Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gruodžio 13d. 20:16

Nijolė Lepeškaitė: sulaužiau daug tabu!

Foto naujienai: Nijolė Lepeškaitė: sulaužiau daug tabu!
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Tik pasirodžiusi didžiuosiuose ekranuose prieš keturis dešimtmečius, Kauno dramos teatro aktorė Nijolė Lepeškaitė (61) žiūrovų iškart buvo įrašyta į seksualiausių gražuolių sąrašus.

Tik pasirodžiusi didžiuosiuose ekranuose prieš keturis dešimtmečius, Kauno dramos teatro aktorė Nijolė Lepeškaitė (61) žiūrovų iškart buvo įrašyta į seksualiausių gražuolių sąrašus, su vyru aktoriumi ir režisieriumi Viktoru Valašinu (64) ne vieną dešimtmetį laikyta gražiausia Laikinosios sostinės pora. Po ilgokos pertraukos prieš kameras stojusi artistė neslepia, kad pasiilgo filmavimo aikštelės šurmulio. Pastaruoju metu populiariame seriale „Moterys meluoja geriau" šmėkšteli jos kuriama miela gėlininkė Monika. Sutapimas tai, atsitiktinumas ar specialiai surežisuota, kad ji „suporuota" su savo debiuto kine - filmo „Suaugusių žmonių žaidimai" - partneriu Regimantu Adomaičiu.


Ponia Nijolė pakviečia į svečius Kaune. Gyvena trise - butu dalijasi su vyru ir žavia kurtsharų veislės kalyte Tritaške, trumpai vadinama Taške. Atlikusi pareigą - aplojusi prie durų, svetainėje Taškė „nusisavina": vis letena prašo dėmesio, neša žaislus. Ar Taškę kaip „treniruoklį" įsigijo, smalsauju, juk su tokiu medžiokliniu šunimi reikia kasdien lakstyti! „Kiekvieną rytą, kad ir kaip tingisi, važiuojame į mišką, aš vaikštau, ji - laksto - juokiasi Viktoras. - Ką tik Kaune potvarkis išleistas: visi šunys turi būti vedžiojami su antsnukiu ir metro ilgio pavadėliu! Daro reidus ir gaudo neklusnius šunų šeimininkus! Iškritau, tokio cirko dar nebuvo! Gal geriau „pacanus" gaudytų! Nuėjome su Taške į parduotuvę antsnukio matuotis, o pardavėjos net nepardavė mums, sako: „Tokiam meiliam šuniui antsnukį? Juk ji kaip katė!" Na, turi Taškė tokį skudurinį..."

Kol šeimininkė verda kavą, dar pasišnekame, bet, nepaisydamas įkalbinėjimų, pokalbio Viktoras nepasilieka: „Tai Nijolės interviu." Pasikviečia Taškę į kitą kambarį. Ši kartkartėmis vis sugrįžta „inspektuoti" - ką veikiame, ar nepasiilgome jos. „Taškei Viktoras - vadas, - juokiasi Nijolė. - O aš - tik jos gaujos narys!" Gurkšnodamos kavą, vartydamos albumus, leidžiamės į prisiminimus.


Tas režisieriaus skambutis ir kvietimas filmuotis seriale...


Skambino ne režisierius, o asistentė, ilgai Lietuvos kino studijoje dirbusi Apolonija Paludnevičiūtė. Esame senos pažįstamos. Nežinau, kodėl mane pasirinko... Vasarojome sodyboje ir - skambutis. Labai seniai filmavausi, savotiškų jausmų sukėlė kvietimas. Pasakysiu atvirai: buvau pasiilgusi kameros, visai kitokios aplinkos. Labai mėgstu savo darbą, bet teatro kasdienybė, rutina užsuka... Tas kvietimas buvo laiku ir vietoje.


Kada pastarąjį kartą stovėjote prieš kamerą?


Jei rimčiau, daugiau kaip prieš dešimtmetį - Viktoras kūrė serialą „Kriminalinės istorijos". O kine Nepriklausomybės metais ir nevaidinau. Nors angliškai nemokėjau, amerikonai pakvietė Trakų pilyje vaidinti auklę. Taip jau sutapo, kad kaip tik tuo metu prasidėjo teatro gastrolės Danijoje. Buvau trupės aktorė, negalėjau atsisakyti, o ir į užsienius tada dar ne taip dažnai važiuodavome. Tad paaukojau kiną. Senokai filmavausi. Net neatsimenu kada... Pastarąjį dešimtmetį ir šiaip Lietuvoje nelabai daug filmų statyta.


Pasidomėjote, atsitiktinumas ar specialiai parinkta, kad pastarasis vaidmuo prieš kamerą - su debiuto kine partneriu Regimantu Adomaičiu?


Nežinau. Neklausinėjau šaltinių ir ištakų. Nežinau!


O mes, žiūrovai, jau išsivedėme tam tikrus dėsningumus!


Ne, ne. Gal taip ir pagalvojo kas nors... O gal ir su juo pasikalbėjo. Man pačiai buvo labai įdomu su Regimantu susitikti po keturiasdešimties metų. Nedidelis vaidmuo „Suaugusių žmonių žaidimuose" buvo, Adomaitis - jau pripažintas artistas, aš - debiutantė. Kai pakvietė filmuotis, Dieve, buvau tokia jauna, dar „neženota" panelė - filmavo 1967-aisiais, tik pamanykite, kaip seniai tai buvo! Buvau dar studentė... Studentė, kuri sulaužė visus tabu: buvau pirmoji konservatorijos (dabar - Muzikos ir teatro akademijos - red. past.) studentė, kurią išleido filmuotis kine! Taip taip, tada, kol studijavai, profesoriai neleisdavo filmuotis. Jei nori, turi palikti studijas. Mūsų profesorė Irena Vaišytė baisiai griežta buvo. Jos pedagogikos nuostata: būsimasis artistas turi susitelkti į mokslus, nesiblaškyti, kad kinas neišvestų iš kelio, nesugadintų, kad būsimas aktorius nepradėtų puikuotis. Sakydavo, baigsite mokslus - tada prašom.


Ir tuoktis studentams neleisdavo! Labai mus mylėjo Irena Vaišytė, saugojo. Jos įsitikinimu, šeima trukdo aktoriui, privalai rinktis: arba šeima, arba aktorystė. Aš ir šį tabu sulaužiau: su Viktoru pirmieji konservatorijoje susituokėme. Pamenu, kaip Vaišytė mane pravirkdė: tuoktis turėjome 1967-ųjų lapkričio 6-ąją, Vilniuje, mus su Viktoru nuo paskaitų atleido, o studijų draugų pamergių ir pabrolių - ne. Galiausiai išleido ir juos. Po mūsų su Viktoru visi pradėjo „ženytis"...

Gal ir būtume neskubėję, bet Viktoras mokėsi kursu žemiau, o aš jau buvai bebaigianti studijas.

Bijojome, kad jei nebūsime šeima, mus išskirs. Gavau kvietimą į Kauno dramos teatrą. Viktoras dar studijuodamas į Kauną važiuodavo vaidinti. Mano profesorė žygius atliko, kad į Vilnių atvažiuočiau pas Henriką Vancevičių. Bet jau buvau pasižadėjusi Jonui Jurašui. Įkalbinėjo mane, sakė, kad visą gyvenimą būsiu Rūtos Staliliūnaitės dublerė. Taip ir buvo - ir „Baltaragio malūne" ją pakeičiau, ir į „Barborą Radvilaitę" įvedė...


Daug kas mano, kad aktoriai, menininkai - bohema - jautrūs grožiui, meilei, nesukurti šeimyniniams ryšiams, o štai jūs su Viktoru daugiau kaip keturiasdešimt metų kartu.


Jei esi apsisprendęs - niekas nesutrukdys. Mano vyras visada mane labai mylėjo... nežinau, ar dabar taip tebemyli (kvatojasi). Visada buvau jam šventovė. Manau, išsiskirti - labai lengva. Tik fit fit, susipykau, išeisiu, susirasiu kitą. Gal jaunystėje taip ir būna. Bet kuo vyresnis daraisi, tuo viskas sudėtingiau: prisiriši, pripranti, daug ką atleidi. Žinoma, nebūna, kad visą gyvenimą idilišką nugyveni, o dar mes - menininkai... Greičiau aš jaunystėje lengvai susižavėdavau. Buvo daug momentų, kai save sustabdydavau, ir tiek. Impulsams nepasiduodavau. Visko gyvenime buvo... ir riba arti, kai galėjome išsiskirti. Bet kad išeitum su kitu - ne. Man žmogus turėtų labai labai patikti, kad mesčiau vyrą ir išeičiau pas jį. Jokių ilgo šeimyninio gyvenimo receptų neturiu. Taip mamos buvau auklėta. Esu konservatyvi. Man labai sunku ką nors keisti. O jei jau keičiu, labai labai ilgai tai darau, mane reikia įkalbinėti.


Nijole, ar būdavo, kad filmavimo aikštelėje su partneriu ima žaižaruoti jausmai?..


Man - ne. Net atvirkščiai: filmuojantis Taline pasitaikė partneris, kuris man buvo toks atstumiantis, o reikėjo bučiuotis... Ir vaidmenys dažniausiai buvo tokie - vis nelaiminga, atstumta (užsikvatoja)! Nelabai ir progų turėjau. Žinoma, šiaip būna, juk net ir šeimos išyra. Bet Kauno dramos teatre - nelabai. Stiprios mūsų aktorių šeimos buvo, artistams neįprastai ilgaamžės. Juokdavomės, kad nenormalus mūsų teatras.


O kaip buitis? Juk du jaunučiai aktoriai susituokėte. Tais laikais motina dukrai perduodavo patriarchalinį auklėjimą.


Mūsų su Viktoru šeimoje taip nebuvo. Nors pati esu iš tokios giminės. Mama visada sakydavo: „Šeimoje vyras - svarbiausias. Vaikai užaugs ir išeis, turės savo gyvenimus. O vyras - tas žmogus, su kuriuo liksi." Tėtis sėsdavo prie stalo, ir viskas patiekta turėdavo būti. Nors nepaprastai geras žmogus, vyras ir tėvas. O mes su Viktoru - koks ten ūkis: jauni „susiženijome", nieko neturėjome, nuo ryto iki vakaro teatre sėdėdavome. Repertuaras toks, kad kasdien spektakliai, šeštadienį, sekmadienį - po du, filmavimaisi, radijo vaidinimai. Buvome labai užimti, maitindavomės valgyklose...


O kai gimė sūnus, su mumis gyveno mamos sesuo. Jai buvo šešiasdešimt... Kaip aš dabar, įsivaizduojate?! Dvidešimt penkerius metus su mumis gyveno, Dariukas prie jos užaugo, viską tvarkė, maistą gamino. Jos požiūris į vyrą buvo aukštinamas. Aš guliu pavargusi, grįžta vyras. Teta: „Nijole, kelkis, paduok Viktorėliui valgyt", o aš: „Na čia dabar, pats pasiims..." Nors labai mėgau gaminti. Dabar, kai dviese likome, negaminu... Buities darbus su Viktoru pasidaliję, o sodyboje jis viską nudirba, aš tik grybauju.


Yra aktorių, dėl karjeros atsisakiusių motinystės džiaugsmo. Jus mokė, kad aktorystė - svarbiau nei šeima...


Netyčia viskas taip susiklostė (juokiasi)! Taip, buvo įdiegta, kad motinystė gali sutrukdyti karjerai, atrodė, kol auginsiu vaiką, nevaidinsiu, mane užmirš... Juk kas vasarą filmuodavausi. Bet net negalvojau, kad galėčiau neturėti vaikelio. Gimė Dariukas. Tiesą sakant, teatre vaiką auginti sunku: tąsaisi po gastroles ir vakarinius spektaklius, o jam miegoti laiku reikia... Leisti į savaitinį darželį mums atrodė kaip į globos namus atiduoti! Gerai, kad sykiu gyveno teta, labai mylėjo Darių. Kai jis užaugo, teta su mumis liko iki paskutinių dienų...


Ką Darius veikia?


Nepasakosiu apie vaiką. Darius nemėgsta, kai mama apie jį kalba. Pasakysiu tik tiek, kad jam trisdešimt aštuoneri, su žmona ir dukra gyvena Amerikoje.


Nepasuko tėvų keliais?


Mokyklą baigė sunkiausiu periodu - 1989-aisiais, kai jaunimui atrodė, kad nereikia jokių mokslų. Lyg norėjo studijuoti aktorystę - vieną turą perėjo, į kitą - nenuvažiavo... Ačiū Dievui, kad nepasuko mūsų pėdomis - tai labai baisi ir žiauri profesija. Viskas, daugiau nieko nepasakosiu!


Mums, žiūrovams, atrodė, kad su Vaiva Mainelyte buvote konkurentės ir kine, ir dėl seksualiausios gražuolės titulo.


O ne (užsikvatoja)! Niekada! Visų pirma nebuvome panašios. Ir konkurentės - niekada! Vaiva mokėsi kursu žemiau, su būsimu vyru Gintu Uzu - Viktoro kurso draugu - dalyvavo mūsų vestuvėse, santykiai visuomet buvo geri. Na, kine, gal tik į vieną filmą - „Velnio nuotaką" - abi bandėme, pasirinko ją. O šiaip... Žinoma, tuo metu Lietuvos kino studijoje buvome dvi tokios aukštos, šviesiaplaukės. Bet labai greitai atsirado naujų veidų. Kartu po kino festivalius važinėjome, Lietuvai atstovavome, visą Sąjungą išmaišėme. Buvome bičiulės. Tad konkurencijos tarp mūsų nebuvo, čia jau jūs, žurnalistai, taip nusprendėte...

Dėl grožio... Niekada nesijaučiau gražuole, neturėjau prabangių drabužių, nesidariau makiažo. Kartą, buvo man gal trisdešimt, ankstyvą rytą autobusų stotelėje viena žiūrovė pasakė: „Aktore, mes jus taip mylime, jūs tokia jauna, bet lūpas pasidažykite." Tada supratau, kad yra daug žmonių, kurie tave pažįsta, nužvelgia. Jausdavau, kad nužiūri, o atrodydavo, kad gal susivėlusi, susiglamžiusi. Juk kai teatre daug repetuoji, nelieka laiko save prižiūrėti.


Teatre pasijuto lūžis, kai iš dukrų pradėjote vaidinti mamas?


Niekada. Aš jau mokykloje mamas vaidinau (kvatojasi)! Pamenu, kai pirmą kartą mokytoja man paskyrė mamos vaidmenį, ramino: „Šis vaidmuo labai sunkus, DRAMATIŠKAS." Kaip nuskambėjo! Pagalvojau, kad gal manimi labiau pasitikėjo. Nebuvo ryškaus perėjimo. Aštuntokę Ramunę „Šventežeryje" vaidinau ilgai. Labai kompleksavau ir išgyvenau, kad per sena šiam vaidmeniui - sūnui jau dešimt metų buvo, prašiau „nuimti" nuo spektaklio.


O su Nepriklausomybe atėjęs kitas lūžis - teatro stagnacija - jus paveikė?


Buvo... Kai Jurašas iš Amerikos grįžo, KDT bandė daryti reformą. Gal buvo per anksti, ir ji nepasiteisino. Atleisti aktoriai grąžinti atgal. Režisierius išėjo iš teatro. Antrąkart iš KDT! Tuomet mano vyras, Rūta Staliliūnaitė išėjo, o aš likau. Vaidinau senuose spektakliuose, bet premjeros - nė vienos penkerius metus. Netikėtai gavau vaidmenį šokiruojančioje juodosios dramaturgijos pjesėje „Prezidentės". Už jį apdovanota Kauno teatralų „Fortūna".


Tuo laikotarpiu vieni aktoriai bandeles kepė, kiti - siuvo...


Ne, ne. Aš vaidinau nemažai. Buvo momentas, kai reklamą laikraščiui rinkau. Dėsčiau teatro meną vidurinėje mokykloje dešimt metų - nuo 1996-ųjų iki 2006-ųjų. Turėjau labai daug pamokų. Ir dar teatro studijoje dviem vaikų grupėms vadovavau. Su Rūta Staliliūnaite įkūrėme literatūrinių skaitymų sambūrį, daug važinėjome po Lietuvą. Tad teatrinio darbo tikrai turėjau. Bet viduje išgyvenimai buvo stiprūs, laiko pamąstyti - į valias. Negerumas širdy... Ypač kai premjera teatre. Lyg tu nebepriklausai jam. Galvoji, metai eina, tu - ne jaunyn, metai, dar metai... Bet nebuvo, kad su Viktoru be darbo sėdėtume ir tik pro langą žiūrėtume ar bandeles keptume.

Aktoriaus profesija - labai sunki. Ji keista tuo, kad norisi dirbti! Tėtis stebėdavosi: „Ko, vaikai, išgyvenate, kad darbo mažai turite - algą moka ir džiaukitės." Artistui nedirbti - tragedija. Tada ir prasideda: gal pasenau, gal jau netinku... - savigrauža. Blogas tai dalykas. Savigrauža veda į niekur. Sau pačiam krauni nepasitikėjimą savimi. Ypač aš, kai buvau ne vieno vaidmens dublerė... Bet kai pagalvoju, mano kūrybinė biografija gana turtinga. Juk visko nesuvaidinsi, visur nepapulsi. Kiek buvo - tiek užteko. Esu laiminga. Niekada nesiskundžiau savo, artistės, likimu - nebėdavojau, kad ne tą profesiją pasirinkau!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką