Esame geriausia tėvų investicija...
Nuo Londono centro iki Lukrecijos ir Marijos namų pietuose, Eghame, beveik valandą dardu traukiniu. Čia visai kitoks pasaulis - ramu, tylu, nėra didmiesčiui būdingo šurmulio, neplaukia minios žmonių. Daugiausia gyvena universiteto, kuriame Lukrecija gilina žinias apie filmus ir televiziją, Marija mokosi ekonomikos, studentai. Ši mokslo įstaiga yra įspūdinguose karalienės Viktorijos laikų rūmuose, aplink - didelis parkas. Kadaise čia buvo mergaičių koledžas. Jo įkūrėjas, turtingas anglų didikas, padovanojo daugybę vertingų paveikslų, dabar jie puošia galerijas, kuriose vyksta paskaitos. Studijos Europos Sąjungos piliečiams kainuoja tris, kitų šalių - dvylika tūkstančių svarų sterlingų per metus. „Tai prestižinė mokymo įstaiga, ypač vertinama dėl aukštos studijų kokybės, todėl dauguma užsieniečių ten siunčia savo vaikus. Čia yra žmonių iš viso pasaulio.
Ar mokslai įkandami tik labai pasiturintiems? Tikrai ne. Yra visokių. Juk Anglijoje labai išplėtota paskolų sistema, galima jas imti ir mokėti už mokslą - juk ne visus remia tėvai. Kai kurie studentai užsidirba patys. Man nepatinka, kad Lietuvos leidiniai, rašydami apie mus, specialiai pabrėžia, jog ten mokosi tik labai turtingų tėvų, milijonierių vaikai. Tikrai taip nėra. Kita vertus, ar blogai, kad mūsų tėvai pasiturintys ir gali padengti studijų išlaidas tokioje mokykloje, kuri tikrai labai gerai vertinama? Jie sako, jog mes esame geriausia jų investicija, - šypsosi Lukrecija ir pasakoja, kad studijų kokybė čia puiki, bet ir iš studentų daug reikalaujama. - Privalai gerai mokytis, negali nepasirodyti paskaitose, nes tuoj pat dėstytojas skambins ir klaus, kas nutiko. Paskaitas praleisti griežtai draudžiama, negalima vėluoti. Iki vidurnakčio dirbančioje universiteto bibliotekoje visada pilna studentų. Vis dėlto dauguma jų nedirba, dėstytojai taip pat skatina, kad jei yra galimybių, reikėtų tik mokytis. Jei žmogui būtina užsidirbti, universitetas stengiasi sudaryti sąlygas: siūlo darbą valgyklose, bibliotekoje, parke."
Iki šiol negali priprasti prie Londono atstumų
Prieš metus studijuoti į Royal Holloway universitetą atvyko Marija. Mergina įstojo į keturias Didžiosios Britanijos aukštąsias mokyklas, tačiau pasirinko šią. Pirmiausia - dėl sesers. Kad jųdviejų santykiai nepaprastai šilti, pastebiu pačią pirmą pokalbio minutę. Visą laiką seserys nenustojo girti ir didžiuotis viena kitos laimėjimais. Dvejų metų skirtumas joms netrukdo būti geriausiomis draugėmis. „Buvo labai liūdna, kai Luka išvažiavo į Londoną, - atsidūsta Marija. - Laukiau, kada ir pati galėsiu ten vykti. Man buvo daug paprasčiau nei jai: kadangi sesuo visus jau pažinojo, su visais bendravo, iškart pasijutau, lyg čia būčiau ilgai gyvenusi." Seserys kartu nuomojasi butą, nuo jo iki universiteto - dvi minutės kelio pėsčiomis. Pernai keturios merginos - Marija su Lukrecija, šios bendrakursė lietuvė ir dar viena draugė britė - nuomojosi namą, bet šiemet nusprendė, kad dviese bus jaukiau. Seserys sako, kad tik sykiu gyvendamos jaučiasi lyg namie. „Mes čia visą laiką esame kartu", - priduria Lukrecija.
Buitis jų nevargina - namus tvarko ta, kuri laisvesnė. Gamina irgi ta, kuri gali. „Nesame geros virėjos, valgome kur nors kitur. Man net pradėjo nepatikti, kad kiekvieną vakarą einame į restoraną - taip pasiilgau namuose gaminto valgio", - prisipažįsta jaunesnioji sesuo. Beje, šiame mieste jai ir buvo sunkiausia priprasti prie maisto - čia populiarūs suvožtiniai, keptos bulvytės, sumuštiniai, traškučiai, o merginai labai trūko natūralių produktų. Iki šiol seserys negali susitaikyti su dar vienu londoniečiams neišvengiamu ypatumu - atstumais. „Gyvename užmiestyje, tačiau nuo mūsų namų iki Londono centro - kaip nuo Vilniaus iki Kauno, todėl ten dažniausiai važiuojame savaitgaliais. Kelis kartus bandėme mašina, bet traukiniu greičiau ir paprasčiau...." - pasakoja Lukrecija.
Žirgas prisitaikė sunkiai
Antroji priežastis, kodėl Marija pasirinko šį universitetą, - aistra jodinėti. „Universitetas įkurtas ne miesto centre, netoliese yra arklidės, todėl iškart pagalvojau, kad čia - ta vieta, į kurią galėsiu atsigabenti žirgą. Kitur tokio malonumo negalėčiau sau leisti", - pasakoja Marija. Ristūnas Rotspon-Star, vadinamas „trumpiniu" Star, į Londoną atkeliavo specialia mašina. „Čia arklys sunkiai adaptavosi. Praėjo kelios savaitės, kol atsigavo, priprato prie kito ėdesio, klimato, žirgų", - apie augintinio, kurį meiliai vadina Redu, prisitaikymą svečioje šalyje pasakoja šeimininkė. Tačiau mergina pabrėžia, kad dabar jis yra mylimiausias iš visų arklidės žirgų. Kadangi ristūnui patinka bendrauti, jam neatsispiria ir ten užsukantys žmonės - dažnai atneša morkų, saldainių. Marija arklidėse, iki kurių - pusvalandis kelio automobiliu, praleidžia bene visą laisvalaikį. Važiuoja ten penkis kartus per savaitę, jei artėja varžybos - dar dažniau: lekia vakare, o grįžta naktį. „Marija dalyvavo keliose varžybose. Dvejose užėmė pirmąsias vietas", - seserį giria Lukrecija. Ji visada stebi varžybas, kuriose dalyvauja jaunėlė, dažnai sykiu važiuoja į arklides ir padeda prižiūrėti augintinį.
Visada norėjau daryti tai, kas šauna į galvą...
Šiuo metu Lukrecija visa galva pasinėrusi į mokslus - netrukus pradės rašyti baigiamąjį darbą apie garsaus kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūrybą. Taip pat turės sukurti filmą, kuriame stengsis parodyti, kai šiuolaikinė medija daro įtaką žmonių sąmonei. Vieną iš pagrindinių vaidmenų mergina ketina siūlyti seseriai. „Marija labai domisi tuo, ką darau aš. Manau, baigusi ekonomiką ji imsis reklamos ar televizijos. Čia daugelio pagrindinės ir magistrantūros studijos labai skiriasi: iš pradžių mokosi vadybos, paskui - menų... Reikia būti visapusiškam, jei nori ką nors pasiekti", - išmintimi dalijasi Lukrecija. Mergina sako, kad apie savo studijuojamą dalyką daug diskutuoja su tėčiu Mariumi Vaupšu, vienos pirmųjų Lietuvos reklamos agentūrų „Lukrecija" įkūrėju, ir mama Audrone Vaupšiene, žinoma fotografe, studijos „Marijos nostalgija" savininke. „Prie būsimo mano filmo idėjos dirbo visa šeima - tėvas, mama ir Marija, - juokiasi Lukrecija.
Dabar ji net neturi kada galvoti apie dainavimą, bet po Naujųjų ketina rasti laiko ir vėl pradėti vaikščioti pas dainavimo mokytoją. - Tik gyvena jis labai toli, visai kitame Londono gale. Kelionė ir vena pamoka atima keturias valandas... Tokie tie Londono atstumai... Ar neketinu tęsti dainininkės karjeros? Ko gero, ne. Dainavimas - mano hobis, bet ne gyvenimo tikslas. Gera skirti jėgas muzikai, kai turiu idėjų ir noriu tą daryti... Praėjusią vasarą grįžusi į Lietuvą įrašiau kelias dainas, jas sėkmingai leido radijo stotys. Vėliau su kurso draugais sukūrėme vienos mano dainos vaizdo klipą. Pati jį režisavau, montavau, nes universitete tam puikios sąlygos - turime profesionalų studijų, montažinę. Kodėl tuo nepasinaudojus? Visada norėjau daryti tai, kas šauna į galvą. Kai labai norėjau dainuoti - dainavau..." Mergina sako, kad jos iki šiol klausia, ar nebuvo gaila išvažiuoti iš Lietuvos, mesti pradėtą dainininkės karjerą. „Tikrai ne, - nė neabejoja, - norėjau praplėsti akiratį. Lietuvoje nieko negalėjau atrasti nei savyje, nei aplinkoje, todėl būtinai reikėjo vykti ten, kur nuolat patirčiau ką nors nauja. Bet aš niekada nesakiau, kad negrįšiu į Lietuvą gyventi". Tik kol kas nesirengia to daryti. Pavasarį baigusi studijas, ji ketina dairytis darbo Londone, greičiausiai susijusio su reklama: „Norėčiau išbandyti save toje šalyje, kurioje ėjau televizijos ir reklamos mokslus, ypač dirbti vizualiojo meno srityje. Tada galvosiu apie tolesnes studijas. Galbūt magistrantūrą tęsiu Ispanijoje..."
Seserys išsiskiria originaliu stiliumi
Savaitgalius jos leidžia Londono centre. Eina į kino teatrus (ypač mėgsta garsųjį „Curzone" Soho rajone), įvairius renginius šiuolaikinio meno galerijose „Tate Morden", „Barbican", linksminasi madinguose naktiniuose klubuose „Crystal", „Movida" ir kituose. Seserų draugai - daugiausia bendramoksliai iš visų šalių. Dažnai vakarėliai rengiami ir studentų nuomojamose namuose, butuose. „Triukšmingi, tokie kaip filmuose, susirenka daugybė žmonių", - pasakoja Lukrecija. Mergina prisipažįsta seniai draugaujanti su vaikinu iš Ukrainos, kuris taip pat studijuoja viename Londono universitete. Apie jį pasakoti nenori, tik juokdamasi priduria, kad jaunesnioji sesuo Londone neatsigina gerbėjų: „Visi kurso draugai pešasi dėl Marijos dėmesio, jos simpatijas bando laimėti visokiausiomis dovanomis - gėlėmis, kvepalais, pliušiniais meškinais... Žodžiu, arši konkurencija." Santūrioji Marija nepasiduoda provokacijoms: „O kas man - esu jauna, niekur neskubu..."
Simpatiškos merginos čia išsiskiria ir originaliais drabužiais. Universiteto leidžiamas žurnalas „Stilius" neseniai parašė straipsnį apie Lukrecijos įvaizdį, ypatingą dėmesį skyrė jos taip mėgstamiems lietuvių dizainerių apdarams ir aksesuarams. „Mūsų drabužiai išties labai traukia akį. Abi vilkime Aleksandro Pagrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės paltus. Ko gero, nebuvo žmogaus, kuris nebūtų paklausęs, kas mums juos siuvo. Daugelis draugių sakė, kad tai gražiausi drabužiai, kuriuos kada nors matė", - priduria Marija. Londone jos neperka apdarų pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje - ieško įdomesnių, abiem labai patinka ekstravagantiškosios Vivienne Westwood kūriniai.
Su tėvais bendrauja kaip su geriausiais draugais
Seseris Londone neretai aplanko tėvai. „Kartais juokiamės, kad jie pamiršta, jog mums ir mokytis reikia... Mes irgi norėtume tiek keliauti, kiek jie. Tėvai dažnai kur nors skrenda per Londoną ir mus aplanko. Prieš keletą savaičių vyko į Karibus, dieną praleido pas mus, o grįždami vėl užsuko. Ką tada veikiame? Važiuojame į Londono centrą, einame į parodas, parduotuves. Pavasarį, vasarą rengdavome iškylas. Čia nuostabūs parkai: atsineši savo maisto, susėdi ant žolės, užkandžiauji, bendrauji. Valgymo parkuose kultūra mums labai patinka", - pasakoja Lukrecija.
Ji tikina, kad su tėvais bendrauja kaip su geriausiais draugais, visada vieni kitų prašo patarti įvairiais klausimais: „Neseniai universitete turėjau daryti pratimą - per dvi minutes pavaizduoti, kaip keičiasi vidinė žmogaus būsena, kai jį pradeda filmuoti. Iš karto skambinau mamai, diskutavome gal dvi valandas, tada viską sudėliojau ir atlikau puikiai. Su tėvais kalbamės beveik kasdien, ypač daug su mama. Aišku, nepuolame skambinti ir klausti, kaip išsivirti valgyti ar ką daryti peršalus. Pasirūpinti savimi galime ir pačios. Tėvų prašome patarimų, kai prireikia gyvenimo išminties." Seserys kvatoja prisiminusios, kaip drauge į universitetą atėjusi mama buvo palaikyta jų vienmete: „Visi sutikti studijų draugai manė, kad ji mūsų pusseserė ar draugė. Kai pristatydavome, kad tai mūsų mama, visi tik pasitempdavo ir pradėdavo mandagiai kalbėti..."
Didžiąsias šventes Lukrecija ir Marija kaip visada šventė keliaudamos kartu su tėvais. Abi sutaria, kad su jais labai įdomu, jaučiasi taip, lyg vyktų su draugais. Per Kalėdas merginos planavo būti Milane, Italijoje, o Naujuosius pasitikti Šveicarijoje, kur turėjo vykti slidinėti. „Ten gyvenantis kurso draugas seniai kvietė atvažiuoti. Naujuosius sutiksime Ženevoje, jo užsakytame naktiniame klube. Dabar galime keliauti, kur tik norime. Mūsų universiteto draugų namai - visame pasaulyje, visi kviečia aplankyti jų šalį", - sako Lukrecija.
