Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijonas Petravičius: esu paprastas. Kodėl turėčiau keistis?

Foto naujienai: Marijonas Petravičius: esu paprastas. Kodėl turėčiau keistis?
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Marijonas Petravičius (29) prisimena akimirką, kai su Vilniaus „Lietuvos ryto" ekipa iškovojo Europos taurę: „Nuostabus jausmas. Manau, dar nesuvokėme, ką mes, kaip komanda, padarėme. Nerealu."

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Marijonas Petravičius (29) prisimena akimirką, kai su Vilniaus „Lietuvos ryto" ekipa iškovojo Europos taurę: „Nuostabus jausmas. Manau, dar nesuvokėme, ką mes, kaip komanda, padarėme. Nerealu." Regis, pastarasis žodis geriausiai tiktų ir šio krepšininko keliui nuo Iždonų kaimo Šilalės rajone iki vėl į stipriausią žemyno turnyrą - Eurolygą - taką prasiskynusios ekipos lyderiui, nacionalinės rinktinės nariui apibūdinti.


Duoti interviu Marijonas mielai sutinka, bet iškart priduria: nežinia, kada galėsime pasimatyti, - po komandos triumfo Europos taurės turnyre įsuko sveikinimų maratonas, o treniruočių ir rungtynių iš dienotvarkės neišbrauksi. Jam sunku atsisakyti, bet vogti laisvo laiko trupinius iš artimiausių žmonių - žmonos Bernadette (28) ir trijų mėnesių sūnelio Marijono - dar skausmingiau. Kompromisas - susitikti Druskininkuose, kur kelias dienas „Lietuvos ryto" žaidėjai sportavo ir ilsėjosi stovykloje be šeimų. „Kai nebūna šalia, jo labai ilgimės, bet nieko nepakeisi - toks sportininkų gyvenimas. Puikiai suprantu, pati žaidžiau tinklinį", - šypsosi amerikietė Bernadette, su vežimėliu lauke laukianti, kol baigsis dar viena krepšininkų pagerbimo ceremonija. Po priėmimo mažasis Petravičius akimirksniu atsiduria ant tėčio rankų - tiksliau, milžiniškuose 207 centimetrų ūgio sportininko delnuose. „Pagal amžių jis didelis - ilgomis galūnėmis. Matyt, bus aukštas, - laikydamas sūnelį švyti Marijonas vyresnysis. - Velykoms turime pusantros dienos, lėksime į Iždonus, seneliams paaugusį anūką parodysime - matė jį tik kelių savaičių. Paskui - darbymetis, finalai."


Tai - tavo spendimas


Iždonuose, matematikos mokytojos Stasės ir buvusio kolūkio brigadininko Alfonso Petravičių namuose, Velykos buvo džiugios. Suvažiavo vaikai - Martynas, Monika ir Marijonas - su šeimomis. „Aš jauniausias, bet didžiausias. Brolis - maždaug dviejų metrų ūgio, sesuo, kaip moteris, irgi aukšta. Visi trys turime po sūnų, tad močiutei tuoj bus smagu - turės ką vaikyti", - šypteli Marijonas. Pas tėvus jam, čia išmokusiam įvairių ūkio darbų ir įgijusiam stiprų vertybių pagrindą, visuomet gera, su namiškiais sieja ypač artimas ir šiltas ryšys. Jei būtų kitaip, vargu ar tėvai būtų supratę ir palaikę jaunėlį, maždaug prieš dvylika metų pranešusį, kad nebaigs dvyliktos klasės už penkių kilometrų nuo namų esančioje Kaltinėnų vidurinėje mokykloje, nes sieks tapti krepšininku. Reta mama, ypač pedagogė, vien dešimtukais besimokančio sūnaus nemėgintų stabdyti. „Nebuvo labai sunku tėvus įtikinti. Jiems esu dėkingas už tokį atvirą ryšį ir pasitikėjimą. Taip yra gal todėl, kad aš nuo mažens atsakingas. Mama iškart pasakė: „Tai - tavo sprendimas." Kita vertus, jau dvyliktoką vargiai sulaikysi... Jie matė, kad aš tikrai to noriu, užtat ne stabdė, o parėmė, kuo galėjo", - prisimena rimčiau, specialistų padedamas, krepšinį tik nuo septyniolikos žaidžiantis Marijonas.


Iki tol kamuolį su draugais pamėtydavo nebent asfaltuotoje gimtojo kaimo aikštelėje ir, žinoma, kaip daugybė lietuvių, lipte prilipdavo prie televizoriaus per kiekvieną krepšinio rungtynių transliaciją. Lankyti treniruočių neturėjo sąlygų nei Kaltinėnuose, nei juolab per šimtą gyventojų turinčiuose Iždonuose, nes nebuvo profesionalaus trenerio. „Lietuvos ryto" komandos aukštaūgis šiandien dėkoja likimui už laimingus sutapimus ir laiku pasirodžiusius reikiamus žmones. Tiesa, kalbant apie susitikimą su vienu svarbiausių Marijonui - šilutiškiu treneriu Steponu Kairiu, sąvoka „laiku" nėra visai tiksli. Ją reikėtų keisti į „ne per vėlai". Jei ištįsęs, tvirtai sudėtas, ūkyje dirbti pratęs, rankinio treniruotes lankęs kaimo vaikas jam į rankas būtų patekęs bent keleriais metais anksčiau, kelias į krepšinio žvaigždes būtų buvęs lengvesnis. „Kai nuvažiavau pas Kairį, jis pasakė, jog man reikia daug, labai daug dirbti, kad gaučiau pagrindus, įgyčiau supratimą apie krepšinį. Kiti juk treniruotis pradeda labai jauni... Turėjau juos pasivyti. Bandžiau, stengiausi, klausiausi. Žiūrėjau į krepšinį ne pro pirštus, o tikrai jam atsidėjau. Dirbau ir papildomai", - pasakoja Marijonas. Kas, kad iki Šilutės nuo namų tekdavo bildėti dviem autobusais. Šie nepatogumai - niekis, jei akys žiba entuziazmu ir ryžtu. Jis sportavo su „Šilutės" komandos, kurią tuomet S. Kairys treniravo, vyrais, kantriai gilinosi į krepšinio pradžiamokslį, akylai sekė, kaip aikštėje juda, daro užtvaras, meta kamuolį ekipos „centras" 210 centimetrų ūgio Raimondas Leikus. Mėnesiai Šilutėje, apsistojus trenerio namuose, paskui - bendrabutyje, daug dirbant individualiai ir su komanda, bėgo greitai. Marijonui atėjo laikas leistis į, atrodytų, sunkiai suvokiamą avantiūrą - vykti į JAV, kur, žinojo, lengviau nei Lietuvoje derinti sportą ir mokslą. O mokytis jis norėjo ne mažiau, nei žaisti krepšinį.


Žinias gėrė kaip kempinė


Lėktuvui nusileidus Niujorke, siekti svajonės su keliais šimtais šeimos surinktų dolerių kišenėje čia atvykęs vaikinas iš Žemaitijos provincijos akimirką susimąstė apie nežinią: „Bet buvau „užsivedęs", apie nesėkmes daug negalvojau. Juk jei ko nors labai nori, tai ir sieki. Dabar, atsigręžus į praeitį, gal tai atrodo kiek beprotiška. Tačiau žinojau: namuose viskas gerai, bet kada galiu grįžti. Tad kodėl nepabandyti?"


Nuotykiai prasidėjo dar Niujorko oro uoste, tad pradžia turėjo būti nelengva. Žmogus, kuris žadėjo Marijoną pasitikti, nepasirodė. Mokykloje vokiečių ir rusų kalbų mokęsis vaikinukas anglų vadovėlius savarankiškai krimto tik prieš išvykdamas anapus Atlanto, tad, suprantama, šių žinių nepakako išsiaiškinti, kur ir kaip traukti toliau. Paslaugus nepažįstamasis pasisiūlė padėti. Marijonas paskambino būsimos savo mokyklos treneriui. Šis padiktavo adresą, kur nuvykęs lietuvis gaus nakvynę, tik užrašyti angliškai jis nemokėjo... Tas pats svetimšaliui pagelbėti ėmęsis amerikietis užrašė adresą lapelyje ir įsodino vaikiną į taksi. Už kelionę vairuotojui teko pakloti nemažą dalį iš namų įdėtų dolerių, kurių turėjo pakakti visiems pirmiesiems metams JAV. „Pernakvojau, paskui įsodino į autobusą, važiuojantį iki Niu Hamptono, kur buvo mokykla", - prisimena Marijonas.


Į bendrabutį amerikiečiai atsiveždavo daugybę mantos, buitinių prietaisų. Lietuvis greta jų atrodė kukliai - krepšyje buvo vos keletas drabužių: „Gyvenome su pasiturinčių tėvų vaikais, atvykusiais iš visos Amerikos. Nebuvo lengva, reikėjo įprasti, kad negaliu sau leisti to, ką gali jie. Pramogų buvo nedaug - žinojau, kad turiu išsiversti su atsivežtais pinigėliais. Bet niekas į mane nežiūrėjo kaip į atvykėlį iš prastesnės šalies. Kol kiti nepasakė, net nežinojau, kad mano kambario draugo tėvai - vieni turtingiausių žmonių Amerikoje. Angliškai po truputį kalbėti pradėjau gana greitai, o lengvai susišnekėti ėmiau po kokių aštuonių mėnesių. Užtrukau: esu ramus, santūrus. Kol gerai nemoku, droviuosi. Draugų atsirado greitai. Su kokiais penkiais mokyklos bičiuliais palaikome ryšį ir dabar. Vienas jų tapo geriausiu mano draugu, buvo atvažiavęs ir į mūsų su Bernadette vestuves."

Baigęs mokyklą Marijonas jau žinojo, kuriame universitete studijuos ir atstovaus jo komandai, tad į Lietuvą neskubėjo - liko Pietų Karolinoje padirbėti: „Kokių tik darbų Amerikoje nesu išbandęs! Ten įprasta, kad studentai tą daro vasaromis. O aš darbo nebijau - pas tėvus ūkyje prie jo buvau pratęs." Pirmųjų dolerių užsidirbo santechnikos parduotuvėje nešiodamas vonias ir unitazus, vėliau jų prisidurdavo golfo laukuose, trofėjų - įvairiausių taurių ir prizų - parduotuvėje, vasaros stovyklose vaikus mokydavo krepšinio abėcėlės.


Studijuoti Marijonui labai patiko. Paskaitas lankė su malonumu, nes buvo įdomu. Todėl ir įgyto verslo vadybos bei rinkodaros specialisto diplomo ateityje nebijotų išsitraukti, dirbtų pagal specialybę - dėstytojų suteikiamas žinias gėrė kaip kempinė, o vadovėlius skaitė įsigilindamas. Krepšininkas pripažįsta, kad studijos, Amerika jį labai pakeitė: „Pamatęs kuo daugiau kultūrų ir nepamiršęs, iš kur esi, grįžti namo turėdamas platesnį akiratį."


Pirmiausia - išsilavinimas


Pirmaisiais metais Pietų Karolinos universitete Marijonas sutiko ir pamilo viešbučių, restoranų ir turizmo vadybą studijuojančią šviesiaplaukę kurso draugę Bernadette: „Ji - taip pat sportininkė, gyvenome viename bendrabutyje. Paskui pradėjome rimčiau draugauti, galiausiai visai rimtai viskas išėjo. Dėmesį patraukė jos šypsena ir, žinoma, gerumas. Šeima jai visuomet buvo svarbiausia. Be to, Berna panaši į lietuvaitę... Baigę universitetą abu išvykome į Vokietiją, kur žaidžiau. Norėjau, kad paragautume tikro, nebe studentiško, bendro gyvenimo. Vėliau sezoną buvome Belgijoje, Latvijoje. Galiausiai pradėjau žaisti „Lietuvos ryte". Atvykę į Lietuvą, atšventėme vestuves. Norėjau, kad jos vyktų čia, kad dalyvautų mano šeima. Keliauti į JAV jiems būtų buvę sudėtinga - juk tuomet dar reikėjo vizų. Iš Amerikos į šventę atvyko gal septyniolika šeimos narių ir draugų. Lietuviškomis tradicijomis jie liko sužavėti."


„Apie žmogų daug pasako akys. Kai pažvelgiau į Marijono, pamačiau jose tiek gerumo, padorumo, sąžiningumo! Su juo esu labai laiminga. Europoje jaučiuosi puikiai, čia mes - jau šešeri metai, iš jų treji - Vilniuje. Viskas nuostabu tik... truputį stinga saulės", - draugiška šypsena šviečia Bernadette. Veide - jokių nemigos nakties pėdsakų, nors sūnelis ilsėtis leido trumpokai. Marijonas kūdikiui mielai keičia sauskelnes, jį sūpuoja, myluoja, bet net nebando neigti: naktimis prie jo keliasi žmona. Abu su Bernadette supranta: kol sportuoja kaip profesionalas, privalo išsimiegoti. „Mažasis pakeitė gyvenimą - pripildė jį naujų spalvų. Žmonai sakiau: žinojau, kad būsiu geras tėvas, vaiką labai mylėsiu, bet neįsivaizdavau, jog tas jausmas bus TOKS. Grįžtu namo, pamatau jį ir visi rūpesčiai nublanksta. Aišku, Bernadette nelengva... Bet aš, kai tik turiu laisvo laiko, stengiuosi padėti. Atsigriebsiu vasarą, po sezono." Tada visi trys keliaus po JAV, aplankys Bernadette tėvus - dukters gimdymą Vilniuje stebėjusi mama anūkėlį matė tik visai mažą. Taip pat parodys mažąjį Petravičių Kalifornijoje gyvenančiai 96-erių prosenelei, turinčiai jau septyniolika proanūkių ir dar nemačiusiai šio vienintelio.


„Problemų iš nieko nedarome. Daugybei žmonių tikrai sunkiau nei šiandien mums. Esame laimingi, patenkinti gyvenimu. Berna nedirba - galime sau tą leisti. Mėgstame gerus daiktus, tačiau nesame nuo jų priklausomi. Gyvename patogiai, bet neieškome ko nors geriausio, naujausio, ryškiausiai žibančio... Kai įsijauti į tokius dalykus, pamiršti svarbesnes vertybes", - savo principus dėsto Marijonas. Šalyje, kur dažnas nors kiek pasiekęs krepšininkas įsijaučia į įžymybės vaidmenį, toks žmogus atrodo neįprastai. „Būti žvaigžde? - susiraukia. - Nesijaučiu kitoks, išskirtinis. Dėmesys - malonu, bet esu paprastas, kodėl turėčiau keistis? Smagu pabendrauti su kiekvienu fanu, nusifotografuoti. Jei žmogus ima mokyti, kaip žaisti, tik tada tarsi užsiblokuoju. Lietuviai tą mėgsta - juk visi „ekspertai"... O iš vadinamųjų žvaigždžių galima greitai nusileisti, tad geriau ir nekilti. Nemėgstu užsibrėžti tikslų, kalbėti apie svajones. Jei ko nors imuosi, stengiuosi padaryti, ką galiu. Siekti tikslų reikia tiems, kuriems stinga motyvacijos. Man jos užtenka."


Brautis į NBA Marijonas net nebandė - pristabdydavo traumos. Paskutiniame kurse iškart po Kalėdų trūko kryžminiai kojos raiščiai. Tai reiškė sezono pabaigą. Paskui nuvykus į Vokietiją parodyti, ką gali, tikrai nebuvo lengva. Kitas sezonas - Belgijoje. Vėl traumos, skausmas: „Tokiu metu įvertini, ką turi, ir suvoki, kaip viskas trapu. Bernadette labai padėjo. Gydžiausi vieną traumą, paskui trūko Achilo sausgyslė. Jai buvo nelengvi metai - reikėjo rasti jėgų paguosti mane, o buvau ne geriausios nuotaikos. Nesiskundžiu, visi sportininkai susižeidžia, nesu išskirtinis. Bet traumos ne tiek mažai laiko atėmė."


Jei vieną dieną Marijonas jaunesnysis pasakys: „Būsiu krepšininkas!", tėtis nepuls atkalbinėti. Žinoma, papasakos, kaip skauda susižeidus, kiek reikia fizinių ir dvasinių jėgų pasveikti, tada - vėl treniruotis. „Džiaugsiuosi, jei sūnus norės sportuoti. Bet pirmiausia privalės gauti išsilavinimą. Tikrą, gerą, o ne šiaip dėstytojų parašus surinkti. Tėvai manęs tikrai niekur nebūtų išleidę, jei nebūtų žinoję, kad Amerikoje įgysiu žinių ir specialybę", - užtikrina Europos taurės laimėtojų lyderis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką