Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Linas Adomaitis: rinkti įspūdžių – su širdies žmogumi

Foto naujienai: Linas Adomaitis: rinkti įspūdžių – su širdies žmogumi
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Su drauge Irma Jokūbaityte (24) ką tik iš kelionės po Tailandą grįžęs atlikėjas Linas Adomaitis (32) patikina: bent jau šioje šalyje pasilikti išgyventi krizės jis nenorėjo.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Su drauge Irma Jokūbaityte (24) ką tik iš kelionės po Tailandą grįžęs atlikėjas Linas Adomaitis (32) patikina: bent jau šioje šalyje pasilikti išgyventi krizės jis nenorėjo.


Dėl interviu smulkmenų tariausi su tavo vadybininke. Nepamenu, ar kada nors tai dariau ne su tavimi...


Pernai pradėjau bendradarbiauti su „Saulės projektais" ir tuo labai džiaugiuosi. Kartu kuriame strategiją, rūpinamės mano soline karjera. Pirmi sugalvojome išleisti albumą USB laikmena - ir tai nėra mano vieno idėja.

Visą laiką tvarkydavausi vienas, bet kalbantis su organizatoriais pasidaro nejauku, kai šie ima prašyti nuleisti kainą: nesu derybininkas, net turguje derėtis nemoku. Per metus, kai šalia yra žmonių, besirūpinančių mano karjera, supratau, kad mano darbas - kurti, groti, sėdėti studijoje, reikalui esant, keliauti ir taip atšviežinti savo mintis.


Kai aplinkui tik girdėti: „Krizė, krizė...", judu su drauge Irma susikrovėte kuprines ir mėnesiui išmovėte į Tailandą. Sakyčiau, sprendimas gana drąsus!


Kelionės reikalingos, kad užsimirštum ir atsiribotum nuo rutinos, darbų ir to absurdo, kuris vyksta Lietuvoje. Prieš važiuodamas į Tailandą ir grįždamas namo kelias dienas praleidau pas draugus Londone. Jie nenustoja stebėtis: Londone gyvena vienuolika milijonų žmonių, tačiau vienas meras kuo puikiausiai susitvarko - daugelis turi darbus, užsidirba pragyvenimui. O štai Lietuvoje - trys milijonai gyventojų, šešiasdešimt devyni merai ir šimtai tūkstančių bedarbių. Ten politikoje dalyvauja žmonės, baigę politikos mokslus ir žinantys, kaip valdyti šalį, o pas mus į valdžią suėjo šoumenai, muzikantai. Draugai sako, jog jiems net sarmata kam nors pasakoti, kad tokie dalykai jų valstybėje dedasi.


Tau irgi sarmata?


Visada maniau, kad kiekvienas žmogus turi dirbti tai, ką geriausiai išmano. Kai sistema susijaukia, vertybės nyksta. Ne muzikantai lipa ant scenos ir jiems belieka žiopčioti. Į politiką suka žmonės, nežinantys paprasčiausių ekonomikos dėsnių.


Tailande nėra krizės?


Ne. Arba ji yra, bet taip stipriai nesijaučia kaip čia. Girdėjau, nemažai žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių važiuoja į Rytus išgyventi krizės. Ten pigu, maisto įmanoma rasti visą parą ant kiekvieno kampo ir paties skaniausio, nebrangiai apsigyventi bambukiniame namelyje ant jūros kranto.


Kodėl ten nelikai pats?


Tailandas - ne ta šalis, ji man vis dėlto atrodo pernelyg turistinė. Ten ramu, bet kai patenki į didesnį miestą, tave nuolat tempia už skverno ir siūlo ką nors pirkti - mane tokie dalykai erzina.

Tačiau kai prisimenu Centrinę Ameriką, gyvenimą pas indėnus, tokių minčių kartais tikrai kyla. Jei ir toliau čia viskas taip klostysis, galbūt reikės bent pusei metų išlėkti. Ir ne šiaip ilsėtis, laukti, kada gyvenimas Lietuvoje pagerės, bet turint tikslą - švariomis mintimis kurti muziką, eilėraščius ar įrašyti gamtos garsus.


Esi keliavęs su geru bičiuliu Hokshila, vėliau į kelionę leidaisi vienas, dabar ilsėjaisi su mylimąja. Skirtumų turbūt nesunku pajusti?


Visos trys kelionės iš tiesų buvo labai skirtingos. Mano kelionė su Hokshila buvo pirma tokia ilga, todėl į viską žiūrėjau tarsi vaiko akimis. Antrą kartą lyg ir važiavau į tas pačias, jau matytas, šiek tiek pažįstamas vietas, tačiau įspūdžiai - kitokie. Tai jau nebuvo naivios akys, kai dairaisi aplinkui ir nenustoji žavėtis, aikčioti nuo užplūstančio gerumo. Kai keliauji su mylimu žmogumi, viskas yra dar kitaip: jauti atsakomybę ne tik už save, bet ir šalia esantį, be to, norisi daugiau komforto - imi dairytis patogesnio būsto, keliautojų nakvynės namai nebetinka. Kita vertus, rinkti išgyvenimus, įspūdžius daug smagiau su širdies žmogumi. Grįžus papasakoti, ką patyrei keliaudamas vienas, ne tas pat, kas kartu išgyventi, patirti tai, ko dar nei vienas, nei kitas nėra patyręs.

Kelionės - pats geriausias vaistas nuo bet kokios ligos. Jos gydo net ir fiziškai - išvažiavau į Tailandą su bronchitu, o po kelių dienų jo neliko nė kvapo. Saulė, skanus maistas, gera nuotaika, o vienintelis rūpestis atsikėlus - nuspręsti, kur važiuoti toliau.

Kelionės padeda pabėgti nuo kasdienybės, o jau po mėnesio gali į savo gyvenimą pažiūrėti iš šalies, įvertinti, ką galbūt jame norėtum keisti.


Sakoma, jei nori patikrinti žmogų, leiskis su juo į kelionę. Dabar jau gali pasakyti, kad su Irma drąsiai trauktum į žvalgybą?


Kelionėse aš ir pats esu šiek tiek kitoks nei kasdieniame gyvenime: labiau atsipalaidavęs, į viską žiūriu daug pozityviau, mėgaujuosi tuo, kas vyksta aplinkui. Net atvažiavus į vietą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo nykokai, gali atrasti ką nors neįtikėtino. Ko Sichang saloje susipažinome su pagyvenusiu tailandiečiu ir iš jo išgirdome tai, ko nebuvome skaitę nė vienoje knygoje apie Tailandą. Ne tik apie šalies karalių, jo įpėdinius, bet ir kultūrą, papročius, požiūrį į kai kuriuos dalykus - to turbūt nebūtų papasakojęs joks gidas. Dar su juo važiavome į naktinę žvejybą, gaudėme, paskui kepėme žuvis, plepėjome. Klausiau, ar nepavargo, o jis man ir sako: „Mano žmona miega naktimis, aš mieliau tai darau dienomis..." Kai paklausiau, o kaipgi bendras jų gyvenimas, jis nusišypsojo: „Ant kalno turiu namuką, ten ir verda gyvenimas." Pasirodo, jei Tailande vyras turi tik vieną moterį, jis skystas.

Moterys Tailande nuolankios, geros namų šeimininkės, daro puikius masažus ir skaniai gamina. Teko lankytis vietose, kur suvažiuoja turistų iš Vokietijos, Rusijos, Lenkijos. Ten mišrių porų - daug. Pasak mūsų bičiulio, europiečiai apie Tailando moteris svajoja todėl, kad jos - ne karjeristės, dėmesio dovanoja užtektinai, netriukšmauja ir nieko nereikalauja. Europiečiai savo ruožtu į šalį atveža pinigų.


Tikras rojus vyrams!


Kiekvienam vyrui malonu šalia turėti nuolankią, gražią, pozityviai mąstančią būtybę, bet gyvenant europietiškoje sistemoje moteris privalo kovoti už save, dėl to man jų šiek tiek gaila. Vieną gražiausių gyvenimo etapų jos praleidžia užsivertusios popieriais, ištisas dienas sėdėdamos prie kompiuterių ir nervindamosi. Galiausiai pradeda rūkyti ir be saiko gerti kavą, o sulaukusios trisdešimties nebeišsiverčia be špakliaus. Žinoma, ir mūsų šalyje yra gražių, nuolankių mergaičių.


Irma - viena jų?


Labai džiaugiuosi draugyste su ja. Irma - labai šaunus žmogus, mums nepaprastai gera būti kartu. Nors bendraujame jau metus, kelionė į Tailandą mums buvo pirmoji ir dar labiau sustiprino mudviejų draugystę. Klausei, ar eičiau su Irma į žvalgybą? Taip, kelionėje ji atsiskleidė taip, kaip ir tikėjausi, - viskas, kas gali būti geriausia. Nuo pat mūsų draugystės pradžios buvo aišku, kad mus vienija panašus humoro jausmas, muzikinis skonis, o ir mūsų charakteriai mažai kuo skiriasi. Tiesa, šiek tiek skiriasi skonio receptoriai - ji negali valgyti taip aštriai kaip aš, bet tai netrukdo smagiai sykiu gyventi (juokiasi).


Jei jau viskas taip gerai, galbūt ryžaisi ir svarbiam žingsniui? Daugelis turbūt tik ir laukia, kada Linas Adomaitis pristatys savo sužadėtinę?


Nieko apie tai negaliu pasakyti - laikas parodys. Kai bus vestuvės, būtinai pakviesime (juokiasi).

Yra gyvenime dalykų, kuriuos žmogus privalo pasilikti sau, neišdalyti kitiems. Be to, dabar kalbu vienas, todėl būtų negražu šnekėti apie mūsų su Irma santykius - galbūt kada nors ryšimės susėsti abu ir pasipasakoti kiek atviriau.


Po kelionės į Centrinę Ameriką atsirado albumas. O po šios?


Tau pirmai pasakysiu - jau dešimt metų rašau eilėraščius ir noveles, tad, galvoju, galbūt atėjo laikas visa tai, ką sukūriau, išleisti. Savo kūrybą jau daviau paskaityti kompetentingiems žmonėms, kai ką reikėjo pataisyti, tačiau atsiliepimai išties geri. Kada knyga pasirodys, dar negaliu pasakyti. Galbūt šiemet, gal - kitąmet.


Panašu, prieš metus pradėjai naują gyvenimo etapą - su nauju žmogumi, su nauja veiklos vizija. Išbandęs dainavimą grupėje, duetu, vėl ėmeisi solinės karjeros...


Kaip kažkada pasakė mano dėstytojas profesorius Eugenijus Paulauskas, kiekvienas gyvenimo etapas yra gražus, svarbus, todėl turi pasistengti iš jo pasiimti viską, kas tik įmanoma. Todėl dabar ir stengiuosi imti viską, ką galiu, ir duoti, ką galiu.

Ar geriausia tai daryti vienam? Niekada nieko nedariau vienas, nes tai be galo sunku. Visada šalia yra žmonių, kurie padeda: „Saulės projektų" merginos, mano draugė, brolis, tėvai - su jais tariuosi, niekada vienas nepriimu svarbių sprendimų. O jei šalia scenoje yra šaunus partneris, dviese muzikuoti kur kas smagiau. Duetas su Simona buvo vienas puikesnių dalykų iširus grupei „L Plius".


Domiesi, kaip sekasi Simonai - juk buvote pora ne tik scenoje?


Kartais draugiškai pasikalbame, o neseniai baigiau tvarkyti vieną jos kūrinį. Daug laiko praleidome kartu, todėl negaliu nepadėti, jei tik jai reikia. Džiaugiuosi, kad tarp mūsų neliko pykčio, nes nėra nieko blogiau, kai žmonės išsiskiria ir lieka nuoskaudų. Tai nieko gero neduoda nei vieno, nei kito dvasiniam pasauliui.


Panašu, žvalgytis į praeitį nesi linkęs?


Gyvenu dabartimi ir netolima ateitimi. Tolima ateitimi gyventi neverta, nes viskas pernelyg greitai keičiasi, o ir dabartis - labai jau reliatyvi sąvoka. Reikia branginti akimirkas, kurios yra čia ir dabar. Sakoma, kad laimingiausi tie, kurie sugeba užfiksuoti dabarties būseną, kurie kalbėdamiesi su žmonėmis daro tai nuoširdžiai ir negalvoja, ką turės veikti po pokalbio.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką