valios nerasta, aptekę dėmesiu, pinigais, jie gyvena nuo pirmadienio iki penktadienio. Kas mados biznyje, kas nekilnojamojo turto, kas pramogų versle. Sulaukę savaitgalio, jie visi susirenka į vieną barą. O ten - mergų! Ir keičiasi vieni su kitais jomis, kaip papuolė. Jei tave įtraukia į tą mėsmalę, žiūrėk, jau ir skambina: matėm šviesiaplaukę, matėm tamsiaplaukę. Visi - pasaulio bambos, visi kažkuo buvę arba kažkuo tapę. Vienišas poetas rokeris romantikas arba toks pat vienišas milijonierius. Man netinka nei tai, nei tai.
Tu pragmatiškai žvelgi į gyvenimą?
Tai jie - pragmatikai. Aš - romantikas, taip jau išeina. Be jokios romantikos esu didesnis romantikas už tuos naujuosius lietuvius. Visa tai - sovietiniu kvapeliu atsiduodančios amerikoniškos kultūros apraiškos.
Ar pažiūri į eterį išėjusias savo laidas?
Pažiūriu. Tai - darbas.
O ką vaikai tuo metu?
Vaikštinėja, žaidžia.
Jurgita?
Iš akių matau, ar jai įdomu. Būna, išgirdusi kokią frazę, ateina iš kito kambario. Bet mano tikslas, kad ne jai būtų įdomu, - žiūrovams. O tai ne visada sutampa.
Kristupai, bet jei savaitgaliais garsenybės nesueitų į vieną barą, tai nebūtų ir tavo laidos? Iš kur tada nuodėmės?
Manai, temų Lietuvoje trūksta? Juk ne rinka prie mūsų, o mes prie rinkos taikomės.
Įsivaizduok, visuomenė pasikeičia: visi moralūs, protingi, teisingi.
Ir atsiranda kitokių laidų. Paprasta. Pameni, kažkada populiariausias laikraštis buvo „Atgimimas", o žmonės užgulę televizorius žiūrėjo „Veidrodį", „Labirintus" ir analitines žinių laidas. Jokios jogos, tango ar salsos vakarais. Atėjo šitai, mes, kaip ir dera verslininkams, ėmėmės šito. Ir serialų gamintojai, patikėk, mieliau kurtų kiną nei burbulinį serialą. O gerus serialus išleisti į eterį sudėtinga, jie kainuoja kur kas daugiau, nei rinka gali pavežti.
Kad ir koks tas televizijos verslas būtų, vis dėlto nesirengi iš jo trauktis...
Kažkada jaunystėje mes pradėjome eiti žurnalistikos keliu. Jo pradžioje buvę idealai kažkur išnyko, o mes - purvinom kojom, purvinom. Taigi patys kalti, kad dabar tuo keliu eiti slidu ir pavojinga. Ir vis dėlto gabalas jau nueitas, pavojai atmintinai žinomi, užtat ir eini. Nes yra patirties, įgūdžių, dabar nebent tik galėtum persiorientuoti ir tapti profesionaliu jėgeriu arba pasiduoti aistrai, kurią kelia sportas. Tik čia, bėda, irgi reikia to paties darbo ir įgūdžių.
Manai, jaunoji karta į televizijos žurnalistiką ateina turėdama kitokių idealų?
Savo kartoje aš pats esu „neformatas". Manau, tokių esama ir tarp naujokų. Į televiziją ateinantys žmonės dažnai nežino, ko galėtų norėti, laukti ar tikėtis. Televizija jiems - magiškas reiškinys, viliojantis lyg lempa drugelius tamsią naktį. Pastebėjai, į spaudą taip nesiveržiama... Naujokai nežino, kaip veikia sistema, jie galvoja tik apie savo tikslus. Kartais jie sutampa - televizijos, prodiuserio ir naujoko. Televizija pasikėlė reitingus, prodiuseris sukūrė gerą produktą, o naujokas užsidirbo pinigų, apie kuriuos nė nesvajojo.
Be ne visiems juk pasiseka...
O kas pasakys? Taigi ne bulves pasodinai... Dvi pasodinai, keturias iškasei. Atėjo penki šimtai, pasisekė vienam. Lietuvoje ir tai - gerai.
Kalbi taip pasitikėdamas... Prisipažink, juk ir tu ne visada jauti komfortą?
Man nepatinka, kai pralaimi mėgstama komanda. Jaučiu nepasitenkinimą, kai nuvertėja akcijos, kolektyve kas nors nesusikalba, namuose ne taip... Bus kontraktas šiais metais ar nebus? Aišku, tokie dalykai išmuša iš pusiausvyros.
O kalbos apie tavo prodiuserių kompanijos bankrotą?
Kalbos ar bankrotas? Aišku, bankrotas išmuštų iš vėžių. Bet kurį vyrą, o dar tokį, kaip aš... Bet kalbos - neišmuša... Tik kaip čia išeina: visi kalba apie bankrotą, o viename leidinyje esu įspraustas tarp milijonierių. Sužinotų provincijos žmonės, kaip mes čia gyvename, kiek uždirbame, su kokiais žaisliukais žaidžiame medžioklėje, buriuodami, nardydami, „kaituodami", slidinėdami... O jei dar pakalbėtume apie investavimą į akcijų fondus Honkonge, Singapūre, Amerikoje ir Rusijos rinkose. Dar norite kalbėti apie bankrotą?
Na, iš tavo aprangos nepasakysi, kad milijonierius... Arba ji tau nesvarbi, arba tie drabužiai kainuoja gerokai daugiau, nei atrodo. Kur prabangus laikrodis - milijonieriaus vizitinė kortelė?
Bet maniškis gali nerti po vandeniu, kilti į neribotą aukštį, gali sėdėti su manim pirty - sėkmingai tai ir daro. Kaip atrodai, nieko nereiškia... Platininė banko kortelė irgi nieko nereiškia, bet rizikingiems asmenims jų niekas neišduoda.
Kalbėjai, kad stengiatės išvengti vartojimo ligos. Argi prabangūs šautuvai nėra viena iš to apraiškų?
Jei mano dukra žais tenisą, niekada nepagailėsiu pinigų ir nupirksiu jai pačią geriausią raketę. Tai svarbu žaidimui, suteikia motyvacijos.
Ar pirktum savo žmonai „Christian Louboutin" batus, jei jų panorėtų?
Jurgita nori lankyti dekupažo pamokas. Gražu, bet, mano nuomone, dabar tam skiriama pernelyg daug dėmesio, tapo madinga. Aš nežinau, kas yra „Louboutin" batai, užtat gerai suprantu, kad negaliu Jurgai ko nors neleisti arba leisti.
Argi ji neturi savo kredito kortelės limito?
Limitas yra toks, koks yra. Jei viską išpirksi, tai sėdėsim visi išsižioję.
Nes neturėsite ką valgyti?
Beje, aš perku maistą. Būna, kartais ji nuvažiuoja į parduotuvę, bet su vaikais - sunku.
Tiesa, tu jau vairuoji...
Labai daug, dažnai ir didelius atstumus nuvažiuoju, būna, naktį.
Negrūmoja ji tau už tas naktines medžiokles.
Mūsų šeimoje nebūna grūmojimų, priekaištų ar kokių nors problemų. Jei jų būtų, sukeltų įtampą, o aš, kai yra įtampa, gyventi nemoku. Man nerūpi, kad kriauklėje guli šiek tiek nesuplautų indų, kad vaikų žaislai išmėtyti po namus, kad sudužo stiklinė.
Tai jūs nesiskiriate?
Telikas man vaikų negimdė, jis nėra viso mano gyvenimo esmė ir pagrindas. Skyrybos - tas pat, kas bankrotas ar tai, kad esu milijonierius. Žmonės, kurie rašo apie tokius dalykus, niekuo nepagrindžia savo informacijos. Taigi tikri dalykai lieka mano paties išpūstame burbule. O juk burbulą gali pūsti kiek nori. Prisisvaigau aš ar ne, kas gi žino?
Ir ką man dabar daryti su tuo, ko prikalbėjai? Kuo tikėti, kuo - ne?
Nežinau, kokį tikslą turi, kokią viziją. Rašyk rašyk, tik ką nors gero parašyk...
Esi iš tų, kurie moka apsiginti?
O kaip nesiginti, jei šernas pasiutęs puola?
Gerai žinai, žmonės piktesni už žvėris. Pasiimsi kokį kartą vieną iš savo graižtvinių...
Graižtvinis - ne ta priemonė. Vienintelė, kuri veikia gerai, - gyventi, kaip dabar gyvenu. Neteisingų savo poelgių motyvaciją rasti visada lengviau: geri, nes esi pavargęs, turi meilužę, nes žmona nusibodo, vedei per jaunas... Žmonės randa begalę žodžių. Visuomenėje gal ir gali spektaklį vaidinti, bet likti pats su savimi... Aš - nė dienos negalėčiau. Grįžęs namo turi jausti komfortą, tai apie kokius nekalbadienius čia žmonės šneka?
Save visą laiką turi laikyti suėmęs į nagą. Pomėgiams, aišku, reikia laiko, bet negali mesti, kai pradedi. Kad ir medžioklė... Šunys nupirkti, dresuoti, egzaminai išlaikyti, šautuvai yra - reikia visa tai panaudoti. Pomėgių turiu labai daug: slidinėju, buriuoju, „kaituoju", nardau, neseniai vėl ėmiau vaikščioti į karatė kiokušino treniruotes. Šituo keliu einant pasidaro nebesvarbus tas kitas - vakarėliai, rūpinimasis savo grožiu ir tuo, ką apie tave pasakys kiti. Man nerūpi. Noriu - einu į kazino, noriu - viskio nusiperku, noriu - su Jurga einu į klubą, noriu - vienas. Visada žinau, kad laukia darbai, treniruotė, užtat kitą dieną neskauda galvos. Atsiranda tvarkingas režimas: atsikeliu, sutvarkau šunis, pabūnu su vaikais, paskui visi pusryčiaujam, važiuoju į darbą arba į rytinę treniruotę. Kai taip sudėlioji savo dienas, kai žinai, kad nauji tavo projektai ir vėl nušluos reitingus, kaip gali nepasitikėti savimi? Kam tada ginklai?
