„Esu adrenalino fanatikė, bet tik tokio, kuris nekelia pavojaus sveikatai. Dalyvaudama televizijos projekte gaunu dozę būtent tokio. Dar negirdėjau, kad kas nors išėjęs į sceną mirtų iš baimės…“ – šypsosi „Iššūkyje žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtuke“ dalyvaujanti viena žinomiausių Lietuvos kirpėjų ir stilisčių Lina Žvirblytė (30).
Retsykiais Lina sugalvoja, kaip sudrebinti kūną ir pojūčius. Dabar ji nekantraudama laukia šiltesnių orų, kai galės važiuoti į Kyviškes dar sykį šokti parašiutu. „Pirmą kartą per mano gimtadienį ten nuvežė draugas Vladas. Spyriojausi, bandžiau rasti daugybę priežasčių, kodėl negaliu šokti… Bet pasiryžau. Matyt, Vladas rado tinkamą būdą įkalbėti (juokiasi). Pirmą kartą nusileidau iš tūkstančio dviejų šimtų metrų aukščio, o antrą jau paprašiau pakilti iki trijų kilometrų. Tąsyk į oro uostą nusitempiau ir bičiulį Marių Gelažniką. Tiesa, likus dienai iki šuolio jis paskambino ir pradėjo kažką nerišliai aiškinti, neva gydytojas patarė nesiryžti tokiai avantiūrai. Bet įtikinau jį nors į oro uostą nuvažiuoti ir pabūti su mano palaikymo komanda. Ten taip smagu ant pievelės gulėti, stebėti parašiutininkus, kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Net nepajunti, kaip visa diena prabėga. Marius nuvažiavo, instruktoriams pradėjo aiškinti, kaip jam blogai su širdimi, kiek kartų buvo susilaužęs koją ir taip toliau, ir taip toliau. Vienas instruktorius pakėlė kelnes ir parodė, kiek daug lūžių pats patyręs. Marius ryžosi ir nepasigailėjo. Kai leidiesi iš dangaus, atrodo, gyvenime nėra jokių bėdų, galva išsivalo, pasidaro lengva ir gera. Atsiranda jėgų naujiems darbams“, – apie patirtus pojūčius kalba Lina, draugų dažniausiai vadinama tiesiog Žvirbliu.
Būdama danguje ji jaučiasi pakylėta, tačiau to nepatiria, pavyzdžiui, nardydama. „Labai mėgstu skraidyti lėktuvais. Su džiaugsmu laukiu kiekvieno skrydžio. Vienas mano bičiulis kažkur Rusijoje skrido MIG. Pakilo iki stratosferos, kur jau tamsu ir matyti Žemės rutulys, išryškėja vandenynų kontūrai. Įsivaizduoju, kad tai nerealus jausmas. Labai noriu tai patirti. Tikrai kada nors patirsiu. Suprantu, panašūs malonumai nemažai kainuoja, bet ko nors atsisakysiu ir išmėginsiu. Tokiems dalykams man negaila pinigų, nes įspūdžiai suteikia geros energijos, optimizmo ir žodžiais nenusakomų pojūčių. Toks skrydis dabar yra viena mano svajonių“, – prisipažįsta Lina.
Labiau norėjo šokti
Kai Lina sutiko dalyvauti televizijos projekte, daugelis manė ir garsiai kalbėjo, kad nori neatsilikti nuo gero draugo, taip pat kirpėjo ir stilisto Kęstučio Rimdžiaus, pernai rudenį sėkmingai pasirodžiusio „Lietuvos šokių dešimtuke“. Mergina patikina, kad bičiulis tikrai neprieštaravo jos pasirinkimui. Ji ir šokti norėjo, gal net labiau negu dainuoti, bet... gavo pasiūlymą dainuoti. „Kai jo sulaukiau, iškart nesutikau, bet ir kategoriškai nepasakiau „ne“. Reikėjo pagalvoti, pirmiausia, ar sugebėsiu, ar rasiu užtektinai laisvo laiko. Namuose atsistojau prieš veidrodį, meditavau ir mėginau pažiūrėti į save iš šalies. Pliusų buvo daugiau nei minusų. Sulaukiau ir Vlado pritarimo. Tai labai svarbu, nes mylimojo palaikymas suteikia drąsos. Kita vertus, dviejų žmonių santykiams itin svarbu supratingumas. Kai jo nėra, neretai tokie ekstremalūs išbandymai poras išskiria. Arba dar labiau sujungia“, – juokiasi Lina. Kol kas savo širdies draugui ir šeimos nariams ji neleidžia ateiti į televiziją stebėti tiesioginės projekto transliacijos. Tokiomis įtemptomis akimirkomis artimieji ją trikdytų.
Meilė gimė prie jūros
Su dailininku Vladu Mackevičiumi juodu susipažino prieš penkerius metus Šventojoje. Šypsodamasi sako, kad ta vasara buvo geriausia jos gyvenime. Beveik kiekvieną savaitgalį su būriu draugų šešiais ar septyniais automobiliais ji traukdavo į Šventąją. Būtent tą vasarą Baltijos jūra buvo labai šilta. „Tada Vladas restorane „Du malūnai“ kūrė freskas, tobulino kitas interjero detales. Susipažinome, pradėjome bendrauti, radome daug įdomių ir bendrų temų ilgiems pokalbiams. Baigėsi vasara, grįžome į Vilnių ir toliau palaikėme santykius. Kai susipažinome, Vladas tikrai nebuvo vyras, kurį vos pamačiusi būčiau galėjusi sakyti, kad sutikau savo svajonių žmogų. Panašu, kad vienas kitą keletą mėnesių tyrinėjome, kol prisijaukinome. Praėjo kiek laiko ir pradėjome rimtai draugauti. Vestuvės? Jeigu apie tai būtume susimąstę prieš kokius trejus metus, būčiau nedvejodama sakiusi, kad labai noriu ištekėti. O dabar nėra polėkio. Gal tai būtų priežastis surengti šventę draugams, bet mes ir taip tų švenčių tiek prisidarome, kad dar vieno tūso poreikio kaip ir nėra. Galimybė pasipuošti? Jei pasitaiko proga, aprangai visada skiriu daug dėmesio, man tai patinka. Pagaliau ir darbas įpareigoja. Ypač dabar, kai su Kęstučiu ir Slava Milkoto turime stiliaus studiją. Tiesa, kada nors ji bus kitokia, bet viskas neskubant kuriama, organizuojama.
Manau, ateis laikas, pradėsime galvoti apie vaikus, tada su Vladu susėsime ir apsispręsime dėl vestuvių. Tikrai tvirtai žinau: mano vaikas turi gimti šeimoje. Tai suteikia stabilumo, saugumo“, – gyvenimo nuostatas atskleidžia meniškos prigimties jauna moteris.
Kartais, turėdama vieną kitą laisvesnę minutę ar pajutusi vidinį polėkį, Lina sėda prie molberto ir tapo. Dabar kiekvienas toks prisėdimas labiausiai nudžiugina Vladą. Tapybai skirti daugiau laiko ji neturi galimybių dėl įtempto darbo grafiko ir repeticijų. „Neįmanoma nuspręsti, kad po darbo vėlų vakarą porą valandų tapysi. O gal bus įkvėpimas ir nuo drobės nesitrauksiu iki paryčių. Būtų smagu, kad tai galėčiau sau leisti, bet žinau, jog rytą darbe turiu būti pailsėjusi ir kūrybinga. Todėl tapyba kol kas nustumta į šalį“, – sako Lina. Prieš porą metų dėl jos drobės „Miegantis angelas“ labdaros aukcione buvo rimtai susikauta. Pradinė darbo kaina pakilo tris kartus. Lina iš šalies stebėjo aukcioną ir širdies gilumoje džiaugėsi dėl sėkmės ir galimybės savo kūryba prisidėti prie kilnaus tikslo.
Geriausia Rimdžiaus draugė
Pastaruosius kelerius metus itin populiarūs kirpėjai Lina Žvirblytė ir Kęstutis Rimdžius dirba labai daug. Klientai užrašyti porai trejetui mėnesių. Kiekvieną rytą Lina žino, kada turi ateiti į darbą, tik beveik niekada nežino, kada jį baigs. Vis dėlto net artėjant vidurnakčiui, o kartais su Kęstučiu būtent tokiu metu užveria salono duris, jiedu eina Gedimino prospektu „nusikalę“, bet patenkinti. „Nesvarbu, lyja, sninga, pučia vėjas – džiaugiamės dėl to nuovargio. Todėl, kad darome tai, kas mums patinka. Su Kęstu susipažinome viename „Figaro“ salone. Jis ten jau dirbo, o aš atėjau iš kitos vietos. Pamenu, šeimininkai kelis kartus manęs klausė, ar galėsiu dirbti su Rimdžiumi. Jo nepažinojau, todėl nė akimirką nesvarsčiau, kaip su kokiu žmogumi jausiuosi vienoje erdvėje. Juk dirbsime, o ne gyvensime kartu (juokiasi).
Iš pradžių santykiai buvo gana šalti, bet konfliktų tarp mūsų niekada nekilo. Tik beveik po metų kartu nuėjome gerti kavos. Supratome, kad turime daug bendra, galime draugiškai bendrauti ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Sutapo mūsų charakteriai. Trintis tarp draugų prasideda, kai vieni kitus pradeda savintis, prieštarauti dėl per mažai skiriamo dėmesio, dėl kitų bičiulių. Tai – vaikiška. Kartais manęs klausia, ar Vladas man nepriekaištauja, kad tiek daug būnu su Kęstu. Niekada to nebuvo. Vladas labai užsiėmęs, daug dirba, todėl galvoti apie tokius niekus kaip pavydas neturi kada. Mes džiaugiamės kiekviena kartu praleista minute ir stengiamės, kad tas laikas būtų visavertis. Aš – už natūralius santykius, nepakenčiu saldumo ir lindimo į šikną. Esu gana tiesmuka, bet mano balso tembras neleidžia būti saldžiai (juokiasi). Per keletą metų aplink susibūrė tokie draugai, kurie supranta ir priima mano juokus, poelgius.
Kirpėja su polinkiu į meną
Buvo metas, kai per vakarėlius po poros taurių vyno lipdavau ant kėdės ir užtraukdavau „Vivo per lei“. Dainuoti man patinka, nors nedainavau jokiame chore, chorelyje ar choriūkštyje (juokiasi). Artimiausiems mano draugams nebuvo keista, kad sutikau dalyvauti „Dainų dešimtuke“. Mėgstu visokią muziką – nuo klasikos iki popso. Nesuprantu žmonių, kurie leidžia sau pasakyti: „Kaip gali klausytis tokio šlamšto, ar panašiai.“ Ką nori klausytis, lemia nuotaika. Mūsų namuose sukaupta daug įvairių įrašų. Džiaugiuosi, kad mano ir Vlado požiūris į muziką sutampa. Jis rūpinasi, kad įrašai tvarkingai būtų perkelti į kompiuterį. Seniai mūsų namuose nėra kaugių kompaktinių plokštelių. Kai apsisprendžiau dalyvauti televizijos projekte, nuo pirmos dienos pati renku dainas, kurias atliekame su Jurgiu Brūzga. Man labai pasisekė su partneriu. Abu degame noru viską padaryti kuo geriau. Repetuojame kiekvieną dieną. Dar nebuvo, kad ryte susiskambinus kuris nors užsimintų: „Gal šiandien nerepetuojame“, – nusišypso Lina.
Kol užsidegusi kalba apie muziką, vardija mėgstamus atlikėjus, kurių, pasirodo, yra ne viena dešimtis, prisimenu Linos pieštą „Miegantį angelą“ ir pasiteirauju, kodėl tapo kirpėja, o ne dailininke? „Mūsų giminėje yra daug meniškų žmonių, bet nė vienas negyvena iš meno. Rinktis šią profesiją paskatino mama. Pamenu, norėjo, kad kirpėja būtų mano sesuo, bet paskui apie tai pradėjo kalbėtis su manimi. Su mama nuėjome užsirašyti į dešimties mėnesių kirpėjų kursus. Man ten patiko, todėl rimtai užsikabinau už šio amato. Baigiau mokslus ir pradėjau dirbti, o po metų jau dalyvavau Lietuvos kirpėjų čempionate ir vienoje rungtyje užėmiau antrąją vietą. Kiekviena sėkmė man lyg spyris į užpakalį. Privalau siekti toliau, dirbti geriau. Dirbu tikrai labai daug. Man gaila kolegių, kurios valandų valandas sėdi, laukia klientų ir sako: „Tau gerai. Tiek žmonių pas tave kerpasi.“ Kad sulauktum sėkmės, reikia ne vien gerai atlikti darbą, bet ir bendrauti su klientais – nuoširdžiai ir tikrai. Manau, komunikabilumas man prideda daug pliusų“, – nusijuokia Lina.
Žmones traukia ir jos optimizmas, sveikas požiūris į gyvenimą. Galėtų dirbti Italijoje, kur kelis kartus buvo nuvykusi, ir vargo nematytų. Net išmoko italų kalbą. Bet po kelių ilgesnių kelionių suprato, kad geriausia – Lietuvoje. Kartais trūksta saulės, bet tereikia ilgesniam savaitgaliui nuskristi kad ir į tą pačią Italiją ar Ispaniją, ir gera nuotaika vėl paleidžia vidaus variklį. „Kol kas man pavyksta sutarti su savimi. Turiu viską, ko reikia jaustis laimingai“, – taria Lina ir žvilgteli į laikrodį. Po kelių minučių lauks klientas. Ilgiai postringauti prie puodelio kavos ji neturi laiko.
Retsykiais Lina sugalvoja, kaip sudrebinti kūną ir pojūčius. Dabar ji nekantraudama laukia šiltesnių orų, kai galės važiuoti į Kyviškes dar sykį šokti parašiutu. „Pirmą kartą per mano gimtadienį ten nuvežė draugas Vladas. Spyriojausi, bandžiau rasti daugybę priežasčių, kodėl negaliu šokti… Bet pasiryžau. Matyt, Vladas rado tinkamą būdą įkalbėti (juokiasi). Pirmą kartą nusileidau iš tūkstančio dviejų šimtų metrų aukščio, o antrą jau paprašiau pakilti iki trijų kilometrų. Tąsyk į oro uostą nusitempiau ir bičiulį Marių Gelažniką. Tiesa, likus dienai iki šuolio jis paskambino ir pradėjo kažką nerišliai aiškinti, neva gydytojas patarė nesiryžti tokiai avantiūrai. Bet įtikinau jį nors į oro uostą nuvažiuoti ir pabūti su mano palaikymo komanda. Ten taip smagu ant pievelės gulėti, stebėti parašiutininkus, kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Net nepajunti, kaip visa diena prabėga. Marius nuvažiavo, instruktoriams pradėjo aiškinti, kaip jam blogai su širdimi, kiek kartų buvo susilaužęs koją ir taip toliau, ir taip toliau. Vienas instruktorius pakėlė kelnes ir parodė, kiek daug lūžių pats patyręs. Marius ryžosi ir nepasigailėjo. Kai leidiesi iš dangaus, atrodo, gyvenime nėra jokių bėdų, galva išsivalo, pasidaro lengva ir gera. Atsiranda jėgų naujiems darbams“, – apie patirtus pojūčius kalba Lina, draugų dažniausiai vadinama tiesiog Žvirbliu.
Būdama danguje ji jaučiasi pakylėta, tačiau to nepatiria, pavyzdžiui, nardydama. „Labai mėgstu skraidyti lėktuvais. Su džiaugsmu laukiu kiekvieno skrydžio. Vienas mano bičiulis kažkur Rusijoje skrido MIG. Pakilo iki stratosferos, kur jau tamsu ir matyti Žemės rutulys, išryškėja vandenynų kontūrai. Įsivaizduoju, kad tai nerealus jausmas. Labai noriu tai patirti. Tikrai kada nors patirsiu. Suprantu, panašūs malonumai nemažai kainuoja, bet ko nors atsisakysiu ir išmėginsiu. Tokiems dalykams man negaila pinigų, nes įspūdžiai suteikia geros energijos, optimizmo ir žodžiais nenusakomų pojūčių. Toks skrydis dabar yra viena mano svajonių“, – prisipažįsta Lina.
Labiau norėjo šokti
Kai Lina sutiko dalyvauti televizijos projekte, daugelis manė ir garsiai kalbėjo, kad nori neatsilikti nuo gero draugo, taip pat kirpėjo ir stilisto Kęstučio Rimdžiaus, pernai rudenį sėkmingai pasirodžiusio „Lietuvos šokių dešimtuke“. Mergina patikina, kad bičiulis tikrai neprieštaravo jos pasirinkimui. Ji ir šokti norėjo, gal net labiau negu dainuoti, bet... gavo pasiūlymą dainuoti. „Kai jo sulaukiau, iškart nesutikau, bet ir kategoriškai nepasakiau „ne“. Reikėjo pagalvoti, pirmiausia, ar sugebėsiu, ar rasiu užtektinai laisvo laiko. Namuose atsistojau prieš veidrodį, meditavau ir mėginau pažiūrėti į save iš šalies. Pliusų buvo daugiau nei minusų. Sulaukiau ir Vlado pritarimo. Tai labai svarbu, nes mylimojo palaikymas suteikia drąsos. Kita vertus, dviejų žmonių santykiams itin svarbu supratingumas. Kai jo nėra, neretai tokie ekstremalūs išbandymai poras išskiria. Arba dar labiau sujungia“, – juokiasi Lina. Kol kas savo širdies draugui ir šeimos nariams ji neleidžia ateiti į televiziją stebėti tiesioginės projekto transliacijos. Tokiomis įtemptomis akimirkomis artimieji ją trikdytų.
Meilė gimė prie jūros
Su dailininku Vladu Mackevičiumi juodu susipažino prieš penkerius metus Šventojoje. Šypsodamasi sako, kad ta vasara buvo geriausia jos gyvenime. Beveik kiekvieną savaitgalį su būriu draugų šešiais ar septyniais automobiliais ji traukdavo į Šventąją. Būtent tą vasarą Baltijos jūra buvo labai šilta. „Tada Vladas restorane „Du malūnai“ kūrė freskas, tobulino kitas interjero detales. Susipažinome, pradėjome bendrauti, radome daug įdomių ir bendrų temų ilgiems pokalbiams. Baigėsi vasara, grįžome į Vilnių ir toliau palaikėme santykius. Kai susipažinome, Vladas tikrai nebuvo vyras, kurį vos pamačiusi būčiau galėjusi sakyti, kad sutikau savo svajonių žmogų. Panašu, kad vienas kitą keletą mėnesių tyrinėjome, kol prisijaukinome. Praėjo kiek laiko ir pradėjome rimtai draugauti. Vestuvės? Jeigu apie tai būtume susimąstę prieš kokius trejus metus, būčiau nedvejodama sakiusi, kad labai noriu ištekėti. O dabar nėra polėkio. Gal tai būtų priežastis surengti šventę draugams, bet mes ir taip tų švenčių tiek prisidarome, kad dar vieno tūso poreikio kaip ir nėra. Galimybė pasipuošti? Jei pasitaiko proga, aprangai visada skiriu daug dėmesio, man tai patinka. Pagaliau ir darbas įpareigoja. Ypač dabar, kai su Kęstučiu ir Slava Milkoto turime stiliaus studiją. Tiesa, kada nors ji bus kitokia, bet viskas neskubant kuriama, organizuojama.
Manau, ateis laikas, pradėsime galvoti apie vaikus, tada su Vladu susėsime ir apsispręsime dėl vestuvių. Tikrai tvirtai žinau: mano vaikas turi gimti šeimoje. Tai suteikia stabilumo, saugumo“, – gyvenimo nuostatas atskleidžia meniškos prigimties jauna moteris.
Kartais, turėdama vieną kitą laisvesnę minutę ar pajutusi vidinį polėkį, Lina sėda prie molberto ir tapo. Dabar kiekvienas toks prisėdimas labiausiai nudžiugina Vladą. Tapybai skirti daugiau laiko ji neturi galimybių dėl įtempto darbo grafiko ir repeticijų. „Neįmanoma nuspręsti, kad po darbo vėlų vakarą porą valandų tapysi. O gal bus įkvėpimas ir nuo drobės nesitrauksiu iki paryčių. Būtų smagu, kad tai galėčiau sau leisti, bet žinau, jog rytą darbe turiu būti pailsėjusi ir kūrybinga. Todėl tapyba kol kas nustumta į šalį“, – sako Lina. Prieš porą metų dėl jos drobės „Miegantis angelas“ labdaros aukcione buvo rimtai susikauta. Pradinė darbo kaina pakilo tris kartus. Lina iš šalies stebėjo aukcioną ir širdies gilumoje džiaugėsi dėl sėkmės ir galimybės savo kūryba prisidėti prie kilnaus tikslo.
Geriausia Rimdžiaus draugė
Pastaruosius kelerius metus itin populiarūs kirpėjai Lina Žvirblytė ir Kęstutis Rimdžius dirba labai daug. Klientai užrašyti porai trejetui mėnesių. Kiekvieną rytą Lina žino, kada turi ateiti į darbą, tik beveik niekada nežino, kada jį baigs. Vis dėlto net artėjant vidurnakčiui, o kartais su Kęstučiu būtent tokiu metu užveria salono duris, jiedu eina Gedimino prospektu „nusikalę“, bet patenkinti. „Nesvarbu, lyja, sninga, pučia vėjas – džiaugiamės dėl to nuovargio. Todėl, kad darome tai, kas mums patinka. Su Kęstu susipažinome viename „Figaro“ salone. Jis ten jau dirbo, o aš atėjau iš kitos vietos. Pamenu, šeimininkai kelis kartus manęs klausė, ar galėsiu dirbti su Rimdžiumi. Jo nepažinojau, todėl nė akimirką nesvarsčiau, kaip su kokiu žmogumi jausiuosi vienoje erdvėje. Juk dirbsime, o ne gyvensime kartu (juokiasi).
Iš pradžių santykiai buvo gana šalti, bet konfliktų tarp mūsų niekada nekilo. Tik beveik po metų kartu nuėjome gerti kavos. Supratome, kad turime daug bendra, galime draugiškai bendrauti ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Sutapo mūsų charakteriai. Trintis tarp draugų prasideda, kai vieni kitus pradeda savintis, prieštarauti dėl per mažai skiriamo dėmesio, dėl kitų bičiulių. Tai – vaikiška. Kartais manęs klausia, ar Vladas man nepriekaištauja, kad tiek daug būnu su Kęstu. Niekada to nebuvo. Vladas labai užsiėmęs, daug dirba, todėl galvoti apie tokius niekus kaip pavydas neturi kada. Mes džiaugiamės kiekviena kartu praleista minute ir stengiamės, kad tas laikas būtų visavertis. Aš – už natūralius santykius, nepakenčiu saldumo ir lindimo į šikną. Esu gana tiesmuka, bet mano balso tembras neleidžia būti saldžiai (juokiasi). Per keletą metų aplink susibūrė tokie draugai, kurie supranta ir priima mano juokus, poelgius.
Kirpėja su polinkiu į meną
Buvo metas, kai per vakarėlius po poros taurių vyno lipdavau ant kėdės ir užtraukdavau „Vivo per lei“. Dainuoti man patinka, nors nedainavau jokiame chore, chorelyje ar choriūkštyje (juokiasi). Artimiausiems mano draugams nebuvo keista, kad sutikau dalyvauti „Dainų dešimtuke“. Mėgstu visokią muziką – nuo klasikos iki popso. Nesuprantu žmonių, kurie leidžia sau pasakyti: „Kaip gali klausytis tokio šlamšto, ar panašiai.“ Ką nori klausytis, lemia nuotaika. Mūsų namuose sukaupta daug įvairių įrašų. Džiaugiuosi, kad mano ir Vlado požiūris į muziką sutampa. Jis rūpinasi, kad įrašai tvarkingai būtų perkelti į kompiuterį. Seniai mūsų namuose nėra kaugių kompaktinių plokštelių. Kai apsisprendžiau dalyvauti televizijos projekte, nuo pirmos dienos pati renku dainas, kurias atliekame su Jurgiu Brūzga. Man labai pasisekė su partneriu. Abu degame noru viską padaryti kuo geriau. Repetuojame kiekvieną dieną. Dar nebuvo, kad ryte susiskambinus kuris nors užsimintų: „Gal šiandien nerepetuojame“, – nusišypso Lina.
Kol užsidegusi kalba apie muziką, vardija mėgstamus atlikėjus, kurių, pasirodo, yra ne viena dešimtis, prisimenu Linos pieštą „Miegantį angelą“ ir pasiteirauju, kodėl tapo kirpėja, o ne dailininke? „Mūsų giminėje yra daug meniškų žmonių, bet nė vienas negyvena iš meno. Rinktis šią profesiją paskatino mama. Pamenu, norėjo, kad kirpėja būtų mano sesuo, bet paskui apie tai pradėjo kalbėtis su manimi. Su mama nuėjome užsirašyti į dešimties mėnesių kirpėjų kursus. Man ten patiko, todėl rimtai užsikabinau už šio amato. Baigiau mokslus ir pradėjau dirbti, o po metų jau dalyvavau Lietuvos kirpėjų čempionate ir vienoje rungtyje užėmiau antrąją vietą. Kiekviena sėkmė man lyg spyris į užpakalį. Privalau siekti toliau, dirbti geriau. Dirbu tikrai labai daug. Man gaila kolegių, kurios valandų valandas sėdi, laukia klientų ir sako: „Tau gerai. Tiek žmonių pas tave kerpasi.“ Kad sulauktum sėkmės, reikia ne vien gerai atlikti darbą, bet ir bendrauti su klientais – nuoširdžiai ir tikrai. Manau, komunikabilumas man prideda daug pliusų“, – nusijuokia Lina.
Žmones traukia ir jos optimizmas, sveikas požiūris į gyvenimą. Galėtų dirbti Italijoje, kur kelis kartus buvo nuvykusi, ir vargo nematytų. Net išmoko italų kalbą. Bet po kelių ilgesnių kelionių suprato, kad geriausia – Lietuvoje. Kartais trūksta saulės, bet tereikia ilgesniam savaitgaliui nuskristi kad ir į tą pačią Italiją ar Ispaniją, ir gera nuotaika vėl paleidžia vidaus variklį. „Kol kas man pavyksta sutarti su savimi. Turiu viską, ko reikia jaustis laimingai“, – taria Lina ir žvilgteli į laikrodį. Po kelių minučių lauks klientas. Ilgiai postringauti prie puodelio kavos ji neturi laiko.
