Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marius Šmitas: velniop viską ir – ant bangų!

Foto naujienai: Marius Šmitas: velniop viską ir – ant bangų!
zmones24.lt / Nuotraukos iš asmeninio albumo
Šaltinis: 15min
0
A A

„Nežinau, tu nieko manęs neklausk. Nieko neklausk... Ko aš čia grįžau? Vėjas Brazilijoje nebepučia, lietūs prasidėjo. Pirma mintis - gal į Maroką, ten, sako, galima su delfinais paplaukioti.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Nežinau, tu nieko manęs neklausk. Nieko neklausk... Ko aš čia grįžau? Vėjas Brazilijoje nebepučia, lietūs prasidėjo. Pirma mintis - gal į Maroką, ten, sako, galima su delfinais paplaukioti. Tarp vėžlių jau plaukiojau, su delfinais - ne. Tik nežinau, kada sezonas..." - greitakalbe beria renginių vedėjas Marius Šmitas (37). Jėgos aitvarai dabar yra jo gyvenimas, ir apie juos kalba daugiau nei apie meilę.


Prieš metus, kai Marius pirmą kartą atsistojo ant lentos ir rankomis įsikibo į jėgos aitvaro burę, jo gyvenimas pasikeitė. Taip pasikeitė, kad vaikinas gerokai pakoregavo savo dienotvarkę ir stačia galva nėrė į bangas, o kartais jos būna netgi labai šaltos.

„Vis svaigau: nėra nieko, kas mane iš tiesų „kabintų". Ir tą mėginau, ir aną, - prisipažįsta. - Ledo ritulys, tiesa, gana smarkiai „užkabino". O per jį ir „kaitai" atėjo. „Hockey Punks" komandoje, kur pradėjau žaisti, buvo nemažai jėgos aitvarų aistruolių. Ir beveik visas XPRO jėgos aitvarų klubo branduolys. Susipažinau su jais, štai tada ir prasidėjo..."

Pernai prieš pat Jonines Marius tik pamėgino, o liepą Graikijoje, Rodo saloje, suprato, kad būtent „kaitų" taip atkakliai ieškojo išbandydamas vis naujas sporto šakas. „Sužinojau, ką reiškia plaukti, kai tave tempia vėjas!" - kalba taip emocingai, kad sunku nepatikėti.


Tą vasarą darbai radijuje netrukdė: įrašydavo laidą, į automobilį ir - jūros kryptimi. Kartais, jei pūsdavo vėjas, kurio reikia, netgi atsisakydavo pasiūlymų vesti renginį. Argi ne tikra beprotybė!? Užtat pojūtis ant vandens - nenusakomas. „Reikia tai pajusti, kad suprastum, - įsitikinęs Marius. - Kai skrendi, galvoje nebelieka minčių, o kūnas, atrodo, viską, ką reikia, daro pats. Tik galvoji: tegu pučia, pučia, dar, dar..."


Rudenį Marius praleido Vilniuje. „Vis per tą boksą!" - grūmoja pirštu, prisiminęs, kaip per televizijos laidos „Ringo dievas" filmavimą patyrė traumą. Beprotiškai pasiilgęs vandens, jis rezgė planus, kaip atsidurti, kur daug saulės ir vėjo. Vos tik pasitaikė galimybė, per daug nesukdamas galvos nusprendė vykti į Braziliją. „Konkrečių darbų iki Naujųjų metų neturėjau - taigi manęs niekas čia nelaikė..." - prisipažįsta.


Daugiausia kainavo lėktuvo bilietai. Visa kita ten - pigu. Kas žino, ar su tokia pat pinigų suma Marius būtų išsivertęs dideliame mieste, bet žvejų kaimelyje nebuvo kur išlaidauti.

„Fortaleza - lyg mūsų Palanga. Kalbama, kad dėl puikaus klimato ten važiuoja atostogauti ir patys brazilai, - pasakoja. - Pameni patarlę: „Neturėk pinigų, geriau turėk daug gerų draugų"? Ar žinai, kad tame krašte, kur buvome, lietuviai turi gal dvidešimt namų? Tikra kolonija... Ir ko neturėti: orai prie pusiaujo - nuostabūs. Netgi kai liūčių sezonas, lyja dvi valandas, o paskui vėl saulė šviečia. Gyvenau ir pas vienus bičiulius, ir pas kitus. Komandos draugai iš XPRO klubo net viešbutuką ten turi."


Pakrantės senbuviai lietuviai Mariui pasakojo, kad dar neseniai čia buvęs kaimelis. Brazilai savo šalyje plėtoja turizmą, taigi gandas apie plaukioti jėgos aitvarais itin tinkamą pakrantę pasklidęs toli. Kai kurie „kaitų" mėgėjai netgi patys čia investuoja - perka namus, kuria viešbučius.

„Kai Brazilijoje toks karštis, nereikia nei daug drabužių, nei labai valgyti norisi, - juokiasi Marius. - Įsivaizduok, nueini į turgų, prisiperki pilną krepšį už dvidešimt litų - vos paneši. Ir viskas šviežia - daržovės, vaisiai, žuvys. Žuvytę ant „grilio" - skanumėlis. O mangai kokie, o avokadai, net negalėjau patikėti, kad tokių didelių būna... Valgį gaminomės namuose, kartais pusryčiauti eidavome į draugų viešbutį. Ant stalo tradiciškai mums dėdavo karšto pyrago, ką tik išspaustų sulčių ir šviežių vaisių. Ir ką, tu man pasakyk, parvykus iš ten galima valgyti čia, Lietuvoje? Skirtumas - didžiulis. Grįžęs jaučiau, kad organizmas taip išsivalęs..."


Ir vis dėlto, sakau, daug kam ramybės neduoda klausimas, kaip užsidirbti tiek pinigų, kad ne darbui, o pomėgiui skirtum visą laiką? Iš ko gyventi, iš kokių lėšų važinėti? Išklausęs pažertų klausimų, Marius garsiai nusikvatoja: „Kažkodėl visiems atrodo, kad kelionėms reikia daug pinigų. Jei važiuoji į marmurinius viešbučius, tikriausiai - taip. Bet aš nemėgstu vietų, kur daug civilizacijos. Manęs netraukia išblizgintos poilsiavietės. Esu laukinio turizmo gerbėjas. Jis smagus dar ir tuo, kad nebrangus. Saulė, vanduo, vėjas - įšokai į šortus, užsimetei marškinėlius, įsispyrei „kroksus" ir - pirmyn."


Tikėjęsis grįžti po mėnesio, karštojoje Brazilijoje Marius pasiliko gerokai ilgiau. Sako pagalvojęs: o ko skubėti? Prasidėjusi krizė apkarpė naujamečių renginių užsakymus. Lietuvoje - šalta, tamsu, o čia, ant bangų, taip gerai sekasi. „Išmėginau, ko anksčiau nė už ką nebūčiau išdrįsęs", - tarsteli ir vėl giria tenykštį vėją, kuris niekaip neprilygsta mūsiškiam kokioje nors Drevernoje.


Jo visi klausia, ar sunku „kaituoti". Bet ne apie tai turi būti kalbama. Valandų valandas Marius gali pasakoti apie neįtikėtiną laisvės pojūtį, apie visų stichijų - jėgos aitvaro, vandens, vėjo ir žemės - harmoniją. Ir sunkiai suvokiamą galimybę priešintis: „Varai atsipūtęs, labai gerai viskas, staiga prieky - didžiulė banga, lyg siena priešais tave. Plauki ir galvoji: „paimsi" ją ar ne? Vau, pavyks ar ne?"


„Betgi tai pavojinga!" - nekyla abejonių. „Pavojinga, - linksi galva beprotiškam pomėgiui atsidavęs vaikinas. - Ir vėjas, ir „kaitas" - didžiulė jėga. Padarysi ką nors netinkamai - kad mes! Aplaužys, apdaužys... O jei dar prieky - akmenys... Plaukiojome tokioje vietoje, kur vėjas pučia nuo kranto. Kalbama, kad per sezoną jis po keletą „kaituotojų" nutraukia į jūrą. Jie negrįžta..."


Ant jėgos aitvaro lentos Marius jau seniai stovėjo. Gal todėl taip nekantriai laukia pavasario, kai galės išsivynioti burę. „Kokiu durnium reikia būti, kad čia, Lietuvos pajūryje, naktį numigęs automobilyje, lįstum į dar šlapius drabužius ir skraidytum po šaltą vandenį?" - klausia. Įdomiausia, kad atsakyti gali tik jis pats.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Aistra Radijas
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką