Baleto šokėjas Nerijus Juška Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono pabaigos laukia su nerimu. Prieš akis galimybių horizontai: gastrolės užsienyje arba planuota kelio operacija. „Trylika metų nesiskiriu su vaistais, bijau, kad ilgiau skrandis neatlaikys“, – tikina Tarptautinę teatro dieną „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas baleto solistas.
Kaip įsivaizduojate tolimesnę savo karjerą? Juk ateis diena, kai reikės palikti sceną…
Visai neseniai norėjau tą laiką kiek paankstinti. Pasakiau sau: jei Tarptautinę teatro dieną negausiu „Auksinio scenos kryžiaus“, pasitrauksiu. Aplinkiniai žino, kad duoto žodžio laikausi. Taigi šis sezonas Nacionaliniame operos ir baleto teatre galėjo būti paskutinis. Minėtas apdovanojimas buvo tolimesnio mano gyvenimo kryžkelė. Gal būčiau metęs baletą, palikęs sceną… Žinau – gailėčiausi, bet būčiau laikęsis savo principų. Tik po apdovanojimų artimieji prisipažino už mane meldęsi, kad tą kryžių gaučiau.
Dabar įtampa atslūgusi – apdovanojimą gavote, taigi liekate šokti?
Taip, dabar viskas susitvarkė. Jei vėl kas „neužplauks“ (juokiasi). Matote, esu labai ambicingas. Šokis – visas mano gyvenimas, tačiau kiek metų reikėjo laukti, kad tą kryžių numestų. Yra vaidmenų, už kuriuos galėjau būti apdovanotas… Bet apdovanoti už ne itin vykusį spektaklį „Ugnies paukštė“, kurio kitą sezoną galbūt visai nebus… Ne, nelaikau šito apdovanojimo apdovanojimu… Norėtųsi, kad ir čia būtų paisoma teisybės. Daug kas mane smerkia už tai, kad lendu į viešumą (televiziją, žurnalų viršelius), per daug kalbu. Aišku, galima užsidaryti ir sėdėti teatre, bet negi dėl to prasčiau šoku? Vakarėliai netrukdo, nes darbas man svarbiausia. Būtų smagu, jei mane vertintų už tai, ką veikiu scenoje, o ne vakarėlyje.
Panašu, kad „Auksinis scenos kryžius“ jums nieko nereiškia?
Visiškai nieko. Jis man ne už tą vaidmenį skirtas. Jei tai būtų nuopelnas už vaidmenis teatre (pavyzdžiui, caraičio Pavelo spektaklyje „Rusiškas Hamletas“), jausčiausi pamalonintas, o dabar tai – visiškas nulis. Nebūčiau nustebęs, jei šis apdovanojimas būtų atitekęs kitam. Vertingiausi man – publikos simpatijos rinkimai, o apdovanojimai, kuriuos skirsto įvairios komisijos, yra niekiniai.
Kaip manote, kur dar, jei ne Lietuvoje, galėtumėte realizuoti save?
Būsiu nekuklus, bet, manau, bet kuriame operos ir baleto teatre. Reikėtų pagalvoti, pasiūlymų daug (šypsosi). Prieš kelerius metus Milano „La Scala“ manęs laukė.
Ar gali būti, kad Lietuvą vis dėlto paliksite?
Visą laiką kartoju, jog nenoriu niekur iš čia išvažiuoti. Bet yra povandeninės srovės, kurios stumte stumia. Tiesa, mane tai dar stipriau sulaiko (juokiasi). Juk aš – labai principingas Skorpionas.
Matyt, apmaudu, kai dėl pasirodymų gimtojoje šalyje tenka atsisakyti įspūdingų honorarų svetur?
Tiesa, visai neseniai dėl vieno spektaklio Lietuvoje turėjau atsisakyti kelių pasirodymų Helsinkyje. Atlygis už du spektaklius būtų prilygęs dešimčiai atlyginimų Lietuvoje. Tąsyk nebuvo kam scenoje manęs pakeisti… Bet kodėl turiu aukotis? Dabar ir atlyginimus sumažino. Aš jau galo su galu nesuduriu, nekalbu apie jokias būtinas operacijas… Keliai byra, nėra kuo už jų nuotraukas sumokėti…
Niekada gyvenime nežiūrėdavau į finansus – šokdavau ir būdavau laimingas, bet dabar bankas spaudžia. Esu paėmęs paskolą būstui, šoku dvigubai daugiau, o atlyginimai mažėja…
Pagaliau aiškėja jūsų pykčio priežastis...
Pastaruoju metu visi pastebi pasikeitusią mano nuotaiką. Esu piktas ir suirzęs. Po apdovanojimų ceremonijos ir mama teiravosi, kodėl scenoje taip piktai atrodžiau. Bet aš tik valdžiausi, kad nepasakyčiau tai, ką noriu pasakyti. Tokia savijauta išties baisi. Reikia nurimti ir ištrūkti nors keletui dienų į Telšius (mamos aplankyti). Ten vienintelė vieta, kur apie teatrą negalvoju.
Sunku atitrūkti nuo kasdienių minčių?
Atsigulęs į lovą, neužmiegu tol, kol mintyse „neatšoku“ viso spektaklio. Nebemoku atsipalaiduoti, o tai nieko gero nežada. Baleto istorijoje daug atvejų, kai nustojus šokti nutrūksta gyvenimas. Šokėjas išvežamas į „psichuškę“, ir viskas… Todėl būtina atgauti prarastą ramybę.
Kur jos ieškote po pasirodymų ar repeticijų?
Dabar gyvenu nepaprastai ramioje vietoje: iš vienos pusės namą supa pušynas, iš kitos – didžiuliai laukai. Vakare, išlipęs iš automobilio, įkvepiu gaivaus oro, prie vartų pasitikęs mėnulis nušviečia takelį iki durų, danguje žybsi žvaigždės… Suvokiu, kaip tai nepaprasta, tik pasimėgauti tuo neturiu kada.
Ne kartą pasakojote apie savo keturkojus Lelią ir Periką. Ar jie drauge persikėlė į naująjį būstą?
Šuniukai liko senajame bute, juos globoja mano dėdė. Nenorėjau jų vežti į namą, nes kai persikrausčiau, buvo pernelyg šalta. O dabar jų čia nebūtų kam prižiūrėti – aš retas svečias namuose (juokiasi). Pasirodau kaip jaunas mėnulis ir vėl išnykstu. Manau, ir ateityje su dėde jų globa dalysimės. Draugai man jau ir vokiečių aviganį pažadėjo. Teritorija prie namo aptverta, būtų jam kur lakstyti.
Išduokite, su kokia draugija leidžiate laisvalaikį…
Na, su kolegomis beveik niekur neinu. Dažniausiai pramogauju su verslininkais, aktoriais iš kito teatro, pramogų verslo atstovais. Netgi Teatro dieną švenčiau ne su teatralais.
Apie Operos ir baleto teatro padėtį su bičiuliais padiskutuojate?
Apie niūriąją pusę ar atlyginimus nekalbame, man būtų gėda. Nė nežinau, ką jie pamanytų. Gal kad nabagėlis esu ir guodžiuosi? Nenoriu nieko panašaus. Draugai – geriausias vaistas nuo bet kokių rūpesčių. Būtų keista, jei pradėčiau pasakoti, kokias kapeikas už pasirodymą gaunu. Nenoriu prašyti išmaldos.
Žinau, kad bičiuliai ne kartą jums yra ištiesę pagalbos ranką?
Jokia paslaptis – jei ryšiuosi kelio operacijai, už ją sumokės draugai. Iš teatro pinigų nesulauksi... Daug kas įsivaizduoja, kad baleto solistas milijonuose vartosi... Man gėda kalbėti apie pinigus. Mano kolegos net skaudamų kojų nuotraukų nesidaro, nes tai kainuoja. Ir man tas pats: nevaikštau į baseiną ar sporto klubą – negaliu sau leisti tokių išlaidų... Apie reabilitaciją nėra nė ko kalbėti. Taigi dirbame, kol galime, o kai nebegalime, mūsų vietas užima kiti...
Tačiau nieko nepaisydamas spinduliuojate didžiule meile šokiui?
Scena – mano dopingas. Kol šoku, viskas gerai, bet pamatytų kas, kaip lipu laiptais... Negaliu nei pritūpti, nei pabėgti. Sakoma, kad turint kūną būtina jį mylėti, prižiūrėti, o mes jį repeticijomis ir pasirodymais naikiname. Per mėnesį šokame devynis spektaklius, o bet kurioje kitoje šalyje mūsų kolegos per tą patį laiką pasirodo kartą ar du. Mūsų krūviai tokie dideli, kad net kelių raiščiai neatlaiko. Deja, jų mažinti neišeina: nėra kam scenoje mūsų pakeisti.
Jums labiausiai nerimą kelia kelių skausmai?
Kai tik atėjau į teatrą, dėl jų ir prasidėjo mano bėdos. Vieną kelį operavo du kartus, panašu, kad ir kitam eilė atėjo... Tik laiko gaila, daugiau nei du mėnesius negalėsiu šokti. Gal teks paaukoti vasarą, kai spektaklių nėra, bet jau esu priplanavęs gastrolių…
Rudenį minėsite 33 metų sukaktį. Gal ką numatėte tai progai?
Norėtųsi surengti jubiliejinį koncertą. Tačiau nenoriu šokti vien to, kas repertuare suplanuota. Lietuvoje rankos „surištos“... Jei prašau Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos, man atsakoma… Tai taip tave ir vertina…
Teko girdėti, kad garsėjate kulinariniais sugebėjimais…
Na, šiuo metu maitinuosi tik prabangiausiuose Vilniaus restoranuose (juokiasi). Su draugų kompanija gaunu ten didžiulių nuolaidų, todėl namuose gaminu kur kas rečiau. Tačiau net ir vėlai vakare pasiekęs namus miegoti tuščiu skrandžiu neinu. Kadangi visą vaikystę praleidau bendrabutyje, moku pasirūpinti savimi. Ir karbonadą, ir sudėtingesnį patiekalą pasigaminti galiu.
Ar tiesa, kad nuo šiol imatės ir pedagoginės veiklos?
Taip, su draugu Andriumi Kandeliu atidarėme pramoginių šokių ir baleto studiją. Norėjau pasiruošti šiam žingsniui, bet teko viską paskubinti. Anksčiau panašios veiklos purčiausi, o dabar esu priverstas ja užsiimti dar nebaigęs baleto artisto karjeros. Noriu šokti ir statyti spektaklius, bet ne Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kaip įsivaizduojate tolimesnę savo karjerą? Juk ateis diena, kai reikės palikti sceną…
Visai neseniai norėjau tą laiką kiek paankstinti. Pasakiau sau: jei Tarptautinę teatro dieną negausiu „Auksinio scenos kryžiaus“, pasitrauksiu. Aplinkiniai žino, kad duoto žodžio laikausi. Taigi šis sezonas Nacionaliniame operos ir baleto teatre galėjo būti paskutinis. Minėtas apdovanojimas buvo tolimesnio mano gyvenimo kryžkelė. Gal būčiau metęs baletą, palikęs sceną… Žinau – gailėčiausi, bet būčiau laikęsis savo principų. Tik po apdovanojimų artimieji prisipažino už mane meldęsi, kad tą kryžių gaučiau.
Dabar įtampa atslūgusi – apdovanojimą gavote, taigi liekate šokti?
Taip, dabar viskas susitvarkė. Jei vėl kas „neužplauks“ (juokiasi). Matote, esu labai ambicingas. Šokis – visas mano gyvenimas, tačiau kiek metų reikėjo laukti, kad tą kryžių numestų. Yra vaidmenų, už kuriuos galėjau būti apdovanotas… Bet apdovanoti už ne itin vykusį spektaklį „Ugnies paukštė“, kurio kitą sezoną galbūt visai nebus… Ne, nelaikau šito apdovanojimo apdovanojimu… Norėtųsi, kad ir čia būtų paisoma teisybės. Daug kas mane smerkia už tai, kad lendu į viešumą (televiziją, žurnalų viršelius), per daug kalbu. Aišku, galima užsidaryti ir sėdėti teatre, bet negi dėl to prasčiau šoku? Vakarėliai netrukdo, nes darbas man svarbiausia. Būtų smagu, jei mane vertintų už tai, ką veikiu scenoje, o ne vakarėlyje.
Panašu, kad „Auksinis scenos kryžius“ jums nieko nereiškia?
Visiškai nieko. Jis man ne už tą vaidmenį skirtas. Jei tai būtų nuopelnas už vaidmenis teatre (pavyzdžiui, caraičio Pavelo spektaklyje „Rusiškas Hamletas“), jausčiausi pamalonintas, o dabar tai – visiškas nulis. Nebūčiau nustebęs, jei šis apdovanojimas būtų atitekęs kitam. Vertingiausi man – publikos simpatijos rinkimai, o apdovanojimai, kuriuos skirsto įvairios komisijos, yra niekiniai.
Kaip manote, kur dar, jei ne Lietuvoje, galėtumėte realizuoti save?
Būsiu nekuklus, bet, manau, bet kuriame operos ir baleto teatre. Reikėtų pagalvoti, pasiūlymų daug (šypsosi). Prieš kelerius metus Milano „La Scala“ manęs laukė.
Ar gali būti, kad Lietuvą vis dėlto paliksite?
Visą laiką kartoju, jog nenoriu niekur iš čia išvažiuoti. Bet yra povandeninės srovės, kurios stumte stumia. Tiesa, mane tai dar stipriau sulaiko (juokiasi). Juk aš – labai principingas Skorpionas.
Matyt, apmaudu, kai dėl pasirodymų gimtojoje šalyje tenka atsisakyti įspūdingų honorarų svetur?
Tiesa, visai neseniai dėl vieno spektaklio Lietuvoje turėjau atsisakyti kelių pasirodymų Helsinkyje. Atlygis už du spektaklius būtų prilygęs dešimčiai atlyginimų Lietuvoje. Tąsyk nebuvo kam scenoje manęs pakeisti… Bet kodėl turiu aukotis? Dabar ir atlyginimus sumažino. Aš jau galo su galu nesuduriu, nekalbu apie jokias būtinas operacijas… Keliai byra, nėra kuo už jų nuotraukas sumokėti…
Niekada gyvenime nežiūrėdavau į finansus – šokdavau ir būdavau laimingas, bet dabar bankas spaudžia. Esu paėmęs paskolą būstui, šoku dvigubai daugiau, o atlyginimai mažėja…
Pagaliau aiškėja jūsų pykčio priežastis...
Pastaruoju metu visi pastebi pasikeitusią mano nuotaiką. Esu piktas ir suirzęs. Po apdovanojimų ceremonijos ir mama teiravosi, kodėl scenoje taip piktai atrodžiau. Bet aš tik valdžiausi, kad nepasakyčiau tai, ką noriu pasakyti. Tokia savijauta išties baisi. Reikia nurimti ir ištrūkti nors keletui dienų į Telšius (mamos aplankyti). Ten vienintelė vieta, kur apie teatrą negalvoju.
Sunku atitrūkti nuo kasdienių minčių?
Atsigulęs į lovą, neužmiegu tol, kol mintyse „neatšoku“ viso spektaklio. Nebemoku atsipalaiduoti, o tai nieko gero nežada. Baleto istorijoje daug atvejų, kai nustojus šokti nutrūksta gyvenimas. Šokėjas išvežamas į „psichuškę“, ir viskas… Todėl būtina atgauti prarastą ramybę.
Kur jos ieškote po pasirodymų ar repeticijų?
Dabar gyvenu nepaprastai ramioje vietoje: iš vienos pusės namą supa pušynas, iš kitos – didžiuliai laukai. Vakare, išlipęs iš automobilio, įkvepiu gaivaus oro, prie vartų pasitikęs mėnulis nušviečia takelį iki durų, danguje žybsi žvaigždės… Suvokiu, kaip tai nepaprasta, tik pasimėgauti tuo neturiu kada.
Ne kartą pasakojote apie savo keturkojus Lelią ir Periką. Ar jie drauge persikėlė į naująjį būstą?
Šuniukai liko senajame bute, juos globoja mano dėdė. Nenorėjau jų vežti į namą, nes kai persikrausčiau, buvo pernelyg šalta. O dabar jų čia nebūtų kam prižiūrėti – aš retas svečias namuose (juokiasi). Pasirodau kaip jaunas mėnulis ir vėl išnykstu. Manau, ir ateityje su dėde jų globa dalysimės. Draugai man jau ir vokiečių aviganį pažadėjo. Teritorija prie namo aptverta, būtų jam kur lakstyti.
Išduokite, su kokia draugija leidžiate laisvalaikį…
Na, su kolegomis beveik niekur neinu. Dažniausiai pramogauju su verslininkais, aktoriais iš kito teatro, pramogų verslo atstovais. Netgi Teatro dieną švenčiau ne su teatralais.
Apie Operos ir baleto teatro padėtį su bičiuliais padiskutuojate?
Apie niūriąją pusę ar atlyginimus nekalbame, man būtų gėda. Nė nežinau, ką jie pamanytų. Gal kad nabagėlis esu ir guodžiuosi? Nenoriu nieko panašaus. Draugai – geriausias vaistas nuo bet kokių rūpesčių. Būtų keista, jei pradėčiau pasakoti, kokias kapeikas už pasirodymą gaunu. Nenoriu prašyti išmaldos.
Žinau, kad bičiuliai ne kartą jums yra ištiesę pagalbos ranką?
Jokia paslaptis – jei ryšiuosi kelio operacijai, už ją sumokės draugai. Iš teatro pinigų nesulauksi... Daug kas įsivaizduoja, kad baleto solistas milijonuose vartosi... Man gėda kalbėti apie pinigus. Mano kolegos net skaudamų kojų nuotraukų nesidaro, nes tai kainuoja. Ir man tas pats: nevaikštau į baseiną ar sporto klubą – negaliu sau leisti tokių išlaidų... Apie reabilitaciją nėra nė ko kalbėti. Taigi dirbame, kol galime, o kai nebegalime, mūsų vietas užima kiti...
Tačiau nieko nepaisydamas spinduliuojate didžiule meile šokiui?
Scena – mano dopingas. Kol šoku, viskas gerai, bet pamatytų kas, kaip lipu laiptais... Negaliu nei pritūpti, nei pabėgti. Sakoma, kad turint kūną būtina jį mylėti, prižiūrėti, o mes jį repeticijomis ir pasirodymais naikiname. Per mėnesį šokame devynis spektaklius, o bet kurioje kitoje šalyje mūsų kolegos per tą patį laiką pasirodo kartą ar du. Mūsų krūviai tokie dideli, kad net kelių raiščiai neatlaiko. Deja, jų mažinti neišeina: nėra kam scenoje mūsų pakeisti.
Jums labiausiai nerimą kelia kelių skausmai?
Kai tik atėjau į teatrą, dėl jų ir prasidėjo mano bėdos. Vieną kelį operavo du kartus, panašu, kad ir kitam eilė atėjo... Tik laiko gaila, daugiau nei du mėnesius negalėsiu šokti. Gal teks paaukoti vasarą, kai spektaklių nėra, bet jau esu priplanavęs gastrolių…
Rudenį minėsite 33 metų sukaktį. Gal ką numatėte tai progai?
Norėtųsi surengti jubiliejinį koncertą. Tačiau nenoriu šokti vien to, kas repertuare suplanuota. Lietuvoje rankos „surištos“... Jei prašau Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos, man atsakoma… Tai taip tave ir vertina…
Teko girdėti, kad garsėjate kulinariniais sugebėjimais…
Na, šiuo metu maitinuosi tik prabangiausiuose Vilniaus restoranuose (juokiasi). Su draugų kompanija gaunu ten didžiulių nuolaidų, todėl namuose gaminu kur kas rečiau. Tačiau net ir vėlai vakare pasiekęs namus miegoti tuščiu skrandžiu neinu. Kadangi visą vaikystę praleidau bendrabutyje, moku pasirūpinti savimi. Ir karbonadą, ir sudėtingesnį patiekalą pasigaminti galiu.
Ar tiesa, kad nuo šiol imatės ir pedagoginės veiklos?
Taip, su draugu Andriumi Kandeliu atidarėme pramoginių šokių ir baleto studiją. Norėjau pasiruošti šiam žingsniui, bet teko viską paskubinti. Anksčiau panašios veiklos purčiausi, o dabar esu priverstas ja užsiimti dar nebaigęs baleto artisto karjeros. Noriu šokti ir statyti spektaklius, bet ne Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
