Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 6d. 16:09

Laimingas Eduardo Kaniavos loterijos bilietas

Foto naujienai: Laimingas Eduardo Kaniavos loterijos bilietas
zmones24.lt / Foto naujienai: Laimingas Eduardo Kaniavos loterijos bilietas

Iki šiol aktyviai koncertuojantis dainininkas Klaipėdos universiteto profesorius Eduardas Kaniava rudenį švęs sceninės veiklos 50-metį.

Iki šiol aktyviai koncertuojantis dainininkas Klaipėdos universiteto profesorius Eduardas Kaniava rudenį švęs sceninės veiklos 50-metį. Didžiąją šio laiko dalį šalia jo – žmona Barbora, kadaise dėl vyro gerovės atsisakiusi aktorės karjeros. Moteris iki šiol gyvena pagal jo darbo grafiką – tarp Vilniaus, Palangos ir Klaipėdos, nors tame pačiame universitete dėsto vaidybą, scenos kalbą ir režisuoja magistrantų statomas operas. Jie laimingi, kad pasirinko tokį gyvenimą, ir nė vienas dėl to nesijaučia nuskriaustas.

Esate vilniečiai, palangiškiai ar klaipėdiečiai?
E. K.: Barbora kilusi nuo Vilniaus akmenų – jos namai buvo Didžiojoje gatvėje.

B. K.:
Gimiau Vilniuje, visada jame gyvenau, mano tėvai ten palaidoti. Kai buvome žymiai jaunesni, vyras garsiai pasvarstydavo, kad galbūt kada nors persikelsime į Palangą. Iškart puldavau šaukti: „Niekada!“ O dabar esu patenkinta. Net gėda, kad Vilniaus visai nebereikia. Kartais, atrodo, tiek pavargstame, kad vos kojas velkame, bet grįžtame į savo namus Palangoje, ir nuovargį kaip ranka nuima. Mums čia labai gera.

E. K.: O aš gimiau Klaipėdoje, bet ten praleidau vos porą metų. Tėvai dėl politinių peripetijų persikėlė į Kauną, vėliau nusipirko namą Palangoje, kurį kažkada sau kaip vasarnamį pasistatė rašytojas Augustinas Gricius. Jie pragyveno čia 35 metus.


Daug laiko praleidžiate važinėdami autostrada. Vairuojate abu?
B. K.: Ne. Reikėjo to mokytis jaunystėje. Bet tuomet buvo visai kiti laikai, šeimos neturėjo dviejų trijų automobilių – tai išvis atrodė didžiausias turtas. Nors mes mašiną buvome įsigiję, visada vairavo vyras. Vėliau siūlė ir man išmokti, bet nenorėjau.

E. K.: Žinote, mano žmona puiki, bet ji nevairuoja automobilio, nemoka plaukti ir važiuoti dviračiu.

B. K.: Bet namie darau viską, kad vyrui būtų lengviau gyventi. Nors ir savęs nepamirštu. Pavyzdžiui, rytoj bus grožio diena – eisiu į kirpyklą ir kitur, kur man reikia. O tada važiuosime į Vilnių.


Esate priklausoma nuo vyro darbo grafiko?

B. K.: Ne tik aš. Sūnus dabar jau suaugęs, turi savo šeimą, bet anksčiau visi namai būdavo įtraukiami į Eduardo darbus. Dainininko profesija labai sudėtinga. Iš visų menų turbūt pati sudėtingiausia, nes žmogaus balsas – tai gyvas instrumentas.

E. K.: Būti dainininko žmona nėra paprasta.


Bet jūs negyvenote su aktoriumi ar cirko artistu. Gal su jais irgi neką lengviau?
B. K.: Neneigiu, galbūt. Pati baigiau aktoriaus studijas ir viską puikiai suprantu. Bet dainininkui svarbu ne tik jo balsas. Fizinis ir dvasinis krūvis nė kiek ne menkesnis nei dramos artisto. Vokalisto profesija – tokia gležna, niekada nežinai, ką gamta tau gali iškrėsti.

E. K.: Sėdėti salėje, kai dainuoju, jai irgi nėra labai paprasta. Lengviau scenoje būti kartu.

B. K.: Vienas žmogus teisingai pasakė, kad dainininkas scenoje tik 20 kartų iš 100 pasirodo visiškai sveikas. Dažniausiai dainuoja sirgdamas. Bet tokia profesija – žiūrovas nekaltas, kad pasigavai slogą ar balsas skamba ne taip. Mūsų su Eduardu tarpusavio ryšys labai glaudus, taigi dėl jo profesijos subtilybių ir man būna nelengva. Matau, kiek valios pastangų tam atiduodama. Apie talentą net nekalbu, nes svarbiausia – gebėjimas dirbti.


Darbas svarbiau už talentą?
B. K.: Be abejo. Talentas – tai ir nenumaldomas troškimas dirbti, tobulinti save.
E. K.: Kartais apie žmogų sakoma, kad turi Dievo dovaną. Bet jei geriau pažvelgtume, ne visada tas didžiabalsis pasiekia pačias aukštumas. Nes labai dažnai tiesiog įsimyli savo balsą, girdi tik jį ir daugiau nieko nemato. Ir žinau nemažai atvejų, kai jaunuolis vos vos patenka į aukštąją mokyklą, bet po dvejų trejų darbo metų sparniukai išdygsta, ir jis suplasnoja. O kiek yra pasiekusių tarptautinį pripažinimą, nors aukštojoje mokykloje buvo mažai pastebimi? Juk dainuojama galva, o ne balsu.

B. K.: Labai daug visko reikia, kad sužibėtum. Pažiūrėkite, kiek mes turime operos dainininkų, kurie 50 metų laikosi aukštumose? Tik Virgilijų Noreiką ir Eduardą Kaniavą. Nors galbūt tai jau savotiški reiškiniai, nes tiek laiko scenoje – retas atvejis.


Menininkui būti vidutinybe turbūt sunkiau nei kitų specialybių atstovams?
E. K.: Vidutinybės labai gerai jaučiasi turėdamos bet kokią profesiją, nes jos vieningos, viena kitą gerai jaučia ir supranta. Vidutinybė mene – didelė jėga. Tie, kuriems sekasi geriau ar blogiau, iš bendro ansamblio iškrinta. Nors vidutiniokui sunku, nes jis nenori toks būti – siekia išsiskirti.


Ar studijuodamas buvote ryškiai pastebimas?
E. K.: Ne.

B. K.: Bet trečiame kurse dainavai Figaro partiją.

E. K.: Jau treji metai buvo praėję! Vaikystėje negalvojau apie šią profesiją, bet patiko dainuoti, šūkaudavau, grįžęs namo mėgindavau atlikti teatre girdėtas partijas. Nors neturėjau išskirtinio balso. Buvo netgi didelis kalbos defektas, dėl kurio negalėjau svajoti apie dainininko karjerą, – neištardavau „er“. Stodamas į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją apgavau komisiją – padainavau Aleksandro Dargomyžskio romansą „Man liūdna“. Jame nebuvo nė vieno garso „er“. O kai pirmą kartą pasisveikinau su dėstytoju „laba diena, maestro“, jis iškart sukluso. Ir paskelbė ultimatumą: jeigu kalbos defekto neištaisysiu pirmaisiais studijų metais, teks palikti konservatoriją. Tad dirbdavau po 8–9 valandas per dieną – užsispyrimo man niekada nestigo.


Ar tikrai jaunystėje norėjote tapti veterinaru?
E. K.: Ne, norėjau būti chirurgu. Bet mokiausi vidutiniškai ir patekti į tuometį Kauno medicinos institutą buvo neįmanoma. Sužinojau, kad įstojus į Veterinarijos akademiją ir išklausius histologijos ir osteologijos kursus priimdavo į Medicinos institutą be stojamųjų egzaminų. Tokia ir buvo mano strategija. Tik vieno dalyko nenumačiau – Veterinarijos akademija garsėjo nepaprastai galingu vyrų choru. Nemažai koncertuodavome, man buvo patikėtos kelios solo partijos. Vilniuje mūsų koncerto klausęsis Kipras Petrauskas po pirmos dalies susirado mane ir pasakė: „Tau reikia ne paskui karvės uodegą vaikščioti, o dainuoti.“ Tie žodžiai itin sujaukė mintis. Kai išėjau iš Veterinarijos akademijos, tėvai liko labai nepatenkinti. Tėvas grojo trombonu, o mama buvo meniškos prigimties, bet iš pradžių nevertino manęs kaip potencialaus dainininko.


Ponia Barbora, o kodėl jūs ne scenoje? Kodėl dirbate pedagoginį darbą, o ne vaidinate?

B. K.: Kai pasidarė aišku, kad su Eduardu tuoksimės, dirbau aktore Lietuvos televizijos teatre, vaidinti kvietė ir Akademinis dramos teatras. Bet pagalvojau, kad nepasieksiu tiek, kiek mano vyras, jeigu jam padėsiu. Geros aktorės turi atsiduoti savo pašaukimui, nieko daugiau nematyti, išskyrus darbą. Aišku, buvau nesuprasta. Nors tikrai šio savo žingsnio nesigailiu.


O vyras jus suprato?
B. K.: Manau, dėl to jis liko itin laimingas. Nors nebuvo viskas taip paprasta. Panaikinus Televizijos teatrą, dirbau su vaikais – man labai patikdavo. O vėliau ėmiau austi gobelenus – tai reikšmingas gyvenimo tarpsnis, suformavęs mane galutinai.


Dabar jūsų nei scena, nei gobelenai netraukia?
B. K.: Audžiau ilgai, bet atsirado nugaros problemų, rankas skauda. Nors dar labai norėčiau išausti mamos giminės herbą. Tai itin smulkus, kruopštus darbas, bet gal kada nors ir padarysiu.


Esate kilminga?

B. K.: Nesu įstojusi į Bajorų draugiją, bet mamos giminė kildinama iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių.


Poelgį, kai savo karjeros atsisakoma dėl vyro, žmonės paprastai vadina auka...
B. K.:
Taip kalbama, bet manęs nejaudina, kas ką sako. Nes pati taip negalvoju. Milijonai panašiai elgiasi. Gal tik dabar moterys kitokios, bet iki XX amžiaus vidurio (o mes save laikome praeito šimtmečio žmonėmis) tai buvo gana įprasta. Kiek galėjau, tiek padėjau vyrui. Man buvo labai įdomu dalyvauti jo veikloje – Eduardas leisdavo iš arti prisiliesti prie savo kūrybos proceso. Kaip visos mergaitės iš gerų namų, anksčiau mokiausi muzikos, girdžiu vokalo subtilybes. Įdomiausi mūsų pašnekesiai vykdavo po spektaklių. Kadangi po tokių pasirodymų užmigti beveik neįmanoma, kalbėdavomės pusę nakties, viską aptardavome. Tikrai nemanau, kad ką nors ypatingo paaukojau.


Šio amžiaus moterys dažnai sako: net jei pasiaukosiu dėl vyro, nebūsiu garantuota, kad drauge liksime visą gyvenimą. Ir iš tikrųjų, kai šeimos išyra, kartais žmonos lieka be nieko.
B. K.: Kai buvome jauni, vieną akimirką apie tai pagalvojau. Nes skyrėsi Eduardo kolegos, griuvo iki tol labai stabiliai atrodančios šeimos. Vieną naktį susimąsčiau: savo profesiją praradau, todėl turiu išmokti amato. Ir tada mano gyvenime atsirado gobelenai. Apsidraudžiau. O už savo pirmąjį honorarą užsakiau nutapyti vyro portretą ir nupirkau jam medžioklinį šautuvą.


Iš tiesų portrete – labai įspūdingas vyriškis. Nuo gerbėjų atsigindavote?

B. K.: Kažkaip susitvarkiau, nors visokių dalykų buvo: ir gėlių užkišdavo už durų rankenos, ir laiškelių. Bet ir aš pati savimi pasitikėjau.


Šiuolaikinės gerbėjos kitokios? Turbūt koncertuodamas su Deiviu įgijote naujų? Juk neseniai pristatėte jau antrą bendrą albumą „Ave Maria“.
E. K.: Mūsų duetas traukia labai įvairius žiūrovus. Pilnutėlėse salėse sėdi ir dvylikos metų mergaitės – čia Deivio gerbėjos, ir 80-mečiai – čia jau mano. Įdomu, kad tokio skirtingo amžiaus žmonės, kaip mes su Deiviu, tapome gerais bičiuliais, o jis – mūsų šeimos draugu. Tai tikrai nedažnas atvejis.


Juk Deivis – gerokai už jus jaunesnis.
E. K.: Pagal metus ir į anūkus tiktų. Pirmą kartą patyriau, kad įmanoma visavertė draugystė tarp tokio amžiaus žmonių.

B. K.: Tai greičiau išimtis, bet taip jau yra. Bendraujame lygiai taip pat, kaip ir su kitais savo bičiuliais.

Kitų metų sausį švęsite vedybinio gyvenimo 40-metį.
B. K.: Apgailestauju tik dėl vieno: labai greitai prabėgo laikas. Jei gyvenčiau iš naujo, viską daryčiau taip pat. Mūsų šeima nepatyrė kataklizmų – Dievas mylėjo. Jokio darnios šeimos recepto neturime.

E. K.: Gyvenimo loterijoje ištraukiau laimingą bilietą. Jau pirmą susitikimo dieną su Barbora kalbėjomės taip, tarsi būtume labai seniai pažįstami.

B. K.:
Prisimenu, kai jis manęs paklausė, ko norėčiau, kad jausčiausi laiminga, atsakiau: būti savimi.

E. K.: Per tuos bendrus metus netrukdėme vienas kitam būti savimi.

B. K.: Šeimoje neturi vargti su žmogumi. Mano mama kartą pasakė: „Jūs niekada neišsiskirsite. Stebiu jus: tik akis ryte praplėšia – jau kalba, dieną susitinka – kalba, vakare prieš užmiegant – ir vėl. Pora, kuri turi tiek kalbos, tikrai tvirta.“ Eduardo mama irgi įvertino mūsų draugystę ir, be abejo, mano atsidavimą jam.


Tai jums ne pirma santuoka?

E. K.: Ir man ne pirma, ir Barborai.


Vaikų, anūkų turite?
E. K.: Aš daugiau, nes pirmoje santuokoje gimė sūnus Andrius, kuris pats susilaukė trijų vaikų. O su Barbora turime sūnų Eduardą ir anūkę.


Ar esate geri seneliai, kai tiek daug dirbate?
B. K.:
Labai blogi, nes tikrai abu esame nepaprastai užsiėmę. Nėra kada globoti anūkės. Net tada, kai auginome sūnų, vyras šeimoje buvo svarbiausias žmogus. Vaikas tą suprato, nes iki dabar pas mus egzistuoja tėvo kultas. Jeigu jam spektaklis, visi namai nutyla.

Ar smagu šeimoje būti kultine asmenybe?

E. K.: Aš to nejaučiu! Man iš tiesų malonu visa tai girdėti. Iš Barboros sulaukiu didžiulės, visapusės pagalbos. Bet jei būtų truputį kitaip, tikrai nieko nesakyčiau.

B. K.: Nes jis – labai mandagus žmogus.

E. K.: Dainavimas – mano gyvenimo būdas, kitaip savęs neįsivaizduoju. Turiu kitą bėdą – neradau pomėgio. Mėginau žvejoti, medžioti, bet nepadėjo. Nieko gero, kai profesija tampa pomėgiu, nes visada mano mintys sukasi tik apie natas, koncertinius drabužius, salę, akustiką, partnerius ir pasirodymus.
Temos: 1 Eduardas Kaniava

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką