„Atvažiuok į šaldytuvą!“ – juokdamasis kviečia skulptorius Mindaugas Tendziagolskis, tarsi pasaulyje nebūtų geresnių vietų pasikalbėti. Tačiau būtent čia gimsta lediniai jo kūriniai, puošiantys mados renginius, mergvakarius ir prabangius aukštuomenės pokylius.
Tirpstantis menas
Didžiuliame, maždaug dešimties kvadratinių metrų, šaldytuve neišvydau nieko įspūdingo, tik paprastas plastikines dėžes, kuriose stingo ledo luitai. Greta esančioje patalpoje menininkas yra įsirengęs kuklias ir labai vėsias dirbtuves, kuriose lygintuvu, džiovintuvu ar grąžtu iš ledo formuoja skulptūras. Mindaugo sukurtus ledinius rankinukus demonstravo manekenės ant podiumo „Mados infekcijoje“, šalčiu alsuojančios žvakės puošė garsaus elito vakarėlio vaišių stalus, o raižytais ledo luitais kompanijų renginiuose, mergvakariuose ir vestuvėse upeliais teka gėrimai. Kaip M. Tendziagolskiui kilo mintis kurti ledinį meną? „Prieš dvejus metus Viktoras Diawara iš grupės „Skamp“ savo gimtadieniui paprašė pagaminti ledo gabalą su skyle, kad būtų galima atšaldyti gėrimus. Jis norėjo paprasto kubo ar rutulio, bet aš nesutikau – pasiūliau sukurti kokią nors įdomesnę formą.“ Mindaugo kūrinys jubiliatui labai patiko, o netrukus po to vakarėlio pasklido kalbos apie menininką, kuriantį originalias ledo skulptūras, ėmė plaukti užsakymai.
Anksčiau neteko girdėti, kad Lietuvoje taip įdomiai būtų panaudotas ledas. Atrodo, būsi pirmasis?
Ledo skulptūrų idėja nėra nauja: pasaulyje egzistuoja ledo viešbučiai, barai, kuriami skulptūrų parkai. Lietuvoje taip pat mėginta daryti kažką panašaus: sostinės centre buvo surengti keli ledo simpoziumai – menininkai kūrė skulptūras. Tačiau būtent taip panaudoti ledą per renginius ar šventes iki tol niekas nemėgino.
Ką gali sukurti iš ledo?
Daug ką. Štai neseniai vienam banketui reikėjo pagaminti 120 ledinių stiklinių. Formą sušaldyti nebuvo sunku, bet paskui kiekviename gabale turėjau rankiniu būdu išgręžti po skylę.
Ledą čiupinėju plikomis rankomis. Būna, pirštai prišąla, bet atplėšiu ir dirbu toliau.
Didžiausias darbas – ledo viešbutis
Turėtum didžiuotis – šiemet tavo kūriniai puikavosi ant vaišių stalo per garsųjį verslininko Vladimiro Romanovo pokylį ir juos matė daugybė garsių šalies žmonių.
Ko gero, tai iš tiesų buvo didžiausias ir garsiausias renginys, kuriam gaminau ledo skulptūras. Jos buvo skirtos stalui papuošti, viduje degė žvakės, o kompoziciją apšvietė specialūs padėklai.
Kokį didžiausią ledo kūrinį esi padaręs?
Kartu su Raimondu Dičiumi statėme viešbutį suomių reklamai. Per dešimt dienų iš ledo reikėjo sukurti maždaug trijų kambarių dydžio butą, apstatytą baldais. Dirbome Lietuvos kino studijos angare, šaltyje, po 12–16 valandų per parą, gyvi buvome tik kava ir energiniais gėrimais. Suomiai per dvi dienas mūsų kūrinį nufilmavo ir išvažiavo.
Viešbutį paskui nugriovė?
Nežinau, gal. Mano darbas buvo pastatyti... Matyt, turėjo traktoriais išgriauti ir gabalais išvežioti.
Ar neapmaudu, kad kuri tokį laikiną meną – pabuvo ir nebeliko?
O ko čia gailėti? Šių kūrinių paskirtis – emocijai sukelti. Kuo stipresnis įspūdis – tuo didesnė išliekamoji vertė.
Jei norėčiau savo vakarėliui įsigyti tokį ledo kūrinį, kiek tektų pakloti?
Maždaug 800 litų už skulptūrą, plius padėklo, kuris sugeria vandenį ir apšviečia kūrinį, nuoma – 150 litų. Jei užsakovas pageidauja lede įamžinti logotipą ar ornamentą, kaina kyla. Tačiau ši suma klientų negąsdina – norinčių vis daugėja.
„Žaislai“ suaugusiesiems
Mindaugas Tendziagolskis kuria ne tik ledo skulptūras, bet ir judančias konstrukcijas, pavadintas „Žaislais“. Jų viduje įsitaisęs žmogus gali patirti kone nesvarumo būklę: vartaliotis, riedėti, suktis... Tokių „žaislų“ menininkas sukonstravo jau aštuoniolika – vasarą juos mielai nuomoja renginių organizatoriai, nes visada atsiranda ištroškusių patirti aštrių pojūčių.
Idėja sukurti judančius „Žaislus“ Mindaugui kilo atsitiktinai. „Ne tik vaikystėje, bet ir vėliau mėgdavau verstis kūliais, šokinėti. Tačiau kai sveikata nebeleido to daryti, teko sukurti aparatą, kuris padėtų saugiai patirti šias linksmybes.“ Kurdamas ratus Mindaugas pirmiausia juos išbando pats ir įsitikina, kad jie visiškai nepavojingi. Tiesa, kartą, per vienos televizijos laidos reportažo filmavimą, aktorius, pirmąsyk bandydamas „žaislą“, neišsilaikė ir iškrito iš jo, o apie pusę tonos sveriantis ratas vargšelį pervažiavo. Tačiau nieko baisaus neatsitiko – vyrukas tik kelius nusibrozdino, užtat žurnalistai nufilmavo dramatiškai juokingą reportažą: vėliau „avariją“ rodė kelis sykius ir pagreitintai, ir sulėtintai...
Esi skulptorius, atrodo, turėtum gaminti rimtus, monumentalius kūrinius, o dabar – kažkokie „pokštai“: tirpstantis ledas, vaikėziški ratai...
Tie „vaikėziški ratai“ gali pasirodyti kaip nerimtas dalykas. Bet būtent „Žaislų“ serija išgarsino mane kaip menininką. Su šiais kūriniais dalyvavau daugelyje parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Už „Žaislų“ projektą, įgyvendintą Europos parke, gavau Meno debiuto premiją. Tiesiog mano kūryba yra žaisminga. Kai studentaudamas norėdavau valgyti, net ir antkapius kurdavau. Mūsų šalyje vien iš meno ir dabar sunku pragyventi, tad tenka derinti kelias sritis, kad užsidirbtum. Galiu drožti iš medžio, piešti, fotografuoti, gaminti butaforiją, ledo skulptūras... Jei yra minčių, iš ko gaminti – nesvarbu, idėja padiktuoja medžiagą. Beje, pernai atsirado dar viena veikla – pradėjau dėstyti.
Nesvajoji išvykti į užsienį, kad užsidirbtum?
Lieti prakaito statybose niekada nenorėjau, o štai kurti meninius projektus sutikčiau. Kartą turėjau neblogą pasiūlymą, bet Lietuvoje tiek darbų užgriuvo, kad neišvažiavau.
Manau, svetur pritapčiau, nes visur gerai jaučiuosi, netgi šaldytuve, plikomis rankomis droždamas ledą.
Erotiškos eilės ir neįveikiama konkurentė
Teko skaityti tavo sukurtos žemaitiškos poezijos. Ar tai dar viena meninės raiškos forma?
Pirmąjį savo eilėraštį, beje, lietuviškai, o ne žemaitiškai, parašiau prieš kelerius metus. O vėliau nutariau, kad erotinio atspalvio turinčios eilės labai žaviai skamba tarmiškai. Gana sunku skaityti, bet jos bent jau sukelia šypsnį. Esu žemaitis, su tėvais ir dabar kalbu tarmiškai. Tiesa, kad išleisčiau knygelę, eilėraščius reikia suredaguoti pagal žemaitiškos gramatikos taisykles.
Ar tos erotiškos eilės skirtos konkrečiam asmeniui? Neretai kurti menininkus įkvepia būtent nelaiminga meilė...
Neprovokuok atvirauti apie asmeninį gyvenimą, ten nieko įdomaus nėra... Pasakysiu tik tiek – moteriai su manimi sunku, nes net pati geriausia ir gražiausia nepajėgs nukonkuruoti didžiosios meilės – kūrybos. Aš mažai būnu namie. Kartais sėdžiu per naktis šaldytuve, nes reikia baigti skubų užsakymą, arba išvykstu savaitgalį į kaimo sodybą, kurioje vyksta renginys. Jei mano mylima moteris nepasitikėtų manimi, pavydo scenų ir konfliktų niekaip neišvengtume. Bet ji mane palaiko.
Vadinasi, mylimoji – tavo mūza?
Na, kodėl daugelis įsivaizduoja, kad mūza – būtinai moteris? Įkvėpti gali ir kavos puodelis, megztinis ar saulėlydis...
Kuo užsiimtum, jei staiga tektų keisti profesiją?
Labai sunkus klausimas, nes, be kūrybos, daugiau nieko nesugebu! Na, griovį iškasti galėčiau, o gal net ir sieną sumūryčiau. Žinoma, jei į darbo procesą pažvelgčiau kūrybiškai.
Tirpstantis menas
Didžiuliame, maždaug dešimties kvadratinių metrų, šaldytuve neišvydau nieko įspūdingo, tik paprastas plastikines dėžes, kuriose stingo ledo luitai. Greta esančioje patalpoje menininkas yra įsirengęs kuklias ir labai vėsias dirbtuves, kuriose lygintuvu, džiovintuvu ar grąžtu iš ledo formuoja skulptūras. Mindaugo sukurtus ledinius rankinukus demonstravo manekenės ant podiumo „Mados infekcijoje“, šalčiu alsuojančios žvakės puošė garsaus elito vakarėlio vaišių stalus, o raižytais ledo luitais kompanijų renginiuose, mergvakariuose ir vestuvėse upeliais teka gėrimai. Kaip M. Tendziagolskiui kilo mintis kurti ledinį meną? „Prieš dvejus metus Viktoras Diawara iš grupės „Skamp“ savo gimtadieniui paprašė pagaminti ledo gabalą su skyle, kad būtų galima atšaldyti gėrimus. Jis norėjo paprasto kubo ar rutulio, bet aš nesutikau – pasiūliau sukurti kokią nors įdomesnę formą.“ Mindaugo kūrinys jubiliatui labai patiko, o netrukus po to vakarėlio pasklido kalbos apie menininką, kuriantį originalias ledo skulptūras, ėmė plaukti užsakymai.
Anksčiau neteko girdėti, kad Lietuvoje taip įdomiai būtų panaudotas ledas. Atrodo, būsi pirmasis?
Ledo skulptūrų idėja nėra nauja: pasaulyje egzistuoja ledo viešbučiai, barai, kuriami skulptūrų parkai. Lietuvoje taip pat mėginta daryti kažką panašaus: sostinės centre buvo surengti keli ledo simpoziumai – menininkai kūrė skulptūras. Tačiau būtent taip panaudoti ledą per renginius ar šventes iki tol niekas nemėgino.
Ką gali sukurti iš ledo?
Daug ką. Štai neseniai vienam banketui reikėjo pagaminti 120 ledinių stiklinių. Formą sušaldyti nebuvo sunku, bet paskui kiekviename gabale turėjau rankiniu būdu išgręžti po skylę.
Ledą čiupinėju plikomis rankomis. Būna, pirštai prišąla, bet atplėšiu ir dirbu toliau.
Didžiausias darbas – ledo viešbutis
Turėtum didžiuotis – šiemet tavo kūriniai puikavosi ant vaišių stalo per garsųjį verslininko Vladimiro Romanovo pokylį ir juos matė daugybė garsių šalies žmonių.
Ko gero, tai iš tiesų buvo didžiausias ir garsiausias renginys, kuriam gaminau ledo skulptūras. Jos buvo skirtos stalui papuošti, viduje degė žvakės, o kompoziciją apšvietė specialūs padėklai.
Kokį didžiausią ledo kūrinį esi padaręs?
Kartu su Raimondu Dičiumi statėme viešbutį suomių reklamai. Per dešimt dienų iš ledo reikėjo sukurti maždaug trijų kambarių dydžio butą, apstatytą baldais. Dirbome Lietuvos kino studijos angare, šaltyje, po 12–16 valandų per parą, gyvi buvome tik kava ir energiniais gėrimais. Suomiai per dvi dienas mūsų kūrinį nufilmavo ir išvažiavo.
Viešbutį paskui nugriovė?
Nežinau, gal. Mano darbas buvo pastatyti... Matyt, turėjo traktoriais išgriauti ir gabalais išvežioti.
Ar neapmaudu, kad kuri tokį laikiną meną – pabuvo ir nebeliko?
O ko čia gailėti? Šių kūrinių paskirtis – emocijai sukelti. Kuo stipresnis įspūdis – tuo didesnė išliekamoji vertė.
Jei norėčiau savo vakarėliui įsigyti tokį ledo kūrinį, kiek tektų pakloti?
Maždaug 800 litų už skulptūrą, plius padėklo, kuris sugeria vandenį ir apšviečia kūrinį, nuoma – 150 litų. Jei užsakovas pageidauja lede įamžinti logotipą ar ornamentą, kaina kyla. Tačiau ši suma klientų negąsdina – norinčių vis daugėja.
„Žaislai“ suaugusiesiems
Mindaugas Tendziagolskis kuria ne tik ledo skulptūras, bet ir judančias konstrukcijas, pavadintas „Žaislais“. Jų viduje įsitaisęs žmogus gali patirti kone nesvarumo būklę: vartaliotis, riedėti, suktis... Tokių „žaislų“ menininkas sukonstravo jau aštuoniolika – vasarą juos mielai nuomoja renginių organizatoriai, nes visada atsiranda ištroškusių patirti aštrių pojūčių.
Idėja sukurti judančius „Žaislus“ Mindaugui kilo atsitiktinai. „Ne tik vaikystėje, bet ir vėliau mėgdavau verstis kūliais, šokinėti. Tačiau kai sveikata nebeleido to daryti, teko sukurti aparatą, kuris padėtų saugiai patirti šias linksmybes.“ Kurdamas ratus Mindaugas pirmiausia juos išbando pats ir įsitikina, kad jie visiškai nepavojingi. Tiesa, kartą, per vienos televizijos laidos reportažo filmavimą, aktorius, pirmąsyk bandydamas „žaislą“, neišsilaikė ir iškrito iš jo, o apie pusę tonos sveriantis ratas vargšelį pervažiavo. Tačiau nieko baisaus neatsitiko – vyrukas tik kelius nusibrozdino, užtat žurnalistai nufilmavo dramatiškai juokingą reportažą: vėliau „avariją“ rodė kelis sykius ir pagreitintai, ir sulėtintai...
Esi skulptorius, atrodo, turėtum gaminti rimtus, monumentalius kūrinius, o dabar – kažkokie „pokštai“: tirpstantis ledas, vaikėziški ratai...
Tie „vaikėziški ratai“ gali pasirodyti kaip nerimtas dalykas. Bet būtent „Žaislų“ serija išgarsino mane kaip menininką. Su šiais kūriniais dalyvavau daugelyje parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Už „Žaislų“ projektą, įgyvendintą Europos parke, gavau Meno debiuto premiją. Tiesiog mano kūryba yra žaisminga. Kai studentaudamas norėdavau valgyti, net ir antkapius kurdavau. Mūsų šalyje vien iš meno ir dabar sunku pragyventi, tad tenka derinti kelias sritis, kad užsidirbtum. Galiu drožti iš medžio, piešti, fotografuoti, gaminti butaforiją, ledo skulptūras... Jei yra minčių, iš ko gaminti – nesvarbu, idėja padiktuoja medžiagą. Beje, pernai atsirado dar viena veikla – pradėjau dėstyti.
Nesvajoji išvykti į užsienį, kad užsidirbtum?
Lieti prakaito statybose niekada nenorėjau, o štai kurti meninius projektus sutikčiau. Kartą turėjau neblogą pasiūlymą, bet Lietuvoje tiek darbų užgriuvo, kad neišvažiavau.
Manau, svetur pritapčiau, nes visur gerai jaučiuosi, netgi šaldytuve, plikomis rankomis droždamas ledą.
Erotiškos eilės ir neįveikiama konkurentė
Teko skaityti tavo sukurtos žemaitiškos poezijos. Ar tai dar viena meninės raiškos forma?
Pirmąjį savo eilėraštį, beje, lietuviškai, o ne žemaitiškai, parašiau prieš kelerius metus. O vėliau nutariau, kad erotinio atspalvio turinčios eilės labai žaviai skamba tarmiškai. Gana sunku skaityti, bet jos bent jau sukelia šypsnį. Esu žemaitis, su tėvais ir dabar kalbu tarmiškai. Tiesa, kad išleisčiau knygelę, eilėraščius reikia suredaguoti pagal žemaitiškos gramatikos taisykles.
Ar tos erotiškos eilės skirtos konkrečiam asmeniui? Neretai kurti menininkus įkvepia būtent nelaiminga meilė...
Neprovokuok atvirauti apie asmeninį gyvenimą, ten nieko įdomaus nėra... Pasakysiu tik tiek – moteriai su manimi sunku, nes net pati geriausia ir gražiausia nepajėgs nukonkuruoti didžiosios meilės – kūrybos. Aš mažai būnu namie. Kartais sėdžiu per naktis šaldytuve, nes reikia baigti skubų užsakymą, arba išvykstu savaitgalį į kaimo sodybą, kurioje vyksta renginys. Jei mano mylima moteris nepasitikėtų manimi, pavydo scenų ir konfliktų niekaip neišvengtume. Bet ji mane palaiko.
Vadinasi, mylimoji – tavo mūza?
Na, kodėl daugelis įsivaizduoja, kad mūza – būtinai moteris? Įkvėpti gali ir kavos puodelis, megztinis ar saulėlydis...
Kuo užsiimtum, jei staiga tektų keisti profesiją?
Labai sunkus klausimas, nes, be kūrybos, daugiau nieko nesugebu! Na, griovį iškasti galėčiau, o gal net ir sieną sumūryčiau. Žinoma, jei į darbo procesą pažvelgčiau kūrybiškai.
