„Įsivaizduoju situaciją: išvažiuoja Karalius į Indiją ir suserga. Argi suserga?! Tiesiog nori prasitęsti atostogas ten, kur šilta ir šviečia saulė! Visi tik taip ir kalbėjo...“ – ironiškai šypteli Seimo narys, buvęs muzikantas Linas Karalius (35). Tačiau net didžiausiems priešams jis nelinkėtų to, ką savaitę teko patirti vienoje iš Goa provincijos ligoninių.
Indijos saulės nugairintame Lino veide, atrodo, likusios vien žydros akys. Įkritę skruostikauliai išduoda kelionę nebuvus lengvą. „Bijau lipti ant svarstyklių“, – juokiasi jis ir labai jau nenoromis prisimena ligonine pasibaigusias atostogas.
Jei ne kartu Indijoje atostogavusi širdies draugė Gintarė Gurevičiūtė (22), baisius pilvo skausmus Linas gal būtų kentėjęs viešbutyje. Kai jam pakilo aukšta temperatūra, Gintarė neištvėrė: „Važiuojame tuojau pat!“ Atsidūręs privačioje miestelio, kur ilsėjosi, ligoninėje Linas nustebo: „Galbūt Indijos ligoninės negali pasigirti technikos gausa, tačiau palatose švaru, erdvu, o lovos – kaip pas mus Santariškėse. Seselės vaikšto apsirengusios žydrais chalatais, tik jų oda tamsi, tuo ir skiriasi. Gydytojai išsilavinę, intelektualūs, puikiai kalba angliškai. Jų prižiūrimas tikrai jaučiausi saugus, be to, esu optimistas, taigi nė minties neturėjau apie blogą pabaigą.“
Pamėgtos šalies ligoninėje į politiką pasukęs muzikantas atsidūrė pirmą kartą. Indijoje Linas sykį išmėgino tradicinius gydymo metodus: „Mus visada pasiekia tik egzotika, o jos tradicinėje medicinoje – ypač daug. Kartą nusprendžiau Indijoje išsivalyti organizmą. Procedūrą man atliko ankštame kambarėlyje, ant abejotinos švaros medinio girgždančio gulto. Aliejų indas tepė grublėtomis rankomis. Kai pasiskundžiau, kad dažnai varva nosis, jis uždegė kažkokį augalą ir liepė pro nosį įkvėpti aitrių karštų dūmų. Tada atrodė, kad ir visa medicina šioje šalyje – panaši.“
Kur pasičiupo bjaurų negalavimą, Linas ir dabar pasakyti negalėtų. Gintarė šaiposi, kad tai atsitikti galėjo bet kur: Linas nesirinko restoranų, užkandžiavo pakelės užeigose.
„Geriau nematyti, kaip jie gamina, – pasakoja mergina. – Sėdi vidury gatvės, minko tešlą ant padėklo. Aplink – karvių, šunų išmatos. Eina į tualetą, grįžta, vėl minko tešlą, paima pinigus, tomis pačiomis rankomis ir vėl minko... Kada jie prausiasi? Mačiau, kaip plauna stiklines, į kurias pila šviežias sultis: sustato eilę stiklinių ir perlieja šaltu vandeniu. Ir nėra čia ko valgyti patiekalų už dvi rupijas!“
„Bet ir anksčiau taip darydavau, – ginčijasi Linas. – Nieko bloga neatsitikdavo, tik vieną kartą keletą valandų raižė skrandį.“ Gali būti, kad žarnyno infekcijos kaltininkės – vandeniu iš čiaupo praskiestos sultys. O gal ir visai ne jos...
Apžiūrėję lietuvį pacientą Indijos medikai iškart ėmėsi tyrimų. O jei – drugys arba maliarija?! Ir tai būtų visai tikėtina, juk Linas – skiepų priešininkas, nemanantis, kad jie būtini vykstant į egzotišką šalį. „Apsinuodyti galima ir Rygoje, – pasakoja istoriją. – Pamenu, dar gilioje jaunystėje roko grupės muzikantai iškomandiravo mane į Latvijos sostinę. Ten gyveno rusas pulkininkas, kuris gamino gitaras. Po baliuko iš krano išgėriau kokius tris puodelius vandens, praėjo penkiolika minučių, ir jau gulėjau paslikas.“
Medikų paslaugos privačioje gydymo įstaigoje politikui neatsėjo labai brangiai – vos keli šimtai litų. Nors ir kaip kalbėtum, netikėta liga sugadino porelės atostogas. Linas ir Gintarė Indijoje liko ilgiau, nei tikėjosi. „Argi čia atostogos? Savaitė ligoninėje be saulės, su lašelinės adata rankoje“, – sako politikas. Kiekvieną dieną Gintarė sėsdavo ant motorolerio ir važiuodavo į ligoninę lankyti Lino. „Pirmą kartą Indija man nepaliko smagių prisiminimų, – sako ji. – Tai buvo tikrai nesėkminga kelionė. Anksčiau vis kalbėdavau, kad norėčiau grįžti į Indiją, o šį kartą taip nesakau. Keliaudami sutikome keletą lietuvių. Visi jie pasakojo, kad lietuviški skrandžiai nepriėmė indiško maisto.“
Ligonine pasibaigęs negalavimas linui neatėmė noro vėl važiuoti į pamėgtą šalį. Šeštą sykį po ją keliavęs jis tikina, kad važiuos dar ne kartą. „Jau įpratau viduržiemį pasimėgauti saule, – sako. – Šiais metais turėjau laiko per Seimo sesijų pertrauką. Indijos saulė labai gerai išdegina stresą, kurį tenka patirti darbe.“
Beje, šį kartą Linas ne tik atostogavo. Prieš kelionę jis suderėjo susitikimą Indijos parlamente. Kadangi tuo metu šalies parlamentarai atostogavo, jam pavyko susitikti su valstybės generaliniu sekretoriumi. „Tai – labai įtakingas žmogus, – sako Linas. – Surengti susitikimą padėjo Lietuvos ambasados Indijoje laikinasis reikalų patikėtinis Algirdas Dambrauskas. Buvo įdomu apžiūrėti Indijos parlamentą. Po teroristų išpuolių Mumbajuje į parlamento rūmus patekti labai sunku – apsauga itin sustiprinta.“
Politikas pasakoja, kad senovine Anglijos dvasia dvelkiančiuose parlamento rūmuose pasirodę lietuviai sukėlė Indijos žurnalistų susidomėjimą. „Man atrodo, jiems buvo įdomu išgirsti apie šalį, kuri, kaip ir Indija, nepriklausomybę išsikovojo be ginklo. Generalinis sekretorius apie Lietuvą buvo girdėjęs, o štai jo padėjėjai labai nustebo sužinoję, kad turime savo gimtąją kalbą, labai panašią į Indijos šventraščių sanskritą.“
Indijos saulės nugairintame Lino veide, atrodo, likusios vien žydros akys. Įkritę skruostikauliai išduoda kelionę nebuvus lengvą. „Bijau lipti ant svarstyklių“, – juokiasi jis ir labai jau nenoromis prisimena ligonine pasibaigusias atostogas.
Jei ne kartu Indijoje atostogavusi širdies draugė Gintarė Gurevičiūtė (22), baisius pilvo skausmus Linas gal būtų kentėjęs viešbutyje. Kai jam pakilo aukšta temperatūra, Gintarė neištvėrė: „Važiuojame tuojau pat!“ Atsidūręs privačioje miestelio, kur ilsėjosi, ligoninėje Linas nustebo: „Galbūt Indijos ligoninės negali pasigirti technikos gausa, tačiau palatose švaru, erdvu, o lovos – kaip pas mus Santariškėse. Seselės vaikšto apsirengusios žydrais chalatais, tik jų oda tamsi, tuo ir skiriasi. Gydytojai išsilavinę, intelektualūs, puikiai kalba angliškai. Jų prižiūrimas tikrai jaučiausi saugus, be to, esu optimistas, taigi nė minties neturėjau apie blogą pabaigą.“
Pamėgtos šalies ligoninėje į politiką pasukęs muzikantas atsidūrė pirmą kartą. Indijoje Linas sykį išmėgino tradicinius gydymo metodus: „Mus visada pasiekia tik egzotika, o jos tradicinėje medicinoje – ypač daug. Kartą nusprendžiau Indijoje išsivalyti organizmą. Procedūrą man atliko ankštame kambarėlyje, ant abejotinos švaros medinio girgždančio gulto. Aliejų indas tepė grublėtomis rankomis. Kai pasiskundžiau, kad dažnai varva nosis, jis uždegė kažkokį augalą ir liepė pro nosį įkvėpti aitrių karštų dūmų. Tada atrodė, kad ir visa medicina šioje šalyje – panaši.“
Kur pasičiupo bjaurų negalavimą, Linas ir dabar pasakyti negalėtų. Gintarė šaiposi, kad tai atsitikti galėjo bet kur: Linas nesirinko restoranų, užkandžiavo pakelės užeigose.
„Geriau nematyti, kaip jie gamina, – pasakoja mergina. – Sėdi vidury gatvės, minko tešlą ant padėklo. Aplink – karvių, šunų išmatos. Eina į tualetą, grįžta, vėl minko tešlą, paima pinigus, tomis pačiomis rankomis ir vėl minko... Kada jie prausiasi? Mačiau, kaip plauna stiklines, į kurias pila šviežias sultis: sustato eilę stiklinių ir perlieja šaltu vandeniu. Ir nėra čia ko valgyti patiekalų už dvi rupijas!“
„Bet ir anksčiau taip darydavau, – ginčijasi Linas. – Nieko bloga neatsitikdavo, tik vieną kartą keletą valandų raižė skrandį.“ Gali būti, kad žarnyno infekcijos kaltininkės – vandeniu iš čiaupo praskiestos sultys. O gal ir visai ne jos...
Apžiūrėję lietuvį pacientą Indijos medikai iškart ėmėsi tyrimų. O jei – drugys arba maliarija?! Ir tai būtų visai tikėtina, juk Linas – skiepų priešininkas, nemanantis, kad jie būtini vykstant į egzotišką šalį. „Apsinuodyti galima ir Rygoje, – pasakoja istoriją. – Pamenu, dar gilioje jaunystėje roko grupės muzikantai iškomandiravo mane į Latvijos sostinę. Ten gyveno rusas pulkininkas, kuris gamino gitaras. Po baliuko iš krano išgėriau kokius tris puodelius vandens, praėjo penkiolika minučių, ir jau gulėjau paslikas.“
Medikų paslaugos privačioje gydymo įstaigoje politikui neatsėjo labai brangiai – vos keli šimtai litų. Nors ir kaip kalbėtum, netikėta liga sugadino porelės atostogas. Linas ir Gintarė Indijoje liko ilgiau, nei tikėjosi. „Argi čia atostogos? Savaitė ligoninėje be saulės, su lašelinės adata rankoje“, – sako politikas. Kiekvieną dieną Gintarė sėsdavo ant motorolerio ir važiuodavo į ligoninę lankyti Lino. „Pirmą kartą Indija man nepaliko smagių prisiminimų, – sako ji. – Tai buvo tikrai nesėkminga kelionė. Anksčiau vis kalbėdavau, kad norėčiau grįžti į Indiją, o šį kartą taip nesakau. Keliaudami sutikome keletą lietuvių. Visi jie pasakojo, kad lietuviški skrandžiai nepriėmė indiško maisto.“
Ligonine pasibaigęs negalavimas linui neatėmė noro vėl važiuoti į pamėgtą šalį. Šeštą sykį po ją keliavęs jis tikina, kad važiuos dar ne kartą. „Jau įpratau viduržiemį pasimėgauti saule, – sako. – Šiais metais turėjau laiko per Seimo sesijų pertrauką. Indijos saulė labai gerai išdegina stresą, kurį tenka patirti darbe.“
Beje, šį kartą Linas ne tik atostogavo. Prieš kelionę jis suderėjo susitikimą Indijos parlamente. Kadangi tuo metu šalies parlamentarai atostogavo, jam pavyko susitikti su valstybės generaliniu sekretoriumi. „Tai – labai įtakingas žmogus, – sako Linas. – Surengti susitikimą padėjo Lietuvos ambasados Indijoje laikinasis reikalų patikėtinis Algirdas Dambrauskas. Buvo įdomu apžiūrėti Indijos parlamentą. Po teroristų išpuolių Mumbajuje į parlamento rūmus patekti labai sunku – apsauga itin sustiprinta.“
Politikas pasakoja, kad senovine Anglijos dvasia dvelkiančiuose parlamento rūmuose pasirodę lietuviai sukėlė Indijos žurnalistų susidomėjimą. „Man atrodo, jiems buvo įdomu išgirsti apie šalį, kuri, kaip ir Indija, nepriklausomybę išsikovojo be ginklo. Generalinis sekretorius apie Lietuvą buvo girdėjęs, o štai jo padėjėjai labai nustebo sužinoję, kad turime savo gimtąją kalbą, labai panašią į Indijos šventraščių sanskritą.“
