Vardas, pavardė: Merūnas Vitulskis.
Gimimo data, vieta: 1983 02 18, Kaunas.
Šeima, kurioje gimė: mama mirė, kai Merūnui buvo 16 metų; jį augino močiutė ir teta; turi dešimt metų jaunesnę sesę, kuri po mamos mirties liko su tėvu.
Šeiminė padėtis: nevedęs; trejus metus gyvena su drauge Erika.
Karjera: šiuo metu studijuoja solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kauno fakultete, trečiame kurse; 2006 m. LNK muzikinio projekto „Kelias į žvaigždes 2“ nugalėtojas; Kauno miesto garbės pilietis, 2008 m. dalyvavo Estijoje vykusiame tarptautiniame konkurse „Laagna Laul 2008“ bei Italijoje vykusiame tarptautiniame dainų festivalyje „Canzoni dal Mondo“ ir abiejuose renginiuose laimėjo pagrindinį prizą.
Jaunasis tenoras atskleidė paslaptį, kad jis labai laukė 2009 metų. Tik dabar baigėsi griežta Merūno sutartis su LNK. Šiais metais dainininką išvysime kur kas įvairesniuose, dainininko dvasią labiau atitinkančiuose projektuose.
- Kuo dabar gyveni?
- Gyvenu studijomis. Šiuo metu vyksta sesija. Aš vis dar studentas! Juk prieš stodamas į Akademiją, nepažinojau natų, tad dvejus metus rengiausi stojimui, o kai įstojau, antrame kurse padariau pertrauką, nes dalyvavau realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“. Taigi šiuo metu esu trečio kurso studentas.
- Jei nebūtumei patekęs į televizijos projektą, ar turėtum tai, ką turi dabar?
- Manau, kad turėčiau. Tik užsikovočiau tai per ilgesnį laiką. Anksčiau ar vėliau vis tiek apie mane būtumėte išgirdę.
- Ar nemanai, kad turėjai dalyvauti LTV projekte „Triumfo arka“?
- Tai tikrai mano širdžiai artimas muzikos projektas. Jis solidus ir neeilinis, bet šiame projekte vyksta nesąžiningas žaidimas. Manau, kad į jį neičiau. Čia vyksta klasių kova. Pažiūrėkite į dalyvius - yra profesionalų 40-mečių, kurie jau „ragavo“ publikos dėmesio, stažavosi užsienyje, ir yra studentų, kurie profesionalumo prasme visiškai žali. Tikrai sunku suprasti teisingą konkurenciją.
- Ar turi scenos idealų?
- Visuomet lygiuojuosi į vyresniąją kartą. Dabar scenoje daroma viskas atmestinai ir labai greitai. Atrodo, kad galioja tik vienintelė taisyklė - „ČIA ir DABAR“. Visiškai negalvojama apie išliekamąją vertę. Jei anksčiau dainininkui į kūrinį įsijausti duodavo apie mėnesį laiko, tai dabar tam skiria tik 1-2 dienas. Jei nesugebi, tave pakeis kitu žmogumi.
Žaviuosi italų tenoru Mario del Monako (1915-1982), amerikiečių tenoru Mario Lanza (1921-1951), savo dėstytoju Jonu Antanavičiumi ir kt.
- Kaip reaguoji, kad Tave nuolat kritikuoja dėl priaugto svorio?
- Juk aš visą gyvenimą toks buvau! Tas staigus sublogimas prieš projektą ir man pačiam buvo netikėtas. Tą vasarą dirbau statybose. Matyt, fizinis krūvis bei nemiega turėjo tam įtakos. Jei ir toliau mokslai spaus taip, kaip dabar, tikrai sublogsiu greičiau, nei jūs galvojate.
- Dar rudens pradžioje ruošeisi pirkti namą?
- Taip, labai rimtai ketinau. Ir vietą, ir namą jau buvome išsirinkę. Dabar labai džiaugiuosi, kad paklausiau horoskopo ir protingų žmonių patarimų, kurie nepatarė investuoti į didelius pirkinius nuo rugsėjo iki gruodžio mėnesio, o gal ir ilgiau. Dėl ekonomikos krizės kainos mažėja. Jei būčiau nusipirkęs tą namą, dabar jau būčiau prakišęs 30 000 eurų! O kol kas nors paaiškės, tegul tie pinigai būna mano kojinėje iki geresnių laikų.
- O vestuvių neplanuojate?
- Kol kas ne. Erika šiais metais įstojo į KTU. Dabar abu esame studentai. Mums ne vestuvės galvoje.
- Kokie dabar santykiai tarp Tavo močiutės, tetos ir Erikos?
- Dabar jos gana gražiai sutaria. Močiutė ir teta suprato, kad kitaip nebus, ir su tuo susitaikė. Viskas pas mus vyksta sklandžiai. Net nežinau dėl ko? Gal kokį pagreitį įgavome?
- Žvelgiant į Tave ir Eriką iš šono, susidaro įspūdis, kad ji Tave valdo?
- Erika tikrai stipraus charakterio žmogus. Ir aš už tai ją labai gerbiu. Kažkokio ypatingo diktato nejaučiu. Gal aš į kai kurias situacijas reaguoju pernelyg lengvabūdiškai. Gyvenime esu užsisvajojęs. Apie mūsų, tenorų, būdą sklando daug legendų. Beje, visos jos apie tai, kad tenorai - ne Žemės gyventojai. Nėra ko stebėtis, nes užaugau tarp moterų. Aš įsivaizdavau, kad moterys turi teisę už mane viską nuspręsti. Man taip buvo patogiau ir lengviau. Tik neseniai, jau gyvendamas su Erika, supratau, kad būtina turėti savo nuomonę. Erikos dėka kitaip ėmiau mąstyti. Supratau, kad bėgti nuo problemos - lengviausia, kur kas svarbiau - sugebėti ją išspręsti.
- Pramogų pasaulyje apie Tave nuolat sukasi gražios moterys. Ką manai apie moters grožį?
- Mano diedukas močiutei net neleido dažytis! Bet ne dėl to, kad jis buvo pavydus, jis tiesiog buvo už natūralų grožį. Man irgi gražu tai, kas natūralu. Vidinį grožį vertinu labiau už viską.
- Žavi plaukuotos kojos ir nedepiliuotos pažastys?
- Ne, kalbu apie neperkrautą grožį. Man tikrai nepatinka, kai moteris nuo savęs viską nuskuta, kai pailgina visa, ką įmanoma pailginti, prisidažo ten, kur visai nereikia dažyti. Aš pats nekenčiu grimo! Kai prieš filmavimą man ant veido ir rankų tepa grimą, mane apima klaikus jausmas.
- Erikai leidi dažytis?
- Neuždrausi. Man jos blakstienos yra labai gražios, tokios natūraliai ilgos. Aš sakau, kad ji jų nedažytų, bet Erika mėgsta prisiklijuoti ir dirbtines blakstienas. Man gražiau, kai blakstienos natūralios, o ne kokios trys ilgos priklijuotos. Pasijuokiame, ir tiek.
- Erika į koncertus Tave lydi dėl to, kad ji Tavęs pavydi?
- Kol aš koncertuoju, ji visą laiką prasėdi persirengimo kambarėlyje, bet man reikia jos palaikymo. Koncertai labai išsekina, ir Erika tai puikiai supranta. O jei žmogus nepavydėtų, manau, ir nemylėtų, juk aš irgi jos kartais pavydžiu.
- Šiuo metu gyvenate pas Erikos mamą. Kokie Tavo santykiai su būsima uošve?
- Tai pati nuostabiausia ir geriausia uošvė! Ji verta tų žodžių! Erikos mama visuomet pataria, padeda ir morališkai, ir fiziškai. Niekada netikėjau, kad kada nors taip kalbėsiu apie savo būsimą uošvę. Tai aukščiausios prabos žmogus.
- Ar uošvė nespaudžia dėl anūkų?
- Kol kas ne. Kai apie tai kalbame, ji juokais prasitaria, „kas bus, tą ir krikštysime“. Dabar ji į mus abu žiūri kaip į savo vaikus.
- Ką manai apie tėvystę? Juk užaugai be tėčio.
- Kuo toliau, tuo dažniau apie tai pagalvoju. Sako, kad kai gimsta vaikas, pradeda veikti kažkokios ypatingos vyriškos ląstelės. Manau, jog tai labai didelė atsakomybė: vaiko psichikos, pasaulėžiūros, supratimo formavimas. Kol kas man tai atrodo labai sudėtinga. Aš juk pats dar kaip vaikas! Ech, tokie tie vyrai...
Radžis:
„Merūnas, palyginti su manimi, labai ramus žmogus. Į koncertus jis dažnai atvažiuoja su drauge Erika. Jie labai gražiai sutaria, niekada nesipyksta, nė karto negirdėjau, kad kuris nors būtų vienas prieš kitą pakėlęs balsą. Aišku, nežinau, kaip jie sutaria, kai lieka vieni. Turbūt, kaip ir pas visus, visko pasitaiko. Ar jie bus kartu visą gyvenimą, ar išsiskirs, parodys laikas. Merūnas bus puikus tėtis, juk jis tokio ramaus būdo!“
