Dabar populiaru
Publikuota: 2009 vasario 14d. 18:12

Merūnas Vitulskis: man dabar nieko netrūksta

Foto naujienai: Merūnas Vitulskis: man dabar nieko netrūksta
zmones24.lt / Tomo Kapočiaus nuotrauka

Antrojo „Kelio į žvaigždes“ nugalėtojas Merūnas Vitulskis (25) vis taip pat mylimas gerbėjų, vis taip pat puoselėja žemišką svajonę turėti nuosavus namus, draugauja su ta pačia mergina Erika (21)...

Tiesą sakant, net keista, kad per kelerius metus viena ryškiausių Lietuvos įžymybių nė kiek nepasikeitė. Antrojo „Kelio į žvaigždes“ nugalėtojas Merūnas Vitulskis (25) vis taip pat mylimas gerbėjų, vis taip pat puoselėja žemišką svajonę turėti nuosavus namus, draugauja su ta pačia mergina Erika (21)... Tiesa, viena naujiena yra: galbūt jau šią vasarą po daugiau nei trejų metų draugystės pora susituoks.

Kitaip nei daugelis dainininkų, Merūnas net krize nesiskundžia. „Taip, koncertų gal ir mažiau, bet darbų visada gali prisigalvoti. Be to, mano koncertų pobūdis – kitoks. Klausytis klasikinės muzikos žmonės eidavo visais laikais“, – svarsto antrojo „Kelio į žvaigždes“ nugalėtojas. Tikina neišbrauksiąs iš savo repertuaro tokių dainų kaip „O, gražuole“ ar „Meilė nerūdija“, bet kiek pavargo blaškytis tarp populiariosios ir klasikinės muzikos. „Aukso vidurį vis tiek reikės išlaikyti, – rimtai kalba. – Staiga tikrai nemesiu visų iki šiol dainuotų kūrinių. Juo labiau kad jie nebuvo absoliuti popmuzika. Norisi atsitraukti tik nuo pigių dainuškų: suprantu, kad tai laikinas populiarumas ir – jokios ateities. Dvasiškai jos manęs nė kiek nepapildo. O kai atlieki klasiką, matai, kaip atidžiai žmonės klausosi. Tokia muzika vertinama kitaip, kitokie žmonės susirenka jos pasiklausyti. Salėje nebūna girtų, niekas į tave nepaleis alaus butelio... Prisimenu, kaip kolegas „keliukus“ kažkur net yra apmėtę šašlykais... Baisu... Po tokių koncertų jautiesi nieko vertas.“

Galima sakyti, būtent po operinio balso savininko Merūno pergalės popscenoje galvas pakėlė daugelis operos solistų ir klasikinės muzikos gerbėjų. „Kažkas yra pasakęs, kad Merūnas pralaužė ledus net LTV projektui „Triumfo arka“, – šypsosi dainininkas. – Džiaugiuosi, kad dabar ir klasikinės muzikos atlikėjai gali daryti tai, kas patinka, jie nėra priversti dėl išgyvenimo mestis į komerciją ar „popsą“.“

Tiesa, paties Merūno mintys nuo darbų ir planų vis nukrypsta prie šiuo metu gerokai svarbesnių reikalų: vokalo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete – ir gyvas priekaištas, ir, ko gero, didžiausias keleto pastarųjų metų laimėjimas. „Suprantu, kad be „Kelio į žvaigždes“ tiek daug nebūčiau turėjęs. Kiti per dešimt, dvidešimt metų nepasiekia to, kas man pavyko vos per trejus. Aš juk dirbau su garsiausiais dirigentais, simfoniniais orkestrais ir geriausiais chorais, su žymiais užsienio atlikėjais. Vos prieš kelerius metus apie dalyvavimą garsiausiuose pasaulio festivaliuose nebūčiau net svajojęs. Bet už visa tai man dabar svarbiau – kad sugebėjau grįžti į akademiją ir tęsti mokslus, – neslepia vokalo studijų trečiakursis. – Viskas mano gyvenime turėjo prasmę ir reikšmę. Netgi mažiausi laipteliai ir pasiekimai buvo tam, kad būtų lengviau pasiekti didelį laiptą.“

Paklaustas, ką jaučiasi pasiekęs per šiuos metus, Merūnas prisimena, kaip kartą vienoje interneto enciklopedijoje netyčia aptiko žinių apie save. „Nežinau, kas ją pildo ir iš kur ima duomenų, bet informacijos ten tiek daug ir tokios detalios, kad net pats nustebau: surašyti net mėgstami saldumynai, kur man patinka lankytis, kuriuose festivaliuose esu dalyvavęs ir su kuo kiek kartų dainavęs... 2006-aisiais informacijos – vos vos, kitais metais – dukart, o 2008-aisiais – trigubai daugiau. Vadinasi, einu į priekį“, – šypsosi vaikinas. Prasitaria kartą net sulaukęs vieno fondo skambučio ir prašymo atsiųsti visuose konkursuose laimėtus diplomus. Gali būti, kad artimiausiu metu jam bus įteiktas apdovanojimas už laimėjimus. Panašu, kad gabaus vaikino greitai laukia ir kelionė į Ameriką, į vieną, kaip pats sako, rimtą muzikos mokyklą. „Iš pradžių važiuosiu mėnesiui, o paskui bus matyti“, – tiek teatskleidžia. Tiesa, turint galvoje, kad kol kas Merūno iš gimtojo Kauno neišviliojo net, kaip mėgstama sakyti, milžiniškos Vilniaus galimybės, nežinia, ar dainingasis kaunietis ilgam dings iš Lietuvos.

Nekinta ir tai, kad kasmet Naujųjų išvakarėse vis dar sudreba širdis prisiminus, kaip 2006-ųjų gruodžio 30-ąją buvo paskelbtas „Kelio į žvaigždes“ nugalėtoju. „Bet kuo toliau, tuo ramiau norisi sutikti Naujuosius metus, – prisipažįsta dainininkas. – Vis dažniau susimąstau, kaip norėčiau triukšmingiausią metų naktį tiesiog ramiai išsimiegoti. Grįžęs po trisdešimt pirmą dieną vykstančių šventinių koncertų stengiuosi būti tik su artimiausiais žmonėmis, draugais. Prisinešame kokių stalo žaidimų, ramiai šnekučiuojamės... Vakarėliai, triukšmingos kompanijos iki paryčių – ne man.“

Vestuvėms – dar ne laikas

„Valgyti turiu ką, už butą susimokėti – irgi. Mašiną vairuoju. Taigi lyg ir neblogai gyvenu“, – ypatingais troškimais ir poreikiais savęs nekankina Merūnas. Didžiuodamasis pasakoja, kad draugė Erika taip pat studijuoja, jai puikiai sekasi verslo vadybos mokslai Kauno technikos universitete. Net močiutė ir tetos aprimo dėl Merūno draugystės bei santykių su Erika. „Matyt, susitaikė, suprato, kad kitaip nebus. Dabar visi gražiai lyg šeima bendraujame. Džiaugiuosi, kad ramu, nėra jokios įtampos. Žodžiu, gyvenimas teka ramia vaga, – pasakoja. – Nesakau, kad gyvenu sėsliai, tiesiog mano aplinkoje dabar nėra įtampos, ir man tai labai patinka. Galva laisva, galiu atsidėti kūrybai, studijoms, brandinti geras mintis.“

Ilgai netilo kalbos, kad Erika laukiasi, o tu, kaip tikras džentelmenas, jos nepalieki, nors aplinkui – pulkai tavęs siekiančių gerbėjų...

Tos kalbos tikrai iš piršto laužtos. Nenoriu nei Erikai, nei sau reikalų gadinti... Oi, kaip negražiai čia pasakiau (rausdamas šypsosi). Tiesiog noriu, kad abu jau būtume pasiruošę turėti vaikų. Kol kas nesijaučiu subrendęs tėvystei. Taip sakau ne dėl to, kad mane, tarkim, erzintų vaiko verksmas... Aš juk užauginau mažąją savo sesutę. Tačiau suprantu, kad dabar turiu labai daug darbo ir savo vaikui negalėsiu skirti tiek laiko ir dėmesio, kiek norėčiau. Abu su Erika dar studijuojame. Man – dvidešimt penkeri, jai – dvidešimt vieni. Jauni mes dar. Apie vaikus ir galvojame, ir svajojame, ateis laikas, jų ir turėsime. Paprasčiausiai nesinori vieną dieną pasakyti: „Oi, nesitikėjau...“, ir suvokti, kad ne laiku, kad dar visai nesinori... Pirmiausia noriu turėti savo namus, užtikrinti stabilų gyvenimą savo šeimai, noriu, kad vaikams nieko netrūktų.

Bandai dėlioti gyvenimą pagal seną modelį: pirma – lizdas, paskui – šeima?

Kad man natūraliai taip išeina. Dažnai net nereikia labai stengtis, viskas savaime klostosi. Erika tą patį sako: „Kiti prakaituoja visą gyvenimą, o tau savaime daug kas išeina.“ Bet aš juk dėl to nekaltas! Va, praėjusį rudenį planavau pirkti būstą, bet draugas patarė neskubėti. Ir tikrai – kainos krinta, būčiau gerokai permokėjęs. Vėlgi savaime viskas taip susidėliojo. Dabar gyvename Erikos tėvų bute. Jos mama išvažiavusi dirbti į užsienį, todėl karaliaujame dviese. Smagiausia, kad esame mano gimtuose Šančiuose, – niekur kitur gyventi ir nenorėčiau. Šitas Kauno mikrorajonas man primena mažą kaimelį miesto viduryje. Nieko nėra geriau, kaip išeiti į savo kiemą, su draugais išsikepti kepsnių, pažiūrėti, kaip laksto šuo, nupjauti pievelę... Turėti savo namelį – net ne svajonė, o labai žemiškas siekis, tikslas. Todėl tikrai išsipildys.

Kaip pavyko laimėtų pinigų neiššvaistyti?

Taupau juos. Tiesa, prieš pusantrų metų močiutei atsitiko nelaimė – gaisras. Gerai, kad tą ankstyvą rytą ji ne miegojo, o buvo išėjusi pieno. Kažkas atsitiko elektros instaliacijai, užsidegė užuolaidos, paskui supleškėjo baldai, daiktai. Ačiū Dievui, visi sveiki gyvi liko. Užtat teko močiutei padėti – atiduoti dalį santaupų, kad suremontuotų butą. Kitaip ir negalėčiau pasielgti, juk močiutė ir tetos – mano šeima. Nelaimė žmones suartina, gal paskui ir mūsų santykiai atšilo. Močiutė labai rūpinasi manimi, skambina, kai atvažiuoju, prikrauna maišus riešutų. „Tu tik nebadauk, nedaryk nesąmonių, sugadinsi organizmą“, – vis moko. O aš jai aiškinu, kad negaliu valgyti riešutų, nes nuo jų balso stygos apsivelia. Negalima nei pieno, nei vynuogių, nes stygoms kenkia jų kauliukai... Bet man vis tiek gera jausti tokį šiltą rūpinimąsi.

Buvo kalbų, kad judu su Erika jau susituokėte. Kaip yra iš tiesų?

Ne, mes nesusituokę, tik gyvename kartu. Gal ir nekatalikiška, bet populiaru dabar... (šypteli). Žinai, kad susituokti labai lengva – parašas dokumente, ir viskas. Matyt, todėl ir nesureikšmini santuokos, nesuki dėl jos galvos.

Ar bent pasipiršti sugebėjai?

Blogas aš esu... nepasipiršau dar... Kažkada sakydavau: „Kas čia tokio sudėtingo pasipiršti?“ Net keliems draugams esu pataręs ir aiškinęs, kaip lengva, bet kai pačiam toks reikalas pribrendo, negaliu patikėti, kodėl taip sunku. Daugumai vyrų – taip. Ar nedrąsu, ar atsakomybė labai didelė...

O gal moteris ne ta, kuriai norėtum sužadėtuvių žiedą įteikti?


Ne, moteris, jaučiu, ta, bet vis tiek bijau. O ko bijau – nežinau... Tarsi jau ir esu tam pasiruošęs, teliko psichologiškai nusiteikti. Be to, piršlybų jau nelabai ir reikėtų, nes abu žinome, ką vienas kitam jaučiame. Ir jeigu jau nuspręsime, tikrai ne nuo piršlybų pradėsime, o iškart vestuves kelsime. Galbūt net vasarą. Bet per šias šventes kaip tik pasikalbėjome su Erika, kad skubėti dar nėra ko. Metai bus sunkūs, finansiniai reikalai turbūt irgi ne patys geriausi, todėl nusprendėme, kad pinigais, iš kurių keltume galingas vestuves, geriau padėsime savo artimiesiems.

Jūsų su Erika santykiams nė kiek nepakenkė straipsniai, gandai apie draugystes ir skyrybas, nėštumus ir neištikimybes?


Atvirkščiai, tik sustiprino. Kai supranti, kad viskas – melas ir nesąmonė, norisi dar glaudžiau su tuo žmogumi susijungti, apsikabinti ir į nieką nekreipti dėmesio.

Tokia stipri jūsų meilė?


Turbūt taip. Mes labai skirtingi žmonės, kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau tai suprantu. Bet per daugiau nei trejus metus, kai esame kartu, gerokai apsišlifavome, nugludinome kampus. Kad ir koks sunkus būtų vieno ar kito charakteris, jeigu nori, vis tiek randi kompromisą. Idealių žmonių, žinau, nėra. O ieškoti naujo... vėl nuo pradžios bandyti jį rakinėti... aiškintis charakterio niuansus...

Tai paprasčiausias tinginys esi!


Ne, netingiu. Tiesiog būdamas su Erika radau ne tik skirtumų, bet ir daugybę panašumų. Kartais net pagalvojame ar balsu ištariame tą patį. Mūsų požiūris į pasaulį, šeimą, net vaikų auklėjimą – panašus. Mes daug laiko praleidžiame kartu. Erika savaitgaliais dažniausiai vis dar važiuoja kartu į mano koncertus. Tarsi natūraliai stengiamės vienas kitą nuolat matyti, nepaleisti iš akiračio... Kažkada pagalvojau: dabartinį gyvenimo etapą galėčiau pavadinti beveik tobulu. Man dabar nieko netrūksta.
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Eurovizija 2018

Euromaster

„Susitikime lauke“

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką