Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laima Geležiūtė dėl vieno esu tikra: be proto nebeįsimylėsiu

Foto naujienai: Laima Geležiūtė dėl vieno esu tikra: be proto nebeįsimylėsiu
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Jos asmeninių nuotraukų albume rastume daugybę sustabdytų kadrų, kuriuose Laima Geležiūtė (51) linksminasi, švenčia, poilsiauja su scenos žvaigždėmis.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jos asmeninių nuotraukų albume rastume daugybę sustabdytų kadrų, kuriuose Laima Geležiūtė (51) linksminasi, švenčia, poilsiauja su scenos žvaigždėmis. Nes tai – jos bičiuliai. Visi jie ne kartą pozavę prieš jos fotoobjektyvą. Nes daugybę metų tai – energija trykštančios raudonplaukės moters darbas. Nieko keista, kad iš muzikos pasaulio – ir žmogus, su kuriuo šiandien ji jaučiasi rami ir laiminga.

„Gyvenu labai gerai! Net baisu ką nors pasakoti, – švyti ryški fotomenininkė. – Prieš penkerius metus tai garsiai pasakiau, ir viskas sugriuvo… Dabar turiu draugą, kurį branginu ir gerbiu, gyvenu pas jį name. Labai gera, stabilu, ramu.“

Štai, nuo ko prasideda gyvenimo pilnatvė!

Tokia ta moteriška prigimtis: norisi turėti ramstį – vyrą, kuris suprastų. Mano gyvenime nebuvo tokio tarpo, kad neturėčiau draugo. Tačiau dažnai jie manęs nesuprasdavo, auklėdavo, priekaištaudavo, kad per mažai skiriu dėmesio. Keisčiausia, kad šitas žmogus šalia manęs ėjo daugybę metų. Jį pažįstu gal dvidešimtmetį, fotografavau pirmą jo santuoką. Prieš penkerius metus lyg ir buvome pradėję draugauti, bet išvažiavau į Ameriką, ir ryšys nutrūko. Puikiai žinojau, kad tas žmogus yra, tik reikia tam tikro momento, kad susieitume. Mūsų gyveno patirtis labai panaši: abiejų praeityje – po dvi iširusias santuokas. Aišku, pradėti kartu gyventi, kai kiekvienam po penkiasdešimt, nėra paprasta: kampai jau aštrūs. Tačiau sugebame be jokių pykčių ir barnių ramiai pasakyti, ką kuris galvojame. Žmonės turi išsikalbėti. Jei neišsišneka, nieko gero nebus.

Taigi šiandien esu labai laiminga. Nežinau, kaip bus po pusmečio ar metų, bet man užtenka planuoti savaitę į priekį. Dėl vieno esu tikra: be proto nebeįsimylėsiu. Tai nebeįmanoma. Anksčiau mane valdė emocijos, dabar pirmiausia – protas. Manydavau, tą žmogų myliu, bet greitai pamatydavau, kad net pakęsti negaliu. Dabar – protas kartu su meile. Tai labai geras derinys ir jausmas.

Pasakykite pagaliau, kas tas žmogus, su kuriuo jūs tokia laiminga?!

Kompozitorius Giedrius Misiūnas. Jis daug kam rašo muziką, kuria aranžuotes. Labai gerai, kad mūsų darbo specifika panaši, bet ne tokia pat. Jis dirba vakarais, būna, koncertuoja. Vienas kitą suprantame ir atitinkame – mūsų sielos panašios. Nors kai buvau Amerikoje, man sakė, kad idealiausia santuoka – gydytojo ir aktorės. Kodėl? Nežinau (juokiasi).

Prieš keletą metų meilės paieškos jus buvo nubloškusios gana toli.

Antrosios pusės niekuomet neieškojau. Viskas atsitikdavo natūraliai. Amerikoje sutiktas vyriškis mano gyvenime paliko ryškų pėdsaką. Treji metai su juo buvo nuostabūs. Ten pirmą kartą pasijutau moterimi. Lietuvoje aš visada nešuosi fotoaparatą, su kolegomis diskutuojame, kurio geresnis. Jei kuris ir pasako komplimentą, vis tiek pirmiausia mato fotografę. Tas amerikietis man teikė dovanų, o aš jaučiausi nesmagiai. Juk visą gyvenimą pati viską dariau, pirmą, antrą vyrą išlaikiau… Tačiau Amerika – ne mano šalis. Kai keturiasdešimt penkerių atvažiuoji pas draugą milijonierių ir bandai derintis – gal kas išeis, supranti, kad ir ta šalis, ir tas žmogus – ne tau. Mes draugiškai išsiskyrėme. Tai – praeitis, kurią prisimenu be kartėlio. O jeigu šiandien esu laiminga, vadinasi, pasielgiau teisingai (juokiasi).

Dabartinis draugas viską žino?

Be abejo! Prieš keletą metų tam draugui į Ameriką siunčiau savo nuotraukų, „lengvai“ erotinių – kiek gali mano amžiaus moteris. Jis buvo labai patenkintas. Gal po metų, jau pasibaigus mūsų draugystei, laikraštyje pasirodė senas mano interviu ir viena iš tų nuotraukų, o straipsnyje kalba sukasi apie tai, kad draugui iš JAV dovanojau savo erotinę fotosesiją. Giedriui bičiuliai sakė nesuprantą, kodėl apie tai viešai kalbu, kai jau esu su kitu. Tačiau jis neįsižeidė. Giedrius viską supranta. Jis protingas, nejaučia nesveiko pavydo.

Jam taip pat esate įteikusi tokią pikantišką dovaną?

Ne, kas dėl nuogo kūno, Giedrius tai vertina gana skeptiškai. Jam skyriau kasdienišką savo portretą…

Erotinę fotografiją būtų galima vadinti jūsų specializacija.

1989 metais Maskvos menų universitete baigiau Kino ir fotografijos fakultetą. Mano diplominio darbo tema buvo aktai. Tada jų visai nemokėjau fotografuoti. Pasisekė, kad tuo metu šokau pas Stravinską: nuotraukoms nuogos sutiko pozuoti dainininkės, su kuriomis tuomet kartu dirbau, – Petrikytė, Morozovaitė, Granovskaja, Mačiulytė… Tačiau viskas buvo daroma subtiliai, iš nugaros.

Apsigynusi darbą, gal penkiolika metų aktų nefotografavau. Nes tai buvo gėdinga, nepopuliaru. Kai tapome laisvi, ir žmonių požiūris pasikeitė. Ateina į studiją dvidešimt metų santuokoje išgyvenęs vyras ir sako, kad jo žmona visko turi, todėl norėtų jai dovanoti erotinių nuotraukų. Įsivaizduojate, kaip sunku nufotografuoti nuogą vyrą?! Siūlau, gal šešėliais pažaiskime, o jis sako: ne, noriu matytis toks, koks esu. Taigi erotinės nuotraukos tapo labai populiarios, fotografuojasi ne tik moterys, bet ir vyrai. Pastaruoju metu nuogos nori pozuoti nėščiosios.

Dauguma turinčių tokių nuotraukų būtų linkę tai nutylėti. O jūs neslepiate, kad fotografuojatės ir pati.

Savęs nebijau! Pirmą kartą nuoga fotografavausi dvidešimt penkerių metų. Pirmasis mano mokytojas, šviesaus atminimo Povilas Karpavičius, prašė gal du mėnesius, kad papozuočiau. Paskui fotografavausi keturiasdešimties, keturiasdešimt penkerių, paskutinį kartą – prieš dvejus metus. Save fotografuoju pati. Išsirengti prieš kitus fotografus drovėčiausi.

Dažnai moterys nepatenkintos savimi nuotraukose. Jūs – taip pat?

Per daugelį metų įpratau… Kaip mano „švogeris“ sako: „Tu nesi graži, bet esi simpatiška.“ Pradėjau analizuoti – iš tikro! Gal akys išraiškingos, bet nosis – kaip gruzinės. Močiutė sakydavo, kad tikriausiai turiu žydiško kraujo… Tačiau pripratau prie savęs. Nors dažnai sau nepatinku – tokia jau moteriška prigimtis: kiekviena save veidrodyje matome gražesnę nei nuotraukoje. Dėl to su bičiule Vaida Sipavičiene moterims rengiame įvaizdžio kūrimo ir saviraiškos seminarus „Patik sau“.

Dar vienas smagus jūsų biografijos bruožas – šokėjos karjera. Kiek tai truko?

Septynerius metus... Kokia aš šokėja! Neturėjau jokio specialaus pasiruošimo, tik temperamentą. Stravinskas priėmė, nes buvome bičiuliai, paskui išmetė, nes į repeticijas nevaikščiojau, kojų nekilnojau.
Patikėk manimi, tai buvo geras, bohemiškas laikotarpis. Pradėjusi šokti pamačiau kitokį gyvenimą. Tuo metu jau buvau išsiskyrusi, auginau pirmą dukrą. Ją padėjo prižiūrėti tėvai. Nesu supertikinti, bet turiu savo maldą. Nuolatos Dievo prašau atleidimo, kad dukroms neskyriau tiek laiko ir motiniškos meilės, kiek kaip mama turėjau. Šokiai, repeticijos, fotografija – tuo metu visko buvo tiek daug! Kai pradedu analizuoti, juk ištekėjau tokia jauna – aštuoniolikos, nemačiusi gyvenimo, todėl ir norėjau atsigriebti. Tačiau kas iš to mano vaikams? Dukros pajuto skriaudą.

Jos priekaištauja jums?

Sako: „Mes tave mylime, tu pati geriausia mama.“ Su vyresniąja Laura, kuriai trisdešimt, esame labai panašios. Ji į mane kreipiasi vardu. Laura gyvena Londone. Kai ten nueiname į kokį restoraną, žmonės mano, kad esame seserys. Tarp mūsų yra ryšys, bet vis tiek manau, kad padariau ne viską. Nors, jei jos tai girdėtų, sakytų: ką ji čia kalba (juokiasi).

Laikas, kai šokote, matyt, tikrai buvo ypatingas – juk iš to meto turite tiek draugų!

Su Birute Petrikyte, Egidijumi Sipavičiumi, Rūta Morozovaite, Irena Ašakaite bendrauju ne todėl, kad jie dainininkai. Su kitais atlikėjais esu pažįstama. Vyksta koks nors koncertas, fotografai skundžiasi, kad jų neįleidžia į užkulisius. Kaip gali taip būti?! Tuoj kas nors iš dainininkų mane pakviečia. Taip yra galbūt dėl to, kad jie žino, jog neiškrėsiu kiaulystės: kompromituojančiai nenufotografuosiu.
Tačiau po tiek fotografavimo metų niekur nebenoriu eiti. Kažkada vakarėliai buvo įdomu, o dabar einu dėl kelių priežasčių: arba darau labdarą, arba už darbą moka gerus pinigus, arba dėl to, kad man patinka. Šeštadienis yra vienas, o renginių – po keletą. Anksčiau spėdavau į visus, o dabar – kam to reikia?..

Tačiau kažkada reikėjo…

Reikėjo... Tuomet buvo maži vaikai, turėjau uždirbti. Dabar suprantu, kad iš tiesų reikia tiek nedaug. Anksčiau nepatikliai klausydavausi, kai kas nors sakydavo, kad sulaukus penkiasdešimties atsiranda kitų vertybių. Galvodavau: nesąmones kalba. Pasirodo, tiesa. Dabar aš iš tikrųjų pradėjau kitaip žiūrėti į daugelį dalykų!

Dar sakoma, kad penkiasdešimties gyvenimas tik prasideda.

Man jis tikrai kažkaip prasidėjo (juokiasi)… Prieš kokius dvejus metus pas Birutę Petrikytę pasitikome Naujuosius. Prisimenu, sakiau: negi aš ryža – šalia manęs turi būti vyras! Pajungiau visas savo galias, ir žmogus, kurį pažįstu dvidešimt metų, atsirado (juokiasi). Vadinasi, reikia labai labai norėti…

Galima tikėtis trečių vestuvių?

Man pavardės nereikia. Mažoji dukra Justė, kuriai dabar dvidešimt, sakydavo: „Mama, tu du kartus ištekėjusi ir vis tiek senmergė.“ Nes Geležiūtė (juokiasi). Tačiau man tai nesvarbu. Mes, lietuvės, tekame už bet ko, kad tik pasikeistume pavardę. Ačiū Dievui, man to nereikia.
Prieš Dievą įteisinti santykius gal ir norėčiau. Bažnyčioje Santuokos sakramento nesu ėmusi, Giedrius – yra. Bet būtų galima pašventinti žiedus…
Nemanau, kad mums reikėtų vedybų. Dėl turto... į jo namą nepretenduoju (juokiasi). Nebent sukvailiosime draugams padaryti balių (juokiasi).

O tuos du sykius prieš daugelį metų tekėjote vilkėdama baltą suknelę?

Pirmą kartą – baltą, iš Amerikos atsiųstą… Baisu pačiai pripažinti, kad nei pirmą, nei antrą kartą tekėdama aš nemylėjau. Buvau įsimylėjusi, maniau, kad tai – meilė, bet taip nebuvo. Pirmas vyras – kvailystė, antras – apskritai gyvenimo nesusipratimas. Apie pirmą santuoką galiu kalbėti, su buvusiu vyru bendraujame, jis gyvena Londone. Su antruoju, jei pamatome vienas priešais kitą ateinančius, pereiname į skirtingas gatvės puses. Su juo skyrybos buvau skaudžios ir jų nenoriu prisiminti. Tačiau tų vyrų dėka turiu nuostabias dukras!
Per pirmas vestuves vilkėjau baltą suknelę su šleifu, per antras – iš Lenkijos parsivežtą kostiumėlį – „lengvai“ rožinį, su bumbuliukais (juokiasi).

Jūsų visas gyvenimas toks… „su bumbuliukais“. Ir temperamentas nepaprastas. Iš kur jūs tokia?

Mano tėvas labai panašus į gruziną. Šviesaus atminimo močiutė juokaudavo apie žydus: neįsivaizduoju, gal ji ką nors žinojo. Vienas dėdė atkasė, kad esame bajorų palikuonys. Koks man skirtumas – bajorai, žydai... Gimiau Kaune, esu lietuvė, pačiai keista, kad mano toks temperamentas. Ir mano sesuo tokia. Tas greitis išbalansuoja: depresijos, gyvenimo problema – nemiga. Gerdamas vyną turi atsipalaiduoti, o aš taurę išmaukiu per penkias minutes. Mėgstu žvakes, bet vos tik jų uždegu, tuoj užpučiu. Sieloje esu romantikė, bet man gal baugu tai parodyti: baisu, kaip tai priims kiti žmonės. Masažuotoja, liečia man nugarą ir sako, kad ant pečių užsikroviau visą gyvenimo naštą. Iš kur ji žino?! Juk iš tikro: aštuoniolikos metų pradėjau dirbti, pradėjau savo vyrus išlaikyti ir tik dabar tai baigėsi. Ta masažuotoja tokių protingų dalykų įžiūrėjo… Dabar bandau daryti išvadas, mokausi, skaitau specialias knygas. Manau, kad iki aštuoniasdešimties tapsiu ramia senute (juokiasi).

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Fotografija
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką