Vardas, pavardė: Nijolė Pareigytė-Neli.
Gimimo data, vieta: 1984 11 27, Klaipėda.
Šeima, kurioje gimė: mama Aldutė – medikė, tėtis Viktoras – Klaipėdos liftų „Schingler“ atstovas Lietuvoje, brolis Tomas.
Šeiminė padėtis: netekėjusi.
Pasiekimai: grupės „69 danguje“ narė.
Šį sykį Nijolė atvira: ji neslepia su kuo susitikinėja, kas jai prabangų automobilį, o kas vibratorių padovanojo, neslepia ir to, kad jai patinka bučiuotis su merginomis... Ji drąsi ir atvira – Neli nesvarbi kitų žmonių nuomonė.
– Neseniai tapai kompanijos „ICG kompiuteriai“, naujo projekto imk.lt projektų vadove. Kaip Tau sekasi?
– Sunku pasakyti, kaip man sekasi. Juk dirbu tik savaitę! Kaip sakoma, tėvynę darbais, o ne žodžiais mylime. Tiesą sakant, pamačiau, kad ne viskas taip lengvai vyksta, kaip kartais atrodydavo: pasitarimai, debatai, susitikimai su klientais, sprendimų priėmimas... Kartais tai užima labai daug laiko. Tačiau mano darbas įdomus. Džiaugiuosi, jog dirbu pagal specialybę. Aišku, nėra lengva. Buvau pripratusi prie laisvo grafiko: miegodavau ilgai, su žurnalistais niekada nesitardavau dėl interviu rytais, visada kalbėdavomės po pietų arba vakare. Laisvo laiko turėdavau daug. Tada man atrodė, kad esu labai užsiėmusi: fotosesijos, filmavimaisi laidose... Tik dabar supratau, ką iš tiesų reiškia būti užsiėmusiai. Pagaliau išmokau planuoti savo laiką, einu anksčiau miegoti, daugiau laiko skiriu Zarai. Atrodo, pasikeitė visas gyvenimas.
– Ar tiesa, kad šį darbą Tau pasiūlė artimas draugas?
– Taip, tiesa. Šį darbą gavau daug lengviau, nei kas kitas būtų gavęs. Tačiau tai nebuvo specialiai man sukurtos darbo pareigos.
– Sakyk, kas iš tiesų tarp Jūsų yra?
– Eugenijus – labai geras draugas, bet jis nėra mano vaikinas. Mes negyvename kartu. Bent jau kol kas... Daug laiko praleidžiame dviese. Savaitgaliais kartu linksminamės, daug bendraujame. Kaip viskas klostysis toliau, nežinau ir negaliu pasakyti. Žinau, kad Eugenijus skaitys šį tekstą, todėl nenoriu aptarinėti mūsų santykių. Galiu pasakyti tik tiek, jog mūsų draugystė – puiki! Jis man visada padeda, dažnai pataria, rūpinasi manimi. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokį artimą ir gerą bičiulį, kurio bet kada galiu paprašyti pagalbos, kreiptis į jį bet kokiu klausimu.
– Bet tas žmogus turbūt tikisi iš tavęs kažko daugiau...
– Visi mes kažko tikimės. Vieni tikisi jausmų, antri – draugystės, treti – dovanų... Tikėtis, svajoti – būtina. Kitaip nebūtų įdomu gyventi. Jis žino mano poziciją, aš žinau jo – tai svarbiausia. Dabar mes gražiai bendraujame, ir aš tikiuosi, kad ši draugystė niekada nenutrūks.
– O gal vieną dieną Tu jį pamilsi?
– Eugenijus yra jaunas, gražus, žavus, nevedęs vyras. Atrodo, ko daugiau reikia? Gal aš bijau įsipareigoti? Prarasti laisvę? Mūsų simpatijos – abipusės. O kaip viskas bus – tik Dievas težino. Šiuo metu aš nesu įsimylėjusi. Gal dėl to, kad žiema, šalta... Mano širdis laisva, bet mintys – ne. Jei bus vestuvės, tikrai pakviesiu. Pažadu.
– Šnabždamasi, kad būtent jis Tau padovanojo „Audi“ automobilį. Tiesa?
– Iš dalies tiesa. Daugiau nieko negaliu sakyti, nes toks mūsų susitarimas.
– Tikini dabar neturinti draugo, tačiau neįsivaizduoju Tavęs gyvenančios be sekso...
– O kas sakė, kad aš be jo gyvenu?! Kai labai reikia, tikrai gaunu! Jauniems žmonėms nesveika gyventi be sekso!
– Tiesa, kad turi kelis vibratorius?
– Turiu, bet šiuo metu jie pas Bžeską spintoje (juokiasi). Labai norėčiau susigrąžinti, nes juos gavau dovanų. Reikės paskambinti Egmontui, kad grąžintų (juokiasi).
– Girdėjau, kad Karina ir Goda Tau padovanojo ypatingus rutuliukus iš sekso prekių parduotuvės. Papasakok apie juos?
– Taip, Goda ir Karina man juos padovanojo, bet dar negaliu apie juos nieko papasakoti, nes kol kas neišbandžiau. Jie vis dar supakuoti. Kai pabandysiu, paskambinsiu (juokiasi).
– Ar labai sielvartavai dėl to, kad Tavo asmeninės nuotraukos atsidūrė internete?
– Man buvo labai skaudu. Ne vieną vakarą verkiau. Jaučiausi pritrenkta. Kvailiausia, kad visada su žurnalistais stengiuosi bendrauti draugiškai ir būti atvira. Visada komentuoju net tuos dalykus, kurių nenoriu komentuoti. Pirmą kartą prašiau paslaugos – išimti tas nuotraukas iš interneto portalų. Deja, niekas to nepadarė. Šią savaitę pirmą kartą nutraukiau pokalbį su keliais žurnalistais. Dabar galvosiu, su kuo bendrauti.
– Turbūt labiausiai širdį skaudėjo Tavo tėvams?
– Iš tiesų labiausiai kenčia artimieji. Mama verkė, net raminamuosius gėrė. Tėtis norėjo mane į Klaipėdą parsivežti. Bandžiau tėvams aiškinti, kaip viskas buvo, bet ką tu paaiškinsi... Jiems įtakos turi giminės, draugai, kaimynai... Daugumai žmonių atrodo, kad mes patys duodame tokias nuotraukas, patys kuriame skandalus. Nesąmonė! Man jau užtenka tos reklamos ir tų nesąmonių! Aš gerbiu save ir esu morali. Nežinau, kaip kitiems paaiškinti, kad ne visada viskas priklauso nuo manęs: kartais žurnalistai viską išpučia, naudojasi mumis. Dažnai žiniasklaidos atstovai sako, kad jeigu aš nekalbėsiu, jie patys parašys ir pasakys, ką žino ir galvoja apie mane. Tada supranti, kad esi užspęstas į kampą, neturi, kur dingti. Tenka kalbėti. Niekam nepaaiškinsi, kad nenori, kad tave tai skaudina.
– Kiek žinau, mama labai jaudinosi, kai viename žurnale pasirodė straipsnis, kad Tu šokai striptizą ir parsidavinėjai už pinigaus?
– Taip, ji labai dėl to sielvartavo. Tada ir aš buvau labai supykusi ant žurnalistų. Man keista, kad jie, neturėdami jokių įrodymų, rašo tokius dalykus. Paskambino, pasakė, jog turi tokių duomenų ir parašė. Prašiau, kad pasakytų to žmogaus pavardę ir vardą, kas tokią informaciją suteikė, bet man buvo paaiškinta, jog tiksliai nežino. Kas ką sugalvoja, tas tą ir rašo. Ir kam tie įrodymai?.. Labai paprasta parašyti „sklando kalbos, kad...“.
– Jei galėtumei sugrąžinti laiką, vėl būtumei nežinoma mergaitė? Ar tebenorėtumei tokio populiarumo, skandalų, kurios Tau teko išgyventi?
– Niekada apie tai negalvojau. Kiekviena avantiūra turi minusų ir pliusų. Aš niekada nesigailiu dėl to, ką darau ar dariau. Visada žiūriu tik į priekį. Būna įvairių akimirkų: ir labai gerų, ir labai blogų. Bet toks tas gyvenimas...
Gimimo data, vieta: 1984 11 27, Klaipėda.
Šeima, kurioje gimė: mama Aldutė – medikė, tėtis Viktoras – Klaipėdos liftų „Schingler“ atstovas Lietuvoje, brolis Tomas.
Šeiminė padėtis: netekėjusi.
Pasiekimai: grupės „69 danguje“ narė.
Šį sykį Nijolė atvira: ji neslepia su kuo susitikinėja, kas jai prabangų automobilį, o kas vibratorių padovanojo, neslepia ir to, kad jai patinka bučiuotis su merginomis... Ji drąsi ir atvira – Neli nesvarbi kitų žmonių nuomonė.
– Neseniai tapai kompanijos „ICG kompiuteriai“, naujo projekto imk.lt projektų vadove. Kaip Tau sekasi?
– Sunku pasakyti, kaip man sekasi. Juk dirbu tik savaitę! Kaip sakoma, tėvynę darbais, o ne žodžiais mylime. Tiesą sakant, pamačiau, kad ne viskas taip lengvai vyksta, kaip kartais atrodydavo: pasitarimai, debatai, susitikimai su klientais, sprendimų priėmimas... Kartais tai užima labai daug laiko. Tačiau mano darbas įdomus. Džiaugiuosi, jog dirbu pagal specialybę. Aišku, nėra lengva. Buvau pripratusi prie laisvo grafiko: miegodavau ilgai, su žurnalistais niekada nesitardavau dėl interviu rytais, visada kalbėdavomės po pietų arba vakare. Laisvo laiko turėdavau daug. Tada man atrodė, kad esu labai užsiėmusi: fotosesijos, filmavimaisi laidose... Tik dabar supratau, ką iš tiesų reiškia būti užsiėmusiai. Pagaliau išmokau planuoti savo laiką, einu anksčiau miegoti, daugiau laiko skiriu Zarai. Atrodo, pasikeitė visas gyvenimas.
– Ar tiesa, kad šį darbą Tau pasiūlė artimas draugas?
– Taip, tiesa. Šį darbą gavau daug lengviau, nei kas kitas būtų gavęs. Tačiau tai nebuvo specialiai man sukurtos darbo pareigos.
– Sakyk, kas iš tiesų tarp Jūsų yra?
– Eugenijus – labai geras draugas, bet jis nėra mano vaikinas. Mes negyvename kartu. Bent jau kol kas... Daug laiko praleidžiame dviese. Savaitgaliais kartu linksminamės, daug bendraujame. Kaip viskas klostysis toliau, nežinau ir negaliu pasakyti. Žinau, kad Eugenijus skaitys šį tekstą, todėl nenoriu aptarinėti mūsų santykių. Galiu pasakyti tik tiek, jog mūsų draugystė – puiki! Jis man visada padeda, dažnai pataria, rūpinasi manimi. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokį artimą ir gerą bičiulį, kurio bet kada galiu paprašyti pagalbos, kreiptis į jį bet kokiu klausimu.
– Bet tas žmogus turbūt tikisi iš tavęs kažko daugiau...
– Visi mes kažko tikimės. Vieni tikisi jausmų, antri – draugystės, treti – dovanų... Tikėtis, svajoti – būtina. Kitaip nebūtų įdomu gyventi. Jis žino mano poziciją, aš žinau jo – tai svarbiausia. Dabar mes gražiai bendraujame, ir aš tikiuosi, kad ši draugystė niekada nenutrūks.
– O gal vieną dieną Tu jį pamilsi?
– Eugenijus yra jaunas, gražus, žavus, nevedęs vyras. Atrodo, ko daugiau reikia? Gal aš bijau įsipareigoti? Prarasti laisvę? Mūsų simpatijos – abipusės. O kaip viskas bus – tik Dievas težino. Šiuo metu aš nesu įsimylėjusi. Gal dėl to, kad žiema, šalta... Mano širdis laisva, bet mintys – ne. Jei bus vestuvės, tikrai pakviesiu. Pažadu.
– Šnabždamasi, kad būtent jis Tau padovanojo „Audi“ automobilį. Tiesa?
– Iš dalies tiesa. Daugiau nieko negaliu sakyti, nes toks mūsų susitarimas.
– Tikini dabar neturinti draugo, tačiau neįsivaizduoju Tavęs gyvenančios be sekso...
– O kas sakė, kad aš be jo gyvenu?! Kai labai reikia, tikrai gaunu! Jauniems žmonėms nesveika gyventi be sekso!
– Tiesa, kad turi kelis vibratorius?
– Turiu, bet šiuo metu jie pas Bžeską spintoje (juokiasi). Labai norėčiau susigrąžinti, nes juos gavau dovanų. Reikės paskambinti Egmontui, kad grąžintų (juokiasi).
– Girdėjau, kad Karina ir Goda Tau padovanojo ypatingus rutuliukus iš sekso prekių parduotuvės. Papasakok apie juos?
– Taip, Goda ir Karina man juos padovanojo, bet dar negaliu apie juos nieko papasakoti, nes kol kas neišbandžiau. Jie vis dar supakuoti. Kai pabandysiu, paskambinsiu (juokiasi).
– Ar labai sielvartavai dėl to, kad Tavo asmeninės nuotraukos atsidūrė internete?
– Man buvo labai skaudu. Ne vieną vakarą verkiau. Jaučiausi pritrenkta. Kvailiausia, kad visada su žurnalistais stengiuosi bendrauti draugiškai ir būti atvira. Visada komentuoju net tuos dalykus, kurių nenoriu komentuoti. Pirmą kartą prašiau paslaugos – išimti tas nuotraukas iš interneto portalų. Deja, niekas to nepadarė. Šią savaitę pirmą kartą nutraukiau pokalbį su keliais žurnalistais. Dabar galvosiu, su kuo bendrauti.
– Turbūt labiausiai širdį skaudėjo Tavo tėvams?
– Iš tiesų labiausiai kenčia artimieji. Mama verkė, net raminamuosius gėrė. Tėtis norėjo mane į Klaipėdą parsivežti. Bandžiau tėvams aiškinti, kaip viskas buvo, bet ką tu paaiškinsi... Jiems įtakos turi giminės, draugai, kaimynai... Daugumai žmonių atrodo, kad mes patys duodame tokias nuotraukas, patys kuriame skandalus. Nesąmonė! Man jau užtenka tos reklamos ir tų nesąmonių! Aš gerbiu save ir esu morali. Nežinau, kaip kitiems paaiškinti, kad ne visada viskas priklauso nuo manęs: kartais žurnalistai viską išpučia, naudojasi mumis. Dažnai žiniasklaidos atstovai sako, kad jeigu aš nekalbėsiu, jie patys parašys ir pasakys, ką žino ir galvoja apie mane. Tada supranti, kad esi užspęstas į kampą, neturi, kur dingti. Tenka kalbėti. Niekam nepaaiškinsi, kad nenori, kad tave tai skaudina.
– Kiek žinau, mama labai jaudinosi, kai viename žurnale pasirodė straipsnis, kad Tu šokai striptizą ir parsidavinėjai už pinigaus?
– Taip, ji labai dėl to sielvartavo. Tada ir aš buvau labai supykusi ant žurnalistų. Man keista, kad jie, neturėdami jokių įrodymų, rašo tokius dalykus. Paskambino, pasakė, jog turi tokių duomenų ir parašė. Prašiau, kad pasakytų to žmogaus pavardę ir vardą, kas tokią informaciją suteikė, bet man buvo paaiškinta, jog tiksliai nežino. Kas ką sugalvoja, tas tą ir rašo. Ir kam tie įrodymai?.. Labai paprasta parašyti „sklando kalbos, kad...“.
– Jei galėtumei sugrąžinti laiką, vėl būtumei nežinoma mergaitė? Ar tebenorėtumei tokio populiarumo, skandalų, kurios Tau teko išgyventi?
– Niekada apie tai negalvojau. Kiekviena avantiūra turi minusų ir pliusų. Aš niekada nesigailiu dėl to, ką darau ar dariau. Visada žiūriu tik į priekį. Būna įvairių akimirkų: ir labai gerų, ir labai blogų. Bet toks tas gyvenimas...
